Kviečiu į arbatos vakarėlį su knyga

 

Viršelio dail. Caroline Thaw
Viršelio dail. Caroline Thaw

Lietuvoje vis dažniau nuskamba liūdnoka diagnozė – kultūra tampa projektinė. Ne vienos knygos antraštiniame lape puikuojasi jos gimimą finansavusių vietinių ir tarptautinių institucijų pavadinimai ir logotipai, o leidyklos, rašytojai ir vertėjai dažnai laiko kūrinius stalčiuose, laukdami malonės tų, kurie tas malones teikia. Žinoma, taip pasaulį išvysta tikrai puikių kūrinių. Džiugu, kad jie apskritai pasaulį išvysta. Ne tokia džiugi žinia – kad kitomis aplinkybėmis tai vargu ar įvyktų.

Tačiau šiandien kalbėsime tik apie džiugius dalykus. Vienas toks projektas, vadinamas „Mūsų mažoji biblioteka“ ir finansuojamas Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa“, subūrė draugėn trijų šalių – Slovėnijos, Lenkijos ir Lietuvos – leidėjus. Projekto tikslas − populiarinti šių šalių autorius užsienyje, ugdyti skaitymo kaip malonaus ir įdomaus užsiėmimo sampratą. Kiekvienai šaliai atstovaujanti leidykla (Lietuvai atstovauja leidykla „Nieko rimto“) išrinko du kūrinius, kurie verčiami į kitų dviejų šalių kalbas ir leidžiami kitų dviejų leidyklų. Į slovėnų ir lenkų kalbas buvo išversti du lietuvių autorių kūriniai – Kęstučio Kasparavičiaus Mažoji žiema ir Ingridos Vizbaraitės parašyta bei Marijos Smirnovaitės iliustruota Karžygiuko istorija. (Leidyklos pasirinkimas gana įdomus ir keliantis prieštaringų minčių, bet šiandien šios mintys telieka nuošaly.) Savo ruožtu jaunieji lietuvių skaitytojai 2015 m. išvydo dvi puikiai savo šalyje žinomos lenkų rašytojos, daugiau nei trisdešimties knygų autorės Annos Onichimowskos knygas vaikams – Kur nuėjo sapnas (iliustravo Krystyna Lipka-Sztarbałło) ir Krosnelė, kepuraitė ir apkepas (iliustravo Agata Dudek). Su knygų autore, iliustruotojomis ir jų kūryba buvo galima susipažinti Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje, tai buvo pirmoji šios lenkų autorės pažintis su lietuvių skaitytojais. Su slovėnų autoriais susipažinti dar nebuvo progos, bet jų knygos lietuvių kalba taip pat jau pasirodė – tai Peterio Svetinos Antano cirkas (iliustravo Damijanas Stepančičius) ir Janos Bauer Raganiukė Gūdžiojoje girioje (iliustravo Caroline Thaw). Antano cirkas mano dėmesio kol kas nepatraukė, o štai knygyno lentynoje pamačius Raganiukę Gūdžiojoje girioje praeiti pro šalį nepavyko…

Raganiukė Gūdžiojoje girioje* − pirmoji slovėnų autorės Janos Bauer knyga vaikams lietuvių kalba. Apie autorę daug žinių neturime – tik tiek, kiek galima rasti projekto tinklalapyje ir leidyklai „Nieko rimto“ duotame interviu. O ten rašoma, kad ji gimė 1975 m., vasaras leisdavo vaizdingame kaime pas močiutę, klausydavosi tėvo, puikaus pasakotojo, sekamų pasakų ir istorijų, Liublianos teatro, radijo, kino ir televizijos akademijoje baigė dramaturgijos studijas ir pradėjo kurti vaikams, nes, pasak autorės, rašant vaikams yra daugiau laiko svajoti. Jos debiutinė knyga (kūrinys nėra išverstas į lietuvių kalbą, jo pavadinimas gali būti verčiamas kaip Ragana pradangintoja) pasirodė 2003 m. ir buvo įvertinta „Večernicos“ apdovanojimu. Paskui autorė parašė detektyvinių istorijų ciklą, o didžiausio populiarumo ir įvertinimo sulaukė 2011 m. pasirodžiusi Raganiukė Gūdžiojoje girioje (originalus pavadinimas slovėnų kalba – Groznovica v Hudi Hosti). Ji išversta į kelias užsienio kalbas, apdovanota keliais apdovanojimais ir įvertinta kokybiškos vaikų literatūros ženklu – „Auksine kriauše“. Bauer rašymui būdinga linksmų, sąmojingų personažų ir dėmesį prikaustančių, įtikinamų istorijų dermė. Tuo galime įsitikinti skaitydami Raganiukę Gūdžiojoje girioje.

Knygyne ši knyga mane pirmiausia patraukė iliustracijomis. Tai nepaprastai subtilūs ir stilingi pastelinių spalvų, tarsi ištirpstantys, kviečiantys nagrinėti smulkias detales, bet jomis neperkrauti Caroline’os Thaw piešiniai – tokie, kokių dabar reta ir kokių pasiilgsta nuo rėksmingų ryškių spalvų pailsęs žvilgsnis. Išvydusi pavadinimą pamaniau: dar viena raganiukė – kiek galima? Juk Otfriedo Preusslerio Raganiukės nenukonkuruos niekas, nebent subanalins, nuskurdins (kas pasakytina apie Raganą Lilę), o garbinga literatūrinė raganų padermė ir taip gausi – nuo liaudies pasakų pamočių iki Hario Poterio ir sąmokslą prieš visus žmonijos vaikus rezgančių Roaldo Dahlo Raganų. Galų gale kodėl niekas neparašo apie Raganiuką, o visos raganiškos šunybės priskiriamos vien moterų giminei? Tokių minčių kamuojama, vis dėlto paėmiau į rankas knygą riebiu žaliu rašalu išvedžiotu pavadinimu ir nuo pat pirmų puslapių pajutau didžiulę simpatiją šiai naujai raganų giminės atstovei.

Kuo gi ji skiriasi nuo kitų jau minėtų ar pamirštų raganų ir raganiukių? Pirmiausia, ji nepaprastai gaivališka ir stichiška, tikra patrakėlė – atkeliavusi savotišku oro balionu, kur vietoj krepšio aliumininis arbatinukas, ji apsigyvena medžio drevėje, draugauja ir pykstasi su vėjais, plaukus šukuojasi ežiais, „karštai ginčijasi su pienių žiedais ir auklėja gervuogių dyglius“ (p. 39), o labiausiai už viską mėgsta šviečiant mėnesienai basa šokinėti per balas. Vietoj gimtadienio torto svečiams ji patiekia keptų gudobelės obuolėlių ir šaltekšnio uogų, dėvi kepuraitę, iš kurios stirkso žaliuojantys dvišakiai ragiukai, o vėjo atneštą knygą iš pradžių yra linkusi panaudoti kaip arbatos puodelių padėklą. Tai visiška gamtos būtybė, kurią su civilizacija sieja tik keli dalykai – iš prosenelės nugvelbtas krėslas, porceliano puodelių servizas su karalienės atvaizdu dugne ir slepiamas auksinis pinigėlis („Raganiukės nuolat juos slepia vis kitoje miško vietoje“, p. 9). Antra, raganiukė yra nepakenčiamo charakterio. Ji niršta, šėlsta, širsta ir klykia visa gerkle, reiškia nepasitenkinimą esama tvarka, nedvejodama ir neatsiklaususi savinasi daiktus, žiūri tik savo interesų, krečia šunybes ir keikiasi. Ir vis dėlto yra gana švelnaus būdo, palyginti su jos prosenele, galinčia „nuspjauti nuo medžio net ir neprinokusią kriaušę“ (p. 15) ir, beje, išvariusia raganiukę iš namų už sudaužytą plonytį lyg popierius porceliano puodelį. Ne pats tinkamiausias pavyzdys vaikams – pasitelkęs šią knygą gero elgesio tikrai nepamokysi. Džiugu tai, kad raganiukė pamažu keičiasi, pradeda vertinti draugystę ir geras manieras.

Tačiau galite įsivaizduoti mano nuostabą, kai, jau įrašiusi raganiukę į visą šį kontekstą, perskaičiau minėtą Bauer interviu leidyklai „Nieko rimto“, kuriame ji teigia: „Pagrindinė veikėja raganaite tapo lietuviškame vertime. Originalioje versijoje tai visai kitokia išgalvota siaubūniška būtybė. Vardą jai davė mano trejų metų sūnus. <…> Jei persikeltų į pasakų pasaulį, ši būtybė būtų vieniša. Iš dalies jos būdą man padiktavo jos vardas, kuris iš esmės prieštaringas, nes slovėniška mitologinė būtybė „vila“ paprastai nėra siaubūniška“ (žr. https://niekorimtonamai.wordpress. com/2015/09/23/jana-bauer-apie-raganiuke-gudzioje-girioje-ir-tai-kas-ikvepia-kurti-2/). Kyla klausimas, ar pagrįstai ši būtybė lietuviškame vertime buvo pavadinta raganiuke ir kartu įgijo visą su šiomis būtybėmis siejamą reikšmių ir asociacijų lauką? Gal jaunai vertėjai Gabijai Kiaušaitei, pateikusiai skaitytojams be galo sklandų ir visais atžvilgiais puikų vertimą, derėjo pasielgti su pavadinimu šiek tiek drąsiau ir imtis kurti naujadarus? Juk tai puikiai pavyko kitose teksto vietose – smagu skaityti tokius naujus žodžius kaip Piktūnas Dyglius, Baisioji Baisa, Šiurpum Bū, Niršlys, tad gal ir slovėnų Groznovilca galėjo tapti kuo nors panašiu?

Su Raganiukės personažo pagalba įvilktas į tam tikrą tradicijos apdarą, šis kūrinys ir taip dvelkia klasikinėmis gerosiomis vaikų literatūros tradicijomis ir įtakomis, iš kurių akivaizdžiausia – A. A. Milne’o Mikės Pūkuotuko. Ir nors ieškoti panašių motyvų, situacijų, veikėjų ir chronotopų – bergždžias reikalas, nes daugybė puikių kūrinių kartoja vieni kitus ir nieko čia bloga, šiuo atveju panašumai akivaizdūs. Tačiau jie netampa trūkumais. Veiksmo vieta – Gūdžioji giria – taip pat patenka į įvairių literatūrinių girių paradigmą (iš jų žymiausia Šimtamylė giria), o joje gyvenantys gyvūnai – išmintingoji pelėda, geraširdis lokys, piktas ežys, garbėtroška miegapelė, išsiblaškiusi voverė, paįvairinimui dar ir poetė salamandra, filosofė ūdra – kelia įspūdį, kad tai jau kažkur girdėta. Tokios pat kažkur girdėtos yra ir situacijos: Niršlio keliamas siaubas primena baisiojo Ramblio gaudynes, raganiukės sukelto potvynio apsupti kiškeliai – Mikės Pūkuotuko devintąjį skyrių, „kuriame Paršelis yra visiškai Apsuptas Vandens“, o visais besirūpinanti ir deive palaikyta Armija iš tolo siejasi su žymiosiomis Ekspuodicija ir Provizija, kuri, pasirodo, reiškia valgomus daiktus… Tačiau visos šios asociacijos ir panašumai akivaizdūs tik daug skaitančiam žmogui, o ne mažam vaikui, pradinukui, kuriam ši knyga ir yra skirta. Gūdžiosios girios pasaulis ir jo gyventojai yra vientisi ir užbaigti, jame galiojantys dėsniai balansuoja ant pasakiškumo ribos: didelių stebuklų čia nevyksta, bet girios žvėrys kalba ir nusimano apie tokius reiškinius kaip bombos („– O bombos šiais laikais teturi vieną paiką savybę. J-O-S S-P-R-O-G-S-T-A!“, p. 6), raganiukę atpučia vėjas, bet jos transporto priemonė – aliumininis arbatinukas – labai jau buitiška, ypatingų galių raganiukė neturi, bet randa girioje stebuklingo smėlio, sugeba pinigėlyje paslėpti vėją ir t. t. Linksmas situacijas paįvairina filosofiškų minčių krisleliai, taip pat verti žymiojo mažo protelio meškiuko išminties („– Visko yra daugiau, nei buvo. Ir kartu – mažiau (…). – Ir gal daugiau niekada, miela pelėda, gal išties daugiau niekada nebebus taip, kaip buvo“, p. 27).

Didelę teksto vertę sudaro žaidimas, žaismė, o žaidžiama visose plotmėse: kalbos, personažų, motyvų, situacijų. Tuos pačius išvardytus panašumus su Mike Pūkuotuku galima laikyti intertekstiniu žaidimu. Vertimas puikiai perduoda teksto žaismingumą: čia daug priesaginių vedinių („Tas atsirišo ir visi jame buvę daikčiokai [kursyvas mano. – I. M.] pabiro po mišką“, p. 10), asociatyvių ryšių, aliteracijų ir asonansų („Ruduo Gūdžiąją girią permainė pagal raidę A. Viskas aplink tapo apsimigloję, apniukę ir atšiauru“, p. 90), žaidimo tiesioginėmis ir perkeltinėmis žodžių reikšmėmis („Mažai trūko, kad būtum ėmęs klykti iš siaubo. Beveik taip pat kaip mano pusseserė, kuriai prosenelė ištraukė liežuvį. / – Ištraukė liežuvį?.. – pakraupo ežys. / – Taip, tik pamanyk! Pusseserė klykė kaip pasiutusi, – nerūpestingai čiauškėjo raganiukė. – Bet aš ją suprantu. Liežuvį prosenelė ištraukė iš dešiniojo bato, o šis buvo naujut naujutėlis“, p. 35–36), žinomų posakių ir frazeologizmų perfrazavimu („Stačiai šaunumėlis, kaip dabar jos šukuosena bado akis!“, p. 11) ir t. t. Vaikams juoką turėtų kelti aprašytas žaidimas, šiek tiek panašus į tą, kurį gąsdindami vagis žaidė Mažylis su Karlsonu, – apsimetimas vaiduokliais Piktūnu Dygliu ir Baisiąja Baisa, juokingos situacijos (saulutėmis pražydęs ežys) ir nesusipratimai, kai raganiukės šventė Šiurpum Bū palaikoma kažkuo baisiu, kas ateina ir nuo ko reikia apsisaugoti. Gal vaikams ne visai akivaizdus kalbinis žaidimas, kai raganiukės ištartus žodžius „– Einu paimti kriaušės. Tos kietos“ (p. 47) miško žvėrys išgirsta kaip „muškietos“ ir sugedusio telefono principu sukuria situaciją, kurioje muškietos reikia apsiginti nuo ežio, tariamai sergančio pasiutlige. Taigi ši knyga garantuoja juoko dozę vaikams, smagią šypseną suaugusiesiems ir prasmingą mėgavimąsi žodžių skambesiu ir sąskambiais.

Ne veltui ši knyga išleista projekto, skirto skatinti skaitymą, lėšomis. Skaitydama ją be galo apsidžiaugiau radusi skyrių apie tai, kaip raganiukė pamilo knygas: iš pradžių vėjo atpūstą knygą ji sumano panaudoti kaip padėklą arbatos puodeliams, bet, įnikusi į tekstą ir priversta sustoti įdomiausioje vietoje („– Po šimts kankorėžių, Vėjau Staugūne, trūksta pusės pasakos! O vilkas kaip tik ketina praryti mergaitę“, p. 91), ji ne tik tampa aistringa skaitytoja (raganiukė kitaip juk negali!), bet ir įkuria savotišką knygų klubą – surengia arbatos vakarėlį su knyga. Ir nors pažadėjus „nuo dangaus purtyti mėnulį“ ir „jodinėti drakonais“ į vakarėlį niekas neateina, išmintingoji pelėda padeda raganiukei parašyti kvietimą, žadantį, kad skaityti bus malonu („Klausysimės nuostabių pasakų ir smagiai linksminsimės! Pavaišinsiu gardžiais sausainiais“, p. 98). Tuo pasakomas vienas be galo svarbus dalykas – skaitymas turi būti džiaugsmą ir malonumą teikianti veikla. To jums ir linkiu skaitant Bauer knygą Raganiukė Gūdžiojoje girioje.

­­­­­­­­­­­­­­­­­­_______________________________

* BAUER, Jana. Raganiukė Gūdžiojoje girioje. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 104 p.: iliustr. ISBN 978-609-441326-1

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 4 (76)

 

 

 

Įžanginis

Prašymas suaugusiesiems

Straipsniai

VILNIUS JAUNO ŽMOGAUS PASAULĖVAIZDYJE  (UNĖS KAUNAITĖS ROMANE SUDIE, RYTOJAU)
PAVEIKSLĖLIŲ KNYGOS – SVARBI KNYGŲ RŪŠIS

„Alisos stebuklų šalyje“ 150-mečiui

TRIUŠIO URVU ŽEMYN
JOHNAS TENNIELIS – ŽMOGUS, NUPIEŠĘS ALISĄ
STEBUKLŲ ŠALIS, PILNA ŠVELNUMO: ROBERTO INGPENO ILIUSTRACIJOS

Mano vaikystės skaitymai

„MES GINAME VAIKUS, BET MUS GINA MŪSŲ VAIKYSTĖ“

Sukaktys

„GRAMATIKA TA... AR NE TA“, ARBA JONAS ŠUKYS IR PAŽINTINĖ VAIKŲ LITERATŪRA

Atidžiu žvilgsniu

Tradicinė, bet turininga knyga

Laiškai

Interviu su Šiaulių miesto Panelėmis skaitytojomis ir Ponaičiu skaitytoju

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai