Tradicinė, bet turininga knyga
Evos Ibbotson apysaką Šuo ir jo berniukas* recenzuoti pasirinkau bemaž atsitiktinai. Ko gera, sudomino mįslingas viršelis, akį patraukė bendra leidinio kultūra: tinkamai parinktas šriftas, raidžių dydis, profesionalus maketas. Paėmęs knygą į ranką, beveik nejauti jos svorio… Dabar, jau perskaitęs, galiu paliudyti, kad ji puikiai išversta ir suredaguota, neaptikau jokios korektūros klaidelės. Visa tai ne paskutinės svarbos vertybės.
Turbūt paveikė ir seniai girdėta autorės pavardė – pirmąkart išgirsta bene 2002 m., kai vienoje konferencijoje vieną anglakalbę vaikų bibliotekininkę kamantinėjau apie populiariausius tarp jos skaitytojų šiuolaikinius autorius. Turiu gėdingai prisipažinti, kad anksčiau pasirodžiusių lietuvių kalba kitų trijų Ibbotson knygų kol kas nesu skaitęs. Beje, ne kažin ką, be elementarios informacijos, galiu pasakyti ir apie pačią autorę. Eva Ibbotson (1925–2010), austrų kilmės anglų rašytoja, mirė vos perskaičiusi savo paskutinės knygos Šuo ir jo berniukas maketą (knyga pasirodė 2011 m.). Taigi šįkart į knygą gilinsiuos be autorės kūrybos konteksto, bet žvelgdamas į ją platesniame vaikų literatūros kontekste.
Kūrinio pavadinimas leidžia suprasti, kad tai animalistinė proza. Be to, jau pats pirmas sakinys teigia: „Halas visada norėjo šuns“ (p. 5). Tai gerai žinomas teminis vaikų literatūros tipas, beveik toks pat senas kaip ir pati vaikų literatūra. Jį mums reprezentuoja tokie autoriai kaip Rudyardas Kiplingas, Kennethas Grahame’as, E. B. White’as, Hugh Loftingas, Waldemaras Bonselsas, dabar jau – ir Beatrix Potter. Tai toks tradicinis ir toks populiarus vaikų literatūros atvejis, kad vėlesnėje šios literatūros raidoje, XX a. antrojoje pusėje, sunku įžvelgti ką nors nauja ir netikėta. Bet štai prisimenu, kokį stulbinamą įspūdį padarė šiuolaikinio rašytojo Luiso Sepúlvedos animalistinė pasaka Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti (1999, liet. k. 2008).
Dar būtina pridurti, kad vaikų literatūros diskurse vartojamas angliškas terminas „animal story“ aprėpia ir šios temos literatūrines pasakas, ir vadinamąją realistinę prozą, ir tada jau galima daryti pirmuosius apibendrinimus: pirma, Ibbotson knyga nėra pasaka, antra, literatūros tyrėjams ji vargu ar bus meninis atradimas. (Atkreipkime dėmesį, kad šioje knygoje keletą kartų minima garsioji Erico Knighto apysaka Lesė grįžta, – tarp Knighto ir Ibbotson apysakų neabejotinai esama tipologinės bendrystės.) Bet vis dėlto tai labai vertinga knyga, tradicinė pačia geriausia prasme – ja remdamiesi galime aiškinti kanoninius vaikų literatūros modelio bruožus. Bibliotekininkams nereikės tos knygos įkyriai siūlyti skaitytojams, pakaks patvirtinti, kad tai tikrai knyga apie šunis…
Žinoma, ir apie berniuką. Pagrindiniam veikėjui Halui iki dešimtojo gimtadienio likusios trys dienos. (Veikėjo amžius turėtų pasufleruoti ir tikėtiną skaitytojų amžių.) Halas – vienturtis vaikas, skendintis prabangoje. „Mudu su žmona tenkino me kiekvieną jo norą. Pamatytumėte, kiek žaislų jo kambaryje“ (p. 133), – siužetui įsibėgėjus seklių agentūros direktoriui aiškina Halo tėvas. Tas tėvas – „Tarptautinės energijos“ korporacijos vadovas, jam iš ausies nuolat karo ausinė, „jungianti jį su valdyba Niujorke“ (p. 58) arba kuriame kitame pasaulio krašte. Motina – visiška miesčionė, keičianti baldus ir kilimus vien dėl to, kad jų spalva pasidarė nebemadinga. Suprantama, motina negali net įsivaizduoti namuose šuns: „plaukai ant kilimo, subraižytos durys, o smarvė… Jau nekalbu apie balas ant grindų, – sakydavo ponia Albina Fenton krūpteldama“ (p. 5). Motinos paveikslas utriruotas, kone šaržuojamas, ir vis dėlto autorė pasielgia gana pedagogiškai – knygos pabaigoje ji įdeda tokią išlygą: „Motina pasielgė žiauriai, ji kvaila ir klysta – bet ji jo motina“ (p. 216).
Apie kokį žiaurumą čia kalbama? Tėvai, neatsispyrę isteriškam Halo norui turėti šunį („Aš visada norėjau tik šuns“ (p. 14), – dešimtojo gimtadienio išvakarėse kategoriškai pareiškia jis), išnuomoja šunį iš tokios prieglaudos „Augintiniai be rūpesčių“. Tai viena iš naujoviškų verslo įstaigėlių – savininkas nuomoja šunis savaitgaliui, gana įvairiems ir keistiems žmonių poreikiams tenkinti, o už tai lupa gerus pinigus. Halas nežino, kad gavo šunį tik savaitgaliui, jo netekęs, suvokia apgaulę, patiria šoką ir suserga. O paskui sumano tą mišrūną Šlakelį, su kuriuo iškart pajuto ryšį, pagrobti ir keliauti pas senelius, gyvenančius toli prie jūros.
Štai čia ir prasiveržia, daugelio skaitybos teoretikų (o gal labiau praktikų) nuomone, privalomi specifiniai vaikų literatūros bruožai: pabėgimas, pavojinga kelionė slapstantis, saugantis skundikų ir persekiotojų. (Tėvas, įsitikinęs, kad sūnų pagrobė, kreipiasi į seklių agentūrą, Halo nuotrauka pasirodo visuose laikraščiuose.) Įvykiai išties intriguojantys, kupini įtampos.
Tačiau detektyvo klodas nenustelbia animalistinės prozos savasties. Mat Halas bėga ne tik su Šlakeliu. Taip jau susiklostė, kad juo pasekė visas pulkelis šunų prieglaudos gyventojų, o jo bendrininke netikėtai tapo šunis nuoširdžiai mylinčios prižiūrėtojos Keilės sesuo Pipa – kaip galima suprasti, maždaug Halo bendraamžė. (Nuotykiniams epizodams vieno veikėjo tikrai būtų per maža.) Ir štai labai įdomu skaityti, kaip šunys atpažįsta savo prigimtį arba patirtį atitinkančią aplinką. Pudelių veislės Fransina, be abejo, kažkada gyvenusi ir tarnavusi cirke, stačia galva neria į pakeliui sutikto „Henrio cirko“ furgoną, įsimyli kaip du vandens lašai į ją panašų pudelį Rupertą, sėkmingai dalyvauja cirko vaidinime. Kolių veislės Hanė staiga laukuose išgirsta avis ganančio Selbio komandas ir puola į pagalbą, jai „iš galvos išgaravo nelaimingi „Augintiniuose be rūpesčių“ praleisti mėnesiai. Ji prisiminė viską – kaip numatyti, kur suks banda, kaip užkirsti kelią bėdai… Ji jautė, kaip vėjas šiaušia kailį. Jos akys švietė. Galėtų šitaip lakstyti amžinai“ (p. 158). Šventojo Roko vienuolyne (turbūt žinojote, kad šv. Rokas – šunų globėjas?) senbernaras Otas, „išmintingas ir švelnus šuo“ (p. 182), puola vienam vienuoliui ant krūtinės – tikėtina, kad atpažįsta kažkada jį mylėjusį globėją. Pekinų veislės šunelis Li Či sužavi iš Indonezijos našlaityno atvežtą ir dabar vaikų globos namuose gyvenančią mergytę Nini. Atpažinusi vaikystėje regėtos veislės šunį, ji taip susijaudina, kad pirmąkart prakalba, nieko neatsiklaususi, nukerpa tam šuneliui plaukus ir taip, matyt, sugrąžina jam įprastą, bet žmonių įgeidžių sudarkytą pavidalą. „Jis matė, jis bėgiojo, jis tapo šunimi, tuo, kuo yra. Šuo liūtas, kovotojas, imperatorių sargybinis, o ne lepinamas senų moteriškų žaisliukas. Mažas suplotas snukutis žvelgė į aiškų švarų pasaulį, išverstos akys spindėjo ryto šviesoje. Atsirado žmogus, kuris jį suprato, suvokė, kas jis yra iš tikrųjų!“ (p. 148). Rašytoja be jokių abejonių palaiko gyvūnų teisių gynėjų nuostatas, pasisako už natūralios gyvūno prigimties paisymą, natūralią aplinką, ji aukština šuns instinktus, ištikimybę žmogui, kalba apie vidinį žmogaus ir gyvūno ryšį. Verta priminti vieną iš ankstyvųjų knygos scenų, kurioje Halas renkasi augintinį: „Jis nė kiek neabejojo, kad priėjęs supras, jog šis šuo skirtas jam. Tačiau, pamatęs tokią daugybę puikių šunų, jis taip ir neišgirdo balselio galvoje: „Stok! Čia jis“ (p. 42). Pagaliau tas „jis“ ir buvo keistas mišrūnas Šlakelis, nuo kurio viskas ir prasidėjo… O štai koks paskutinis knygos sakinys: „Laisvas yra tik tas šuo, kuris suranda tikrąjį savo šeimininką“ (p. 230).
Ir vis dėlto talentingoje animalistinėje prozoje gyvūnų paveikslai paprastai padeda papasakoti ir apie žmogų. Tokių žmonių likimų, rodančių, kas autorei skaudu, kas rūpi, kas ją piktina, yra ne vienas. Štai jau minėtoji našlaitė iš Indonezijos Nini, kurią turtingas verslininkas įsidukrino ir atsivežė į Angliją, kur ji niekaip negebėjo išmokti anglų kalbos, nors dėl to buvo gydoma ir atliekami brangūs tyrimai. Galime suprasti, kad tikrosios ligos – namų ir gimtojo krašto ilgesio – niekas jai taip ir nenustatė. Taigi įtėviai ja nusivylė, „nes jie norėjo dailios čiauškutės lėlytės, todėl nuvežė mažylę į Vaikų gerovės centrą ir pasakė, kad negali jos laikyti“ (p. 130). Lakoniškas, bet labai jautrus Selbio, penkiasdešimt metų ganiusio avis, paveikslas. „Bet ir jį, ir jo šunį Bilį ištiko senatvė“ (p. 156). Dukterėčia Selbiui jau surado kambarėlį miesto globos namuose, daugiabutyje, vadinamame „Dalbergija“, „bet jam kraujas stingdavo gyslose pagalvojus apie „Dalbergiją“ (p. 155). Jis dar trokšta dirbti įprastą darbą ir būti reikalingas. Labai gražiai Halas savo bendrakelionei Pipai apibūdina savo senelius: „Jie labai geri… ramūs, bet visai nėra nuolaidūs. Jie panašūs… kvailai skamba, bet jie panašūs į medžius ar žemę… kurie tiesiog yra, apie juos negalvoji, bet jei jų neliktų, būtų siaubinga“ (p. 96). Taigi autorei rūpi našlaitystė, senatvė. Ji ryškia linija plėtoja ekologijos temą – vienas tamsiausių, atgrasiausių veikėjų yra gamtos teršėjas, šiukšliavežys Kevinas. Be kita ko, tai jis praneša seklių agentūrai apie bėglį Halą, paskui labai brutaliai stengiasi jį sulaikyti, padeda jį gaudyti pasitelkęs pitbulius, mat trokšta gauti dvidešimties tūkstančių svarų atlygį, o už jį pagaliau aplankyti Las Vegasą. Kad pinigai vaidina tokį didelį vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje, rašytojai irgi skaudu. Kad prabanga neatneša laimės – pabrėžtinai plėtojama šios knygos idėja. Seniai girdėta, pažįstama idėja, bet kas žino, gal ne vienam devynmečiam ar dešimtmečiam skaitytojui ji kaip tik iš šios knygos pasirodys nauja ir pirmą kartą įstrigs į galvą ir širdį.
Paskutinė įspūdinga rašytojos grimasa, išreiškianti požiūrį į prabangą ir į iškrypusį žmonių santykį su gyvūnais, šmėkšteli visai pabaigoje. Halo motina, susitaikiusi su tuo, kad namuose teks laikyti šunį, vyksta apsipirkti („Tai buvo jos mėgstamiausias užsiėmimas, ir ji jautėsi visiškai laiminga“, p. 226), parduotuvėje „Išpaikintas šuo“ su draugėmis renka Šlakeliui buities reikmenis: „Sudėjusios pirkinius į krūvą, jau ruošėsi eiti prie kasos, bet staiga išvydo tokį daiktą, kad sustingo kaip įbestos. Valandėlę visoms užkando žadą, toks jis buvo gražus, nuostabus ir keistas. Platininis semtuvėlis išmatoms, nusagstytas opalais ir ametistais“ (p. 227). „Jis nukopijuotas nuo semtuvėlio, naudoto Rusijos carų“ (p. 228), – štai ką pirkėjos perskaito etiketėje.
Kalbėdami apie knygos idėjų lygmenį, turime prisiminti, kad klasikinei animalistinei prozai paprastai būdingas pažintinis klodas. Žinių apie šunų veisles, įpročius, instinktus yra ir apysakoje Šuo ir jo berniukas. Bet tas klodas labai įaustas į beletristinį audinį, neiškilus, pateikiamas neprikišamai.
Kaip jau sakyta, Šuo ir jo berniukas yra tradicinė, vaikų literatūros kanono apraiškas demonstruojanti knyga, todėl neturi stebinti laiminga jos pabaiga. Įvyksta tai, kas, rodos, galėjo įvykti anksčiau, jeigu autorė nebūtų siekusi triumfinio finalo: šunys pasilieka ten, kur jaučiasi tinkami ir reikalingi, – keletą tokių situacijų minėjome. Halas sumaniai pasinaudoja besaikiais tėvo turtais ir įkalba jį tikrajai šunų mylėtojai Keilei slapta, to neviešinant, skirti milžinišką pašalpą, už kurią ji galėtų atidaryti tikrus, humaniškus gyvūnų globos namus. Nereikia nė sakyti, kad blogieji knygos veikėjai nubaudžiami ar bent paniekinami.
Evos Ibbotson knygoje mums, suaugusiesiems, daug kas gali pasirodyti girdėta, atpažįstama, netgi perryškinta. Kita vertus, turėtume grožėtis, kad viskas joje taisyklinga, užbaigta, išaiškinta iki galo. Ir pasakyta viskas iki galo. Autorė nė minutės nepamiršta, kad rašo vaikams, siekia išlaikyti skaitytojo dėmesį, stengiasi patenkinti jo lūkesčius. Ir tai nėra blogai. Dar sykį pakartosiu: bibliotekininkams neteks ilgai įkalbinėti skaitytojų rinktis šios knygos. Taigi gal ji padidins skaitytojų armiją? O tai jau visiškai gerai.
_______________________________
* IBBOTSON, Eva. Šuo ir jo berniukas: [apysaka]; iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė; iliustravo Sharon Rentta; viršelio dailininkas Marius Zavadskis. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 232 p.: iliustr.; ISBN978-609-441-332-2
Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 4 (76)
