ESTŲ VAIKŲ LITERATŪRA LIETUVOJE

Pagalvojus apie vaikų knygų vertimus iš estų kalbos, daugeliui veikiausiai prieš akis iškiltų Cypliuko portretas, Pono Paukščio siluetas, Lokio trobelė, visai neseniai pasirodžiusio Lifto šviesiai žalios spalvos viršelis arba į galvą ateitų kurios nors skaitytos pasakos herojus – kad ir genys siuvėjas ar slibinas su dieną naktį šviečiančiomis akimis. Vienas kitas galbūt prisimintų pripažintų estų rašytojų – Aino Pervik, Piret Raud, Eno Raudo – pavardes, o gal ir vertėjus – Eduardą Astramską, Danutę Sirijos Giraitę, Viltarę Urbaitę… (Iš negausaus vertėjų būrelio humanitarų bendruomenei ypač įdomi turėtų būti E. Astramsko (1918–2007) asmenybė. Šis žmogus 1947–1956 m. praleido Sibiro lageriuose ir, kaip patvirtino buvusi Estijos ambasadorė Lietuvoje Valvi Strikaitienė, iš tokio pat skaudaus likimo draugų tenai išmoko estų kalbą. – Red. past.)

Turime iš tiesų puikių estų kūrinių vertimų, jie įsitvirtino lietuvių skaityboje, juos mėgsta šiuolaikiniai vaikai. Vis dėlto bendra tendencija nelinksma: vertimų iš kitų, ne iš anglų, kalbų išraiška procentais labai menka, tai mus verčia tyliai bambėti (kartais ir garsiai atsidusti), alkstame šviežių literatūrinių vėjo gūsių iš kaimyninių, kitų Europos ar pasaulio kalbų. Kad estų literatūros vertimų padėtis galėtų būti geresnė, LRT „Klasikos“ laidoje „Ryto allegro“ 2016 m. sakė ir Taline įsikūrusio Estų literatūros centro, atsakingo už estų literatūros vertimų skatinimą, direktorė Ilvi Liive¹. Deja, per kelerius metus padėtis vaikų literatūros lauke nepasikeitė – Lietuvos leidyklų susidomėjimas šiuolaikine Estijos literatūra neišaugo, per kitas kalbas estų vaikų literatūros pavyzdžių į Lietuvą taip pat dar neatėjo.

Nors pastaruoju metu estų knygų vertimų vaikams sulaukiama mažai, vis dėlto nuo XX a. trečiojo dešimtmečio viena kita knygų lentyna iš jų susidarytų: remiantis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos duomenimis, suskaičiuoti 59 knygų pavadinimai, prie to dar galima pridėti keletą atvejų, kai knygos buvo perleistos.

Pirmas vertimas iš estų kalbos buvo išleistas 1924 m. Tai trumpas, 31 puslapio, Augusto Tammanno apsakymas Mokytojas ir jo jaunieji bendradarbiai, dedikuotas, kaip pažymima paantraštėje, „jauniems ir visiems, kurie dar nėra jo skaitę“. (Nurodyta, kad šią knygą iš estų kalbos išvertė A. A. Kriptonimą turbūt iššifravo bibliografai. Tai Agota Atlasevičiūtė (1894–?), šakietė, vaikystėje su tėvais persikėlusi į Taliną, vėliau mokiusis Voronežo Martyno Yčo gimnazijoje, tapusi mokytoja. Ją turbūt reikėtų laikyti pirmąja lietuvių vertėja iš estų kalbos. – Red. past.)

Antrasis vertimas – Keršytojas: apysaka iš tolimos estų liaudies praeities – išėjo po labai ilgos pertraukos – 1955-aisiais. Nuo tada iki 1999 m. beveik kasmet buvo išleidžiama vidutiniškai po vieną estų rašytojo knygą. 1999–2004 m. Lietuvą buvo ištikusi vertimų iš estų kalbos sausra. Nors 2005 m. ji baigėsi, bet 2007, 2009, 2012, 2017 ir vėl nepasirodė nė vienos knygos. Išskirtiniais galime laikyti nebent 2008-uosius, kai išėjo net trys reikšmingi V. Urbaitės versti kūriniai: Edgaro Valterio pasaka-apysaka Puokiai ir dvi A. Pervik knygelės apie Paulą. Nauji šiuolaikiniai kūriniai skaitytojų ir laukiami, ir mėgstami. Tad tendencija, kad Lietuvos vaikai ir paaugliai turi nedaug galimybių susipažinti su naujausia šios Baltijos šalies literatūra, liūdina. Na bet štai 2018 m. pabaigoje turėtų pasirodyti nauja P. Raud knyga mažiesiems. Gal tai pranašauja atgijimą? Gaila, kad visas tris Baltijos seses suvienijęs valstybių šimtmečio šventimas nė kiek neišjudino vaikų literatūros leidėjų.

Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio, kai estų vaikų literatūra pradėta leisti nuosekliau, daugiausia knygų (per 20 pavadinimų) išleido „Vagos“ leidykla, nepriklausomybės laikotarpiu išskirtini leidyklos „Nieko rimto“ leisti vertimai. Džiugu, kad didžioji dalis estų kūrinių vertimų Lietuvą pasiekė tiesiogiai, t. y. tekstai daugiausia versti iš estų kalbos, nedidelė dalis – iš rusų. Daugiausia estų literatūros kūrinių vaikams ir jaunimui išvertė E. Astramskas (apie 20 pavadinimų), D. Sirijos Giraitė (8 pavadinimai) ir viena aktyviausių pastarojo dešimtmečio vertėjų V. Urbaitė (6 pavadinimai). Tikėtina, kad vertėjų aktyvumas verčiant, siūlant leidykloms knygas leido ir leidžia susipažinti su reikšmingais estų kūriniais. Tai būdinga ir kitų nedidelių kalbų literatūroms. Pažymėtina, kad tarp šiuolaikinės estų literatūros vertėjų atsiranda ir viena kita nauja pavardė.

Pirmieji vertimai – tautosakos kūriniai. Literatūrinės pasakos tradicija

Pirmieji į lietuvių kalbą išversti tekstai, kurių adresatas (arba vienas iš adresatų) yra vaikas, siekia  XIX amžių, estų tautinio atgimimo laikus. Tuo metu vyravo šviečiamoji literatūra, radosi naujo žanro kūrinių, keitėsi tematika, ypač apeliuota į tautinę savimonę. Apibendrinant galima pasakyti, kad lietuvių ir estų tautinio atgimimo laikotarpiu vyko panašūs procesai, kultūriniame lauke esama nemažai tapatumų. Tuo metu tiek Lietuvoje, tiek Estijoje kaip niekada išaugo susidomėjimas tautosaka. XIX a. antrojoje pusėje tautosaka Estijoje pradėta sistemingai rinkti ir skelbti². Kaip tik tautosakos kūriniai ir yra ankstyviausi Lietuvoje išleisti estų tekstai. Nors Lietuvoje jie pasirodė tik po 1957 m., pas mus tai buvo vieni pirmųjų vaikų skaitybai priskirtinų estų literatūros pavyzdžių.

Vienas aktyviausių estų tautinio atgimimo veikėjų, rašytojas ir švietėjas Friedrichas Reinholdas Kreutzwaldas (1803–1882), kaip ir kiti šveitėjai, tautosaką laikė tautinės literatūros pagrindu. Nors jis paprastai pristatomas pirmiausia kaip estų nacionalinio epo Kalevo sūnus (est. Kalevipoeg)³ autorius, ne ką mažiau mums reikšmingi ir kiti jo darbai. Estų prozos raidai didžiulę įtaką padaręs F. R. Kreutzwaldo sudarytas rinkinys Senovinės estų liaudies pasakos (43 pasakos ir 18 padavimų; Estijoje pasirodė 1866 m.) į lietuvių kalbą buvo išverstas 1957 m. Iš F. R. Kreutzwaldo surinktų ir parengtų pasakų Lietuvoje, ko gero, žinomiausios yra kelios, jos išleistos atskirai, daug didesniu negu pats pasakų rinkinys tiražu ir su originaliomis iliustracijomis. Tai pirmiausia Išminčius kišenėje (1976⁴; 50 tūkst. egz.) ir Šiaurės slibinas (1988; 70 tūkst. egz.). Pastarasis kūrinys išleistas pačiu didžiausiu tiražu, kokiu kada nors pasirodė pirmas estų vaikų literatūros kūrinio leidimas lietuvių kalba. Bet net ir pagal bendrą visų to paties pavadinimo kūrinio leidimų tiražą labai nedaugelio vertimų iš estų kalbos išleista tiek daug egzempliorių. D. Sirijos Giraitės išversta, su meniškomis originaliomis Heraldo Eelmos iliustracijomis išleista pasaka apie pergalingą kovą su baisiu slibinu, „kuris, iš šiaurės atsibastęs, eibes žmonių ir visokių gyvių susprogo ir po kurio laiko gal visame pasaulyje būtų gyvastį nusiaubęs“⁵, jei būtų perleista, ir dabar darytų įspūdį ir būtų įdomi šiuolaikiniams skaitytojams.

Dar kartą F. R. Kreutzwaldo pavardę randame estų pasakų rinkinyje Gražuolė nuotaka (1967), kuris, atnaujintas ir papildytas, vėliau buvo išleistas pavadinimu Vandenų šalis (1981). Rinkinio vertėjas E. Astramskas, išvertęs daugiausia estų tautosakos į lietuvių kalbą, į rinkinius įdėjo tik F. R. Kreutzwaldo pasaką „Atpildas už gerą darbą“. Atsižvelgdamas į tai, kad šio autoriaus pasakos lietuvių skaitytojams jau žinomos, vertėjas daugiau dėmesio skyrė lietuviams nežinomiems J.  Kervui, Johanui Kunderiui, Augustui Jakobsonui ir kitiems. Pabaigos žodyje⁶ vertėjas pabrėžia, kad daugelis ano meto estų rašytojų domėjosi tautosaka, didelė jų dalis ją rinko ir elgėsi su ja įvairiai: vieni stengėsi tiksliai užrašyti išgirstas pasakas, kiti, pavyzdžiui, F. R. Kreutzwaldas, jungdavo kelias tiksliai užfiksuotas pasakas į vieną, išlaikydami originalią kalbą ir stilių, treti – estiškus motyvus pindavo su užsienio šalių pasakomis. Žinoma, esama daug variantų, kai užrašytą tekstą rašytojai papildydavo savo fantazijomis ar tiesiog panaudodavo vien motyvą, o vėliau pasaką pateikdavo kaip savo kūrinį.

Kaip atskiri leidiniai lietuviškai pasirodė iki dešimties pavadinimų estų pasakų, visos jos iliustruotos ir skirtos ankstyvajam skaitymui. Tai liaudies pasakos Stebuklinga duona (1996) ir adaptuota nedidelio formato bei palyginti mažo tiražo Pelė ir žvirblis (2008), taip pat keletas originaliųjų pasakų (Kalju Kanguro Timbos Limbos kelionė į Sniego malūną, 1972; E. Raudo trumpų pasakų rinkinėlis apie miško žvėrių gyvenimą Lokio trobelė, 1974) ir kt.

Viena originaliausių ir šiuolaikiškiausių atskirai pasirodžiusių estų pasakų – E. Raudo kūrinėlis Cypliukas, kurio veikėjas kalbanti lėlė Cypliukas labai išpopuliarėjo ir Lietuvoje (1965, 1982, 2000; vertė Rasa Cecilija Unt) ir iki šiol yra gerai atpažįstamas jau kelių skaitytojų kartų, randamas daugelyje rekomenduojamų knygų sąrašų.

Iš atskirai išleistų pasakų išskirtinos ir kelios nuotaikingos eiliuotos pasakos: Ellenos Niit knyga Sumanus dažytojas (1975), kurios pagrindinis veikėjas padovanoja miestui spalvas, ir Helvi Jürissono Genys siuvėjas (1968; keli leidimai, bendras tiražas per 150 000 egz.), gerai žinomas Lietuvoje tekstas, pasakojantis, kaip miško žvėrys, pasimatavę genio sukurtus originalius drabužius, vis dėlto galiausiai pasirenka savo prigimtinį apdarą.

Pažymėtina, kad per visą laikotarpį Lietuvoje pasirodė vos keletas eiliuotų kūrinių vaikams: be minėtų eiliuotų pasakų, dar žinomas estų poezijos vaikams rinkinys Berniukas ir jūra (1989), kuriame sudėti šeši tautosakos kūrinėliai ir po nedidelį pluoštą įvairių poetų eilėraščių. Tam neabejotiną įtaką darė ir tai, kad vaikų poezijos tradicija Estijoje anaiptol nebuvo tokia stipri kaip prozos. Padėtis nepasikeitė ir atgavus nepriklausomybę, be to, vaikų literatūros leidyba iš pradžių patyrė nuosmukį, tad poezijos vertimų skaičiaus menkumas Lietuvoje yra tendencingas. Galima daryti prielaidą, kad leidyklos ir vertėjai pirmiausia norėjo Lietuvą supažindinti su stipriausiais, labiausiai pavykusiais estų literatūros kūriniais vaikams ir jaunimui, tad poezija liko nuošalyje.

Realistinės ir pažintinės estų literatūros vertimai, pasirodę iki 1990 m.

Estų vaikų literatūroje vyraujanti prozos tradicija matoma ir žvelgiant į lietuviškus vertimus. Su stiprios pasakinės tradicijos, vėliau peraugančios į fantastinę literatūrą, pavyzdžiais jau supažindinta ankstesniame skirsnyje, liko nepaminėta ryški ilgametė realizmo banga, užplūdusi XX a.⁷ Žvelgiant į vertimų iš estų kalbos sąrašą, matyti, kad tik ankstyvajam skaitymui skirtos knygos (apie 18 pavadinimų) nėra realistinės, daugiausia tai – literatūrinės pasakos. Visų išleistų knygų kontekste daugiausia realistinė yra vidutiniam ir vyresniajam mokykliniam amžiui skirta kūryba, vyraujantis žanras – apysakos apie mokyklą (angl. school story). Išskirtinumu to negalime laikyti, nes vaikams ir jaunimui skirtoje literatūroje mokykla, mokytojų ir mokinių santykiai, patiriami nuotykiai yra plati ir labai dažna tema, jai tenka nemažai vietos visoje vaikų ir jaunimo literatūroje.

Jau ir pirmieji vertimai 1924 ir 1957 m. buvo mokyklos gyvenimo istorijos. Be jau minėto pirmojo vertimo Mokytojas ir jo jaunieji bendradarbiai (1924), 1957 m. pasirodė reikšmingiausias estų literatūros klasiko Oskaro Lutso kūrinys – apysaka Pavasaris: paveikslėliai iš mokyklos gyvenimo. (Deja, šis pirmasis leidimas buvo verstas iš rusų kalbos, be to, iš kupiūruoto teksto. 1995 m. knygą iš originalo išvertė ir gražų, turiningą pabaigos straipsnį parašė D. Sirijos Giraitė. – Red. past.) Pasirodęs Estijoje 1912 m., vėliau gausiai apdovanotas, išverstas į daugiau nei dešimt kalbų, šis kūrinys iki šiol laikosi mokyklinėse programose⁸. Pavasaris padeda pažinti to meto šnekamąją estų liaudies kalbą, išsiskiria gyvais, emocingais dialogais, jame gausu mokinių pajuokavimų ir įsimintinų charakterių. Pasak O. Lutso memorialinio muziejaus kuratorės Liivi Rosenvald, šioje apysakoje autorius „sugebėjo perteikti estų būdą ir pagrindinius tautinio charakterio bruožus“⁹. Pavasaris turėjo tęsinius Vasara (1918–1919) ir Ruduo (1938), iš jų į lietuvių kalbą buvo išversta tik apysaka Vasara: jaunųjų gyvenimo vaizdeliai (1958; vertė E. Astramskas).

Estų mokyklinėse apysakose mokykla vaizduojama gana įprastai: tai disciplinuota vieta, kurioje būtina laikytis pareigų, bet kartu čia vyksta smagūs nuotykiai, krečiami pokštai, mokomasi bendrauti, kurti santykius. Didžiulis to meto realijų ir didaktinis krūvis šiuolaikiniam skaitytojui, ko gero, būtų nepakeliamas skaitant ne vieną šių apysakų. Tiesa, tarp estų vertimų esama pavyzdžių, kai atnaujintas sovietmečiu pasirodžiusio teksto leidimas sėkmingai prigijo ir tarp šiuolaikinių skaitytojų (antai 2006 m. Cypliuko redakcijoje neliko kapeikų, volgų, nebėra jokių socialiniųpolitinių užuominų).

Į lietuvių kalbą išverstose estų apysakose pagrindinis vaidmuo dažnai tenka berniukams: išskirtini Tomas Linupoegas (Heljos Miand Tomas Linupoegas, 1980), Juhanas Salus (Jaano Rannapo Juhanas Salus ir jo draugai, 1967), Peteris (Holgero Pukko Žaliosios kaukės, 1964) ir kiti herojai. Todėl ir siužetai dinamiškesni, ryškesni nuotykiniai elementai, kartu nevengiama išdaigininkų pabrėžtinai pamokyti. Be abejo, kaip įprasta mokyklinėse apysakose, kūriniuose plėtojami ne tik draugų nuotykiai, bet ir pirmieji romantiški santykiai, išryškėja probleminiai klausimai, saviieškos poreikis. Štai Silvios Rannamaa’os apysakos Kadrė (1969), kurios pagrindinė veikėja – mergaitė vardu Kadrė, pasakojimas sulėtėja, mokykla išryškėja kaip sudėtinga socializacijos terpė, kūrinyje telkiamasi į santykių kūrimą ir galiausiai rodomas mergaitės virsmas iš bjauriojo ančiuko skrydžiui pasirengusia gulbe.

Mokyklinėse apysakose, kaip ir romanuose ar kituose realistiniuose kūriniuose, vaizduojamos realijos įvairavo pagal laikotarpį, visuomenėje vyraujančias temas ir problemas. Nors sovietmečio literatūra neišvengiamai buvo politiškai angažuota, vaikams ir jaunimui skirtuose kūriniuose galima pastebėti užmaskuotų, bet įskaitomų pasyvaus maišto pavyzdžių.

Iš estų kalbos išverstuose realistiniuose kūriniuose kalbama ir kitomis temomis. Esama iš dalies pažintinių knygų apie buvimą gamtoje, daugiausia – kaime, apie supančią gamtą ir jos gyventojus: informatyvūs Richardo Rochto Pasakojimai apie gyvūnus (1986) ir apysakos iš rinkinio Nubausta gobšuolė (1963), jaunesniuosius žavėjo įdomus J. Rannapo apysakos Jefreitorius Jemas (1983) pasakojimas iš lokiuko perspektyvos, paminėtina ir to paties autoriaus apysakoje Paskutinis baltaplunksnis (1973) pasakojama istorija apie vaikų drauge su suaugusiaisiais globojamą erelį. Su vandenynu ir jo gyventojais supažindina žymaus estų rašytojo Dagmaro Normeto populiari, į daugelį kalbų išversta apysaka Delfinija (1985). Pažintiniuose kūriniuose gyvūnai neretai personifikuojami, tad kiek išeinama iš realistinės literatūros rėmų.

Tarp vertimų taip pat pasitaiko dabar nebent istoriškai įdomių didaktinių tekstų apie kolūkio gyvenimą, patosiškų kosmoso užkariavimą ar pramonės ir mokslo klestėjimą akcentuojančių knygų (pvz., jaunesniesiems skirtas kolūkio darbus vaizduojantis Silvi Väljal tekstas Septyni Jusiuko draugai (1968), elektrinių, kosminių raketų iliustracijos pasakinėse Vladimiro Beekmano knygelėse Atomiukas (1969) ir Atomiukas ir Kibernetinė Meška (1971, bendras abiejų tiražas 90 tūkst. egz.) ir kt.).

To laikotarpio tendencija kurti istorijas apie realius asmenis, pasakoti pasakojimus, neretai pagražinančius tikrovę, idealizuojančius ir herojizuojančius tam tikras asmenybes, atsirito ir į vaikų literatūrą. Vienas iš tokių pavyzdžių, išverstų į lietuvių kalbą, – H. Pukko apysaka Ką jūs žinote apie Oskarą? (1984), aprašanti vienintelės tuo metu partijos komiteto sekretoriaus gyvenimą. Daug objektyvesni atrodo biografiniai estų rašytojų prisiminimai, išversti į lietuvių kalbą: rašytojas Friedebertas Tuglas vaikystės istoriją pasakoja, patirtį reflektuoja knygoje Mažasis Ilimaras (1959), mėgstamos estų vaikų rašytojos, poetės, prozininkės Leelo Tungal prisiminimai sudėti į knygą Draugė mergaitė ir suaugę žmonės: dar vienas pasakojimas apie laimingą vaikystę (2013). Sunku pasakyti, kiek šio žanro knygos įdomios vaikams, – tiesioginio adresato jose dažnai nepaisoma, tad tokius tekstus vaikai geriau suprastų nebent skaitydami su tėvais ar mokytojais.

Realizmas vyravo ne tik mokyklinėse apysakose, bet ir apsakymuose, romanuose ir kt. Dar viena dažna šio pobūdžio estų literatūros, kurią turime galimybę skaityti lietuviškai, tema – gimtų namų, tautos, jos istorijos, gimtojo krašto svarba. Ši tendencija ryškiausiai atsiskleidžia estų rašytojų apsakymų rinkinyje Gimtinės alyvos (1990), kurį į lietuvių kalbą išvertė D. Sirijos Giraitė. Rinkinio tekstuose taip pat gvildenama istorijos tema, dažna jaunimo problematika.

Apibendrinant galima teigti, kad realistinė vaikams ir jaunimui skirta estų literatūra, kurios vertimų turime Lietuvoje, daug dažniau vaizduoja problemines situacijas, moko vaikus ir jaunuolius, kaip jas spręsti, nevengia sunkių ir skaudžių temų. Daug rečiau, ypač paaugliams skirtoje realistinėje prozoje, tais tekstais siekiama džiuginti, maloniai nuteikti. Ši tendencija gana universali – žinoma, kad daugelį metų vienas svarbiausių vaikų ir jaunimo literatūros uždavinių buvo ugdyti, mokyti, supažindinti, o malonumą teikianti estetinė funkcija dažniausiai atsidurdavo antrajame plane. Daugiau išlaisvėjusios, įvairesnės literatūros pavyzdžių pasirodė jau po 1990-ųjų.

Šiuolaikinė estų literatūra Lietuvoje

Apžvelgdama naujųjų laikų latvių vaikų literatūros vertimus Lietuvoje, Kristina Vaisvalavičienė pažymi, kad sudėtingi pirmieji nepriklausomos valstybės metai turėjo įtakos ir literatūros vertimams: „Daugelis senųjų vertimo krypčių nebetiko, naujos ne taip greitai formavosi.“¹⁰ Tai galioja ir kalbant apie estų vaikų literatūros vertimus Lietuvoje per pastaruosius kelis dešimtmečius. Naujuoju istoriniu laikotarpiu, pirmaisiais nepriklausomybės metais, pasirodė keletas dar anksčiau Estijoje išleistų knygų. Palyginti su vertimais iš latvių kalbos, šiuolaikinių, šiandieninio skaitytojo dėmesį galinčių patraukti vertimų iš estų kalbos turime gerokai mažiau – galėtume suskaičiuoti truputį daugiau negu dešimt pavadinimų.

Skaitytojų susidomėjimą estų literatūra ar jos atmetimą šiuo atveju lemia ne tik mažiau aktuali ankstesniais metais išleistų tekstų tematika, ryškus didaktizmas, bet ir leidybos kokybė – daugelis seniau pasirodžiusių knygų šiuolaikiniams skaitytojams pirmiausia yra nepatrauklios vizualiai, o anuometinių realijų vaizdavimas, tekstuose pinami kontekstai daugeliui yra tiesiog nesuprantami. Žinoma, atnaujinta redakcija ir naujas leidimas ne vieną primirštą tekstą galėtų atgaivinti. Jei tai būtų rimtai svarstoma, susipažinęs su jau išleistais kūriniais, retas negalėtų nepastebėti stiprios estų pasakų tradicijos, o įsigilinęs tikrai rastų stiprių ir galinčių vėl atgimti tautosakos kūrinių ar literatūrinių pasakų. Tiesa, pirmenybę norėtųsi teikti naujausiajai estų literatūrai, su kuria pastaraisiais metais turėjome nedaug progų geriau susipažinti.

Apibendrinant galima teigti ir tai, kad estų vaikų literatūros leidyba naujaisiais laikais labai nepastovi – jau minėta, kad kai kuriais metais jos vertimų išvis nepasirodė. Žinoma, tam turėjo įtakos ir pasikeitusi leidėjų elgsena finansų krizės ir pokriziniu laikotarpiu. Verta pabrėžti ir labai trumpą aktyvesnių vaikų literatūros vertėjų iš estų kalbos pavardžių sąrašą. Įtakos turėjo ir nutrūkusi „Vyturio“ leidyklos serija „Želmenėliai“, kurioje daug dėmesio skirta to laiko tarybinių tautų, tarp jų – latvių ir estų, vaikų literatūrai. Deja, serija neatgimė aktualesniu pavidalu – per pastaruosius beveik du dešimtmečius principinio sprendimo leisti ir sudaryti mūsų skaitytojams geresnes sąlygas pažinti kultūriškai ir istoriškai giminiškų tautų literatūrą mūsų leidyklos nepriėmė. Ne vienerius metus šią problemą kelia literatūros tyrėjai ir puoselėtojai. Deja, nuo 2005 m., kai vienoje savo recenzijų „Rubinaičio“ žurnale literatūrologė Džiuljeta Maskuliūnienė estų literatūrą pagal pasirodžiusių vertimų skaičių pavadino užmirštąja, nedaug kas tepasikeitė ir šiandien. Norisi tikėti, kad šiemet įkūrus Baltijos valstybių kultūros fondą padėtis pagerės.

Žvelgiant į vertimų iš estų kalbos sąrašą džiugina, kad per pastaruosius 10–15 metų pasirodė kūrinių, kurių tematika, problematika ir vizualieji leidybos sprendimai išliko aktualūs ir universalūs iki šiol, buvo pripažinti Lietuvoje ir įsitvirtino vaikų skaityboje. Visus juos norisi paminėti atkreipiant skaitytojų dėmesį ir pakviečiant jau pamėgusiuosius estų autorių kūrinius susipažinti su kitais šios Baltijos šalies autoriais ar dar kartą grįžti prie jau skaitytų. Nors paminėtinus pavyzdžius visi esame girdėję, norisi juos dar kartą priminti. Tai mažiesiems skaitytojams skirtos A. Pervik pasakojimų apie mergaitę vardu Paula serijos knygos (Paula baigia vaikų darželį ir Paula ir Patrikas, abi 2008), puikioji P. Raud knyga Pono Paukščio istorija (2013) ir paskutinis, 2016 m. išleistas, vertimas iš estų kalbos – Kätlin Vainolos pasaka Liftas, kaip ir kitos minimos knygos, pasižyminti puikiomis iliustracijomis. Paaugusiems – originalusis E. Raudo Cypliukas, to paties autoriaus apysaka-pasaka apie mažųjų herojų kelionės nuotykius Pabaldukai (1998), ryškios, išskirtinės E. Valterio istorijos apie fantastinius miško gyventojus Puokius (Puokiai, 2008; Puokių istorijos, 2014), nors ne su originaliomis iliustracijomis pasirodžiusi, bet vis tiek reikšminga P. Raud pasaka Princesė Lulu ir ponas Skeletonas (2015), graži ir prasminga šeimos istorija, kuriama Andruso Kivirähko apysakoje Sirlė, Simas ir slėpiniai (2010). Vyresniesiems – literatūros mokytojos Aidi Vallik pagal jos mokinių nurodymus sukurta apysaka Kaip laikaisi, Ana? (2005), Marguso Karu romanas Nulinis taškas (2016) apie septyniolikmetį Johanesą, sugebėjusį pakilti iš nulinio taško, ir Dianos Leesalu romanas Žaidimas yra tikrovė (2010), įvardytas kaip šių dienų romanas.

Kad estų literatūra Lietuvoje laukiama, rodo ir faktas, kad naujus vertimus iš šios kalbos literatūrologai aptaria renginiuose, seminaruose. Išskirtinai svarbus buvo dešimt kartų vykęs tarptautinis (estų, latvių, lietuvių) seminaras „Vaikų literatūra prie Baltijos jūros“. Kiekvienas naujas vertimas pastaruoju metu sutinkamas džiugiai, ganėtinai palankiai ir sulaukia papildomo dėmesio, tad apie daugelį šiuolaikinių pastarojo laikotarpio estų vaikų ir jaunimo literatūros pavyzdžių galima pasiskaityti vaikų literatūros informacijos interneto svetainėje adresu www.rubinaitis.lnb.lt, taip pat ankstesniuose „Rubinaičio“ žurnalo numeriuose, verta užmesti akį ir į tinklaraštininkų žinutes. Skaitytojų simpatijas patvirtina asmeninė patirtis stebint padėtį Nacionalinėje bibliotekoje: vos tik Mažųjų erdvėje į ekspozicines lentynas išdėliojamos estų autorių knygos, vaikai ar tėvai iš karto jomis susidomi – skolinasi ir skaito.

__________________________

¹ „Estai tikisi, kad lietuviai prie jų literatūros priartės per dideles šalis“, https://www.15min.lt/kultura/naujiena/ literatura/estai-tikisi-kad-lietuviai-prie-ju-literaturospriartes-per-dideles-salis-286-599741, žiūrėta 2018-11-10.

² „Estijos literatūra“, https://www.vle.lt/Straipsnis/Estijosliteratura-122365, žiūrėta 2018-09-06.

³ „F. Reinhold Kreutzwald“, https://www.britannica.com/ biography/F-Reinhold-Kreutzwald, žiūrėta 2018-09-06.

⁴ Jei nenurodyta kitaip, skliaustuose pateikiama knygos pasirodymo lietuvių kalba data.

⁵ Frydrichas Reinholdas Kroicvaldas, Šiaurės slibinas, Vilnius: Vyturys, 1988, p. 3.

⁶ Gražuolė nuotaka, Vilnius: Vaga, 1967, p. 253.

⁷ Jaanika Palm, „Naujojo tūkstantmečio estų vaikų literatūra“, Rubinaitis, 2004, Nr. 3 (31), p. 3–7.

⁸ Aili Kalavus, Mare Muursepp , „Oskaras Lutsas ir jo „Pavasaris“, Rubinaitis, 2012, Nr. 4 (64), p. 22–23.

⁹ „1887 m. sausio 7 d. gimė estų literatūros klasikas Oskaras Lutsas“, prieiga per internetą: http://rubinaitis.lnb.lt/index. php?1352671278, žiūrėta 2018-09-21.

¹⁰ Kristina Vaisvalavičienė, „Latvių vaikų literatūros vertimai Lietuvoje naujaisiais laikais“, Rubinaitis, 2018, Nr. 3 (87), p. 19.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 4 (88)