Andrus Kivirähk
Mažas mėšlavabalis Petras to ryto laukė labai ilgai. Todėl vikriai atsikėlė, nusiprausė ir apsivilko naujutėlaitį kostiumą. Ant kaklo pasirišo mažutį kaklaraištį ir mažumėlę pastoviniavo priešais veidrodį, kad įsitikintų, jog viskas gerai.
Petro sesės ir broliai, kurie buvo dar mažesni, suposi ant žolės stiebo ir labai didžiuodamiesi stebėjo vyresnįjį brolį. O jis atrodė toks gražus ir mandagus! Bet taip ir turėjo būti, mat Petras šiandien pirmą kartą ėjo į darbą. Zoologijos sode! Tarsi jis būtų koks didelis ir svarbus žvėris, o ne mažas mėšlavabalis.
– Ar nenorėtum pavalgyti? – pasiteiravo mama ir pasiūlė gabalėlį šalpusnio lapo, bet Petras papurtė galvą.
Jis visai neturėjo apetito, taip baisiai jaudinosi! Be to, ir laiko nebuvo, juk zoologijos sodą tuoj atidarys. Petras apkabino mamą, pamojavo sesėms ir broliams ir iškeliavo.
Petras visada svajojo dirbti zoologijos sode ir labai tam ruošėsi. Jis atmintinai išmoko eilėraščių ir praktikavosi šokti, kad parodytų tai zoologijos sodo lankytojams. Dabar kaip tik mintyse kartojosi tuos gražius posmus ir labai jaudinosi. Ar jis tikrai viską prisimena? Būtų baisu apsijuokti prieš žiūrovus!
Visas virpėdamas Petras pagaliau pasiekė zoologijos sodą. Lankytojų dar nebuvo. Dabar reikėjo susirasti tuščią narvą. Štai tenai, prie lokio namelio, vienas laisvas!
– Atsiprašau, ar šis narvas neužimtas? – mandagiai paklausė Petras.
Bet lokys nieko neatsakė, tiktai tingiai tįsojo saulėkaitoje, plačiai išskėtęs letenas. Petras nusprendė užeiti į šį narvą. Jis be vargo pralindo pro grotas – juk buvo ne ką didesnis už serbento uogą. Narve jis susišukavo čiuptuvėlius ir ėmė nekantriai laukti lankytojų.
Ir štai pasirodė pirmieji – mama, tėtis ir vaikas. Petras išsitiesė, nusilenkė ir ėmė deklamuoti eilėraštį. Bet žmonės jo, rodės, nė nepastebėjo. Jie nuskubėjo prie lokio narvo ir vaikas sušuko:
– Oi, koks mielas meškutis! Žiūrėkit, kaip saldžiai jis miega!
Petras nutilo ir pasijuto mažumėlę įžeistas. Juk jis taip stengiasi, o žmonės spokso į lokį, kuris nedaro nieko įdomaus, tik parpia! Bet štai pasirodė daugiau lankytojų, ir Petras nutarė jiems pašokti. Jis pasileido smagiai šokčioti ir strykčioti, bet žmonės nežiūrėjo net į jo pusę, jie vėl patraukė prie lokio narvo. Ir taip visą dieną. Žmonės ateidavo, Petras deklamavo jiems eilėraščius, šoko ir dainavo, bet niekas nekreipė į jį dėmesio. Vienas vyras netgi pasakė:
– Žiūrėk tu man, visai tuščias narvas!
O mažylis Petras tuo metu stovėjo pasistiebęs ant pirštų galų ir garsiai deklamavo savo eiles! Visi stabtelėdavo pasižiūrėti į storą lokį, kuris dienų dienas tįsojo nieko neveikdamas ir netgi neturėjo naujo kostiumo, išvis nieko nevilkėjo!
Vakare, kai zoologijos sodas užsidarė, Petras buvo be balso ir siaubingai pavargęs. Labai liūdnas jis iš lėto patraukė namo.
Prie vartelių jį pasitiko sesės ir broliai.
– Na, pagaliau! – sušuko visi choru. – Pagaliau tu namie! Kaip mes tavęs pasiilgome!
O visų mažiausia sesytė liūdnai paklausė:
– Petrai, ar rytoj vėl eisi į zoologijos sodą?
– Ne, – atsakė Petras.
– Valio! Nuostabu! – sušuko mažoji sesytė, o su ja labai apsidžiaugė ir kiti mėšlavabaliukai.
Tada Petras deklamavo jiems eilėraščius, paskui visi drauge šoko ir labai smagiai praleido tą vasaros vakarą.
____________________________
* Versta iš: Andrus Kivirähk, „Sitikas Peeter“, Kaka ja kevad, Tallinn: Varrak, 2009, p. 25–27. Iliustravo Heiki Ermits.
Iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė
Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 4 (88)
