„PRADĖKITE NUO VAIKŲ LITERATŪROS“
Vaikystėje turėjau knygą Senovinės estų liaudies pasakos (1957). Skaičiau ją vasarą, nuo kaitros slėpdamasis didelėje vėsioje daržinėje (mūsiškai – klojime) ant šieno. Sykį ją ten ir palikau. Atvežė naują vežimą šieno (tikriausiai atolo) ir užkrovė. Oi, kaip laukiau pavasario, kada mūsų Margė suės šieną ir knygą atrasiu. Suėdė, bet knygos neradau. Kaimo vaikai supras, kodėl neradau.
Šio nuotykio turbūt būčiau neįsiminęs, jei knyga nebūtų man padariusi ypač didelio poveikio. Negaliu pasakyti, kas labiau – tekstas ar iliustracijos. Dabar jau žinau, kad tai buvo Güntherio Reindorffo (1899– 1974) iliustracijos, kurias žiūrinėjau šimtus kartų. Ypač mane veikė viena įklijinė iliustracija su velniu. Apie velnią buvau sočiai prisiklausęs, bet nematęs, taigi iš pradžių nudžiugau: ak, tai štai kaip tu atrodai!.. Bet ši iliustracija kėlė ir didžiulę baimę, ją atsiversdavau vogčiomis. O vieną naktį toji iliustracija sapno košmare virto animacija.
Ir dar atsimenu, kaip mintyse vis varčiau žodį „estų“. Estų? Kas tie estai? Neprisimenu, ar tėvas, ar senelis paaiškino. Taip pirmą kartą prisiliečiau prie šalies, kurią aplankyti buvo lemta tik po daugelio metų, kultūros.
Kitas velnias, tiksliau, velniukas, kuris mane sudomino jau kaip vaikų literatūros specialistą, – estų literatūros klasiko Oskaro Lutso (1887–1953) folkloriškojo tipo literatūrinės pasakos „Nukitsamees“ (1920) herojus. Tiesa, velniuku jis nevadinamas. Autorius sugalvojo vardą, kurio pirmasis dėmuo reiškia rago smaigalį, o antrasis žymi vyriškąją giminę. Taigi lietuviškai galbūt vadintume jį Raguotuku, bet tebūnie Nukitsas, kaip jau senokai įtvirtino estų vaikų literatūros puoselėtojai. Šis personažas, kurį miške pasiklydę, į raganos nagus patekę broliukas ir sesutė parsiveda namo, kuris, visų mylimas, sparčiai keičiasi, pradeda lankyti mokyklą, išmoksta skaityti, ir tada jam nustoja augti ragai, tapo savotiška Estijos vaikų literatūros ikona. „Nukits“ yra vaikų literatūrai skirto žurnalo pavadinimas, taip vadinasi geriausiems vaikų rašytojams teikiama premija, o su ja – ir berniuko su ragiukais bronzinė statulėlė. O dar lėlė, kaukės, karpiniai, vaidmenys, logotipas… Estijos vaikų literatūros centro darbuotoja Anu Kehman man parašė, kad viena rašytoja ir visą jų centrą siūlo vadinti „Nukitso centru“.
Ir savo vaikystės folklorinį velnią, kurį estai, atrodo, dar vadina „senuoju šeimininku“, ir garsųjį Raguotuką prisiminiau šį pavasarį Londono knygų mugėje, kai trijų Baltijos šalių literatūrų ir leidybos procesų aptarime Estijos leidėjų asociacijos pirmininkas į tarptautinę auditoriją kreipėsi taip: „Jeigu norite savo šalyse pristatyti estų literatūrą, pradėkite nuo vaikų literatūros. Ši literatūros sritis pas mus klesti.“
Kad estų vaikų literatūra turi savo velniuką, nešantį sėkmę, liudija ir šiame numeryje spausdinami straipsniai (iš estų kalbos juos vertė Viltarė Urbaitė). Visi jie parašyti su meile ir tikėjimu. Žadinantys norą kuo daugiau tų knygų perskaityti lietuviškai. Jeigu pasikliausime jaunosios kolegės Viktorijos straipsnyje pateikta statistika, šių metų pabaigoje Lietuvoje turėtų išeiti 60-oji estų vaikų knyga. Gražus skaičius, gražiai tas velniukas patvarkė. Nors galėjo pasistengti, kad jau būtų visas šimtas.
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 4 (88)
