DŽIUGIAI PRIPAŽĮSTAME:  ESTŲ VAIKŲ KNYGOS GYVENA AUKSO AMŽIŲ

 

 

 

 

 

Estijoje kasmet vyksta du gražiausių knygų konkursai. „25 gražiausios“ renkamos iš visų praeitais metais pasirodžiusių knygų, daugiausia dėmesio skiriant apipavidalinimui. „5 gražiausios“ renkamos tik iš vaikų knygų, šis konkursas taip pat labiausiai vertina knygų išvaizdą, taigi pirmiausia iliustracijas. Išrinkti tas penkias knygas darosi vis sunkiau. Jau keletą metų vertinimo komisija skundžiasi, kad, matant tiek daug gražių knygų, atrinkti iš jų vos penkias atrodo neteisinga visų kitų knygų atžvilgiu. Daugelis knygų, nepatekusių į penketuką, nė kiek ne prastesnės. Jų tokios pat gražios iliustracijos, toks pat puikus apipavidalinimas ir nepriekaištinga spaudos kokybė.

Kai greta 25 gražiausių knygų konkurso 1998 m. buvo paskelbtas atskiras gražiausių vaikų knygų konkursas, pirmuosius kelerius metus irgi sunku buvo pasirinkti, bet dėl visai kitos priežasties. Tada iš tiesų gražios būdavo vos viena dvi knygos, o kitų iliustracijos, apipavidalinimas ir, žinoma, spaudos kokybė buvo ne be priekaištų. Dabar teisingiau būtų rinkti ne penkias knygas, o dvigubai daugiau. Turime daug puikių, talentingų iliustruotojų, kurių kiekviena knyga verta atsidurti tarp gražiausiųjų. Deja, ne visada galime juos įsileisti, kitaip būtų neįmanoma prasimušti jauniesiems kūrėjams. Juk ir jų knygos gražios, šviežio, stebinančio braižo. Tad ką daryti? Vertinimo komisija daro, kas tokiomis sąlygomis įmanoma, ir stengiasi rinktis tiek iš vienų, tiek iš kitų. Rezultatas, žinoma, gražus ir įvairus, bet visada skauda širdį dėl nepatekusių į sąrašą gražių knygų.

Estų vaikų knygų iliustracijoms būdingas įvairus braižas ir stilius. Yra dekoratyvių, bet yra ir subtilesnių, su daugiau niuansų. Esama humoro, esama fantazijos. Yra daug gabių savito braižo menininkų. Vieni eina pramintu keliu, kiti linkę eksperimentuoti. Visad pasitaiko staigmenų. Ateinantys jauni kūrėjai atšviežina bendrą įspūdį, skatina vyresniuosius kolegas ieškoti naujesnių niuansų ir idėjų.

Draugiškai sugyvena įvairi kūryba – ji praturtina bendrą vaizdą ir siūlo aukšto lygio knygų kiekvienam skoniui. Ypač džiugu, kad estų vaikų knygose daug paveikslėlių, jos drąsios ir įdomios. Knygose nesibaiminama „oro“ ir balto paviršiaus, nebijoma naudoti įvairių vaizdavimo būdų, žaisti raidėmis. Bendras įspūdis gaivus, įdomus ir gerąja prasme šiuolaikiškas.

Gaila, bet niekur nedingo ir vidutinės ar net bjaurios knygos. Juk šiais laikais kiekvienas, kuris turi pinigų, bet, deja, stokoja talento ar savikritikos, gali savo lėšomis išleisti tokią knygą, kuri verčiau būtų nepasirodžiusi. Leidyklų siūlymu kai kurios iš tokių netgi atsiduria ant gražiausių vaikų knygų vertinimo komisijos stalo. Taigi jos primena, kad vaikų knygų pasaulis anaiptol nėra vien rožinis. Vis dėlto šios knygos negadina bendro, nuoširdžiai didžiuotis skatinančio įspūdžio.

Dabar aptarkime viską konkrečiau.

Ülle Meister. M. J. Eiseno pasakos „Stiprus berniukas“ iliustr.
Ülle Meister. M. J. Eiseno pasakos „Stiprus berniukas“ iliustr.

Vyresniosios kartos dailininkų likę ne tiek jau daug, bet kūrybinių jėgų ir idėjų jiems netrūksta. Iš vyriausiųjų kūrėjų paminėtina Ede Peebo. Iš gimimo metų – 1934-ųjų – galime suprasti, kad dailininkei jau 84-eri. Per savo gyvenimą ji iliustravo daugiau kaip 70 knygų, buvo kelių kartų vaikų pamėgta dailininkė. Ypač mėgo vaizduoti gamtą ir gyvūnus, jos sukurtos pasakų iliustracijos patraukia liūdnoka ilgesinga nuotaika, o kartu, kaip ir jas įkvėpusios pasakos, yra paslaptingos. Dar neseniai dailininkė bendradarbiavo su vaikų žurnalu „Täheke“ („Žvaigždutė“), retkarčiais pasirodo jos iliustruotų vaikų knygų, be jos darbų neapsieina jokia iliustracijų paroda. Vienas iš svarbiausių jos pastarojo meto kūrinių – didelių matmenų darbai pagal Charles’io Perrault pasakas, specialiai sukurti penktajai tarptautinei Talino iliustracijų trienalei.

Truputį jaunesnės yra kitos dvi mūsų gyvosios klasikės – Ülle Meister (1948) ir Maarja Vannas (1945). Abi jos dar tebėra puikios kūrybinės formos, iliustruoja vaikų knygas ir vadovėlius, aktyviai dalyvauja parodose. Viena geriausių mūsų akvarelininkių Ülle Meister savo meistrišką techniką naudoja ir kurdama vaikų knygų iliustracijas. Taip pat lengvai kaip akvarele ji piešia ir pastelėmis, spalvotais pieštukais. Jos šilti, žemiški piešiniai keri ir vaikus, ir suaugusiuosius. Pačios žinomiausios jos gyvulinių pasakų iliustracijos: mylėdama ir pažindama gamtą, ji puikiai vaizduoja ją ir piešiniuose. Bet didžiausią pripažinimą pelnė jos darbai pasteliniais pieštukais įvairių pasakų motyvais. Savito kolorito galingi, kiek tamsoki piešiniai puikiai atskleidžia padavimų, legendų ir niūriausių pasakų dvasią. Princesės tikrai nėra mėgstamiausios šios menininkės herojės. Šiuo atžvilgiu tikra jos priešingybė yra Maarja Vannas, romantiška kūrėja, kaip tik labiau mėgstanti gražias autorines pasakas ir radusi tinkamą vaizdinę daugelio klasikinių pasakų išraišką. Ar tai būtų Hanso Christiano Anderseno „Mažoji undinėlė“, „Pelenė“, ar „Tūkstantis ir viena naktis“ – visi veikėjai vaizduojami su didele meile ir įsijautimu. Menininkė aistringai imasi naujų technikų ir stilistikos, bet taip, kad žiūrint į konkretų paveikslą atrodo, jog tai neabejotinai tinka iliustruojamoms istorijoms.

Tai pačiai kartai priklauso ir Priitas Pärnas (1946), o jo žmona Olga Pärn (1976) – jau vėlesnio laikotarpio atstovė, bet stulbinamas jųdviejų kūrybos panašumas leidžia abu aptarti drauge.

Atskirai pristatyti Pärno, ko gero, nereikia. Tarptautiniu mastu žinomas karikatūristas, pasaulinį pripažinimą pelnęs animacinių filmų kūrėjas, dalijąsis savo žiniomis visur – pradedant Suomija ir baigiant Prancūzija, Kanada ir Australija, menininkas, iš kurio mokytis žmonės atvyksta iš viso pasaulio, yra iliustravęs daugybę knygų. Žmona Olga taip pat mokėsi iš šio meistro. Nors pagrindinė jų veikla – filmų kūrimas, šiek tiek laiko lieka ir knygoms iliustruoti. Toks vientisas kūrybinis mąstymas ir veikla retai pasitaiko. Išradingas sąmojis, absurdo humoras, detalių kupinas stilius, kur joks brūkšnelis nepadėtas šiaip sau, be prasmės. Vartant jų iliustruotas knygas kaskart galima rasti ką nors nauja. Bet jų braižas toks panašus, kad sunku pasakyti, kur baigiasi Priitas ir prasideda Olga arba atvirkščiai.

Šeštojo–aštuntojo dešimtmečių kartos labai aktyvios ir gausios, jos duoda toną mūsų vaikų knygų pasauliui.

Pradėti norėčiau nuo Reginos Lukk-Toompere (1953), kurios kiekviena nauja knyga verčia manyti, kad tai jau viršūnė ir daugiau nebėra kur kilti. Bet vis dėlto yra. Nes Regina eksperimentuoja, ir nors jos braižas nekinta, bet keičiasi mintys, idėjos, tad kiekviena nauja knyga yra tarsi naujas kūrybos kelio etapas. Kasmet pasirodo iki trijų jos iliustruotų knygų, bet tik vienur kitur dailininkė šiek tiek kartojasi. Dažniausiai ji vis randa kuo nustebinti. Gelmė, tobula technika, daugiaplaniškumas – tai ne tiesiog knygų iliustracijos, tai didis menas.

Regina Lukk-Toompere. Setų pasakos „Uogų kekė“ iliustr. (2015)
Regina Lukk-Toompere. Setų pasakos „Uogų kekė“ iliustr. (2015)

Hillaras Metsas (1954) ir Heiki Ernitsas (1953) – karikatūristai. Turi būti linksma! Ir turbūt nerastum geresnio vadinamųjų berniukų knygų iliustruotojo kaip dėdė Metsas. Jo piešiniai šmaikštūs, šarmingi ir gerai nuteikiantys. Tuo tarpu Ernitsas – kino kūrėjas, ir tai yra jo stiprioji pusė. Puikaus tipažų dailininko, šiltai šmaikštaus menininko didelį talentą patvirtina animaciniai filmai, tuo tarpu jo knygos šiek tiek silpnesnės. Mat čia svarbūs ir tie aspektai, kurie dailininkui kiek sunkiau sekasi, pavyzdžiui, kompozicija ir spalvų pojūtis. Bet kai knyga ir filmas papildo vienas kitą, tuomet Estijos vaikų numylėtinis neabejotinai yra menininkas.

Piret Mildeberg. „Baltasis triušis“. Iliustracija parodai
Piret Mildeberg. „Baltasis triušis“. Iliustracija parodai

Prie šių dviejų kūrėjų norėčiau priskirti ir Priitą Rea (1956), kuris, tiesa, nepelnė duonos kaip karikatūristas, bet yra šiek tiek panašus į du anksčiau minėtus iliustruotojus. Kiek karikatūriškas vaizdavimo būdas taip pat tinka berniukų knygoms, bet dailininkas puikiai iliustruoja ir pasakas, o jo realistiniai piešiniai rodo, kad turime reikalą su ypatingu piešėju. Retas menininkas vienodai gerai atvaizduoja žmones ir gyvūnus, architektūrą ir gamtą, o daugeliui moterų sunkiau sekasi piešti mašinas. Priitui Rea viskas pavyksta visai neblogai, jo įvairiais rakursais piešti paveikslėliai dažnai atskleidžia didelę meistrystę.

Negalima nepaminėti ir Tiinos Mariam Reinsalu (1955). Tiesa, dėl kūrybos pobūdžio ji mažiau produktyvi, bet jai tenka svarbi vieta Estijos knygų pasaulyje. Dailininkė meistriškai kuria paprastu pieštuku, yra neprilygstama gyvūnų ir gamtos vaizduotoja. Jos piešiniai kiek statiški, bet juose gausu detalių, jie subtiliai užbaigti ir labai kruopštūs. Nors jos nulietos lengvos akvarelės irgi traukia akį, dailininkė nepralenkiama Džiunglių knygai sukurtomis iliustracijomis – visa jos stiprybė skleidžiasi neprilygstamose paprastu pieštuku pieštose miniatiūrose.

Gausų estų iliustruotojų kūrybinį bagažą papildo Estijoje unikalūs Mare’s Hunt (1959) nespalvotos grafikos piešiniai. Joks kitas dailininkas nekuria tokia technika. Dailininkė, visą gyvenimą išdirbusi muziejuje, geba labai tiksliai atvaizduoti istorines detales, yra iliustravusi ne tik grožinių, bet ir muziejinės vertės knygų, kur dailininkui nevalia pernelyg pasikliauti vaizduote.

Stiprus ir kiek plakatiškas Piret Mildeberg (1957) stilius užsieniečiams kartais atrodo sukurtas vyro. Juk paprastai manoma, kad moters ranka kiek švelnesnė. Savo pirmapradės jėgos dailininkė niekur neriboja – nei gyvenime, nei kūryboje. Tai menininkė, kurios aplinkoje menu virsta viskas, prie ko ji prisiliečia. Laimė, dažnai ji prisiliečia ir prie vaikų knygų. Puiki piešėja ir kolorito meistrė, stipri pasakotoja. Princesių knygos ne jai, bet užtat tinka visos tos, kuriose veikia baubai ir pabaisos. Taip pat senų laikų pasakojimai, kur nėra vietos grožėjimuisi. Ir, žinoma, gyvūnai.

Viive Noor. Biancos Marios Tricarico (Italija) knygos Tamburopolis iliustr.
Viive Noor. Biancos Marios Tricarico (Italija) knygos Tamburopolis iliustr.

Šeštojo dešimtmečio kartos apžvalgą užbaigia Viive Noor (1955), kūrybos kelią mergaičių knygomis pradėjusi dailininkė, kurios meistriškos, subtilaus kolorito ir gana realistiškos akvarelės patiko daugeliui vaikų. Tačiau ne paslaptis, kad menininkai yra neramios sielos. Tad kai nebeliko kur tobulinti akvarelės techniką, į jos kūrybą ėmė skverbtis tamsesni tonai ir kitos technikos. Šiuo metu dailininkė daug dirba koliažo technika, jungdama jį su grafika ir akvarele. Džiugių spalvų piešiniai patamsėjo, tapo monochromiškesni, temos  – kiek niūresnės. Lengvas akvarelių pasaulis tapo grafiškesnis, dekoratyvesnis ir daugiasluoksnis.

Pirmiausia pristatau du septintojo dešimtmečio kartos vardus – Catherine Zarip (1966) ir Anne Linnamägi (1966). Tie patys gimimo metai ir iš pirmo žvilgsnio panašus kūrybinio kelio pradžios stilius, dabar jau neatpažįstamai pasikeitęs. Abiejų dailininkių kūryba turi iškart atpažįstamų bruožų, mėgstamiausia jų tema – gyvūnai, bet tuo panašumas ir baigiasi. Anne Linnamägi – visiška geruolė. Jos pasaulyje gyvena vien meilūs žvėreliai, mieli vaikučiai ir malonūs senukai. Jame nėra nieko slogaus ar pikto, o jeigu to prireikia iliustruojamai istorijai, netgi blogiui suteikiamas malonus minkštas pavidalas. O kartu tuose piešiniuose nė lašelio perdėto saldumo. Minkštas koloritas, pasakiški vaizdai. Tuo tarpu Catherine’os Zarip kūryba, nors pasižyminti detalių gausa, yra gana lakoniška, intensyvių spalvų, dekoratyvi. Nors be galo įdomios ir originalios veikėjų figūros muša visus meilumo rekordus, jose nėra nieko sentimentalaus ar perdėto. Ji žavi savo paprastumu.

Catherine Zarip. Darjos Gerasimovos (Rusija) knygos Žiemos pasakos iliustr. (2011)
Catherine Zarip. Darjos Gerasimovos (Rusija) knygos Žiemos pasakos iliustr. (2011)

 

Anne Linnamägi. Brolių Grimmų „Raudonkepuraitė“. Iliustracija parodai
Anne Linnamägi. Brolių Grimmų „Raudonkepuraitė“. Iliustracija parodai

Jüri Mildebergas (1965) užsiima viskuo – tapyba, grafika, skulptūra, o be viso to, dar ir vaikų knygomis. Bet kurdamas vaikams jis nedaro jokių nuolaidų! Arba imate, arba ne! Jeigu nesuprantate, lavinkitės! Kai ką toks požiūris žeidžia, bet man atrodo, kad tokio tipo dailininkas tarp iliustruotojų tiesiog būtinas, nes leidžia suprasti, kad esama ir kažko kito ir kad reikia nueiti dar ilgą kelią. Jo iliustruotos knygos bėgant metams ir gilėjant suvokimui bus vis labiau vertinamos.

Jüri Mildeberg. Iliustracija „Terra“
Jüri Mildeberg. Iliustracija „Terra“

Urmas Viikas (1961) – vienas įdomiausių ir savičiausių iliustruotojų, žinomas grafikas, neskirstantis kūrybos į didžiąją ir mažąją ir visur siekiantis maksimumo. Jis taip pat nenuolaidžiauja vaikams ir, pats būdamas trijų atžalų tėtis, puikiai žino, kad vaikai daug išmanesni, nei paprastai manoma. Kiekviena jo knyga – neabejotinas estų iliustracijų meno šedevras. Būdamas geras dizaineris, jis geba pasiekti idealų rezultatą. Nesvetimi jam ir komiksai, šioje srityje jis taip pat yra daug pasiekęs.

Urmas Viik. Kadri Tüür ir Urmo Viiko knygos Muhu Angelė iliustr. (2016)
Urmas Viik. Kadri Tüür ir Urmo Viiko knygos Muhu Angelė iliustr. (2016)

Grafikės Anu Kalm (1960) kūryba visai kitokia. Savo moteriškai švelniuose koliažuose ji dažnai papildomai naudoja paprastą arba ir spalvotus pieštukus. Rezultatas lakoniškas ir dekoratyvus, o kartu jausmingas ir mielas.

Yra ir dar viena iliustruotoja grafikė, kuri darbuojasi abiem kryptimis ir jas derindama yra pasiekusi puikių rezultatų. Kadi Kurema (1963) – minigrafikos meistrė. Jos šmaikštūs spalvinti ofortai išties populiarūs. O kai jie atsiduria knygoje, nesunku nuspėti, kad ir ji taps populiari.

Septintojo–aštuntojo dešimtmečių sandūroje regime Katriną Ehrlich (1969), kurios indėlis į vaikų knygas šiek tiek atsitiktinis. Iš pradžių jos piešiniai buvo smarkiai perkrauti detalių, ir visos jos buvo tokios įdomios, juokingos, jog kartais būdavo apmaudu, kad jomis tiesiog švaistomasi į visas puses, mat kiekviename piešinyje jų buvo tiek, kad būtų užtekę keliems. Dabar menininkės kūryba ramesnė, dekoratyvesnė, o kartu gilesnė, iškelianti tai, kas svarbiausia, ir atmetanti nereikalingus blizgučius.

Aštuntasis dešimtmetis padovanojo unikalią kūrėją Piret Raud (1971). Ir anksčiau yra buvę rašančių dailininkų ir piešiančių rašytojų, net ir Estijoje. Bet geriausiu atveju jų knygos buvo neblogos, o blogiausiu aplinkiniai suko galvas, kaip jiems mandagiau pasakyti, kad verčiau vienos iš tų dviejų profesijų atsisakytų. Piret dėl to baimintis nereikia. Ją ramia širdimi galima laikyti viena geriausių estų vaikų rašytojų ir viena geriausių iliustruotojų. Jau pirmoji jos knyga parodė, kad talento nepaslėpsi ir kad atėjo savita, gabi kūrėja. Atrodo, kad neretai ji susitelkia į rašymą, o piešdama eina jau pramintu kūrybos keliu. Laimė, ta kūryba yra aukščiausio lygio. O dar didesnė laimė, kad kartais Piret susiima ir tampa pirmiausia dailininke, ir tada gimsta kai kas išties nuostabaus, kaip kad prieš porą metų pasirodžiusi knygelė Trūūūtūūūtūū, arba Elės balsas – neabejotina jos kūrybos viršūnė.

Piret Raud. Trūūūtūūūtūū, arba Elės balsas (2016)
Piret Raud. Trūūūtūūūtūū, arba Elės balsas (2016)

Tuo tarpu Kadri Ilves (1977) – santūri ir tyli dailininkė, meną kurianti miškų apsuptyje. Ji paišo truputį senoviškas, bet labai mielas ir nuoširdžias iliustracijas. Jos pastelės vaizdingos, dailaus kolorito ir kupinos kažkokios ypatingos šilumos.

Kertu Sillaste. Brolių Grimmų „Raudonkepuraitė“. Iliustracija parodai
Kertu Sillaste. Brolių Grimmų „Raudonkepuraitė“. Iliustracija parodai

Nors kai kurie iš minėtų dailininkų (Urmas Viikas, Mare Hunt ir kt.) šiek tiek naudojasi kompiuterio teikiamomis galimybėmis, aštuntojo dešimtmečio kartą naujosios technologijos paveikė iš esmės. Vis dėlto negalime sakyti, kad Estijoje vyrauja kompiuterinės iliustracijos. Mūsų mokykla iškelia rankų darbo vertę, o kompiuterį laiko tik pagalbine priemone, padedančia siekti geresnio rezultato. Ir toks požiūris duoda rezultatų. Kompiuteris yra savotiškas Anne’s Pikkov (1974), Ullos Saar (1975) ir Kertu Sillaste’s (1973) draugas. Bet tai vienintelis šias tris menininkes siejantis dalykas. Iš bėdos dar būtų galima lyginti Anne’ę Pikkov ir Ullą Saar. Joms abiem būdingas „modernus“ stilius – greičiausiai dėl to, kad abi iliustruoti pradėjo turėdamos dizainerio išsilavinimą ir į iliustracijas žvelgia labiau iš dizainerio perspektyvos. Abi šios dailininkės šmaikščios ir išradingos, turi šviežių minčių ir humoro. Be to, abi valdo ir pieštuką, ir teptuką. Kertu Sillaste – kitokia, pasižyminti iš tolo atpažįstamu savitu braižu, lakoniška spalvų kalba ir džiugiu stiliumi. Be to, ji yra ir savo knygų autorė. Tiesa, tai paveikslėlių knygos, bet tekstas svarbus ir čia. Bet kokiu atveju tai talentinga iliustruotoja ir autorė (rašytoja jos vis dėlto nelaikyčiau).

Devintąjį–dešimtąjį dešimtmetį gimusios kartos atstovai dar tik pradeda kūrybos kelią. Kartais sėkmingai, kartais prašaudami pro šalį. Pelnyti ir pirmieji apdovanojimai. Nors daugelis išleidę vos po porą pirmųjų knygų, bet talentingiausi jau pastebėti, iš jų daug tikimasi. Iš jaunųjų, ko gero, labiausiai krinta į akis Kristi Kangilaski (1982). Tai įdomaus, patrauklaus braižo grafikė. Jos ekspresyvūs piešiniai gimsta pasitelkus įvairias technikas, o galiausiai užbaigiami kompiuteriu. Rezultatas stiprus ir traukiantis akį. Marja-Liisa Plats (1984) knygas iliustruoja jau keletą metų, bet joms tarsi vis kažko trūko. Galiausiai dailininkei pavyko atsiverti, naujausios jos iliustruotos knygos yra vientisos ir pasigėrėtinos. Nesvarbu, kad piešiniai nuspalvinti kompiuteriu ar naivistiškai atlikti akriliniais dažais. Gerda Märtens (1987), Estijos dailės akademijoje baigusi tapybą, vaikų knygas atrado Bolonijoje. Tada patraukė studijuoti į Italiją ir garsiame Mačeratos universitete baigė iliustravimo studijas. Jos kūryboje pūsteli ir svetimi vėjai, bet, kaip žinome, tai tik praturtina. Mirjam Siim (1990) iliustravimo meno mokėsi ir Estijoje, ir Portugalijoje. Jei neskaitysime jos diplominio darbo, netrukus pasirodys tik pirmoji iliustruotojos knyga, bet parodose jos darbai jau matomi. Anna Ring (1992) debiutavo Bolonijos knygų mugėje nuostabia betekste knyga. Vėliau jos piešinių matėme žurnaluose ir knygose. Nors ne visi vienodai pavykę, bet įdomūs. Atrodo, paieškų laikas baigėsi ir šių metų pradžioje pasirodžiusi puiki pirmoji jos knyga pateko tarp gražiausiųjų. Laukiame ir naujų vardų. Londono knygų mugėje neseniai buvo parodyti nepaprastai puikūs Estijos dailės akademijos absolventės, Priito Pärno mokinės Lucijos Mrzljak (1990) darbai, tad susidomėję lauksime jos pirmųjų knygų. Dienos šviesą jau išvydo ir dėmesio sulaukė Estijos dailės akademijos magistrantės Giulios Landonio (1986) iš Milano iliustruotos pirmosios dvi knygos.

Ulla Saar. Kätlinos Vainolos knygos Berniukas, kuris piešė žemėlapius iliustr. (2017)
Ulla Saar. Kätlinos Vainolos knygos Berniukas, kuris piešė žemėlapius iliustr. (2017)

 

Tai, ką turime, džiugina. Labai įdomu, kas bus toliau. Aukso amžius prasidėjo, tetrunka jis kuo ilgiau!

Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 4 (88)

 

 

Įžanginis

„PRADĖKITE NUO VAIKŲ LITERATŪROS“

Straipsniai

ESTIJOS VAIKŲ RAŠYTOJŲ ŠEIMA
ANDRUS KIVIRÄHKAS – REIKLIŲ JAUNŲJŲ  SKAITYTOJŲ AUTORIUS
ESTŲ VAIKŲ LITERATŪRA LIETUVOJE

Mano vaikystės skaitymai

KIEKVIENA KNYGA – VIS NAUJA PASLAPTIS

Paskaitykim, mama, tėti!

Andrus Kivirähk
Piret Raud
Aino Pervik

Supažindiname

ESTIJOS VAIKŲ LITERATŪROS CENTRAS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai