KIEKVIENA KNYGA – VIS NAUJA PASLAPTIS

– Gyvenote Lietuvoje, gyvenote Estijoje, o dabar – še tau – Latvija. Ne šiaip sau Latvija, o pasaulio pakraštys – Kolka! Nesugebėčiau apibūdinti šios nepaprastos vietovės. Gal Jūs galėtumėt?

– Lietuvoje gimiau, užaugau ir tebegyvenu, o ji gyvena manyje. Estija – mano antroji tėvynė. Jos pajūrio kaimelyje išgyvenau 25 metus. Čia mano sūnus puikiai išmoko estiškai. Tiesa, būdamas šešerių iš kiemo kaimynų Vilniuje jau buvo išmokęs rusiškai, todėl su vyresniais kaimo gyventojais susišnekėdavo. Tačiau nusprendė: jo dideli draugai – kaimo šunys – rusiškai juk nesupranta, tad išmoko ir estiškai. Deja, po 2005 m. orkano mūsų seną trobelę reikėjo statyti iš naujo. Daug staliaus darbų dirbau pati. Vis dėlto namelį teko parduoti. Aštuonerius metus gyvenau be jūros, tad 2018 m. gavusi Estijos kultūros kapitalo fondo literatūros premiją surizikavau įsigyti Baltijos pajūryje nedidelį butą. Kolkos kyšulys, lyvių kaimas, dar nuo studijų laikų, kai Tartu universiteto studentai vykdavo į vasaros praktiką užrašinėti lyvių dainų, man atrodė slėpininga uždraustoji žemė. Čia buvo pasienio zona. Kūolka lyvių kalba, kaip ir jų gentainių estų kalba, reiškia užkampį, o man – pasaulio kraštą. Nes tokio pirmykščio grožio pajūris tegali būti pasaulio gale, prie rojaus vartų. Nors, žinoma, nemokant kalbos staiga atsidurti pasaulio krašte – šiokia tokia avantiūra. Kolegė estė paguodė, kad dabar esu Latvijoje, pusiaukelėje tarp Estijos ir Lietuvos, dirbu Lietuvos ir Estijos labui, sykiu sujungdama visas tris Baltijos šalis. Tereikia patobulinti latvių kalbą, nors šiaip susikalbu – du žodžiai lietuviškai, vienas estiškai.

– Šiuo metu dirbate didžiulius darbus: verčiate Antoną Hanseną Tammsaarę ir Jaaną Kaplinskį. Ar jūra padeda?

– Mano giliu įsitikinimu, jūra ne tik padeda, bet pašalina įtampą, regeneruoja smegenis. Tai vaistas nuo visų negalių, pirmiausia – nuo liūdesio…

– Bet mūsų pokalbis – apie vaikystę ir jos knygas. Gimėte Vilniuje. Kur Jūsų vaikystės namai? Nusikeliate į juos mintimis?

– Vaikystės namai buvo Žvėryne, Vytauto gatvėje. Kartais juos regiu sapnuose. Gyvenome pilname paslapčių senoviniame name su daugybe užkaborių ir sandėliukų. Jame gyveno septynios rašytojų šeimos, artimiausi kaimynai buvo Jokūbas Josadė ir jo žmona Šeina Sideraitė, puiki gydytoja ir nuostabus žmogus. O pusrūsyje prie sandėliukų gyveno kone šimtametė maža senučiukė, visad juodai apsitaisiusi, su skrybėlaite. Kieme vaikai ją pravardžiuodavo Jelagina ragana. Sklido kalbos, kad ji – namo savininko palikuonė. Anuomet dar nemokėjau rusiškai, bet dažnai nueidavau prie pusrūsio durų, norėdama parodyti jai prijautimą, kartais nunešdavau saldainį. Kaimynystėje stovėjo Rusų dramos teatro darbuotojų namas. To namo berniūkščiai anglimi ar juodais dažais po mūsų langais buvo užrašę: „Гуга – герой!“, – mano mažas brolis Algiukas buvo vadinamas Guga. Tame bute mūsų tėtis Vytautas Sirijos Gira parašė ir išleido eiliuotą knygelę vaikams Algis vyksta į stovyklą, kuri prasidėjo, regis, taip: „Šiandieną į stovyklą išvyksta Algis Čyžius, šiandieną į stovyklą mama išleist jį ryžos…“ Mat viršuje gyveno rašytojas Juozas Čyžius, jo sūnui Arūnui mūsų tėtis rinkdavo pašto ženklus.

– Jūsų tėtis Vytautas Sirijos Gira (1911– 1997) gimė Vilniuje, bet gyvastingas jo prozos šaltinis – tarpukario Kaunas.

– Jo vaikystė ir jaunystė prabėgo Kaune. Lenkams užėmus Vilnių, aštuonmetis Vytautas su tėvais persikėlė į laikinąją sostinę. „Aš augau kartu su šiuo miestu, o miestas įaugo į mane, – sakė jis. – Kai po dvidešimties metų jau visam laikui palikau Kauną, buvo atplėšta ir dalelė manojo „aš“.“

– Tą jo nostalgiją liudija populiarusis romanas Raudonmedžio rojus – daug leidimų ir ekranizacijos sulaukęs kūrinys.

– Taip, vieniems jis priminė, o kitus supažindino su tarpukario Kaunu. Sovietmečiu, kai bandyta nutylėti nepriklausomos Lietuvos egzistavimą.

– V. Sirijos Gira studijavo mediciną ir rašė eilėraščius. Golas į ateitį (1931), Širdys formaline (1934), Mergaitės ir asonansai (1935): vien jau rinkinių pavadinimai byloja, kad šita poezija ne kaimiška – miestiška.

– Pasak Vytauto Kubiliaus, V. Sirijos Gira – iš tų lyrikų, kuriems pavyko laiku baigti poetinę karjerą. „Reikia jausti pačiam, kada nebetinki meilei, poezijai arba sportui. Kitaip lieki arba apgailėtinas, arba juokingas“, – rašė jis pats. Dėl miestiškumo, taip, jis bene pirmas mūsų poetas, gimęs ir užaugęs mieste. Gražiai apibūdino V. Kubilius: „Jį traukė greita įspūdžių kaita, gatvės ūžesys, viliojo paryžietiškas buities ornamentas, skambėjęs jo eilėraštyje visai natūraliai ir šmaikščiai.“

– Labai ironiška jo poezija.

– Ji ir kandi, ir liūdna, ir žaisminga. Ir tarsi šansonetė.

– V. Sirijos Gira – mūsų literatūros dalis, apie jį žinome. O kas buvo Jūsų mama?

– Janina Sirijos Girienė (Kozakaitė; 1922–1963) irgi gimė Vilniuje, tarnautojo šeimoje. Vilniaus universitete baigė mediciną, dirbo gydytoja. Irgi rašė eilėraščius. Į lenkų kalbą išvertė Eduardo Mieželaičio Zuikį Puikį, taip pat lietuvių poetų kūrybos lenkų spaudai. Jos senelis, Viekšnių bajoras Česlovas Pancežinskis (1854–1908), besimokydamas Peterburgo kalnakasybos institute, susipažino su Jonu Basanavičiumi, prisidėjo prie lietuviškos spaudos leidybos. Dirbo Uralo kasyklose inžinieriumi. Vertė į lietuvių kalbą Bibliją, maldaknyges.

 – Knygų Jūsų vaikystės namuose turbūt netrūko. Ar turėjote ir savo bibliotekėlę?

– Taip, ir aš turėjau kuklią bibliotekėlę. Kukliai iliustruotų knygų, juk pokariu knygynai nelūžo nuo ryškiaspalvių leidinių vaikams kaip dabar. Tėvai kruopščiai parinkdavo kiekvieną knygą. Gerai prisimenu klasikines pasakas. Bibliotekėlėje buvo ir tėčio 1938 m. išėjusi knygelė Kaminkrėtys su Rimto Kalpoko iliustracijomis, ir 1956 m. išleista Algis vyksta į stovyklą.

– Buvote skatinama skaityti? Veržėtės pati?

– Kaip dažniausiai ir būna, mama skaitydavo prieš miegą. Turbūt tokia pradžia. Labai magino stebuklinių pasakų iliustracijos – geriausia paskata vaikui išmokti skaityti. Nepamenu aktyvaus skatinimo, tačiau tėvelių dėka nuo mažumės suvokiau, kad kiekviena nauja knyga žada naujo pasaulio paslaptį. Labiausiai veržiausi krėsti eibes. Deja, aktyviau nei skaityti.

– Kokias vaikystės knygas ryškiausiai prisimenate? Kodėl jos įstrigo?

– Trejetas pasakų knygų buvo ryškiausios. Charles’io Perrault, brolių Grimmų ir Wilhelmo Hauffo. Juozo Balčikonio verstų brolių Grimmų pasakų knygą su originaliomis iliustracijomis turiu ligi šiol – jau visai nuplyšusiu viršeliu, su įrašu: „Danutei – šešerių metų proga, tėtis“. Iš Ch. Perrault pasakų labiausiai mėgau Batuotą katiną, buvau gavusi dovanų didelį pliušinį batuotą katiną su skrybėle ir mantija, man jis tapo pasakų princu, bet smalsus broliukas perpjovė jam pilvą, buvo baisi tragedija. Labai gaila, kad neišsaugojau W. Hauffo pasakų knygos su mūsų klasikų Justino Marcinkevičiaus, Eduardo Mieželaičio ir kitų parašais iš kažkokio poezijos renginio, kuriame tėtis nupirko knygą ir surinko parašus. Anksti susidūriau ir su Hanso Christiano Anderseno pasakomis, ir dabar tikiu, kad jūros gelmėse gyvena undinėlės. Tėčio pažįstama literatė iš Lenkijos buvo atsiuntusi Marios Konopnickos Nykštukus ir našlaitę Marytę, labai gražiai iliustruotą storą knygą, iš jos pramokau skaityti lenkiškai. Ir, žinoma, lietuvių rašytojų knygos: Kosto Kubilinsko Stovi pasakų namelis, E. Mieželaičio Zuikis Puikis… Du gaideliai, Aš turiu svirnelį su nuostabiomis Vaclovo Kosciuškos iliustracijomis. Nepamenu, kad namuose būtų buvęs Vytės Nemunėlio Meškiukas Rudnosiukas, bet apie jį žinojau nuo mažens. Pasakos negali neįstrigti, o dar gražiai iliustruotos…

– Gal nuo vaikystės pažinojote ir vaikų rašytojų?

– Pažinojau veikiau rašytojus, kurie rašė ir vaikams. E. Mieželaitis, Sigitas Geda, Jonas Avyžius, Bernardas Brazdžionis, padovanojęs mano sūnui Meškiuką Rudnosiuką su įrašu. Tiesa, Anzelmas Matutis – jau grynai vaikų poetas. Teko bendrauti su Martynu Vainilaičiu, Violeta Palčinskaite, Ramute Skučaite. Nuo studijų laikų draugauju su labai mylima Estijoje vaikų rašytoja Leelo Tungal ir kitais estų vaikų rašytojais.

– Ką mėgote skaityti paauglystėje?

– Paauglystės knygų sąrašas – kaip visų mano bendraamžių. Naktimis po antklode su žibintuvėliu skaitytas Thomo Mayne’o Reido Raitelis be galvos, Oceola, seminolų vadas, Roberto Louis Stevensono Lobių sala, Jameso Fenimore’o Cooperio Paskutinis mohikanas, Medžiotojas. Pradinėse klasėse žavėjo Astridos Lindgren Pepė Ilgakojinė, Padaužų kaimo vaikai, Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo.

– Dabar prisiminkime 1990-aisiais „Vyturio“ išleistą estų apsakymų knygą Gimtinės alyvos. Joje baltos ir mėlynos alyvos nutvieskia estų rašytojų vaikystės pasaulį. Sudarėte šią knygą ir išvertėte. Turėjo būti mielas (nors nelengvas) darbas.

– Taip, buvo toks kilnus sumanymas – estų apsakymų vaikams ir jaunimui rinkinys. Beje, leidyklos „Versus aureus“ užsakymu esu sudariusi ir rinkinį suaugusiesiems – nepasirodė, negavo paramos. Labai gaila, nes stipriausias estų literatūros žanras yra novelė. Gimtinės alyvose – daugiau nei dvidešimt autorių. Kai kurie apsakymai buvo išleisti atskiromis knygelėmis. Per plauką spėjo išeiti 1990 m., iki knygų leidybos stagnacijos, vadinamojo „kranelių užsukimo“. Taip, darbas buvo ypač įdomus, nes ieškojau įvairių kartų autorių skirtingos tematikos apsakymų: apie miestą ir kaimą, Estijos praeitį ir dabartį, įvairių socialinių sluoksnių gyvenimą.

– Vėliau išvertėte populiarių, puikių estų vaikų rašytojų – Eno Raudo, Andruso Kivirähko, Leelo Tungal – kūrinių. Ne vienas vertėjas yra skundęsis, kad visada troškęs versti vaikų knygas, bet vis nesulaukdavęs tokio pasiūlymo…

– Gal čia aš ir buvau ta aimanuojanti vertėja? Dar esu išvertusi nedidelių pasakų knygelių: Friedricho Reinholdo Kreutzwaldo Šiaurės slibiną, suomio Maurio Kunno Dvylika dovanų Kalėdų Seneliui, Kätlinos Vainolos Liftą, be to, keletą dešimčių pasakų iš setu kalbos profesoriaus Leonardo Saukos sudarytame moksliniame leidinyje Pasaka „Eglė žalčių karalienė“. Aišku, tos pasakos – ne vaikams. Tekstai ypač sunkūs, tautosakos rinkėjų iš klausos užrašyti Estijoje, Setumos regiono kaimuose. Kas yra setai? Tai finougrų etninė grupė, kuriai priklauso apie 13 tūkstančių Estijos gyventojų šalies pietryčiuose. Setų gyvenamoji teritorija vadinama Setuma. Oficialiai Estijoje setai nelaikomi tautine mažuma, jų kalba priskiriama pietų estų dialektui, kurio esu pramokusi. Vis dėlto setu kalba gerokai skiriasi ir nuo jo. Laimė, gerai moku rusiškai, tai pravertė.

– Ar dabar pakliūva į rankas dabartinių estų (taip pat ir suomių) vaikų rašytojų naujų knygų? Ką norėtumėt išversti?

– Gaunu Estijos vaikų literatūros informacijos centro leidinius su knygų aprašymais ir iliustracijomis, taip pat keletas autorių vis dovanoja savo knygeles vaikams. Būdama Estijoje irgi peržvelgiu leidybos naujienas. Labai norėčiau išversti „savo“ autoriaus A. Kivirähko knygelių seriją apie Lotę, pagal kurią sukurta ir animacinių filmų. Kadaise „Alma littera“ lyg ir ketino leisti, bet dėl finansinių sumetimų atsisakė. Galėčiau pasiūlyti visą šūsnį kalėdinių ir šiaip smagių knygelių. Labai reikėtų pakartoti Pabaldukų pirmąją dalį ir išleisti kitas dalis. Vaikams ši knyga be galo patiko. Jau po metų buvo dingusi iš knygynų ir skaitytojai dažnai kreipdavosi į mane, klausdavo, kur gauti. Verčiau ją su sūnumi Vytautu, kaip sakiau, puikiai mokančiu estų kalbą. Jis ir išvertė didžiąją dalį knygos. „Šviesos“ leidžiamame pradinukų vadovėlyje ir pratybų sąsiuviniuose vis naudojamos jos ištraukos. Pernai, duodama sutikimą jas naudoti, pasiūliau perleisti visą knygą, kad vaikai perskaitytų ne tik ištraukas. Gavau atsakymą, kad leidykla kol kas mano noro patenkinti negalinti. „Mano noro.“ Būtų nuostabu, jeigu knygų leidėjai paisytų vertėjų norų!

– Sūnus Vytautas nebeverčia?

– Šiuo metu jis dirba viename mūsų išeivijos žiniatinklyje korespondentu. Ketina prisidėti kitąmet – versime Jano Krosso istorinį romaną Tarp trijų marų; mat yra politologas ir didelis istorijos mėgėjas.

– O gal Kolka įkvėps Jus parašyti savo knygą?

– Na, kol kas savo žaismingus Kolkos įspūdžius man persako didysis keturkojis draugas, Alpių šuo Tango. Bet gal ir aš prie jo prisidėsiu…

– Norėtume išgirsti bent žiupsnelį tų įspūdžių.

– Na, gerai.

Sveiki, bičiuliai! Kolka yra visai šauni vieta – kai tik atvažiavom, Māmiņa man leido išsitiesti jos guolyje, o pati ketino miegoti ant kilimėlio. Vis dėlto nemiegojo. Rytą susipažinome su kaimynėmis, sėdinčiomis ant suoliuko prie lauko durų, jos man vis kartojo: „Labs puika.“ Na, ne toks aš jau išpuikęs, bet M pasakė, kad „puika“ – latviškai vaikinas, „labs“ – geras. Kaimynes ant suoliuko M pagarbiai vadina Kolkos guglu, pati kartais ten pasiguglina, tik tada ant suoliuko šalia M telpa viena močiutė, o šiaip ten jų susėda keturios. Paskui patraukėme į maisto parduotuvę, M pririšo mane lauke, ir aš sukėliau tokį protestą, kad net iš kito Kolkos galo atbėgo „zvejnieks“ Zieduonis ir ėmė bartis, kas drįso pažeisti „puikos“ teises. Pardavėja nuolankiai sulinkčiojo, ir M pasiėmė mane parduotuvėn „Tip top“. Bet dešrelių ten nedavė, o autobusiuko „Miesnieks“ pardavėja duoda. Po to nuėjom kultūrintis į vietos biblioteką. Jos šeimininkė Olita sutiko mane kaip garbingiausią svečią, davė šaltinio vandens ir net išvedė pasivaikščioti, kol M, pripuolusi prie interneto, kažką tarškino. Šalia su ausinėmis sėdėjo Olitos anūkas, penkiametis Sebastijonas, ir iš kompiuterio mokėsi angliškai. Pasakė Māmiņai, kad jau išmoko rusų bei vokiečių kalbas, ir pašnekino M vokiškai, o ta iš gėdos neturėjo kur dėtis. Štai toks jaunimas auga Kolkoje. Aš gulėjau ant kilimėlio priešais duris ir uoliai gyniau kultūros židinį nuo įsibrovėlių. Vienas jų buvo pats Kolkos pašvaldybos viršininkas, kitaip tariant, meras, nuo jo gal nereikėjo ginti… <…> Paskui M nusitempė mane prie jūros, sakydama, kad nuo šiol kasdien nueisime po 4 km – iki rago ir atgal, man, girdi, būtina sportuoti ir laikytis dietos. Visą kelią paplūdimiu maudžiausi ir varčiausi kopose, kartais parodydamas braliukams, kas čia Geležinis Vilkas. Mane juk girdo gryna geležimi, bėgančia iš čiaupo, kaipgi vilku nestaugsi? O kaimynai dar guodžia: geležis todėl, nes „purvs“ arti. Purvina geležis, ne, tokio vandens nelaksiu. Kitą dieną M turėjo važiuoti į rajono centrą dėl interneto, nes jos modemui internetą duoda tik pagal sutartį, o jei turi lietuvišką lustą, sutarties nesudaro. Internautas privalo būti „Latvijas pilsonis“ ir turėti Latvijos ID lustą. M telefonu nepavyko išsiaiškinti: kai ji pasakė, kad taip varžomas ES piliečių judėjimas, jai atšovė – nejudėkite. Rytą nuėjom į stotelę, ir M paklausė vairuotojo, ar gali mane vežtis į Talsus autobusu. Jis tarė: gali, kaip visoje Europos Sąjungoje, tik BAGAŽUI reikia pirkti bilietą. M leptelėjo, esą Lietuvoje keturkojų vežioti neleidžia, turbūt atsilikę esam, tuomet vairuotojas paaiškino, kad jis „vietējs“, o tie Rygos vairuotojai, ko gero, irgi neleis, kaip lietuviečiai. Dabar jau baigiu, turim vėl eiti ligi rago ir laikytis dietos – baisu. Būkite linksmi ir laimingi! Jūsų Geležinis Vilkas, banglaužys ir purvinas bagažas Tango.

Nuotraukos iš D. Sirijos Giraitės archyvo

Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 4 (88)