Aino Pervik

Pieną slėgė rūpestis. Pienas nebejautė gyvenimo džiaugsmo. O gyvenimo džiaugsmo pienas neteko, nes ką tik išgirdo, kaip bandelė gazuotam vandeniui pasakė, jog norėtų būti suvalgyta tik užgeriant labai gražios spalvos sultimis. Pavyzdžiui, apelsinų, kurios švyti kaip besileidžianti saulė. Gazuotas vanduo tik suburbuliavo nuo tokio bandelės pareiškimo. Bet pienui nuotaika visiškai subjuro. Mat jis manė labiausiai tinkąs prie bandelės.

Dabar pienas baiminosi, kad per naktį nuo šio rūpesčio sugiš ir bus netinkamas gerti. Tai reiškė, kad jis suges. Kad apkars. Tokio pieno niekas nenori. Juk skanus būna tiktai šviežias pienas. Šviežias pienas yra saldus.

Pienas kankinosi visą naktį. Jis iš visų jėgų troško išlikti šviežias ir saldus. Bet puikiai žinojo, kad jaudulys jam ne į sveikatą. Kuo daugiau pienas apie tai mąstė, tuo gižesnės darėsi jo mintys.

Ir viskas dėl vienos bandelės, kuri pati rytą būna ne tokia šviežia kaip iš vakaro, ką tik ištraukta iš krosnies!

Rytą mama išėmė pieną iš šaldytuvo. Pripylė Oskarui pilną puodelį. Oskaras atsikando jau kiek apdžiūvusios bandelės ir užsigėrė pienu.

– Koks blogas pienas! – šūktelėjo Oskaras. – Nenoriu pieno!

– Juk pienas visai šviežias, – nusistebėjo mama. – Kaip jis gali būti blogas?

Ir tada mama paragavo pieno.

– Iš tiesų sugižęs, – atsiduso ji. – Įpilsiu tau arbatos.

Pienas visiškai nuliūdo. Dabar jį išpils į kriauklę ir jo gyvenimas bus nuėjęs niekais.

Bet taip nenutiko.

Mama iš pagižusio pieno užmaišė blynų tešlą. Ji prikepė pilną dubenį gardžiausių blynų. O tėtis iš parduotuvės parnešė naujo pieno – šviežio, saldaus ir labai draugiško, puikiai tinkančio prie blynų.

_________________

* Versta iš: Aino Pervik, Jääpurikas, murelik piim ja teised tüübid, Tallinn: Tänapäev, 2015, p. 48–49. Iliustravo Ulla Saar.

Iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė

Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 4 (88)