ESTIJOS VAIKŲ RAŠYTOJŲ ŠEIMA

Pasaulio literatūroje esama pavyzdžių apie vienos šeimos narius, palikusius pėdsaką literatūros istorijoje, – broliai Grimmai, seserys Brontë, tėvas ir sūnus Dumas ir kt. Bet vargu ar atsirastų kitas toks svarbus reiškinys kaip Raudų šeima estų literatūroje.

Toliau sutelksime dėmesį į Eno Raudo, jo žmonos Ainos Pervik (pagal pasą – Aino Raud) ir jų dukters Piret Raud darbus, bet negalime nepaminėti ir kitų šeimos narių – pirmiausia Eno tėvų ir Piret brolių.

Žinoma, tokios literatūrinės apraiškos šeimoje kelia klausimą, ar talentą lemia genetika, ar literatūrinei saviraiškai daugiau įtakos turi auklėjimas ir šeimos santykiai. Ar giminystę galima nustatyti iš kūrybos? Ar šedevrus kuria tos pačios kraujo grupės atstovai? Deja, literatūrinė analizė daugiausia yra spekuliatyvi. Negalima lyginti nepalyginamų dalykų – ar rašytojai iš skirtingų šeimų būtų sukūrę tokius pat kūrinius…

Pirmiausia apžvelgsime tris autorius atskirai, paskui juos lyginsime ir ieškosime sąsajų.

Eno Raudas

Eno Raudas (1928–1996) vaikų literatūroje pasireiškė vos sulaukęs septynerių, kai žurnale „Vaikų džiaugsmas“ buvo išspausdintas jo eilėraštis, pasirašytas slapyvardžiu Enas Samanbarzdis (Sammalhabe). Kai pasirodė tikruoju vardu pasirašytos vaikų knygos Taip arba kitaip (orig. Nii või naa, 1957), Kartus tortas (orig. Mõru kook) ir Stebuklingas medinis arkliukas (orig. Imepärane kiikhobu, 1959), Tartu universitete jis jau buvo baigęs estų filologijos specialybę, dirbo Nacionalinės bibliotekos metodiniame kabinete, kur jo darbas buvo pristatyti vaikų literatūrą, ir Estijos valstybinėje leidykloje vaikų literatūros redaktoriumi¹. Neabejotinai ta studijų ir darbo patirtis padėjo jam kurti.

Pats E. Raudas už atėjimą į vaikų literatūrą labiausiai jautėsi dėkingas tėvams. Eno tėvas Martas Raudas buvo poetas, ir jo kasdienė kalba kartais labiau priminė rimavimą nei paprastą žmogaus kalbėjimą. Taip ir Eno įprato kalbėti eilėmis². Motina Lea Nurkse (mergautinis vardas Leonida Jürisson, pirmoje santuokoje Lea Raud, antroje – Nurkse) buvo įvairiapusiškai išsilavinusi: įgijusi logopedės specialybę, dar studijavo dailę ir teatro meną. Ikimokyklinio ugdymo seminarijoje ji dėstė vaikų literatūrą ir raiškųjį skaitymą, rašė straipsnius apie ugdymą ir vaikų literatūrą.

Kadangi L. Nurksę domino vaikų kalbos raida, savo dienoraštyje ji aptarė sūnaus kalbos vartoseną, be kita ko, ir jo eilėraščių pavyzdžius. Mama sūnui, jau filologijos studentui, patarė rašyti knygą vaikams, kuri ugdytų mąstymą ir dėmesingumą. Šitaip ir atsirado Taip arba kitaip, kurios estų leidykla nedrįso išleisti, nes L. Nurkse tuo metu buvo atsidūrusi politinėje nemalonėje dėl antrojo vyro Reino Nurkse’s veiklos³. Todėl pirmiausia Taip arba kitaip pasirodė 1954 m. rusų kalba, kai būnant Maskvoje E. Raudui pavyko supažindinti su knygele rusų kolegas⁴.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje pasirodę E. Raudo rinkiniai drauge su Ellen Niit ir Heljo Mänd kūryba skelbė sveikos vaikų literatūros atgimimą po skurdžių stalininės kultūros politikos metų. Karo metais ir vėlesniais dešimtmečiais jaunesniesiems skaitytojams taip pat nieko nebuvo išleista šeimos gyvenimo temomis; vyravo istorijos apie darželinukus arba mokinius, tarp jų pasitaikydavo vienas kitas piktadarys, kuriuos pasitelkus kolektyvinį ugdymą pavykdavo perauklėti. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje – ir, žinoma, iškilus naujajai jaunų autorių kartai – vėl buvo atrastas vaikų žaidimo džiaugsmas ir vaizduotės polėkis. Beje, vėl atrasti seneliai! Stalinizmo laikotarpiu jokioje knygoje nebūtum radęs močiučių ir senelių, nes tokie veikėjai būtų priminę nekenčiamą buržuazinę visuomenę.

Močiutė yra svarbi E. Raudo Cypliuko (orig. Sipsik, 1962; lietuvių k. išleista 1965, 1982 ir 2006, vertė Rasa Cecilija Unt) veikėja, nes būtent ji pataria Martui per gimtadienį jaunesnę sesutę pradžiuginti paties sukurta lėle. Marto rūpestingai pasiūta skudurinė lėlė, sesers džiaugsmui, pradeda kalbėti. Tai liudijo naujo sovietinės estų vaikų literatūros etapo proveržį – istorijų apie atgijusius žaislus pabiro kaip iš gausybės rago.

Poetė ir literatūros kritikė E. Niit atgijusį žaislą pavadino pažintiniu transformatoriumi⁵. Tai toks veikėjas, kuris padeda mokyti vaiką pažinti aplinką, įveikti baimę ir liūdesį, patirti situacijas, kurios jam būtų nepasiekiamos arba pavojingos. Nors nuo Cypliuko gimimo praėjo kone šešiasdešimt metų, jis išlieka vienas atspariausių personažų tarp daugybės lėlių, meškiukų, šuniukų ir kt. Kad Cypliuko populiarumas neblėsta, patvirtina nuo 2014 m. masiškai gaminama minkšta 45 cm dydžio lėlė ir 2020 m. pasirodysiantis ilgametražis tarptautinės kūrėjų komandos sukurtas animacinis filmas.

Cypliuko nuotykiai, kad ir kokie pašėlę atrodytų, visada remiasi realiomis galimybėmis. Tai juvelyriškas E. Raudo vaizduotės žaidimas: vaikas įsivaizduoja, kad Cypliukas batų dėžutėje nusviedžiamas iki Mėnulio, o kitą rytą nusileidžia braškių lysvėje, kad vaikams papasakotų, ką matęs kosmose; suaugęs žmogus suvokia, kad iš balkono į orą nusviesta dėžė tegali nukristi ant žemės. Šioje knygoje visos situacijos tokios. Tai juokinga ir kartu nuoširdi dvisluoksnė istorija.

Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais E. Raudas parašė daug trumpų pasakų, kurios atskleidžia kokio nors daikto – prietaiso ar buities reikmens (dulkių siurblio, grūstuvės, filmavimo kameros, gaisrinio automobilio ir t. t.), – jei taip galima sakyti, charakterį, priskiria jam tam tikro žmogaus tipo savybes ir likimą, kaip kažkada tai darė Hansas Christianas Andersenas. Dalis tų trumpų pasakaičių netgi eiliuotos, kas E. Raudui pavyko labai natūraliai. Tas pasakas labai vertina gimtosios kalbos vadovėlių autoriai, nes jose įdomiai išryškėja estų kalbos skambesys ir žodžių reikšmės.

Didžiausią pripažinimą E. Raudas pelnė tetralogija apie pabaldukus. Trijų keistų žmogelių – Samanbarzdžio su samanota barzda, batų nosis nusipjovusio Puskurpio ir sau pačiam laiškus rašančio Moviaus – nuotykiai aprašomi dviejų dalių knygoje Pabaldukai (orig. Naksitrallid, 1972, 1975) ir tęsinyje Ir vėl tie pabaldukai (orig. Jälle need naksitrallid, 1979, 1982). Dar 1974 m. – taigi už pirmąją knygos dalį – E. Raudas buvo įtrauktas į IBBY garbės sąrašą. Pabaldukai, kaip skelbia 2017 m. reitingai, iki šiolei yra į daugiausia kalbų išversta estų vaikų knyga⁶ (lietuvių kalba ji pasirodė 1998 m., vertė Danutė Sirijos Giraitė ir Vytautas Sirijos Gira (jaun.). – Red. past.).

Konkrečiu ir įtaigiu pavyzdžiu E. Raudas jaunajam skaitytojui atskleidžia tiesą, kad gamtoje turi viešpatauti pusiausvyra. Nė viena rūšis negali plisti skriausdama kitas. Gamtosaugos tematika aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais estų vaikų literatūroje darėsi vis svarbesnė; tai reiškė gyvenamosios vietos, gimtųjų namų, atminties ir kultūrinio tolydumo saugojimą ir neabejotinai prisidėjo prie gamtos apsaugos stiprinimo, kas galiausiai paskatino pramoninės Sovietų Sąjungos imperijos žlugimą.

Pabaldukai, pavadinimu Three Jolly Fellows išversti į anglų kalbą, išvedė E. Raudą į tarptautinę vaikų literatūros areną. Rusų kilmės švedų mokslininkė Maria Nikolajeva istoriją apie tris nerūpestingus Baltijos miškų trolius laiko sovietų utopijos pavyzdžiu: atrodo, kad didesnių rūpesčių žmogeliai neturi, pinigų jiems užteks dar vienai porcijai ledų, vienintelė kylanti problema – atkurti gamtos pusiausvyrą, ir tai jiems lengvai pavyksta⁷. Čia nėra tokios stiprios nuotykių įtampos kaip Hobite ar tokios psichologinės gelmės kaip Tove’s Jansson mumių istorijose. Toks palyginimas tikriausiai iškelia literatūros tyrimų spekuliatyvumą – ką, kam ir kaip lyginti. Galima baimintis, kad humoristinis E. Raudo kalbėjimo stilius ir charakteriai vertimuose taip gerai neišryškėja kaip originale.

Priklausau tai kartai, kuriai E. Raudas buvo geros vaikų literatūros simbolis. Jo kūryba įvairiapusė ir žanrų, ir adresato požiūriu. Yra ir liaudies kūrybos adaptacijų, iš kurių kultūros tradicijų prasme, žinoma, labai svarbūs Friedricho Reinholdo Kreutzwaldo sudaryto epo Kalevo sūnus perdirbiniai vaikams (1961), taip pat Kilplos kaimo gyventojai (orig. Kilplased, 1962). Vienas iš retesnių E. Raudo kūrinių yra kelionių pasakojimas Pasivėžinimas elniais (orig. Põdrasõit, 1965), kuriame vaizduojama dviejų vyrų – E. Raudo ir menininko Antso Viidaleppo – kelionė į Murmansko sritį pas Sovietų Sąjungos samius. Šioje knygoje tarsi nėra vaikų literatūros sluoksnio – du suaugę vyrai tarpusavy šmaikštauja ir aprašo elnių augintojų kasdienybę. Pasakojimą papildo išsamūs piešiniai, vaizduojantys elnių augintojų gyvenimą, apdarus ir t. t.

Jaunesniojo ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikai yra skaitę įdomių E. Raudo nuotykių pasakojimų, paties rašytojo vaikystės žaidimų pagrindu sukurtas knygas Nerūdijantis kalavijas (orig. Roostevaba mõõk, 1957) ir Karo kirvis iškastas (orig. Sõjakirves on välja kaevatud, 1959), taip pat į naują gandų temą įvedančias kriminalines istorijas. Antrojo pasaulinio karo metą vaizduojantis kūrinys Ugnis užtemusiame mieste (orig. Tuli pimendatud linnas, 1967) irgi remiasi rašytojo vaikystės prisiminimais apie gyvenimą vokiečių okupacijos metais. To meto kritikas Heino Väli priekaištavo E. Raudui, kad jis ne visai gerai perteikė ideologinę to laikotarpio įvairovę, atskirų visuomenės grupių nuotaikas ir kad liko nepastebėta socialistinės santvarkos įtaka⁸.

Turėdami galvoje, kad E. Raudas tuo pat metu rašė vieną iš nedaugelio kūrinių suaugusiesiems Pėstininkai (orig. Etturid), kuris 1967 m. buvo pateiktas romanų konkursui, jo kūrybą vaikams išvystame truputį kitoje šviesoje. Pėstininkai atspindėjo tuo metu rizikingą požiūrį ir sampratą. Tai istorija apie tris jaunuolius, tarnavusius Vokietijos karo pajėgose ir po karo neradusius kitos išeities savo siekiams įgyvendinti, kaip tęsti partizaninę kovą su sovietais. Vaizduojama atvirai ir skausmingai, ir veikėjų darosi gaila. Nors romanų konkurse kūrinys buvo įvertintas skatinamąja premija, tuometinė kritika autoriui prikišo, kad personažai seklūs ir abejingi⁹. Priekaištas veidmainiškas, nes septintojo dešimtmečio pabaiga nebuvo toks laisvas laikas, kad galėtum giliai ir atvirai perteikti pokario jaunuolių nuotaikas arba tai, kas nutiko keleriais metais vyresniems bendramoksliams, apie ką buvo kalbama tarp draugų ir savo namuose. Galbūt sukurti tiek daug pasakų E. Raudą paskatino būtent nepalankus kritikų požiūris į jo kūrinius apie realų gyvenimą?

Tačiau nėra abejonių dėl vieno: E. Raudo kūryba lig šiolei yra puikus meistriško stiliaus pavyzdys. Jo žodžiai gerai parinkti, pasverti, spalvingi ir kartu labai natūralūs. Kaip kad vaikai turėtų valgyti tik švarų ir natūralų naminį maistą, taip ir jiems skirtų tekstų žodžiai turėtų būti labai rūpestingai parinkti ir suprantami, sakinio struktūra – aiški. E. Raudo tekstų neperrašysi geriau, juose negalima pakeisti arba perkelti nė žodžio: ritmas, skambesys, reikšminis atspalvis – viskas išjausta iki galo.

Puiku, kad E. Raudas dar spėjo sudaryti atsiminimų knygą Sąsiuvinis mėlynais viršeliais (orig. Siniste kaantega klade, 1993), kuri padeda suvokti jo literatūrinės raidos foną ir supažindina su kultūros veikėjais, bendravusiais su jo šeima.

Aino Pervik

Aino Pervik (g. 1932) yra prisipažinusi, kad rašyti knygas vaikams pradėjo paraginta E. Raudo, kai jiedu dirbo leidykloje redaktoriais¹⁰. Pirmasis A. Pervik kūrinys Kerstės draugė Mina (orig. Kersti sõber Miina) pasirodė 1961 m. Tai viena iš pirmųjų knygų, kurią prisimenu iš vaikystės kaip kuriančią tikrą ryšį su rašytoju: su manimi, skaitytoja, jis rimtai kalba apie tikrą gyvenimą. Kalba apie tai, kad draugystė yra malonus ryšys, kad žmogui reikia draugo, o kartu – kad būti draugu ne visada lengva, kad tikra draugystė atlaiko išbandymus, o skausminga patirtis praturtina žmones. Kritikai šioje istorijoje įžiūrėjo sentimentalumą ir išpūstus jausmus¹¹, bet man, skaitančiam vaikui, tie jausmai buvo svarbūs, ši knyga skatino pasitikėti literatūra.

Būdama mažų vaikų mama, A. Pervik daugiau vertė, negu rašė vaikams, bet 1973 m. pasirodė kūrinys, vėliau kurį laiką drauge su Pabaldukais buvęs skaitomiausiųjų sąraše, – tai istorija apie natūralaus gydymo paslaptis išmanančią raganą vardu Kunksmora (orig. Kunksmoor, į rusų k. verčiama Čaromora, į anglų k. – Old mother Kunks; Moor estų kalba reiškia „sena moteris, boba“; šis autorės sugalvotas vardas skatina prisiminti T. Jansson veikėją Morą. – Red. past.). Netrukus išėjo ir tęsinys Kunksmora ir kapitonas Trumas (orig. Kunksmoor ja kapten Trumm, 1975), o dabar ši istorija daugelio leidimų, lėlinio filmuko ir teatro pastatymų dėka žinoma jau ne vienai kartai, be to, pakartotinai verčiama į užsienio kalbas.

Pasak A. Pervik, žodis kunksmoor atsirado sklaidant Andruso Saareste’s aiškinamąjį žodyną, kuriame žodis kunks reiškia tą patį, ką Kunst vokiečių kalba, – „menas“¹². Kunksmora yra ragana, gyvenanti mažoje saloje, atskirai nuo vadinamojo didžiojo pasaulio, ir įvaldžiusi gydymo augalais ir žodžiais meną. Pasitelkusi stiprią intuiciją, ji gali numatyti katastrofas. Ji turi galių išvengti nelaimių arba blogiausiu atveju – panaikinti jų padarinius: pakilti į orą arba sustabdyti paukščių būrį, arba išvalyti iš jūros naftą, išsiliejusią sudužus laivui.

Gydymo motyvas primena autobiografinį A. Pervik pasakojimą, kuriame ji prisimena savo felčerį tėvą, leisdavusį dukrai valandų valandas sėdėti medicinos punkte ir stebėti jo darbą. Mažoji Aino mokėjo nustatyti diagnozę ir paskirti vaistų, padėdavo tėčiui išskalbti ir susukti nešvarius tvarsčius¹³. Gydymo, fizinės ir dvasinės pagalbos bendrakeleiviui ar bet kam kitam tema ryški daugelyje A. Pervik knygų. Arabelos (orig. Arabella, mereröövli tütar, 1982) veikėjas Hasanas pasirodo naudingas piratų laive, nes moka gydyti. Būdama šalia jo, pirato duktė bando analizuoti savo dvasinį pasaulį, aptarti, iš kur kyla blogis ir kaip jo atsikratyti.

Fantastinėje veikėjų gyvūnų istorijoje Pelkių baubas ir driežas (orig. Sookoll ja sisalik, 1987) pelkių baubas įkvepia nuodingo žalčialunkio kvapo ir praranda atmintį. Jis nebežino, kas esąs, kur jo namai ir kokie jo santykiai su kitais veikėjais. Būtent A. Pervik drįsta imtis tokių niūrių temų, bet jos pasakojimas visada skleidžia ramybę ir pusiausvyrą. Jos tekstuose vaikai jaučia stiprų emocinį atspalvį – jie įtempti arba liūdni, arba juokingi, bet ne nuobodūs. Jos žodyne gausu atspalvių, vartojami įdomūs tarminiai arba senoviški žodžiai, sakinys ritmiškas.

A. Pervik knygose gamtos artumas, natūralus harmoningas gyvenimo būdas neretai kontrastuoja su beprotišku vartotojiškumu, malonumų ir šlovės manija. Iš pradžių pelkių baubas yra švelni būtybė, žvėrys jį laiko pelkę saugančia dvasia. Praradęs atmintį, jis pasidaro šiurkštus ir nejautrus net savo mylimam driežui. („Bet ką toks bukas ir paikas žioplys išmano apie džiaugsmą? Jam rūpi tik linksmybės ir smagumas. Skaniai pavalgyt ir atsigert, maloniai pamiegot, smagiai kaip driežui pasikandžiot.“)

Kitų veikėjų – gandro, angies, briedžio – išgydytas, pelkių baubas, be kita ko, prisimena ir ankstesnį pagarbų, susižavėjimo kupiną bendravimą su driežu. A. Pervik – labai žavi ir skaitytojais pasitikinti rašytoja, apie sudėtingus dalykus ji rašo natūraliai ir lengvai: „Baubas liūdnai žvelgė į tuščią akmenį. Jis vis dar nesiryžo eiti. Buvo liūdna, kad nepavyko užmegzti jokio ryšio su driežu. Tarsi jie nebūtų kone visą vasarą praleidę drauge. Ir vis dėlto! Praėjo dar kiek laiko ir plyšyje pasirodė švelni, daili driežo galva. Mažos juodos akytės spindėjo iš laimės, kai jis baubui ištarė: „Iki pasimatymo!“¹⁴

Antraštė skelbia, kad tai knyga apie du veikėjus, jų santykius. Bet tai vienintelis dalykas, kurį per visą istoriją išgirstame apie driežą! Taip rašytoja kuria šio paslaptingo veikėjo charakterį.

A. Pervik – viena produktyviausių pastarojo pusšimčio metų estų vaikų literatūros autorių. Daugeliu savo kūrinių ji kaip rašytoja patvirtina tai, ką yra pabrėžusi vaikų literatūros kritikos straipsniuose: „Aukščiausio lygio vaikų literatūra neabejotinai yra menas.“ Knygoje vaikams svarbiausia yra „vaiko pojūtis, vaiko lygmuo, problemų ar temų pasirinkimas ir suvokimas įvertinant skaitytojo vaiko intelektines ir emocines galias, vaikų literatūros ritmas ir vaikams priimtinas formulavimas. Svarbi ir nuotaika, kad vyrautų saugumas, šiluma, drąsa gyventi, kad nebūtų nusivylimo, kartėlio, pašaipų…“¹⁵

Tarp ypatingesnių estų fantasy literatūros kūrinių – dviem knygomis išleistas Pasaulis su Plunksnuote ir Gauruočiumi (orig. Maailm Sulelise ja Karvasega, 2000) ir Plunksnuotė, Pūtikas ir juodasis vienuolis (orig. Suleline, Puhuja ja must munk, 2007). Pasaulio tvarka eižėja, gimtieji namai nyksta, veikėjai švaisto gyvenimus dėl svaigalų ir nepastovių santykių. Niekas nedrįsta pasitikėti kitais, vieni kitiems buria piktą lemtį. Šias niūrias temas rašytoja gvildena pasitelkusi neįprastas būtybes – Gauruočių ir Plunksnuotę (vardai paimti iš 1926 m. pasirodžiusio dabar gerai žinomos Alide’s Dahlberg dainos „Dėdulės Kurmio puota (orig. „Mutionu pidu“) teksto, kur Kurmis susikviečia į svečius gauruočius ir plunksnuočius). Dar čia sutinkame nendrinį veikėją Pūtiką, sąvartyne gyvenantį ir narkotikus vartojantį klaikių. Antrosios knygos istorija kažkuo primena viduramžių legendą apie Hamelno fleitininką, kuris nubaudžia atsisakiusius jam sumokėti miestiečius, fleitos melodija išsiviliodamas jų vaikus. Tapęs naikintoju, vienuolis agresyvia muzika stengiasi įvilioti vaikus į juodąją skylę. Sekdama pasaką, A. Pervik atkreipia dėmesį į tokius šiuolaikinės visuomenės reiškinius kaip žiniasklaida, svaigalai ir vartotojiškas gyvenimo būdas. Deja, tai įtraukia vaikus iš mažumės, neleidžia jiems augti kaip asmenybėms, ugdyti aiškios pasaulėžiūros. Kaip teigia A. Pervik, vaikų literatūros užduotis – perduoti senąsias, kartas vienijančias vertybes¹⁶.

Įdomi knygų apie Plunksnuotę ir Gauruočių dalis yra dainos. Dainos – liaudies, populiariosios, vaikų – tai mūsų bendros kultūrinės atminties dalis, jos kuria emocinės bendrystės jausmą.

A. Pervik knygos, viena vertus, yra labai estiškos, todėl estų liaudies tradicijos ir unikalus žodynas vertėjui gali pasirodyti kietas riešutėlis. Kita vertus, ji yra aiškiai tarptautiniam požiūriui atstovaujanti šių dienų vaikų rašytoja, perteikianti visuotines problemas. Knygoje Drakonai svetimame krašte (orig. Draakonid võõrsil, 2002) vaizduojami nuo karo pasprukę pabėgėliai: kaip jiems sunku perprasti prieglobstį teikiančios šalies kultūrą ir kaip nelengva juos priimti. Pasakoje svetimšaliai vaizduojami kaip keturgalviai drakonai. Jie spjaudosi ugnimi, rašo hieroglifais, o jų vardai „mums čia“ yra neištariami, todėl migracijos tarnyba nori jiems suteikti naujus vardus. Knygoje Klabautermano rūpestis (orig. Klabautermanni mure, 2012) uosto laivuose gyvenantys pasakų veikėjai sužino, kad vieno laivo triume įkalinti kinų vaikai, kuriuos kažkas nori nuplukdyti kitapus vandenyno ir parduoti.

Kaip ir kitose slogiose istorijose, viskas išsprendžiama, kai kuris nors iš veikėjų prisiima atsakomybę, pajunta rūpestį ir – kaip tas klabautermanas (laivo dvasia) – ima ieškoti sprendimo. Atsakomybės temą rašytoja yra įvardijusi kaip visuose jos kūriniuose paslėptą žinią¹⁷.

Nors čia kalbėjome tik apie pasakas, nevalia pamiršti, kad A. Pervik kūryba yra kur kas įvairesnė: nuo knygų jaunimui iki trumpesnių ar ilgesnių prozos kūrinių jaunesniajam mokykliniam amžiui. Viena iš svarbiausių realistinių veikėjų yra Paula. 2001–2005 m. buvo išleista 12 knygelių apie mergaitę Paulą, kuri, pirmojoje knygelėje baigusi vaikų darželį ir išėjusi į mokyklą, ten patyrė visokių džiaugsmų ir rūpesčių: patyčias, pateko į ligoninę, mokėsi būti pavyzdinga sesute mažajam broliukui Patrikui ir t. t. Ši serija yra tarsi epochos kronika, skaitydami ją po kelių dešimtmečių prisiminsime, kaip gyveno estų vaikai XXI a. pradžioje. (Ciklo knygos Paula baigia vaikų darželį ir Paula ir Patrikas 2008 m. išleistos ir lietuvių kalba. – Red. past.)

Kaip minėta, A. Pervik dar žinoma kaip kritikė ir vaikų kultūros mąstytoja. Ji parašė daug straipsnių (dalis jų – pasisakymai ir kalbos), yra davusi daug interviu, kuriuose visada rasi ką nors naujo ir įdomaus. A. Pervik apdovanota ne tik metinėmis estų literatūros premijomis, bet ir įtraukta į IBBY garbės sąrašą, pristatyta H. Ch. Anderseno premijai. 2017 m. ji pelnė kultūros premiją už viso gyvenimo darbus.

Piret Raud

Atrodo visiškai natūralu, kad E. Raudo ir A. Pervik dukra Piret, Dailės akademijoje įgijusi grafikės specialybę, pradėjo iliustruoti mamos ir tėčio knygas.

1997 m., jau po autoriaus mirties, išleistas E. Raudo eilėraščių rinkinys Žuvis vaikšto pėsčiomis (orig. Kala kõnnib jala) iki šiol yra viena gražiausių estų vaikų knygų. P. Raud suformavo savitą stilių, kuriuo ryškiai išsiskiria plačiajame pasaulyje. Kaip grafikė ji žinoma ir pripažinta tarptautiniu mastu, kai kada jos paveikslėlių knygos pirmiau pasirodo užsienyje (pvz., Prancūzijoje ir Japonijoje) ir tik vėliau – estų kalba. P. Raud drąsiai imasi naujovių, antai 2010 m. pasirodė jos elektroninė knyga Rožiniai Emos daiktai (angl. Emma Loves Pink). Daugelyje kūrinių P. Raud pirmenybę teikia nespalvotoms iliustracijoms. Ji sako: „Man patinka nespalvotas pasaulis. Jis atrodo švarus ir toji švara leidžia pamatyti tai, kas spalvotame piešinyje liktų nepastebėta.“ Jai taip pat rūpi, kad knygos šeimoms būtų įperkamos¹⁸.

Rašytoja Piret tapo laimėjusi knygų konkursą. Ji norėjo ateiti į literatūrą ne kaip žinomų tėvų dukra, o įrodžiusi, kad tai geba. Leidyklos „Tänapäev“ („Šiandiena“), žurnalo „Täheke“ („Žvaigždutė“) ir Estijos vaikų literatūros cent ro paskelbtas konkursas buvo anoniminis. Piret knyga Ernesto triušiai (orig. Ernesto küülikud) 2004 m. jame užėmė pirmąją vietą, iki šiol pasirodė jau trys pakartotiniai jos leidimai. Nuo to laiko P. Raud kas metai ar dveji išleidžia po naują knygą vaikams, nemažai jų pakartota ir išversta į kitas kalbas. Vikipedijos duomenimis, P. Raud yra daugiausia verčiama šiuolaikinė estų rašytoja. Žinoma, vienas iš sėkmės veiksnių – tai, kad knygas ji kuria kaip visumą: vaizdų kalba ir tekstas puikiai papildo vienas kitą.

Tekstinėse knygose P. Raud vaizduoja atpažįstamą šiuolaikinį gyvenimą: vaikų nuotykius mokykloje, finansinius šeimų rūpesčius, darbą praradusius tėvus ar niekšus, kurie ieško lengvatikių… Problemoms išreikšti sukuriamos mielos, malonios ir kvapą gniaužiančios pasakos: miela drambliukė leidžiasi apgaunama niekingo žmogaus; mama, slegiama gyvenimo rūpesčių, pasidaro visai maža… Rašytoja puikiai išmano, kaip mąsto ir jaučia vaikai: dirbant su jais matyti, kaip giliai jos knygos paliečia vaikų jausmų pasaulį.

Kaip ir mama su tėčiu, P. Raud taip pat įtraukta į IBBY garbės sąrašą, yra pelniusi daug nacionalinių garbės medalių, nominuota H. Ch. Anderseno premijai. Kaip ir mama Aino, turiningų straipsnių apie vaikų literatūrą autorė, P. Raud irgi geba taikliai apibendrinti, taip pat ir tarptautinės vaikų literatūros kontekste, kurį – ypač paveikslėlių knygų – ji gerai pažįsta. P. Raud mato dvi vaikų literatūros kryptis: elitinę, kuri vaikus ne visada domina, ir komercinę, kai siekiama leisti tik tai, ką pirktų. Ji pati savo vietą suvokia kaip tarpinę: „Man labiausiai patinka tai, kas įsiterpia tarp šių dviejų krypčių, – knygos, kuriose yra ir meno, ir literatūros, bet sukurtos ne orientuojantis į suaugusiųjų skonį, o galvojant apie vaikus.“¹⁹

Žinoma, kalbant apie P. Raud, kyla klausimas, ar ji labiau dailininkė, ar rašytoja. Ji pati yra sakiusi, kad joje rungiasi abi profesijos: „aš pagal savo nuovoką pažiūrėsiu, kas laimės“²⁰.

Vienos šeimos istorijos

Kaip jau paaiškėjo, šios šeimos nariai vienas kitą palaikė ir darė kits kitam įtaką. Lygiagrečiai norėčiau apžvelgti platesnius vaikų literatūros horizontus, jos įprasminimą ir šviečiamąją veiklą.

Eno Raudo motinos L. Nurkse’s sudarytas rinkinys Vaikų žodis (orig. Laste sõna) daugybę metų buvo kultūros ženklas. Šioje storoje knygoje, pasirodžiusioje 1958 m., sudėta labai skoningai parinkta darželinio amžiaus vaikams tinkama literatūra – geriausi įvairių tautų ir įvairių laikotarpių tekstai. Vaikų darželių darbuotojams ir tėvams ji buvo labai patogi, nes suskirstyta pagal temas, autorius ir šalis, tekstai sugrupuoti pagal vaikų amžių. Dešimtmečius vaikų darželių auklėtojams, mokyklų mokytojams ir tėvams šis rinkinys buvo kaip Biblija – kiekvienam atvejui galėjai rasti tinkamą ištrauką, net dabar tie tekstai atrodo gerai parinkti, išversti, suredaguoti. Vaikų žodis praverčia ir šiandieninių chrestomatijų sudarytojams. Tuo pačiu principu E. Raudas sudarė dviejų dalių rinkinį Įvairiaspalviaveidis (orig. Kirju-Mirju, 1969, 1974) – ir apie jį pasakytina tas pats: kaip patikimu šaltiniu juo iki šiol naudojasi vaikų darželių auklėtojai, mokyklų mokytojai ir vadovėlių autoriai. (Reikšminga, jog šiame rinkinyje buvo išspausdinti ir trys trumpi Raimondo Kašausko vaizdeliai – „Batukai pyksta“, „Durys“ ir „Dabar visi žinos“, taip pat lietuvių liaudies dainelė „Du gaideliai“. Kašausko kūrinėlius randame šio autoriaus knygoje Arvydas ir saulutė, tačiau į minimą estų rinkinį jie, matyt, pateko iš periodikos: Estijos vaikų žurnalo „Täheke“ („Žvaigždutė“) 1963 m. Nr. 3 viešėjo lietuviškas vaikų žurnalas „Genys“, kuriame šie tekstai irgi buvo publikuoti. – Red. past.)

Iš interviu su šeimos nariais aiškėja, kad buvo skaitoma drauge: mama ir tėtis skaitydavo vaikams rašomus kūrinius ir išklausydavo jų minčių. Tėvams rūpėjo aiški vaikų kalba. Kaip pasakoja A. Pervik, „[b]uvo daug juokingai kalbama. Manau, kad mūsų estų kalba buvo gana gera. Vaikai namie išmoko kalbėti daugiau mažiau taisyklingai.“²¹

Tačiau nemanykime, kad šie šeimynykščiai visus tuos dešimtmečius tiesiog kartu susėdę smagiai pokštaudavo. Paklausta, kas jai buvo pats didžiausias pavyzdys, P. Raud atsakė: „Mama. Jos gyvenimas nebuvo lengvas, nes tėtis po insulto septyniolika metų išgyveno paralyžiuotas. Mama viena pati turėjo rūpintis sergančiu vyru, trimis vaikais ir buitimi. Mes su broliais galėjome jai kur kas daugiau padėti, bet mama nedejuodavo, viską pasidarydavo pati. Ji visad būdavo švelni ir miela. Be to, dar ir rašė. Rytą keldavosi šeštą valandą, kad galėtų porą valandų rašyti… Taip pat ir tėtis. Dažnai tokie gyvenimo pokyčiai žmogų prislegia ir jis ima skųstis, bet ji to nedarė. Mūsų namuose niekas nedejavo ir neverkšleno. Visuomet tai prisimenu, kai užeina noras kuo nors pasiskųsti.“²²

Įdomu Raudų šeimos istorijose rasti giminiškų motyvų ar netgi savotiškų istorijų tęsinių. E. Raudas rašė apie baimę keliantį dulkių siurblį, kuris ryja viską, kas pasitaiko kelyje, o P. Raud sukūrė istoriją apie rajų kūdikį. Nors iš tiesų šis motyvas labai senas, dar 1866 m. pasirodė F. R. Kreutzwaldo pasaka „Šiaurės slibinas“ (orig. „Põhja konn“, lietuvių kalba ši pasaka atskira knyga pasirodė 1988 m., vertė Danutė Sirijos Giraitė) – apie pabaisą, kuri ėda ir ėda, kol galiausiai viską užbaigia įsikišusi galia. „Šiaurės slibine“ tai – drąsus jaunuolis; dulkių siurbliui iš elektros lizdo ištraukiamas kištukas; o kūdikis sušlamščia šuns ėdalą, guminius batus, šuns būdą ir nori suryti visą namą, kuriame gyvena, bet tada pasirodo mama ir įkiša jam į burnytę čiulptuką, ir vaikas ima jį čiulpti!

Vyriausias šeimos vaikas Reinas Raudas vaikų ir jaunimo literatūroje paliko pėdsaką savo romanupasaka Raitelis Melchioras (orig. Ratsanik Melchior, 1991). Tai istorinė viduramžių fantazija apie Gėrio ir Blogio kovą. Tačiau iš esmės Reinas Raudas pasirinko akademinę karjerą, tapo universiteto profesoriumi, net rektoriumi ir rašo suaugusiesiems.

Jaunesnysis jo brolis Mihkelis Raudas taip pat įrodė gebantis rašyti: jo biografinį romaną Purvas ant veido (orig. Musta pori näkku) galima laikyti jaunimą įspėjančiu kūriniu: čia rašoma, kaip jis, būdamas moksleivis, įklimpo į patį purviniausią roko muzikantų gyvenimo liūną ir vis dėlto iš jo išsikapstė. Knygoje papasakojama keletas įtaigių Raudų šeimos vaizdų ir, žinoma, vaizduojami ryškūs estų muzikantų portretai.

Reino sūnus Juhanas ir Piret sūnus Paulas jau pasireiškė kaip kultūros kritikai. Taigi galime tikėtis, kad iš šitos šeimos į vaikų literatūrą ateis daugiau autorių, nes iškalbos jiems netrūksta.

Tiek tėtis Eno, tiek mama Aino, tiek dukra Piret kūrinių veikėjais paverčia daiktus ir net abstrakčius reiškinius. E. Raudo grybai tarpusavy aptarinėja, ar grybai moka kalbėti. Savivarčio vaikas eina į vaikų darželį, o gimimo dienos proga tėtis savivartis jam parveža pilną priekabą saldainių. P. Raud parašė pasaką, kurios veikėjai – džiugesys ir slogutis. A. Pervik pasakojimuose mintis ieško galvos, kurioje galėtų susisukti lizdą. O štai 1970 metų žurnalo „Täheke“ 12-ame numeryje randame aštuonmečio R. Raudo, 7-osios vidurinės mokyklos 2a klasės mokinio, sukurtą „Istoriją, kuri ieškojo skaitytojo“ (orig. „Lugu, kes otsis lugejat“):

Gyveno kartą istorija, kuri ieškojo skaitytojo. Ji išėjo į mišką. Ten sutiko kiškį.

– Ar moki skaityti? – paklausė istorija.

– Moku, – atsakė kiškis.

– Tai perskaityk mane, – paprašė ji.

– Neee, nemoku, – atsakė kiškis.

Istorija patraukė toliau. Sutiko lapę.

– Ar moki skaityti? – paklausė ji.

– Moku, – atsakė lapė.

– Tai prašom mane perskaityti, – tarė istorija.

– Neee, nemoku, – atsakė lapė.

Istorija keliavo toliau. Sutiko ji žmogų.

„Gal dar kartą pamėginti laimę?“ – svarstė istorija.

– Ar tu moki skaityti? – paklausė ji žmogaus.

– Moku, – atsakė šis.

– Prašom perskaityti mane, – paprašė istorija.

Žmogus pradėjo skaityti: „Gyveno kartą istorija…“

Sklandus tekstas, geras ritmo pojūtis, humoras, absurdas ir intertekstualumas (istorija išlaiko senąją pasakos be galo formą) – viso to gausu mamos, tėčio ir tuo metu dar negimusios sesers kūryboje.

Štai kokia mįslinga šeima.

(Straipsnyje panaudotų Aino Pervik ir Piret Raud nuotraukų autorius Dmitrij Kotjuh. – Red. past.)

___________________________

¹  Eno Raud, „Autobiograafia“, Roostevaba mõõk. Tuli pimendatud linnas. Lugu lendavate taldrikutega. Märgutuled Padalaiul, Tallinn: Eesti Raamat, 1978, lk. 559–565.

² Eno Raud, Siniste kaantega klade, Tallinn: Tiritamm, 1993.

³ Maris Sander, „Käbid ja kännud: Aino ja Rein“, Eesti Ekspress, 3. juuli, 2011.

⁴ Eno Raud, „Autobiograafia“, lk. 559–565.

⁵ Ellen Niit, „Mängulisusest eesti viimase aja lastekirjanduses“, Laps vajab head raamatut, Tallinn: Eesti Raamat, 1978, lk. 51–68.

⁶ Kadri Kuulpak, „Kõige rohkem on tõlgitud „Naksitralle“, Postimees, 28. august, 2017.

⁷ Maria Nikolajeva, From Mythic to Linear: Time in Children’s Literature, Scarecrow Press, 2000, pp. 79–80.

⁸ Heino Väli, „Kaasakõndimist meie lasteraamatu tegelasega“, Kallega ja Mallega, Tallinn: Eesti Raamat, 1975, lk. 76–105.

⁹ Reet Krusten, „Etturiromaan“, Keel ja Kirjandus, 1969, Nr. 5, lk. 308–309.

¹⁰ Aino Pervik, „Autobiograafia“, Veidi iseendast, Tallinn: Eesti Raamat, 1978, lk. 76–80.

¹¹ Heino Väli, „Kerstist, Miinast ja muust ka“, Kallega ja Mallega, Tallinn: Eesti Raamat, 1975, lk. 149–150.

¹² Rainer Kerge, „Aino Pervik, kippari tütretütar“, Õhtuleht, 3. jaanuar, 2009.

¹³ Aino Pervik, „Autobiograafia“, lk. 76–80.

¹⁴ Aino Pervik, Sookoll ja sisalik, Tallinn: Eesti Raamat, 1987.

¹⁵ Aino Pervik, „Pidemete pakkumisi 1981: Lastekirjanduse aastaülevaade“, Looming, 1982, 4, lk. 539–552.

¹⁶ Aino Pervik, „Müüdid ja põhitõed maailmapildi kujunemisel“, Nukits (Eesti Lastekirjanduse Keskuse almanahh), 2005, lk. 1–7.

¹⁷ Rebekka Lotman, „Juubilar Aino Pervik armastab kirjutada muinasjutuealistele“, Postimees, 21. aprill, 2007.

¹⁸ Tiina Vapper, „Piret Raud: „Enamasti inspireerib mind kirjutama mõni huvitav karakter“, Õpetajate Leht, 16. dets., 2016.

¹⁹ „Vabadusest ja kunstist. Intervjuu kirjaniku ja illustraatori Piret Rauaga“, Nukits (Eesti Lastekirjanduse Keskuse lastekirjanduse ajakiri), 2013, lk. 2–4.

²⁰ Ibid.

²¹ Rebekka Lotman, op. cit.

²² Tiina Vapper, op. cit.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 4 (88)