„MES GINAME VAIKUS, BET MUS GINA MŪSŲ VAIKYSTĖ“

– Pradėkime nuo Tavo pirmojo prisiminimo. Koks jis?

– Prisiminimai – tai tokie palėpės kambariukai. Nesvarbu, esi menininkas ar ne menininkas, ką nors audi iš tų prisiminimų ar tiesiog maitiniesi jais ir renkiesi sprendimus. Jie amžinai kinta. Atrodo panašūs į pasakų būgną, kuris visada sukasi. Kurioje vietoje sustabdai – tą ir prisimeni. Dabar, pavyzdžiui, močiutės sodas… Nors niekuo jis nebuvo ypatingas, bet kažkodėl prisiminiau. Kitas atsiminimas – Belmonto parkas… Jų yra. Pilna galva.

Tačiau iš mokyklos metų mažai ką atsimenu. Gyvenimas tarsi brėžė kažkokius brūkšnius, už kurių sunku įžvelgti veidus ir vardus. Būna, sutinku žmogų, jis prieina, pasisveikina ir – tarsi žybsnis, atnešantis mėnesių mėnesius prisiminimų. Bet iki tol jie buvo kažkur užkišti. Tarsi kambariuose. Ir jeigu kas nors nepasako raktinio žodžio, tų kambarių neatrakinsi ir į juos neįeisi.

– Kuo ypatinga Tavo vaikystė?

– Gal tuo, kad buvau vieniša. Nors sesę turėjau – ketveriais metais jaunesnę. Matyt, tuo laiku jau buvau spėjusi pasijausti kitokia. Tai buvo tylaus vaiko, kurio taip ir neištraukė iš savo kiauto, vaikystė. Nei aš ten buvau nesuprasta, nei kuo nors ypatinga… Tikrai ne. Tačiau buvau iš tų vaikų, kurių suaugusieji tam tikru gyvenimo momentu nesugeba atspėti. Tėtė ir mama sąžiningai dirba, o tu grįžti po pamokų ir gali laiką leisti po kilimu… Kaip Iljos Bereznicko animaciniame filme „Baubas“.

– Tai šeimoje menininkų nebūta?

– Ne. Šiaip gabios visos mūsų šeimos moterys. Bet visos vietoj saviraiškos rinkosi šeimos naudą. Aukojo tam gabumus. Jų nesureikšmino. Žinojo, kad svarbiausia – vaikai, namai, vyrai… Manyje tai irgi labai stipru. Matematikos mokytoja, kuriai su drauge ėmėme dovanoti visokius rankdarbius, sakė: „Na, bet jūs, mergaitės, turit nagus…“ Taigi ir mano šeimos moterys – močiutė, mama – nagingos. O jau tą nagingumą tai kaip pasuksi: tai dizainas, tai tekstilė, tai grafika…

Vaikystėje pati pasisiuvau Barbę. Savo nelaimei, ketverių metų pamačiau tikrą Barbę. Dabar matome jų daug, bet tai kičas, kopijos. O aš pamačiau tą tikrąją, amerikonišką, kuri turbūt buvo vienintelė tokia Lietuvoje. Pamačiau tas kojas, akis, kūno formos gal nebuvo labai svarbu, bet lėlė turėjo batus – ir tai mane galutinai pritrenkė. Taigi išlavinau savo gabumus – vėliau bandžiau pasidaryti tą Barbę: gera sovietmečio mergaitė ėmėsi darbo, o ne liūdėti, kad tokios jai neduoda, nenuperka. Gimė labai daug variantų. Anksti išmokau daryti karkasines lėles. Ir iki šiol mėgstu kurti žaislus, kai tik yra laiko. Tai vieni pirmųjų mano kūrinių.

– Tai kada pajutai savo meninius gabumus ir nusprendei, kad tai galėtų būti ateities kelias?

– Apie ateitį svajojau labiau kaip mergaitė. Norėjau turėti namus, norėjau būti princesė, norėjau turėti plaukus, kurie čia ilgėja, čia trumpėja, kad nereikėtų baseine ilgai džiovinti ar ne taip peštų rytais šukuojant… Bet jau tada gana daug piešiau, tarkim, jei kokia rašalo dėmė nutykšta, – juk tuo metu visi rašėme tokiais parkeriais, kurie labai taškosi… Lietuvių kalbos mokytoja neleisdavo piešti paraštėse – tai galėdavai piešti ant sugertuko. Arba iš juodraštinio sąsiuvinio išsiplėši lapelį, sulankstai į keturias dalis, padedi ant sąsiuvinio – jo nesimatydavo, – tada tarsi rašai, bet iš tiesų pieši. Taip geriau susikaupdavau. Šiaip aš dažnai gaudydavau varnas, pamiršdavau, kad esu klasėje. Ir būdavo labai nejauku, kad iš manęs juokiasi, nes mokytoja man ką nors pasakydavo, bet „prabusdavau“ jau per vėlai… Bet kai piešdavau, „neišskrisdavau“. Piešimas buvo būdas save nutupdyti – ir piešiu, ir mokytoją girdžiu, ir dar, žiūrėk, namų darbus užsirašau… Bet šito nevaldžiau. Joks vaikas juk nemąsto: „O, čia man naudinga!“ Ir dabar labiausiai mėgstu tai, kas neduoda jokio pelno: pasiūti paukštukų, papuošti karoliukais ir prisegti prie kokio krūmo mieste – tai pati įdomiausia idėja.

– O gal savo piešinius susiedavai su kokiomis nors istorijomis?

– Man patikdavo piešti galvojant apie tai, ką perskaičiau. Esu vaikas kartos, kuriai knygos yra plačiaekranės, 3D ir kitokių matmenų, jose ir kvapas, ir skonis – viskas, ko dar neparūpino šiuolaikinės technologijos. Ir dar muzika…

Daug sirgdavau. Tėtė nupirko magnetofoną ar iš darbo trumpam parnešė… Turėjom vieną Vysockio dainų kasetę. Nežinojau, kas tas Vysockis, bet tai buvo vienas pirmųjų dainininkų, kuriuos klausiau. Pagal jo muziką piešdavau visai įdomius akvarelinius ekspromtus. Tėtis iš darbo buvo parnešęs kažkokių kortelių. Pritaškydavau ant jų akvarele, ta akvarelė labai keistai džiūdavo – dabar mąstau, kad turbūt tai buvo kreidinis popierius, jis turi savybę sugerti dalį tam tikrų pigmentų. Atrodė lyg debesėliai. Atsimenu tą jausmą – pradedi ryte, o paskui jau tėvai grįžta, jau šešta vakaro. Nei man valgyt, nei dar ko… Parėjusi iš mokyklos, dažnai nenusivilkusi palto, pradėdavau ką nors daryti. Dar negalėdavau būti grįžusi iki galo. Atsimenu, kaip lipu laiptais ir dar kurį laiką būnu laiptinėje. Negaliu grįžti namo. Atrodo, tarsi praversi duris, o ten – jau kitas pasaulis. Dažnai sapnuodavosi, kad niekaip negaliu užlipti į savo ketvirtą aukštą… Laiptinė begalinė. Kai skaitau dabar Alisą Stebuklų šalyje, manau: va, ir aš buvau tokia Alisa, į visokius triušio urvus pakeliui patekdavau… Su drauge buvome sugalvojusios medžiuose ruošti namų darbus – draugė buvo skaičiusi knygą apie medžiuose tupinčias liūtes. Mes irgi buvome tos liūtės. Tik paruošti namų darbų medyje nelabai pavyko.

– Gal prisimeni knygą, iš kurios mokeisi skaityti?

– Čia tai sunku atsakyti. Yra tokia viena knyga. Nežinau, ar kaip tik iš jos išmokau, bet tai abėcėlė.

Dabar sakytume, iliustruota sovietinio stiliaus piešinukais. Toks socialistinis realizmas. Bet tai tikrai gera abėcėlė. Su eilėraštukais. Atsimenu tas raides.

O iliustracijas prisimenu iš plonos knygelės Pelenė – piešta labai gražiai grafiškai, plona plunksnele, tik vos vos pasiliejusiu tušu… Labai pūsta suknytė, plonas juosmuo, o šukuosena padaryta iš peruko – tarsi trijų dalių. Ir batelis turi tokią didelę sagtį. Aš tą Pelenę piešiau begalę kartų.

Ypač įstrigo visos dailininkės Taidos Balčiūnienės iliustracijos, šiemet jai sukako 90 metų… Sigutės Chlebinskaitės močiutė.

Didelę įtaką man darė ir Krasauskas. Būdavo, grįžtu namo, užsitepu kokios uogienės ant batono (normalaus maisto nemėgau), tada nusirengiau ar nenusirengiau – čia jau kaip pasisekė, – pasiimdavau Krasausko albumus ir paskęsdavau juose kelias valandas. O paskui jau likdavo koks pusvalandis iki mamai grįžtant įspūdžiui, kad ruošiu namų darbus, sudaryti.

Dar buvo toks Bidstrupas. Jis piešinėliais pasakodavo ištisas istorijas. Bet tai ne komiksai, veikiau karikatūros. Mūsų namuose buvo jo knyga, gal tūkstantis puslapių. Kol perverti – tai ir naktis atėjo… Ten buvo ir politinių motyvų – Amerika, doleriai, priespauda, – tas tai man buvo nelabai aišku. Bet buvo ir istorijų apie meilę, vyrų ir moterų santykius, jos buvo linksmos. Sėdi, pavyzdžiui, šeima prieš paveikslą, kur gamta pavaizduota, svajoja išvykti į tą gamtą, o išvyksta – ir sukandžioja juos uodai, grįžta visiškai nepailsėję, vėl sėdi, žiūri į tą patį paveikslą, bet jau labai piktai. Karikatūros genijus!

Namie turėjom daug knygų, nes ir tėtis, ir mama skaitydavo. Man atrodo, pas mus nebuvo blogų knygų. Tiesa, prisimenu, mama yra pasakojusi, kad kai ji pati vaikystėje paimdavo skaityti knygą, babytė liepdavo eiti dirbti, bent jau megzti, – na ką čia dabar sėdi ir knygą skaitai?.. Tai dar buvo karta, kuriai knygas skaityti buvo poniškas reikalas, prie gero neprivesiantis. Mama prisimena, kad knygą reikėdavo gerai užsidirbti. Bet jau vyresnio amžiaus, nes apie vaikų knygas tada nė kalbos nebuvo… O aš nuo pirmos klasės lankiau biblioteką ir parnešdavau knygų, kurias mama turėdavo man skaityti. Atsimenu – aš miegamajame, sėdžiu jos lovoje, o ji man skaito tas knygas…

– Kokia tai biblioteka? Kur ji buvo?

– Seniausios lankytos bibliotekos atsimenu tik kvapą… Ji turėjo būti Antakalnyje, ten, kur dabar Antakalnio gimnazija, toks senovinis pastatas. Prisimenu tik siaurus laiptus ir labai aukštas lubas. Kai skaitau apie burtininkų kambarius, tai maždaug taip juos ir įsivaizduoju – prietema, girgždantis parketas… Mano pilys turbūt šiek tiek panašios į bibliotekas. Ir dar knygą prisimenu – didelę kaip plakatas. Buvau labai smulkus vaikas, taigi A4 formato knyga atrodė milžiniška.

Buvau bibliotekų žmogus, man patikdavo jose. Retai kada ieškodavau ten ko nors tikslingai, vaikščiodavau kaip po mišką. Mėgau tiesiog eiti, apžiūrinėti nugarėles: jei patikdavo nugarėlė, išsitraukdavau pažiūrėti, apie ką ta knyga. Visada būdavo keista, kad bibliotekoje yra knygų, kurios kartojasi. Prisimenu savo nuostabą – kam tos vienodos knygos?.. Nesugebėjau suvokti, kad galbūt ir kiti žmonės norės tą knygą paskaityti. Matyt, tai buvo labai asmeniškas santykis. Paskui ketvirtoje klasėje perėjau į kitą mokyklą, tai buvo 22-oji vidurinė (tuomet jas vadindavo numeriais). Ten biblioteka buvo tipinė, trečiame aukšte. Užlipi, atsiduri fojė, tada vienos durys – aktų salė, kitos durys – biblioteka. Dabar, keliaudama po įvairias mokyklas, vis randu tos mokyklos ir, žinoma, bibliotekos kopijų.

– O kokia knyga Tau padarė didžiausią įspūdį?

– Be knygų išvis savęs neįsivaizdavau. Jei nėra knygos – tai ne gyvenimas. Tikra priklausomybė, kai visi skendome „drąsiųjų keliuose“ ir „zenituose“. Bet būta ir spalvotų knygų… Taip, moldavų pasakos! Iki šiol labai ryškiai matau vaizdus. Jie spalvoti, visai ne šios žemės spalvos. Tarsi vitražai – gilūs, gyvi. Briliantinė žaluma Fet Frumo, arba Baziliko Žaliojo, – vis bandžiau įsivaizduoti, kas tai per augalas. Ir koks tas dykumos smėlis. Arba gražuolė, verkianti perlų ašaromis ir atspindinti tik mėnulio šviesą. Vėliau, lankydamasi Samarkande, ieškojau ten to Fet Frumo iš pasakų. Taip jas ir įsivaizdavau matydama mečečių ku polus. Man kažkaip tai siejosi, nors, žinoma, tai skirtingos šalys. Galų gale nuvykau į Moldovą. Pasižiūrėjau, iš kur tas Dievo Krikštasūnis Fet Frumas, – nepanašu nė kiek, ką toje knygoje mačiau. Ją tebeturiu ir labai branginu.

Trečioje klasėje perskaičiau Hauffo pasakas. Buvau jose pasiklydusi, nesupratau, kur kas baigiasi, kur prasideda, nes tai pasaka pasakoje… Ir visiškai susipainiojau. Prisimenu jausmą, kad turbūt nebaigsiu šitos knygos, nes nežinau, kur jos pabaiga! Vėliau vėl paėmiau tą knygą ir pagaliau supratau, kaip ji sudaryta, tada skaičiau atskiras mažas pasakėles, o paskui surišau jas ta didžiąja pasaka, skaitydama ją ir praleisdama intarpus.

Atėjo laikas ir Mažyliui ir Karlsonui, kuris gyvena ant stogo – ji buvo perskaityta daug daug kartų. O Pepė Ilgakojinė nepadarė jokio įspūdžio. Ne mano buvo knyga. Emilį iš Lionebergos perskaičiau tada, kai susilaukiau savo Emilio.

Aš ir dabar dar esu toks truputį neužaugęs vaikas. Matyt, pavyko tą savybę kažkaip „įsinešti“ į suaugusiųjų pasaulį. Mane leido į mokyklą, paskui – į universitetą, įdarbino, bet niekas nepastebėjo, kokia maža iš tiesų esu. Suprasti, kas yra mokesčiai, pasas, kaip tvarkyti visus reikalus, buvo sunku. Sugebėjau pasigimdyti vaikų – kaip palaikymo komandą. Gal kokių dvidešimt devynerių pirmą kartą suvokiau, kad galbūt nesu tokia subrendusi, kaip atrodau, ir tuo naudojuosi – kaip koks nors vaikas naudojasi, blefuoja suaugusiųjų pasaulyje. Ir tik dabar imu suprasti atsakomybę: žvelgiu į vaikus suaugusios moters akimis, nes daug susitikinėju su jais, bet kartu žinau, kad vaikas manyje niekur nedingo. Jis dažnai būna liūdnas, nenori vienatvės, bet ir draugauti ne su visais jam pavyksta, nes bendraamžiai jau visi užaugo… Tarsi Piterio Peno sindromas. Vis dar esu panaši į mergaitę, kuri pasipuošusi – su naujomis pėdkelnėmis ir baltais kaspinais – išeina į pasaulį, pasitaiso garbanas ir – į balą! Bet dabar kartu su ta mergaite eina ir kita aš – toji Merė Popins, ji paima už rankos ir vedasi. Mes mokomės kartu. Bet manoji Merė Popins nebūtų Merė Popins – ji žino, kada galima šėlioti.

Dar galėčiau kalbėti apie Muminukus. Tai mano giminė, pas kurią niekaip negaliu sugrįžti, nes nežinau, kur tas slėnis. Širdyje jo ilgiuosi ir vis bandau susikurti savo gyvenime, pritraukti – tą šeimą, būdą, kaip jie gyvena. Kai ateina svečių ir užsilieka vieną kitą mėnesį. Ir – maža ką?.. – net šeimos nariais tampa. Juk yra sūnus, mama ir tėtė, o visi kiti?.. Snusmumrikas, Snifas, Miu… Manau, kad Tove Jansson – dar vienas vaikas, kuris mane tikrai suprastų. Tai talentinga rašytoja.

O man Dievas labiau davė galimybę piešti, ne rašyti… Kūriau iliustracijas, kuriose pasislėpdavau. Ir taip yra iki šiol. Jei negerai šiame gyvenime, einu į piešinį. Kaip Muminuko mama, kai jiedu su tėčiu išvyko į švyturį. Tėčiui reikėjo iššūkių, ir ji tai suprato. Bet ten nebuvo jokių rožių, jokių gėlių. Todėl Muminuko mama ant švyturio sienų piešė savo obelyną, o paskui eidavo pasėdėti po viena iš obelų. Tai apie mane. Kartais aš piešiu freskas ant sienų. Ir kol pieši – tol esi toje freskoje.

– Bet juk būta ir knygų…

– Taip. Bet labiau išprovokuotų. Šuo Ambrozijus, katinėlis Purkius ir Angelo kelionė namo… Tie veikėjai vis dar tebegyvena. Gal kada nors, senatvėje, pratęsiu. Mano piešiniai visada linksmi, šilti. Žmonėms tai patinka. O kad gerą istoriją sukurtum, turi būti drąsesnis. Suprantu, kad jokia istorija nenulipdoma iš „…susitiko ir gyveno laimingai iki dienų pabaigos“. Kas nors nutinka, ką nors reikia įveikti… Juk taip ir būna kaip Tolkieno Hobite: gyveno štai tokie hobitai ir nieko jiems netrūko… Bet va atėjo į jų slėnį nykštukai, atėjo Gendalfas ir ištempė Bilbą į nuotykius. Ir kiek jam visko teko įveikti, kol vėl atsidūrė tame savo slėnyje! Bet grįžo jis jau visai kitoks. Mes visi įveikiame išbandymus. O geras pasakininkas geba susiūti visa tai į istoriją. Žinodama, kokia istorija yra gera, – tokių esu skaičiusi daug – savęs nelaikyčiau gera rašytoja. Labiau esu ilgų pavadinimų kūrėja – tai ne knyga, o pasikalbėjimas. Mano žodžiai – kaip tas smėlis, kuriame kažkas blyksteli. Ir norėčiau turėti tokį sietą, kuriame tai liktų smėlį išsijojus.

Kai kas vyko pasirodžius pirmajai knygai – 2002-aisiais ji laimėjo IBBY gražiausios knygos apdovanojimą… Taip susipažinau su IBBY nariais ir pajutau, kad tai mano šeima. Nors dabar su jais būnu vis rečiau, širdy tai yra mano žmonės. Jie nepametę rakto nuo vaikystės kambario durų. Ir neįsirėminę jo kaip prisiminimo. Jie naudoja tą raktą, atsirakina duris ir įeina, vaikšto, semiasi jėgų. Juk tas vaikystės kambarys padeda priimti tai, kas sunkiausia. Tik vaikai geba taip skaisčiai priimti mirtį, netektį… Tik jie drąsiai ištveria dramatiškiausius pokyčius. Mes, suaugusieji, daug trapesni. Mes giname vaikus, bet mus gina mūsų vaikystė. Joje yra visa stiprybė. Esi pažeidžiamas, jei atsisakai savo iracionalumo, atsisakai išgerti iš buteliuko kaip Alisa. Juk jokia didelė mergaitė niekada negers iš nežinomo buteliuko ir niekada nelįs į jokį urvą. Ir nenutiks tada Alisos istorija. Tada mums nieko neatsitinka. Tada mes nuobodžiaujame. Būname liūdni, nuobodūs suaugusieji. Juk yra tiek daug įdomių vaikų – tai iš kur atsiranda tiek nuobodžių suaugusiųjų?..

Nieko iki šiol nesu radusi geriau už švedų ugdymo sistemą… Visa jų literatūra tuo gyvena. Prisiminkime Šiaudinukę ir Veltinukę – ten viskas pasakyta, kaip auginami vaikai. Arba Ulfo Starko, jaunesniųjų autorių knygas… Esu švedų, tiksliau, skandinavų, literatūros gerbėja. Arba – Shauno Tano Prarastas daiktas. Autorius sugebėjo be žodžių papasakoti, kas tas pamestas vaikas ir pamestas suaugęs žmogus. Per sietą ten persijotos aukso kruopos. Tokie kūriniai reti. Ir dažniausiai visi jie – iš praeito amžiaus. Arba užpraeito.

– O kokie kūriniai Tave dar nustebina?

– Shaunas Tanas – tikrai. Nors esu keista skaitovė. Štai Anė iš Žaliastogių ir Heida yra mano knygos… Heida – dvasios atgaiva iki šiol. Jei nebetikiu, kad būna taip žalia ir taip kvapnu (na, jau užaugau), tai paskaitau Heidą, paverkiu ir išsivalau. Ir Kate DiCamillo – Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė… Ir tuoj pasirodys jos Pasaka apie Desperą – vaikai šį personažą pažįsta iš animacinio filmo. Bet į filmą neįmanoma įdėti to, ką autorė įdeda tarp eilučių. Tai jautrios širdies istorija. Ne tik peliuko, bet ir storos mergaitės – apie jos užsidariusią širdį. Pamiršto, pikto žmogaus istorija – vaiko, kuris yra sugriovęs save iš nevilties. Tarsi neigiamas personažas, pridarantis bėdos geriesiems veikėjams. Bet tai ir yra kilniaširdiškumas: klasikinėje pasakoje raganos kaulai išbarstomi, tai yra pasaulis suskaldomas į gėrį ir blogį, o DiCamillo knygose aptikau retą atvejį, kai šviesiąją pusę bandoma sujungti su tamsiąja, su šešėliu, kas ir atskleidžia visą pasaulio spalvingumą.

Ir tik tokiame pasaulyje gali atsirasti Donaldo Bisseto Aukštyn kojom – tai dar viena mano biblija. Pati su ja augau, vaikus užauginau… Ir dar iliustravau. Aišku, tų iliustracijų istorija įdomi. Paties Bisseto iliustracijos yra unikalios. Kitų būtų nereikėję. Bet mes labai ilgai svarstėm, kai leidome tą knygą. Vaikai buvo toli nuo literatūros, dabar jie sugrįžta, o tada – naujosios technologijos, kompiuteriniai žaidimai patiems mažiausiems, todėl nusprendėm, kad Sigutės Ach iliustracijos bus savotiška reklama Bissetui – tiems, kurie mėgsta Sigutę Ach. Absurdiškai skamba, žinoma, nes tai man Bissetas yra reklama, didžiausias pasitikėjimas – patikėti man jį iliustruoti… Bet rinka žiauri. Tikėjomės, kad su mano iliustracijomis knyga labiau paplis, ir tą rezultatą pasiekėm. O vėliau išleidome Pasakas kalbančiam tigrui ir Tigras nori dar. Jos jau yra atpažįstamos: „O, čia Bissetas!“, taip mes jį grąžinom. Galime tuo didžiuotis, nes Anglijoje Bisseto nežino beveik niekas. Lietuvoje jis dažniau buvo pažįstamas tik iš Keistuolių teatro spektaklių „Aukštyn kojom“ ar „Kitą kartą“. O mes grąžinome Bissetą į literatūrą. Tokia misija man labai patinka.

– O vaikystėje, kai skaitydavai knygas ir matydavai jų iliustracijas, ar nekildavo noras jų perpiešti – taip, kaip Tau atrodydavo?

– Čia aš būdavau bejėgė. Jau tada vaizduotė būdavo paleista kaip laisvi arkliai. Negalėdavau jos suvaldyti piešiniu. Man ir dabar iliustracija – vienas didžiausių iššūkių. Jeigu sakytų, kad Sigutė Ach mėgsta iliustruoti knygas, tai būtų netiesa. Man tai didžiulis triūsas. Pasitelkiu visus savo gebėjimus. Prieš kiekvieną knygą labai daug treniruojuosi kaip koks sportininkas, kad tai įgautų stiliuką, – nėra taip, kad pasipusčiau padus ir jau skuodžiu. Perrault, Bissetas – knygos juk skiriasi. Iš pradžių piešiu daug visokių ekspromtų, kurie mane pamažu suderina kaip instrumentą, – ir tada jau su tuo instrumentu prisėdu prie knygos.

Ir tikrai išgyvenu kūrybines kančias – juk knyga nėra viena iliustracija, tai iliustracijų tėkmė, herojus neturi visada vaidentis tik fasadu. Iliustracijoje turi būti dinamikos. Bloguosius herojus man išvis sunku vaizduoti, nemėgstu piešti nei raganų, nei mėlynbarzdžių… Dažnos iliustracijos atsisakau, nes žinau, kad galiu padaryti kai ką, bet ne viską. Taip palūžau su Amžinaisiais Takiais… Man ta knyga be galo patiko, ir neatsakingai pasvajojau, paskui kankinausi gal pusę metų… Galiausiai nusprendėm, kad nereikia tų visų iliustracijų, liko tik priešlapiai ir mažučiai inkliuzėliai, tikrai labai nepanašūs į Sigutę…

– O kokia iliustruota knyga Tau pati mieliausia?

– Gal Ežiukas rūke. Tai mano linija, mano herojai… Du sufijai, filosofai, daug pasakantys tarp eilučių ir dar giliau.

– Dabar daug važinėji po mokyklas, susitinki su vaikais. Kaip jie reaguoja į skaitymą? Ar dalijasi įspūdžiais?

– Pirmiausia bandau testuoti klausytojus. Iš anksto ir mokytojus paklausinėju, paprašau, kad vaikus nuteiktų… Nesu Kalėdų Senelis, nesu vizualiai įdomi – nešoku, nedainuoju. Taigi vaikai gali imti nuobodžiauti vien dėl to, kad turiu dvi kojas, dvi rankas, vieną galvą. Ir kas čia įdomaus? Tada pradedu žaisti vaizduotės žaidimus: „Įsivaizduokit autobuso dydžio katiną, pakelkite jį, perdažykite…“ Ir jau matau, ar vaikai pasirengę susitikti su menininku. Pagrindinė priežastis, kodėl vaikai neskaito, – kad neturi kantrybės pagauti greitį… Čia kaip važiuojant dviračiu – reikia tinkamo greičio: jei minsi per lėtai, nukrisi ant šono ir nepavažiuosi. Skaitymas – lygiai tas pats. Turi drąsiai jį įvaldyti.

Ką nors vaikams paskaitau. Paklausiu, ar pamatė, ką pamatė? Moku labai gudriai klausinėti, kad neapsimestų matantys. Taigi sudominu pačiu procesu – matyti tekstą be paveikslėlio. Bet juk tikrasis tekstas ir yra tas, kuris neiliustruotas. Iliustracija – tik knygos puošyba, ji trukdo vaizduotei: primeta veikėjo vaizdą, negali susikurti savo. Štai mano mėgstamas pavyzdys. Sakau: „Oranžinis katinas. Pakelkite rankas, kam jis primena Garfildą?“ Ir pakyla rankos… „O kam neprimena?“ Ir štai stypso koks vienas, kuris pasmerktas būti originalia asmenybe. Jeigu dar pakelia tą ranką, nes gali ir neišdrįsti… Tada pradedu žaisti: „Pakelkite rankas, kurie rytoj norite avėti vienodus batus? Turėti vienodas kuprines? Kas norite būti su vienodom kepurėm?“ Ir pradinukai, žinoma, visi nori būti į nieką nepanašūs. „Gerai, tai kaip čia tie jūsų katinai tokie vienodi?“

Dabar pasaulis sumaterialėjęs, sergantis. O vaikų literatūra turi gydomąją galią – ji gali išgydyti. Tačiau vaikui, kuris yra patyręs daug išbandymų, reikia pagalbos atsirakinti knygą, nes jis jos jau neperskaito: tai yra kaip trauma. Mes juk susižalojam ranką, susižalojam koją, nugarą, o kartais susižalojam jausmus, paties gyvenimo jauseną… Vaikus reikia vėl prisijaukinti – jie jau sulaukėję ir išbėgę į džiungles, kuriose pasiklysta. Juos reikia pasikviesti ir įtikinti, kad čia bus gerai. O buvo blogai – juk bėgo… Kad nenusiviltų, nes sužeistas visada bus įtarus.

Čia įdomi būtų istorija apie Jacko Londono Baltąją Iltį – šunį, kuris gyveno vieną gyvenimą, paskui buvo nuskriaustas, pabėgo ir vėl buvo prijaukintas… Man atrodo, kad žmogaus širdis yra tokia. Jeigu ji sulaukėja, tai būna labai pikta, besiginanti, dažną vaiką galima tokį sutikti. Nebūtinai vaikų namuose – šeimose irgi. Ypač – aptekusiose turtais. Kaip Skraidančio Laivo negali nusipirkti – jį reikia pasistatyti. Todėl reikia žmonių, kurie įkvėptų vaikus tuos laivus statyti, ir jų reikia vis daugiau. Susitinkam su bibliotekininkais, kalbamės, jie sako, kad siūlom vaikams knygą, bet jie neima. Arba – geriausia knyga, o vaikas sako: „Skaičiau, bet nepatiko.“ Todėl klausimas: kokias pėdas vaikui į tą knygą palikti, kaip jį užburti, suvilioti? Čia kaip Tarkovskio „Stalkeryje“ – turi būti stalkeris, kad vaiką ten nusivestum…

Kodėl vaikų literatūra ne visada būna gera? Jeigu nors kiek nepataikei, knyga bus padėta į šoną. Visi vaikai turi savo atsarginius urvus – jei įlenda ten, tai ir neprisikviesi… Pasakei ne tą žodį, žiūrėk, jau tik uodegytė kyšo. Ir nebėra. Man, kaip autorei, tai įdomu. Atsisėda visi tokie tvarkingi, sušukuoti, kojų nejudinam, rankas – ant kelių, kuprines pasidėjom… Kiek tai truks? Minutę. O paskui visi – į savo urvelius. Ir aš stoviu, žiūriu: aha, ką čia šitai auditorijai galiu pasiūlyti?

Dykumoje gyvena tokie šienkrovėliai, pelėnai, – nežmoniškai bailūs ir nežmoniškai smalsūs. Jie labai mėgsta medetkas. Jei sėdėsi nekrutėdamas, nepastebės tavęs ir krims tas medetkas, bet jei vos vos krustelėsi – tuoj pat į urvelį. Ir tada jau matai dvasines to pelėno kančias: urvelis nelabai gilus, pelėnas malasi jame, nes jam labai smalsu, kas tu, bet ir labai labai baisu… Jis kiša snukutį, vieną akį, na, kas ten buvo, kad sukrutėjo?.. Taip ir vaikai. O mokytojos, ypač pradinukų, – tiesiog orkestrai. Kai atveda penktokus, matau, kiek jos įdėjo, kol iš tų urvelių išviliojo. Klausiu: „Tai kitąmet – pirmokai?..“ – „Taip“, – sako, ir akyse ašaros. O šitie eis į kitas mokyklas, pasitiks savo likimą.

– Bet dabar Tu jau esi bendraminčių draugijoje – greta Tavęs yra ir vaikų literatūros specialistų, ir mokytojų, ir leidykla „Nieko rimto“…

– Kažkur esu skaičiusi mintį, kad gyvenime esi ta žuvis, kuri turės susikurti aplink save vandenyną. Aš esu tokia žuvis. Gal kita žuvis ir patenka kaip musė į barščius – tai ne jos vandenynas. Jos laukia ilgas kelias, kad išsilaisvintų. O aš, matyt, gimiau su savotišku vakuumu aplink. Ir tą vandenyną kūriausi nuo pat vaikystės. Daugelis mano vaizduotės dalykų materializuojasi. Štai einu Lvove ir matau – laiptai į dangų… Tikrai ten tokia iliuzija, kad jie kyla aukštyn, iki dangaus. Sutemos, žibintų šviesa – ir laiptai, nupiešti ant namo sienos. Mano gyvenime tokių patirčių netrūksta…

– Ačiū už pokalbį.

Nuotr. iš Sigutės Ach ir Romos Kišūnaitės  asmeninių archyvų

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 4 (76)