ANDRUS KIVIRÄHKAS – REIKLIŲ JAUNŲJŲ  SKAITYTOJŲ AUTORIUS

 

 

 

 

Dmitrij Kotjuh nuotr.
Dmitrij Kotjuh nuotr.

Andrus Kivirähkas – vienas garsiausių ir mėgstamiausių šiuolaikinių Estijos vaikų rašytojų. Gimė 1970 m. Taline. Tartu universitete įgijo žurnalisto specialybę ir dirba juo iki šiol – yra laikraščio „Eesti Päevaleht“ („Estijos dienraštis“) nuomonių skilties redaktorius, darbavosi kaip publicistas ir recenzentas, vedė ne vieną radijo laidą. Tačiau vien žurnalisto darbu nesitenkina. Jau daugelį metų skelbia trumpąją prozą ir humoreskas, feljetonus ir parodijas; rašo filmų ir televizijos laidų scenarijus; sukūrė garsių romanų, pavyzdžiui, Kluonininkas, arba Lapkritis (orig. Rehepapp), Žmogus, kalbėjęs gyvatiškai (orig. Mees, kes teadis ussisõnu), pjesių suaugusiesiems; yra Estijos dramos teatro etatinis dramaturgas.

Kivirähkas toks kūrybingas, kad vaikų literatūroje jam nereikia nieko įrodinėti. Jis rašo vaikams ne tam, kad parodytų save. Todėl jis leidžia knygas vaikams ne taip dažnai kaip kai kurie kiti autoriai, bet kiekviena jo knyga yra tikras aukso grynuolis. Ji greitai pritraukia skaitytojus – ir vaikus, ir suaugusiuosius, dažnai (tyčia ar netyčia) sulaukia žiniasklaidos dėmesio ir pelno kokį nors vaikų literatūros apdovanojimą. Neilgai trukus pasirodo papildomi ar pakartotiniai kūrinio tiražai ir vertimai.

Kivirähkas – plataus spektro vaikų literatūros autorius. Jis yra parašęs ir vaidinimų vaikams, ir trumpų apsakymų, ir ilgesnių prozos kūrinių. Be to, yra garsių animacinių filmų „Tomas ir Pūkutė“ (orig. Tom ja Fluffy, 1997), „Lotės kelionė į pietus“ (orig. Lotte reis lõunamaale, 2000), „Boružėlių Kalėdos“ (orig. Lepatriinude jõulud, 2001) ir „Lotė iš Išradėjų kaimo“ (orig. Leiutajateküla Lotte, 2006) scenarijaus bendraautoris.

Visomis veiklos sritimis Kivirähkas užsiima lygiagrečiai ir niekada kurios nors neiškelia aukščiau už kitas. Jis lengvai keičia žanrus ir stilius ir vis dėlto visuomet yra atpažįstamas, išlieka savimi. Dažnai jo klausiama, kaip jam pavyksta rašyti įvairiais stiliais. Jis atsako: „Mano manymu, rašymas vaikams niekuo nesiskiria nuo rašymo suaugusiesiems, aš ir pats mielai skaitau geras suaugusiųjų knygas ir geras vaikų knygas. Panašiai yra su valgymu: kotletai gerai, bet juk ir blynai ne blogiau. Svarbiausia, kad ir vieni, ir kiti būtų gerai iškepę! Į rašymą vaikams niekada nežiūrėjau kaip į humanitarinę pagalbą, atseit, na, gerai, būsiu geras dėdė ir parašysiu vieną kūrinėlį vaikams, kad ir jie, vargšiukai, turėtų ką skaityti ar žiūrėti. Mano galva, visi tekstai, kuriuos parašiau, sudaro visumą; ar rašydamas suaugusiesiems, ar vaikams, aš darau tą patį. Tiesiog kartais į galvą ateina minčių, kurias geriausia išreikšti būtent knyga vaikams arba pjese, kaip kad iš vyšnių protingiausia virti uogienę, o ne dėti jų į grikių košę.“

Šioje ištraukoje puikiai atsiskleidžia sveikas autoriaus požiūris į vaikų literatūrą. Jis jokiu būdu nesumenkina vaikų ir nenuvertina rašymo vaikams, bet kartu ir neiškelia jų į donkichotiškas aukštumas, ant pjedestalo, nesuteikia pirmenybinio statuso. Tokiu lengvu optimistiniu, humanistiniu humoru pagardinta visa Kivirähko kūryba.

Į vaikų literatūrą Kivirähkas atėjo 1995 m., išleidęs tuo metu gana revoliucingą apysaką Žirafa (orig. Kaelkirjak, iliustravo Anu Kalm). Pagrindinė apysakos veikėja mažoji Kaja visais atžvilgiais skiriasi nuo tėvų. Jos tėtis ir mama turi gerą apetitą ir yra praktiški žmonės, o Kaja – mažavalgė, bet labai lakios vaizduotės. Kadangi tėvams turtingas emocinis mažos mergaitės pasaulis nesuprantamas, ji jaučiasi vieniša. Dovanų gauta lėlė Barbė irgi netampa drauge. Mergaitei atrodo, kad kranas už lango trokšta grįžti ten, iš kur atvykęs. Žarnyno kirminas Tonis, kurį esant įtaria tėvai, supranta Kają ir padeda jai sutelkti dėmesį vienatvės pasaulyje.

Po kelerių metų pasirodžiusi knyga Sirlė, Simas ir slėpiniai (orig. Sirli, Siim ja saladused, 1999, iliustravo Ilmar Trull; 2010 m. išleista ir lietuvių kalba, išvertė Danutė Sirijos Giraitė) įrodė, kad Kivirähkas į vaikų literatūrą atėjo ne šiaip eksperimentuoti. Šis kūrinys prie vienatvės temos prisiliečia jau šiek tiek kitaip. Jame pabrėžiama, kad praktiškų ir jautresnių žmonių skirtumai nepriklauso nuo amžiaus. Savo paslaptinguose pasauliuose gyvena tiek pagrindiniai veikėjai vaikai (Simas yra burtininkas, o Sirlė draugauja su debesų balerinomis), tiek tėvai (mama yra rūmų karalienė, o tėtis – nenugalimas sportininkas), tiek daugelis kitų veikėjų. Tiktai rašytojas ponas Avelė pamiršęs savo svajones. Jo bespalvis gyvenimas atgauna spalvas tik tada, kai jis prisimena ankstyvos vaikystės svajas.

Lotės kelionė į pietus. Virš. dail. Regina Lukk-Toompere
Lotės kelionė į pietus. Virš. dail. Regina Lukk-Toompere

Lotės kelionė į pietus (Lotte reis Lõunamaale, 2002, iliustravo Regina Lukk-Toompere) sukūrė tam tikrą estų vaikų literatūros precedentą. Anksčiau literatūros personažai iš knygų persikeldavo į kino ekraną, o su šiuo kūriniu nutiko priešingai. Prieš atsirandant knygai vaikai praktiškąją kalaitę jau buvo matę animaciniame filme „Lotė. Kelionė į pietus“ (2000, režisieriai-scenaristai Andrus Kivirähkas, Janno Põldma, Heiki Ernitsas). Tiek filme, tiek knygoje kalaitė Lotė su savo išradėju tėčiu ir dėde Oskaru padeda paukštukui Pipui pasiekti pietus, kur jo laukia senelė. Kupinas nuotykių, bet kartu saugus siužetas sparčiai plėtojamas iki pat pabaigos ir palieka vietos apmąstymams. Kalaitė Lotė yra kaip žmonių vaikas – smalsi ir imli, šiek tiek baikšti ir kartu trokštanti nuotykių, linksma ir visada pasiryžusi veikti. Tai teigiamas, bet ne per saldus personažas.

Knyga suprantama visų amžiaus grupių skaitytojams nuo pačių mažiausių iki suaugusiųjų – kaip ir visos Kivirähko knygos. Vienas iš daugiausia minčių tėvams sukeliančių skyrių, be abejo, yra pasakojimas apie Riešutų giraitę. Tenai Lotė sutinka urvinių triušių šeimyną ir pamoko juos šiuolaikinio gyvenimo gudrybių, tad mamai ir tėčiui sumažėja rūpesčių, kaip pamaitinti ir apskalbti šeimyną, lieka laiko „paprasčiausiai pailsėti ir ramiai pasikalbėti“. Šalia urvinių triušių čia yra ir kitų originalių personažų: grybų fabrike dirbantis kurmis, autobuso vairuotojas šimtakojis, žvaigždes tyrinėjantis pelkių gyvis, nykštukinių dramblių ir daug kitų. Tie padarai tiesiog geri. Visoje knygoje niekas nesusargdinamas – nei fiziškai, nei psichiškai. Vienas kito supratimo, palaikymo ir smagaus humoro dvasia skaitant knygą šildo širdį. Kartais pasitaiko, jog autoriai, pritrūkę vaizduotės, ima brukti smurtą, kad lengviau būtų knygą parduoti. Akivaizdu, kad Kivirähkas tokių rūpesčių neturi.

Šiandien Lotė – ne tik literatūros kūrinių (2006 m. dar pasirodė Kivirähko knyga Išradėjų kaimo Lotė, iliustravo Heiki Ernitsas), bet ir vaikų spektaklių, elementorių herojė. Galima rasti drabužių, saldumynų, skalbiklių, stalo žaidimų ir pan. su Lotės motyvais. Kiekvienas estų vaikas namie tikrai turi kokią nors Lotės arba kito knygos personažo pavidalo lėlę ir bent kartą yra linksminęsis teminiame Lotės pramogų parke. Apie Lotę yra ir ilgojo metražo animacinių filmų: „Išradėjų kaimo Lotė“ (orig. „Leiutajateküla Lotte“, 2006), „Lotė ir mėnulio akmens paslaptis“ (orig. „Lotte ja kuukivi saladus“, 2011), netrukus ekranuose pasirodys dar vienas – „Lotė ir dingę drakonai“ (orig. „Lotte ja kadunud lohed“).

Savotišku precedentu tapo ir apysakos Limpas ir piratai (orig. Limpa ja mereröövlid, 2004, iliustravo Anni Mäger) pasirodymas. Vietos žiniasklaidoje ji sukėlė smarkias diskusijas apie vaikų literatūros ir reklamos, vaikų literatūros ir pinigų santykį. Situacija buvo itin sudėtinga dėl to, kad kūrinys laimėjo „Nukits“ premiją. Mat knyga sukurta žinomo limonado ir alaus gamintojo A. Le Coqo užsakymu, o jos antraštinis veikėjas Limpas išvaizda primena gamyklos talismaną – iš daugelio reklamų pažįstamą riaugsintį, abiejų lyčių vaikų mėgstamą limonado paršelį. Kivirähkas buvo kaltinamas parsidavimu ir kūrybos laisvės atsisakymu. Autorius atrėmė kaltinimus pareikšdamas, kad pagrindinio herojaus vardas anaiptol nekeičia jo kūrybos kokybės. Ir tai, ko gero, tiesa.

Kūrinio fabula paremta klasikiniu vaikų knygų modeliu: pradžios vieta yra saugūs namai, iš ten leidžiamasi į nuotykius ir bręstama, o paskui saugiai grįžtama į namų aplinką. Limpas ateina į svečius pas savo draugus Limą ir Limų, nes jo tėvai išvykę į kelionę. Nakčiai Limpui vaikų kambaryje paruošiamas guolis ant vasaros nuotykiais kvepiančio paplūdimio čiužinio, pasakojamos istorijos apie nykštukus ir visi pasijunta smagiai. Iš vakaro be perstojo limonadą maukęs Limpas naktį grįždamas iš tupyklos pamato, kad dingęs Limas. Limpas ir Limus visur ieško berniuko, bet niekur neranda. Viskas pasirodo dar keisčiau, kai spintoje jie randa chalato diržais surištus antklodę, pagalvę ir paklodę. Jie vaikams išduoda, kad Limas tapo žiaurių grobikų auka – jūrų piratais virtę pikti patalynės užvalkalai išsigabeno jį į Sapnų šalį kaip savo laivo jūreivį. Taip prasideda dalyvius išbandantys nuotykiai. Namo visi grįžta stipresni, protingesni ir vieningesni.

Nors ir gana paprastas, siužetas rutuliojasi labai sparčiai. Čia daug netikėtų siužeto vingių ir juokingų nutikimų, o ypatingą prieskonį kūriniui suteikia veikėjų paveikslai. Ne tiek jau daug yra veikalų, kuriuose patalai būtų vaizduojami kaip laukiniai piratai, o vaikiška lovelė virstų laivu „Juodasis sapnas“. Komandos vadė, pagalvių mūšiuose užgrūdinta ir netyčia su „Lobių sala“ numušta pagalvė, apsiusiota katės ir ištremta iš namų, dabar rezga baisų keršto planą. Antraštinis knygos veikėjas, daug sąmyšio sukėlęs talismanas Limpas, šiame kūrinyje atlieka ne pagrindinį vaidmenį. Jo užduotis – parodyti šalutinį pernelyg gausaus limonado gėrimo poveikį. Taigi Limpas nuolatos tampo su savimi sunkų limonadą ir vis bėgioja nusišlapinti, o kartą prisirijęs dujų netgi pakyla į padangę.

Daug diskusijų sukėlė ir Kivirähko apsakymų rinkinio Kakutis ir pavasaris (orig. Kaka ja kevad, 2009, iliustravo Heiki Ernitsas) pavadinimas. Čia į vieną knygą buvo sudėti anksčiau vaikų žurnale „Žvaigždutė“ („Täheke“) spausdinti apsakymai. Beje, žurnalo vyriausioji redaktorė yra rašytojo žmona, jo trijų dukrų mama Ilona Martson (oficiali pavardė – Kivirähk). Kai „Žvaigždutėje“ pirmąkart pasirodė apsakymas „Kakutis ir pavasaris“, pasipylė apmaudūs konservatyvesnių tėvų komentarai. Buvo piktinamasi, negi iš tiesų daugiau nebėra apie ką rašyti vaikams, vien tik apie pavasarį parkuose gulinčias išmatas; kokie gi žmonės išaugs iš vaikų, kurie skaitys tokias istorijas. Bet akivaizdu, kad patys aršiausi kritikai buvo skaitę nebent tik kūrinio antraštę. Užtat vaikai skaitė, juokėsi ir mėgavosi. Ir netapo blogiukais, chuliganais ar valkatomis.

Antrasis Kivirähko apsakymų rinkinys, taip pat sudarytas iš pirmiau „Žvaigždutėje“ skelbtų istorijų, buvo pavadintas gerokai santūriau – Karnavalas ir bulvių salotos (orig. Karneval ja kartulisalat, 2015, iliustravo Heiki Ernitsas).

Kivirähko apsakymus sieja šiltas ir nuoširdus fantazijos pasaulis ir daugybė spalvingų personažų. Autorius ir pats ne viename interviu yra prisipažinęs jaučiantis silpnybę kitokiems, vaikų knygose retai vaizduojamiems veikėjams. Čia sutiksime ne tik didelių ir mažų žmonių, bet ir gyvūnų (beždžionę, katę, šunį, pelę), daiktų (dulkių siurblį, pagalvę, marškinius), fantastinių veikėjų (drakonų), maisto produktų ir t. t. Į kiekvieną savo personažą rašytojas žvelgia šiltai ir su pagarba. Smalsiai pro langą besidairančias ponias ir gyvenime, ir knygose dažniausiai vertiname neigiamai, bet Kivirähkas į tokią situaciją žvelgia taktiškiau. Tetulė, pro kurios langą žmonės ir zylės pralekia pernelyg greitai, ima juos vaišinti ir lesinti. Visiems gerai: tetulė turi į ką pažiūrėti, o paukšteliai ir žmonės pasisotina. Rašytojas tarsi sako, kad nėra prasmės visada elgtis vienodai ir burbėti ant pasaulio, jeigu jis tau nepatinka. Reikia ryžtingai ko nors imtis.

Be didelių pastangų, tiesiog keisdamas požiūrį ar žvelgdamas iš perspektyvos, Kivirähkas fiziškai mažą veikėją paverčia dideliu. Pavyzdžiui, iš kambario į kiemą iššluotas bjaurus ir storas dulkių kuokštas skruzdėlių karalienei pasirodo esąs didžiulis lobis, o liūdna saga, pametusi savo šeimininką, padedama draugų, sugeba grįžti atgal.

Pernelyg didelis uolumas, savimeilė ir išdidumas laikomi didžiausiomis veikėjų ydomis. Ant virtuvės stalo pasiklydęs plaukų šepetys skubiai grąžinamas į prieškambarį, o iš erzinusio drambliuką ir pasipūtusio Limpopo krokodilo išleidžiamas oras. Švelnumas, pastangos suprasti draugą ir platus pasaulėvaizdis – nuolat pabrėžiamos dorybės. Taigi futbolo kamuolio širdį laimi Pilė, kuris švelniai juo rūpinasi, o ne Tavis, kuris juo tikslingai naudojasi. Pabrėžiamas ir pastovumas, nuoseklumas siekiant tikslo. Peliukas, nepaklausęs tėvo įtikinėjimų, kokia sporto šaka jam tinkamiausia, ir nusprendęs tapti plaukiku, laimi aukso medalį iš sūrio. Beždžionės uodega, kuri nepaisydama savo šeimininkės prieštaravimų nusprendžia eiti į mokyklą, tampa sliekų karaliene.

Oskaras ir daiktai. Virš. dail. Anne Pikkov
Oskaras ir daiktai. Virš. dail. Anne Pikkov

Tais pačiais metais pasirodžiusi Kivirähko apysaka vaikams Oskaras ir daiktai (orig. Oskar ja asjad, 2015, iliustravo Anne Pikkov) yra pirmoji estų vaikų knyga, kurią lydėjo tokia aktyvi reklaminė kampanija ir spaudoje, ir radijuje bei televizijoje. Pagrindinis knygos veikėjas – baigęs vaikų darželį ir mokyklą pradėsiantis lankyti Oskaras. Kadangi mama išvyksta į Ameriką mokytis, o tėtis priverstas eiti į darbą, berniukui tenka važiuoti į kaimą pas močiutę. Su toli gyvenančia močiute, kurią šeima retai aplanko, Oskaras nejaučia stipraus ryšio. O namie užmirštas mobilusis telefonas, panašiai kaip ir daugeliui bendraamžių, berniukui yra daiktas, garantuojantis saugumą. Be jo vaikas pasijunta dar labiau apleistas. Laimė, Oskaras sugeba rasti išeitį iš liūdnos padėties. Vaikas pasidaro telefoną kalbėtis su daiktais, kuris praturtina jo gyvenimą ir kartu padeda suartėti su močiute.

Kaip ir ankstesniuose Kivirähko kūriniuose, čia taip pat daug spalvingų veikėjų. Pavyzdžiui, sutinkame vinį plėšikę, kuri, berniuko patarta, tampa žymiausia stoginės aktore; kėdę keliauninkę, kuri gyvenimą ne namų viduje laiko neįmanomu, o kiemą – tiesiog purvinu; policininką grindų šepetį, aptinkantį visus iki vieno dulkių kuokštelius po lovomis ir kambario kampuose, ir t. t. Tačiau pagrindiniai kūrinio siužetai, kitaip nei ankstesnėse knygose, yra lyriškesni. Istorijos pradžia, kai tėtis palieka Oskarą pas mažai pažįstamą močiutę, spaudžia širdį. Autorius paveikiai aprašo išties egzistencinę berniuko vienatvę pasaulyje, kuriame viskas svetima ir nepažįstama. Labai įtraukia scenos, kuriose vaizduojamas Oskaro ilgesys kažko dar nežinomo. Tą nerimastingą ilgesį ir tiesiogine, ir perkeltine prasme įkūnija beržo viršūnėje įstrigęs raudonas oro balionėlis – matomas akimis, bet nepasiekiamas.

Be vienatvės, vienišumo temos, pažįstamos iš ankstesnės kūrybos, aiškiai iškyla ir nepageidaujamos socializacijos klausimai. Tėtis su močiute įsitikinę, kad Oskaras bus laimingas tik susiradęs žaidimo draugų iš aplinkos. Suaugusieji skatina jį bendrauti su kaimo vaikais – žaisti futbolą, dūkti, lakstyti po kiemą. Bet Oskarui tai tikra kankynė, jis neranda bendros kalbos su tais svetimais berniukais. Jo nuomone, suaugusieji nepradeda draugauti su kuo nors vien dėl to, kad šis yra tokio pat amžiaus. Berniukas susikuria pasaulį, kuriame yra reikalingas. Ten jam malonu, gera ir saugu.

Oskaras ir daiktai – atviras, daug interpretacijų siūlantis kūrinys. Jis kaip svogūnas, skaitant atsiveria vis kiti sluoksniai. Prie pirminio tikrovės lygmens prisideda Oskaro fantazijų lygmuo, praeities prisiminimai ir paralelės su kitais literatūros kūriniais, ypač pasakomis. Ir kūrinio pabaiga žaviai atvira. Oskaras vis dar kaime ir tebeturi tiek telefoną, kuriuo galima kalbėtis su daiktais, tiek viltį susitikti su raudonuoju balionėliu, ištrūkusiu iš beržo lajos. Drauge paklojamas naujo, prasmingo ryšio su močiute pamatas. Čia berniukui padeda dingusio močiutės sužadėtuvių žiedo pasakojimas apie ledus mėgstančią mergaitę, o ne apie svogūnų pritutintus kotletus kepančią močiutę.

Tilda ir Dulkių angelas. Virš. dail. Takinada
Tilda ir Dulkių angelas. Virš. dail. Takinada

Naujausio Kivirähko kūrinio Tilda ir Dulkių angelas (orig. Tilda ja tolmuingel, 2018, iliustravo Takinada, tikrasis vardas – Irina Šabarova) pagrindinis veikėjas yra mažiausias iš mažiausių – dulkė. Kas kitas, jei ne Kivirähkas, galėtų ją pavaizduoti tokią didelę, patrauklią ir gražią? Minkšta, puri, lengva ir vikri – būtent šitaip aprašoma tai, kas daugeliui kelia vien rūpestį. Kivirähkas lygina dulkę su minkšta samana, kačiukais ir bičių spiečiumi. Dulkė moka nuostabiai šokti ir plaukioti saulės šviesos ruoželiuose. Dulkėje telpa praeitis ir prisiminimai. Jei nebūtų dulkių, žmonės neturėtų praeities prisiminimų. Jie pamirštų savo kilmę, jausmus ir pavirstų tokiais, kuriems rūpi tik ateitis. Pasaulis būtų švarus ir tvarkingas kaip kompiuterinis žaidimas arba sterilus kaip ligoninė. Perskaitęs šią knygą nebegali dulkių matyti vien kaip erzinančio tvarkymosi objekto.

Įvykiai sukasi apie Tildą, devynmetę mergaitę, gyvenančią su mama. Tildos tėtis mirė, kai ji dar buvo visai nedidelė. Taigi mergaitė jo neprisimena – nei išvaizdos, nei būdo, nei ką juodu kartu veikė. Tai, kad mama atsisako kalbėtis apie tėtį, dukrą be galo liūdina. Tad kai mergaitė daug dienų nesusitvarko kambario, pas ją atskrenda Dulkių angelas. Staiga Tilda ima prisiminti įvairias detales apie tėtį: jo žalias akis ir rusvą barzdą, lankymąsi zoologijos sode ir smagias šėliones. Dulke virtęs tėtis padeda mergaitei ir mamą pamatyti visiškai naujai.

Iš palėpės dulkių kilusią būtybę regi tik tie, kurie gimę saulės šviesoje, kaip kad Tilda. Bet Dulkių angelo įtaką suvokia ir šios būtybės nematantieji. Vaikų namuose užaugusiam namo kaimynui pravarde Kosčius dulkės padeda pradėti didžiuotis savo kilme ir prisiminti senovinius skonius. Mamos darbdavė, įžeidi buities prietaisų parduotuvės savininkė Vilhelmina, suranda seniai pamestą laimės raktą ir kartu – rūpestingumą. O rašytoją pagauna įkvėpimas tęsti savo kūrinį. Tiktai žinomiausias miestelio gyventojas, puikius buities prietaisus kuriantis mokslininkas Abelis Ragnarsonas, nevertina dulkių (prisiminimų) ir tai jį atveda į neišvengiamą pražūtį.

Kivirähkas, ankstesniuose kūriniuose labiau telkęsis į ateities vizijas, svajones ir vaizdinius, naujojoje knygoje pagrindinę vietą užleidžia praeičiai, prisiminimams ir atminčiai. Ar rašytojas „paseno“ ir nori prisiminti, ar jis tiesiog atspindi tai, kas šiuo metu tvyro Estijos visuomenėje, kiekvienas skaitytojas tesprendžia pats.

Tarp Kivirähko tekstų nėra tokių, kurie būtų parašyti tiesiog dėl paties rašymo. Aiškiai juntame, kad jis rašo prasmingai ir tikslingai. Perskaičius jo knygą apima geras, lengvas jausmas – visi galai sueina. Sakytum, pasaulis šviesesnis, dangus aukštesnis, o rūpesčiai mažesni. Štai kodėl kartais nutinka, kad naujausias Kivirähko kūrinys knygynuose išparduodamas, tad norintieji jį įsigyti turi ne vieną dieną palaukti. Mes manome, kad vaikai neskaito. O gal jie tiesiog yra labai reiklūs?

Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 4 (88)

 

 

Įžanginis

„PRADĖKITE NUO VAIKŲ LITERATŪROS“

Straipsniai

ESTIJOS VAIKŲ RAŠYTOJŲ ŠEIMA
DŽIUGIAI PRIPAŽĮSTAME:  ESTŲ VAIKŲ KNYGOS GYVENA AUKSO AMŽIŲ
ESTŲ VAIKŲ LITERATŪRA LIETUVOJE

Mano vaikystės skaitymai

KIEKVIENA KNYGA – VIS NAUJA PASLAPTIS

Paskaitykim, mama, tėti!

Andrus Kivirähk
Piret Raud
Aino Pervik

Supažindiname

ESTIJOS VAIKŲ LITERATŪROS CENTRAS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai