APIE BATUS IR TEKSTUS: KELIOS IDĖJOS PAMOKOMS

„Aš ėmiau sirgti batų liga, kai pagalvodavau, kur tie mistiški batai. Kaip detektyvas koks. Pelenę reikia surasti“, – atvirauja Jurgio Savickio novelės „Raudoni batukai“ veikėjas. Panašiai nutiko ir man, kai prieš keletą metų keli po ranka ar akimi pasitaikę tekstai apie batus ėmė vesti vis toliau ir toliau, kvietė ir provokavo ieškoti. Nesakau, kad tai jau tapo kažkokiais labai konceptualiais atradimais ar susisteminta medžiaga, bet kaip kelios idėjos mokykliniam užklasiniam skaitymui pagyvinti kai kam gali praversti. Tad jomis ir ketinu čia pasidalyti – padėlioti surastuosius tekstus batų tema pagal amžiui tinkamą turinį ir pateikti šiokius tokius komentarus ar klausimus, nepretenduojančius į itin gilią analizę. Be to, man atrodo svarbu, kad tie tekstai per batų temą ar motyvą tarsi skatina žvelgti plačiau ne tik į literatūrą ir kitus menus (dailę, kiną), bet ir į įvairias socialinio gyvenimo apraiškas (reklamą, antraštes, viešųjų erdvių pavadinimus) bei kyštelėti nosį ne tik į savas, bet ir į privačias batų dėžes, pasmalsauti, kuo apsiavę bičiuliai, pažįstami ar atsitiktiniai gatvės praeiviai. Tad užklasinio skaitymo literatūros pamokoms (o gal ir ne tik joms) siūlau labai universalią ir plačią temą apie batus. Apie batus skaityti, į batus pasižiūrėti, apie juos pasišnekėti, nes, kaip čia bus kalbama, batai nėra tik paprastas daiktas ant mūsų kojų, reikalingas tik tam, kad pėdas apsaugotume. Batai – tai charakteris, tai tapatybė, tai saviraiška, tai socialinės padėties atspindys, komunikavimo priemonė, pagaliau dizaino pavyzdys ir net meno kūrinys ar objektas.

Apie batus su mažaisiais. Batai (ar kažkas panašaus į juos) dažnai užmaunami dar nevaikštančiam kūdikiui ir jau tampa privalomi pirmuosius žingsnius žengiančiam vaikui. Apie juos dėliojami eilėraštukai, dainuojamos dainelės, kuriami animaciniai filmukai – pirmieji į mažo vaiko sąmonę giliai įsirėžiantys kartais gal ir ne itin meniniai, bet vis dėlto ir ne buitiniai tekstai bei vaizdai.

Ak, pūkuotas švelnus šimtakoji,

Kur per vasarą sveikas bėgioji,

Kiek tu batų porų nunešioji,

Šimtakoji vikrus, greitakoji.

Kiek tau batų kas rytą valyti,

Jie sušlampa, kai pradeda lyti,

Kaip sunku tau batus nusiauti,

Kaip keblu juos prie durų sukrauti.

Taip nuoširdžiai susidomėjęs Liutauro Degėsio eilėraščio „Šimtakojis“ lyrinis subjektas vaikiškai klausinėja lyg užjausdamas šimtakojį, kuris, kalbintojo akimis žiūrint, turi tiek daug reikalų su batais, nes juk kojų net šimtas. Taigi iš kojų ir batų jau mažametis ima suprasti, kas yra kas jį supančiame pasaulyje ir kas, koks yra jis pats. Vaikystė – žmogaus gyvenimo tarpsnis, dažnai siejamas ir su basumu. Štai „[r]ašė raides basos kojos / Ant visų baltų takelių“ Juozo Erlicko eilėraštyje „Vaikystės dienos“, bet tos dienos bėga labai greitai ir vaiko kojytės vis dažniau apaunamos vis kitais batais. „Kaip greitai auga greitos mano kojos – / Batukai verkia jų nebepaviję…“ – ir apgailestauja dėl išaugtų batukų, ir džiaugiasi savo augimu J. Erlicko eilėraščio „Aš moku augti“ vaikas. Augdamas to paties poeto poezijos vaikas tampa sąmoningesnis ir štai eilėraštyje „Mano batai“ kalbama ne tik apie draugiškai sutariančius ir visada vienas kitą palaikančius vienos poros batus, bet ir apie tai, kaip pamažu išmokstama būti su savimi, priimti nesėkmes, susitarti ir suderinti kartais kylančias prieštaras ir galų gale paleisti nuo kojų sudėvėtus batus:

Kai kairysis, menu aš, – kelionėj

Susidūrė su akmeniu sykį

Ir nustebęs plačiai išsižiojo, –

Dešinys jį lydėjo taisyklon.

Kai iš šokių liūdnai vieną dieną

Dešinys grįš be kulno, man rodos,

Ir Kairys nepaliks draugo vieno –

Šoks abu ant šiukšlyno fokstrotą…

Todėl gal ir nekeista, kad būtent batai, ypač suaugusiųjų, pradeda dominti jau kūdikius, o vos išmokęs vaikščioti vaikas pamėgsta matuotis mamos ar tėčio batus, nors ir griuvinėdamas, bet išdidžiai šlepsi su jais po kambarį, o norėdamas išeiti į lauką neįgudusiais judesiais bando autis savuosius batukus (dažnai ne ant tos kojos), jau suprasdamas, kad iš namų į pasaulį negali išeiti basas – reikia apsiauti. O specialistai, kalbėdami apie vaiko raidą, pabrėžia, kad štai apie šeštuosius gyvenimo metus vaikas jau turi mokėti pats apsiauti ir užsirišti batų raištelius, arba diskutuodami apie šių laikų problemas nerimauja, ar modernūs vaikai mokės užsirišti batų raištelius, nes tai labai svarbus smulkiosios motorikos įgūdis.

Taigi batų ar batukų tema, svarbi vaiko ir tėvų aplinkoje, persikelia ir į literatūrą, kitus menus (Vilniaus mažojo teatro spektaklis vaikams „Mano batai buvo du“) ir pereina į vis aukštesnius lygmenis. Dainuoti daineles, skaityti eilėraštukus, žiūrėti paveiksliukus ar filmukus, spektaklius, kuriuose vienaip ar kitaip veikia batai, yra ne tik smagu, bet ir svarbu, nes, kaip jau minėta ir dar nekart bus minima, batai – tai kiekvieno auginamos savasties, tapatybės, savivokos ir dar daugelio dalykų ženklas. Tad skaityti minėtus ir gausius čia nepaminėtus tekstus apie batus galima ir reikia jau priešmokykliniame amžiuje, taip pat, žinoma, pradinėse klasėse (minėti J. Erlicko eilėraščiai puikiai tinka pradinukams).

Apie batus 5–6 klasėse. Kiek rimčiau batų ciklo temą pradėsiu nuo pasiūlymų 5–6 klasėms, nes nuo vieno penktokų rašyto diktanto ir kilo mano susidomėjimas šia tema literatūroje. Diktantams stengiuosi parinkti aktualius, autentiškus, tyčia nepridėliotus sunkesnės rašybos žodžių ir neprivinguriuotus painesnės sintaksinės struktūros sakinių tekstus. Toks, mano galva, yra Kęstučio Kasparavičiaus tekstukas iš knygos Kvailos istorijos:

Batai

Buvo du batai. Abu visiškai vienodi, tik vienas kairysis, o kitas dešinysis.

Naktį jie miegodavo kaip ir žmonės. Ryte nusižiovaudavo, pasirąžydavo, pamankštindavo savo raištelius ir laukdavo, kol juos apsiaus.

Prieškambaryje kiūtojo ir šlepetės. Šlepetėms niekad neteko išeiti iš namų, todėl jos buvo visiškai kvailos. Jos nieko neveikdavo per dienas ir nuolat šaipėsi iš batų, kurie turėjo sunkiai dirbti.

Kiekvieną rytą batų laukdavo ta pati kelionė. Trumpa, bet labai įdomi kelionė gatve ir visai neįdomi – tramvajumi. Tramvajuje visad būdavo baisi grūstis ir batams ant galvų vis bandydavo užlipti kokie nors neišauklėti, įžūlūs smailiakulniai bateliai.

Paskui tęsdavosi ilgos ir nuobodžios valandos ant šeimininko kojų po kompiuterio stalu. Šeimininkas tai vadino darbu. Kai tas darbas baigdavosi, batai tuo pačiu keliu grįždavo namo – pavargę ir purvini.

Atėjo ruduo, oras pasidarė lietingas. Batai dažnai sušlapdavo ir pagaliau nuo drėgmės visai suplyšo. Todėl nenustebo, kai vieną dieną šalia jų atsirado naujų gražių blizgančių batų pora.

Senieji batai buvo nunešti į palėpę užtarnauto poilsio.

Tik šlepetės kiūtojo toje pačioje vietoje. Bet jos ir liko tokios pat kvailos kaip ir anksčiau.

Prieš diktuodama tekstą, šiek tiek pristatau autorių ir jo knygą, raiškiai perskaitau visą tekstą, atsakau į klausimus, jei jų kyla, ir tik tada neskubėdama diktuoju. Kitą pamoką skiriu pagal tekstą parengtas gramatines užduotis (atsižvelgdama į klasės pajėgumą ir nagrinėtas temas, duodu jų daugiau ar mažiau). Atlikus šias programines užduotis, kurios padeda prisijaukinti tekstą, ateina laikas panagrinėti jį išsamiau (žinoma, tekstą galima aptarti ir prieš rašant diktantą, bet parašius, tikėtina, jis bus įsisąmonintas geriau; galima tekstą aptarti ir grąžinus ištaisytą diktantą, tik tada emocijas gali kelti ne tekstas, o gautas įvertis) ir, o tai svarbiausia su tokio amžiaus vaikais, šiaip pasišnekėti. Apie batus. Ir apie šlepetes. Apie šlepetes gal pirmiausia, nes jos daug ką apie mus pasako. Tad galimi tokie klausimai, susiję pirmiausia su skaitytu ir (arba) diktuotu bei vaikų užrašytu K. Kasparavičiaus tekstu:

• Kur šlepečių vieta namuose? Kuo ji svarbi?
• Kokiu veiksmažodžiu išreiškiamas šlepečių buvimas savo vietoje? Kaip žodyne apibrėžiama šio žodžio reikšmė?
• Kodėl šlepetės apibūdinamos kaip „visiškai kvailos“? Kaip tai susiję su jų paskirtimi namuose?
• Koks šlepečių požiūris į batus? Kokį jų charakterį tai atskleidžia?
• Kaip apie šlepetes kalbama teksto pabaigoje, kai batai, iš kurių jos šaipėsi, jau išnešti į palėpę?

Tokio amžiaus vaikai ne tik noriai kalbasi apie tekstų personažus, bet ir pasakojasi, kokias šlepetes ir kas jų namuose nešioja, linkę pasvarstyti, ar tikrai jos tokios jau „kvailos“. Galima paieškoti įvairiausių apibūdinimų (būdvardžių) šlepetėms (mielos, šiltos, jaukios, malonios), veiksmažodžių jų skleidžiamam garsui nusakyti. Na ir, žinoma, išklausyti su jomis susijusių asmeninių istorijų. Pasakodami apie šlepetes, kurios tikrai yra naminis daiktas, vaikai neišvengiamai kalba ir apie namiškius, išsiduoda ir apie santykius su jais, tad mokytojui prireikia ypatingo jautrumo, supratingumo ir atidos klausantis, kad nebūtų peržengta intymumo riba, kad vaikas bendraklasių akivaizdoje neatsivertų per daug. Bet tokie paatviravimai labai svarbūs norint pažinti vaiką, užmegzti su juo artimesnį santykį (juk dažniausiai penktokai lietuvių kalbos mokytojui būna nauji mokiniai) ir formuoti klasės mikroklimatą.

Bet nedera pamiršti, kad K. Kasparavičiaus istorija vis dėlto labiau apie batus. Šlepetės aprašomos, supriešinamos su batais, kad dar geriau išryškėtų būtent batų charakteris (galima pakalbėti apie kontrasto principą). Tiktų tokie klausimai apie šio teksto batus:

• Kas pasakoma apie batų prigimtį jau pirmame teksto sakinyje? Kuo vis dėlto skiriasi tos pačios poros batai vienas nuo kito?
• Kaip batai sužmoginami? Kuo jie „kaip ir žmonės“? (Čia puiki proga kalbėti apie personifikaciją literatūroje.)
• Koks batų santykis su šeimininku? Kiek batai gali būti savarankiški?
• Kuo batai džiaugiasi ir kas juos labiausiai vargina?
• Kokie aprašomų batų santykiai su kitu apavu?
• Kas ir kodėl batams nutinka rudenį?
• Kaip batai reaguoja į atsiradusius šalia naujus batus? Kaip apibūdinami naujieji batai?
• Koks senųjų batų likimas? Kaip jie jį priima?

Taigi po šlepečių istorijų ateina laikas išeiti iš namų, išeiti į pasaulį, į sociumą, o tam reikia apsiauti batus. Šiame amžiaus tarpsnyje jau labai svarbu, kokius batus autis, nes jau suvokiama, kad jie kalba apie šeimininką. Tad vaikams skiriama namų darbų užduotis sutartą dieną į pamoką atsinešti kokį nors savo batą ir papasakoti su juo susijusią istoriją, atsitikimą, kuris kažkuo kažkaip svarbus jų gyvenime. Ši užduotis iš pradžių gali pasirodyti keistoka, ypač mokinių tėvams, kurie, tikėtina, bus paprašyti ištraukti iš spintų ar komodų vaiko krikštynų, Pirmosios Komunijos, pirmos klasės Rugsėjo pirmosios šventės, o gal net visai ne šventinius, bet jau išaugtus ir gerokai nunešiotus batus. Bet dažnai tėvų pagalbos ir neprireikia, nes vaikai renkasi pasakoti tai, kas jiems aktualu dabar, ir atsineša įvairių sportinių (krepšinio, futbolo, teniso, jojimo), šokių ar laisvalaikio batų su paruoštomis papasakoti apie juos dar visai šviežiomis istorijomis. Taigi pažintis tęsiasi klausantis istorijų apie elegantiškus jojimo batus, grakščius puantus, greitai susidėvinčius ir aikštės žole aplipusius futbolo batus, vos pakeliamus sunkiasvorius slidinėjimo batus, išsvajotus madingus sportbačius ar nenoromis nešiotus, bet vis dėlto labai brangius močiutės dovanotus lakinius batelius, nematavus mamos per išpardavimą pirktas praėjusio sezono basutes, kurių nebuvo kaip atsisakyti, nes juk „kokybiškos ir patogios“ ir „nereik čia išsidirbinėt“, arba paties išsirinktus išsvajotus „kedus“ ar „kerzus“, kuriems įsigyti buvo ilgai taupyta. Taigi šiose pamokose išgirstama neįtikėtinų istorijų apie batus ir jų savininkus.

Ši užduotis puikiai pasiteisina daugeliu požiūrių. Pirmiausia, kaip jau minėta kalbant apie šlepetes, vaikai atsiveria ir mokytojui, ir vieni kitiems, tos batų istorijos suartina, nes kartais randama ir bendrumų, ir panašumų, kai, pasirodo, buvo susidurta su panašiais batų įsigijimo ar nešiojimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Be to, vaikai mokosi pasakoti, pasakoti ne apie save tiesiogiai, o pasitelkdami daiktą kaip tarpininką, gal net kaip priedangą, nes tiesiai apie save kalbėti būtų per atvira. Mokosi kurti pasakojimą kaip įdomią istoriją, gal net nuotykį, o kai pasakojime gyvai dalyvauja ir to įvykio liudininkas ar kaltininkas batas, istorija nuskamba itin įtikinamai, autentiškai, galima, jei sąlygos leidžia, kur nors prie sienos ar ant palangės išrikiuoti batų herojų galeriją. Beje, galima pasiūlyti istoriją pasakoti iš bato pozicijos, jam, kaip įvykio dalyviui, kalbant pirmuoju asmeniu. Taip verta mokytis kaitalioti pasakotojo perspektyvas pasakojamoje istorijoje.

Kai jau apsiavę batus patekome į sociumą, galime eiti ir dar toliau: užduoti vaikams gauti iš suaugusio žmogaus (mamos, tėčio, dėdės, tetos ar mokytojo, būrelio vadovo) interviu, kokie batai jo gyvenime yra ar buvo svarbiausi, su kokiais jis mieliausiai vaikšto, kaip išsirenka, kokių niekada neapsiautų, o apie kokius galbūt svajoja. Svarbu, kad vaikas ar vaikai (galima dirbti poromis ar grupėmis) suformuluotų, iš anksto paruoštų interviu batų tema klausimus. Interviu tekstus galima skaityti garsiai klasėje, sudėlioti į galeriją ant kabineto sienos arba išspausdinti mokyklos ar klasės interneto svetainėje.

Iš batų realybės ir žmonių kasdienybės galima keltis ir į vaizduotės pasaulį, nepaliekant apavo temos. Ypač daug batų pasakose. 5–6 klasėse pagal programą privalu skaityti pasakas, todėl galima pasiūlyti skaityti ir tokias, kuriose vienaip ar kitaip dalyvauja batai (net septynmyliai!), bateliai, kurpaitės, kurpės, klumpės. Patys vaikai paklausti tikrai prisimins „Batuotą katiną“, „Pelenę“, o mokytojas dar pasiūlys Wilhelmo Hauffo „Istoriją apie Muką“, Hanso Christiano Anderseno „Raudonus batelius“, brolių Grimmų „Prašoktas kurpes“ bei jų lietuviškąjį atitikmenį „Prašoktos kurpaitės“ ir dar visą pluoštą įvairių tautų pasakų apie batsiuvius su lietuviškąja „Kaip kurpius į dangų ėjo“ ir vaikams puikiai žinoma „Egle žalčių karaliene“, kurioje pagrindinei herojei, kad pasiektų savo tikslą, teko geležines klumpes suavėti. Galima skirti užduotį mokiniams patiems surasti įvairių šalių liaudies ar autorinių pasakų, kuriose vienaip ar kitaip įsiterpia batų motyvas. Galima tas surastąsias pasakas skaityti ar sekti, plačiau aptarti ar tik konstatuoti, kaip ir ką jose veikia batai, galima bandyti jas klasifikuoti pagal batų tuose pasakojimuose atliekamas funkcijas.

Pasakų „Raudoni bateliai“ ar „Prašoktos kurpaitės“ gana sudėtingas temas ir vaizdinius prasmingiau palikti aukštesniosioms klasėms, o pasirinktas pagal amžių lengviau suprantamas pasakas galima ir plačiau aptarti, pakomentuoti. Klausti, ką batuotam katinui reiškia jo batai, kaip jie įgyjami, vaizduojami, kokie piešiami iliustracijose, koks tas katinas su batais atrodo kitų akyse, ar tik batai suteikia jam tokių galių, o gal tai tik išorinis ženklas, katinišką savivertę pastiprinanti detalė; kokių reikšmių pasakoje įgyja Pelenės kurpaitės, kiek jos svarbios jai pačiai, kodėl pamestoji kurpaitė netinka nė vienai kitai merginai, kaip ta kurpaitė tampa priemone teisybei atkurti; kokią kitokią nei iki šiol aptartosios prasmę įgauna apavas pasakoje apie Eglę, kuri turi suavėti geležines klumpes, kad būtų išleista pasisvečiuoti į gimtinę. Patys vaikai jau, ko gero, gebės apibendrinti, kad visose šiose pasakose apavas susijęs su išbandymais, kuriuos turi įveikti jų herojai. O gal bus įdomu ir dar moksliškiau panagrinėti – pasitelkus tautosakos tyrinėtojos Bronislavos Kerbelytės klasifikaciją aptarti pasakas pagal tai, ko jų herojai siekia: 1) būti laisvi, aplinkos nevaržomi ar valdyti aplinką; 2) tenkinti būtinąsias gyvenimo reikmes ar turėti patogumų; 3) būti lygūs genties ar visuomenės nariai arba turėti aukštą statusą; 4) rasti idealų vedybų partnerį; 5) darnių santykių gentyje, šeimoje, visuomenėje. Ir, žinoma, vis svarbu atkreipti dėmesį, kaip su tais herojų siekiais susiję batai (kas jie: priešininkai ar pagalbininkai, kliūtis ar pagelbstintis daiktas).

Galima skirti vaikams užduotį surasti informacijos apie įvairias „Batuoto katino“ ar „Pelenės“ (arba kitų aptariamos temos pasakų) interpretacijas kine, teatre, dailėje, dirbant grupėmis ar poromis parengti apie tai pranešimus akcentuojant batų reikšmę įvairiose šiuolaikinėse pasakų versijose. Daug medžiagos apmąstymams ir diskusijoms visada teikia literatūros ar tautosakos kūrinio pagrindu sukurtas ir kartu peržiūrėtas filmas.

O pratęsiant tautosakos (nebūtinai tik lietuvių) temą verta paprašyti paieškoti patarlių, priežodžių, mįslių, liaudies dainų, žaidimų, kuriuose minimi batai, ir nors trumpai apžvelgti šiuos tekstus ir jų kontekstus.

Aptarus liaudies ir autorines pasakas ir batų motyvą jose, tinka užduotis patiems kurti pasaką arba jos tęsinį batų tema. Renkuosi pastarąjį variantą: pateikiu įvestį – Ilonos Ežerinytės „Pasakos apie batus“ pradžią. Kūrinyje pasakojama apie batsiuvį, kuris, tiesa, pats batų nesiuvo, o tik juos taisė, bet labai mėgo savo darbą ir batus. Šie jau nuo vaikystės jam daug reiškė – buvo tarsi gyvi, kiekviena pora, patekusi į jo rankas, pasakodavo įdomiausias istorijas apie jų savininkus:

Benui patiko batai. Ne purvinos ir nudėvėtos jų odelės, o… pasakojimai. Sėdėdamas už pertvaros, Benas nematė, kas atnešdavo batus, – jie meistrui atkeliaudavo geležiniame vežimėlyje su prie pado priklijuotais popieriniais numerėliais, todėl, paėmęs į rankas kokią porą, Benas bandydavo atspėti, kas jis, tas negrabus avėtojas, taip negailestingai nubrėžęs rudų aulinukų šoną. Ir batas imdavo pasakoti… Ypač graudžios būdavo proginių batelių istorijos. Visos panašios – jų šeimininkės sumokėdavo nemažą sumą už žėrinčius aukštakulnius draugės vestuvėms, bet batai pasirodydavo labai nepatogūs, per aukšti ir po pirmojo baliaus keliaudavo į taisyklą, kur jiems atlikdavo chirurginę operaciją – nupjaudavo kulniukus, ir likusį gyvenimą bateliai, kaip ir jų avėtojos, praleisdavo kokio turgaus prekystalio prieblandoje.

Kartą Benui teko keista pora moteriškų batelių.

Pasakos tęsinį apie tai, ką batsiuviui Benui papasakojo ta keista pora moteriškų batelių, galima rašyti čia pat klasėje pamokos metu ir skaityti garsiai, o galima šią užduotį skirti atlikti namie ir tik po dienos kitos pasidalyti įvairiais pasakos tęsinio variantais. Na ir, žinoma, vaikams būna labai smalsu sužinoti tikrąją, rašytojos sukurtąją, pasakos pabaigą (visą pasaką žr. https://www.menobangos.lt/ilona-ezerinyte-pasaka-apie-batus/). Atlikdami šią užduotį vaikai į batus ima žiūrėti dar kitaip – ugdoma vaizduotė ir kūrybinis mąstymas.

Siekiant dar plačiau išskleisti socialinį batų temos aspektą, ugdyti empatiją, labai paveikus yra filmas „Dangaus vaikai“ (Children of Heaven, 1997, rež. Majidas Majidi). Jame vaizduojamas vargingas vienos Irano šeimos gyvenimas. Batai šios šeimos vaikams didelė vertybė – galimybė eiti į mokyklą. Grįždamas namo iš batų taisyklos devynmetis berniukas praranda ką tik sutaisytus jaunesnės sesers batukus. Abu vaikai supranta, kad naujų batukų įsigyti neįmanoma, tad tėvams apie tai net nesako ir abu bando dalytis vienais likusiais gerokai sudėvėtais brolio sportbačiais. Tačiau nušvinta viltis – galimybė laimėti naujus sportinius batus bėgimo varžybose. Berniukas nusprendžia jose dalyvauti ir atkakliai treniruojasi. Taigi šis filmas ne tik apie batus, bet ir, žinoma, apie šiltus brolio, sesers, visos šeimos santykius, vaikų jautrumą, vienybę, svajones ir valią jų siekiant. Įtaigus pasakojimas nepalieka abejingų, paskatina dėkingu žvilgsniu pažvelgti į savo batus ir pasidžiaugti, kad jų turime net ne vienus. Galima pasidomėti, kur vaikai deda išaugtus ar pabodusius batus, pasiūlyti, kaip galima atiduoti tokį apavą stokojantiesiems.

Žodžiu, šis „batų temos“ filmas ir pokalbis, ką gali reikšti batai, – puikus empatijos, jautrumo, dvasingumo ugdymo seansas, paskatinimas atkakliai siekti tikslų net sudėtingiausiomis sąlygomis. O jau išėjus už batų temos verta pakalbėti apie veikėjų charakterius, labiausiai sujaudinusias filmo scenas, ryškiausiai įsiminusias detales, vaizduojamą aplinką, muzikinį takelį, kuriantį filmo nuotaiką, – apie įvairias kino priemones, palyginti kino ir literatūros pasaulius, jų raiškos galimybes, sąsajas ir skirtumus.

Batai istorijoje galėtų būti įdomi literatūros ir pasaulio pažinimo ar istorijos pamokų integravimo tema. Tikrai apie tai vaikai rastų intriguojančių įdomybių. Štai atsivertę Audronės Meškauskaitės ir Aurinos Venislovaitės knygą Istorijos skanėstai randame klausimą ir apie batus: „Ką daryti, kad batai girgždėtų?“ Ir čia pat pasakojama, kad „šiaučiai (taip batsiuvius tada vadino) batus paprastiems žmonėms, kuriems toli iki Paryžiaus ar Rygos avalynės krautuvių, savo mažose dirbtuvėlėse siūdavo rankomis. Odai siūti naudojo lininius siūlus, kartais į juos įsukdavo senos kiaulės šerių, kad tvirčiau laikytų. Batų padus prikaldavo medinėmis beržo vinutėmis. Bet prieš tai dar reikėdavo apie girgždėjimą pagalvoti. Jis ypač patiko moterims ir kunigams – kad įspūdį darytų. Tam batsiuviai tarp pado ir vidpadžio įdėdavo nedidelę pailgą beržo tošies juostelę. O garsusis Kėdainių šiaučius Antanas Gudžinskas turėjo savo receptą – tarp dviejų padų paslėpdavo žibale mirkytos ir paskui išdžiovintos žalios odos. Visko galima prisigalvoti, kad tik klientai būtų laimingi.“ Taigi galima surengti įdomių istorinių faktų apie batus pamoką ar sukurti kokį žaismingą plakatą, piešti komiksus.

Jei jau užsimenama apie istoriją, šioje amžiaus grupėje arba aukštesniosiose klasėse dar galima skirti atskirą potemę – batų reikšmė tremties literatūroje ar tekstuose apie Holokaustą. Itin jautrus, daugiaprasmis šios temos kūrinys – Icchoko Mero apsakymas „Aulinukai“ iš knygos Geltonas lopas. Tai autobiografinis pasakojimas apie Holokausto metu be tėvų likusį žydų berniuką ir apie žmones (ne žydus), kurie jam padėjo. Daug apie batus kalbama Esther Hautzig knygoje Bekraštė stepė, kurioje subtiliai aprašomas mergaitės, tampančios mergina, ir jos šeimos gyvenimas tremtyje.

Visas šias maždaug 5–6 klasėms tinkamas užduotis – literatūros tekstų skaitymą ir aptarimą, pasakojimus apie savo batus, interviu apie suaugusiųjų batus, pasakų su batų motyvu komentarus, informacijos apie pasakų interpretavimą įvairiose meno srityse paieškas ir pranešimų apie tai rengimą, pasakos tęsinio rašymą ir skaitymą, filmo peržiūrą ir aptarimą, medžiagos apie batų istoriją rinkimą ir pateikimą galbūt net integruojant literatūros ir istorijos (pasaulio pažinimo) pamokas – galima kaitalioti vietomis, perdėlioti pagal mokytojo sumanymus, vaikų pajėgumą ir tai, kiek juos sudomino ši iš pirmo žvilgsnio paprasta, bet galinti visai netikėtai išsiplėtoti ir toli nuvesti batų tema.

Apie batus 7–8 klasėse. Vėlgi pabrėžtina, kad čia aprašomų pasiūlymų skirstymas pagal klases yra sąlyginis, tiesiog pateikiami jau šiek tiek išbandyti variantai.

Ryškiausias šios temos epizodas, kurį siūlau maždaug tokio amžiaus vaikams (paaugliams!), – ištrauka apie teniso batelius iš Ray’aus Bradbury’io romano Pienių vynas. Idealu, jei mokiniams pavyksta perskaityti visą kūrinį, deja, šis garsaus autoriaus jau klasika tapęs kūrinys – nelengvas išbandymas šiuolaikiniams paaugliams. Atskirai vertėtų pasvarstyti, ar šis romanas apskritai skirtas vaikams arba paaugliams, nes nors kalbama iš vaiko perspektyvos, nuolat nujaučiama ir suaugusiojo refleksija, retrospektyvus žvilgsnis iš suaugusiojo pozicijos. O dar tas neskubus tempas, pasakojimo vaizdingumas, detalumas, šių dienų bėgimą pristabdantis, – tai tikrai ne dažnam paaugliui gali būti patrauklu. Nors tikrai prasminga.

Kartais pasitvirtina praktika sudominti jaunuosius skaitytojus ilgesne teksto ištrauka, o tada jau randasi tikimybė, kad kas nors perskaitys ir visą kūrinį. Todėl pirmai pažinčiai su Pienių vynu galima imti knygos pradžios epizodą nuo „Tą pačią dieną vėlai vakare, grįždamas su tėvais ir broliu Tomu iš kino…“ iki „…neskubėdamas minkštu ir lengvu žingsniu pasuko į civilizaciją“. Tai mažiau nei aštuoni puslapiai teksto, kurį gali perskaityti ir pamokos metu kiekvienas sau tyliai arba išklausyti skaitomą garsiai mokytojo ar tam iš anksto pasirengusių bendraklasių (gal net verta pagalvoti apie pasiskirstymą vaidmenimis ar išsidalyti ir pasirengti raiškiai skaityti po mažesnį epizodą), nes, anot ispanų rašytojo Emili’o Teixidoro, daug rašiusio apie skaitymo skatinimą, „skaitymas yra partnerystė kūrybos procese“. Skaitymas balsu, kaip žinoma, irgi yra puikus būdas interpretuoti tekstą, austrų filosofas ir literatūros kritikas George’as Steineris sako, kad apskritai tik garsiai skaitomas tekstas yra gerai suprantamas, nes „atlikėjas pats įsitraukia į interpretacijos procesą“. Taigi verta skirti laiko ir deramą dėmesį šio teksto skaitymui, ne mažiau verta jį aptarti ir smulkiau, aptarimo ašimi vėlgi pasirenkant batų, šįkart tų pagrindinio romano veikėjo Daglo geidžiamų teniso batelių, temą. Kadangi šis neilgas tekstas labai talpus, daugiasluoksnis, metaforiškas, atidus jo perskaitymas gali prilygti ir šimtui prabėgomis perverstų knygos lapų. Dažnai tikslingiau suktis aplink temos ašį padeda klausimai. Taigi siūlau šios ištraukos atidžiojo skaitymo (tokio skaitymo, deja, jau mąžta privalomos medžiagos perkrautose mūsų literatūros pamokose) klausimyną:

• Kokiomis aplinkybėmis ir kur Daglas pamato teniso batelius
• Kaip Daglą paveikia pamatytų teniso batelių vaizdas?
• Kaip į šią situaciją reaguoja Daglo tėvai ir brolis?
• Kaip apibūdinamas birželis mieste? Kaip tai veikia Daglą?
• Kaip tėvas atsiliepia į Daglo komentarą apie vitrinoje pamatytus teniso batelius?
• Aptarkite tėvo ir Daglo būsenų kontrastingumą. Kaip manote, kas tai lemia?
• Kaip ir kam bandoma aiškinti, kodėl Daglui būtent dabar reikia naujų teniso batelių? Kaip manote, kodėl tai taip sunku paaiškinti?
• Raskite išplėtotus palyginimus, kuriais nusakomas jausmas apsiavus naujais teniso bateliais. Kaip jie siejami su metų laikais?
• Palyginkite du aprašymus, kaip siuvami batai. Kas juos sieja? Kuo jie skiriasi?

Šiaučiai (taip batsiuvius tada vadino) batus paprastiems žmonėms, kuriems toli iki Paryžiaus ar Rygos avalynės krautuvių, savo mažose dirbtuvėlėse siūdavo rankomis. Odai siūti naudojo lininius siūlus, kartais į juos įsukdavo senos kiaulės šerių, kad tvirčiau laikytų. Batų padus prikaldavo medinėmis beržo vinutėmis. Bet prieš tai dar reikėdavo apie girgždėjimą pagalvoti. Jis ypač patiko moterims ir kunigams – kad įspūdį darytų. Tam batsiuviai tarp pado ir vidpadžio įdėdavo nedidelę pailgą beržo tošies juostelę. O garsusis Kėdainių šiaučius Antanas Gudžinskas turėjo savo receptą – tarp dviejų padų paslėpdavo žibale mirkytos ir paskui išdžiovintos žalios odos. Visko galima prisigalvoti, kad tik klientai būtų laimingi.

Audronė Meškauskaitė, Aurina Venislovaitė,

Istorijos skanėstai, „Ką daryti, kad batai girgždėtų?“.

Žmonės, siuvantys teniso batelius, žino, ko nori berniukai ir ko jiems reikia. Jie įkloja piliarožių į puspadžius, o į kulnus įdeda stangrias spyruokles, viršų audžia iš žolių, išbalintų kaitrios saulės bekraščiuose laukuose. O kažkur giliai minkštų batelių viduje paslėptos plonos ir tvirtos elnio sausgyslės. Žmonės, kurie siuva šiuos batelius, tikriausiai bus matę daugybę vėjų, lenkiančių medžius prie žemės, daugybę upių, bėgančių į ežerus. Ir visa tai būva bateliuose <…>.

Ray Bradbury, Pienių vynas.

• Kodėl Daglui pagailo berniūkščių, gyvenančių Kalifornijoje?
• Kaip ryškinamas naujų batelių poveikis, kai tėvas pasiūlo sūnui susirasti sandėliuke senuosius?
• Kaip apibūdinami pernykščiai bateliai? Kodėl naujų batelių poveikis toks laikinas? Kaip tai susiję su Daglo amžiumi, augimu (jam dvylika metų)?
• Ką dėl naujų batelių pataria tėvas sūnui, kai jie grįžta namo? Ar tėvas suprato sūnaus poreikį? Kaip Daglas priima tokį patarimą?
• Apie ką galvoja Daglas naktį žiūrėdamas į „boluojančias mėnesienoje savo pėdas“? Ką berniukas mąsto apie draugus ir priešus? Kaip tai jo sąmonėje susisieja su taip geidžiamais bateliais?
• Kokią svarbią tiesą supranta Daglas pakratęs taupyklę?
• Kaip krautuvės savininkas ponas Sendersonas elgiasi su savo prekėmis? Ką jos jam reiškia?
• Kaip jaučiasi Daglas įeidamas ir vos įėjęs į pono Sendersono krautuvę? Kaip berniuko būseną paryškina komentaras apie jo avimus batus?
• Ką sakosi žinąs apie Daglo ketinimus ponas Sendersonas? Kuriam krautuvininko komentarui ir kaip berniukas paprieštarauja?
• Kokios strategijos imasi Daglas siekdamas savo tikslo? Kokie svarbiausi Daglo argumentai, kad ponas Sendersonas apsiautų sportinius batelius? Kaip kalba Daglas?
• Kokiais žodžiais, detalėmis ir kodėl būtent dabar pabrėžiamas pono Sendersono amžius?
• Kaip atrodo teniso bateliai ant senuko Sendersono kojų? Kodėl Daglas neleidžia vos atsistojusiam ponui Sendersonui vėl atsisėsti? Ko siekia Daglas?
• Kokį pasiūlymą išsako Daglas ponui Sendersonui, kad gautų batelius?
• Ką, kokiomis aplinkybėmis ir kaip apie trokštamus batelius kalba Sendersonui Daglas? Kaip tokį kalbėjimą galima būtų sieti su 5–6 klasėse aptartomis pasakomis apie batus? (Pravartu šį epizodą (nuo žodžių „Trach tararach…“ iki „Štai kaip!“) darkart perskaityti raiškiai perteikiant emociją.)
• Pakomentuokite šį sakinį: „Jūs sau sėdite ramiai vėsioje parduotuvėje, o aš skraidau už jus po visą miestą.“ Kaip su veikėjais susiję veiksmažodžiai „sėdėti“ ir „skraidyti“?
• Kaip poną Sendersoną paveikia Daglo gražbylystė? Kaip šis poveikis susijęs su avimais bateliais?
• Kokios teksto detalės rodo, kad berniukas ir ponas Sendersonas puikiai supranta vienas kitą? Kokią panašią būseną jie abu pasiekia?
• Kodėl ponas Sendersonas pasiūlo Daglui po penkerių metų pardavinėti batus jo parduotuvėje? Kaip vertinate Daglo atsakymą?
• Kaip Daglą apibūdina senuko pasakyti žodžiai „tavęs niekas nesustabdys“?
• Kodėl ponas Sendersonas, padavęs Daglui batelius ir lapelį su darbų sąrašu, dar sustabdo jau bėgantį berniuką? Kuo ir kam svarbus senuko klausimas? Kas ir kaip į jį atsako?
• Kaip jaučiasi Daglas apsiavęs naujaisiais bateliais? Kokiais veiksmažodžiais apibūdinama, kaip berniukas palieka pono Sendersono parduotuvę? Koks jo senųjų batų likimas?
• Kas poną Sendersoną, stovintį savo parduotuvės tarpduryje, vėl paskatina panirti į prisiminimus? Ką jis prisimena? Aptarkite garso ir aido reikšmes.
• Kaip manote, kodėl tėvas nesuprato, o ponas Sendersonas suprato Daglą ir jo norą tuoj pat turėti naujus teniso batelius?

Su šiuo klausimynu galima elgtis įvairiai: tiesiog kalbėti užduodant vaikams klausimus ir atsakinėjant į juos remiantis tekstu; paskirstyti mokinius poromis ar grupėmis ir suteikti progą pagal klausimus kalbėtis savarankiškai; išdalyti po keletą klausimų individualiai arba grupėms, kad vaikai iš anksto parengtų atsakymus žodžiu arba raštu; atsirinkti klausimus savo nuožiūra pagal klasės pajėgumą ar laiko limitą ir tuo remiantis aptarti tekstą ne taip smulkiai; visai apsieiti be išankstinių klausimų ir kalbėtis laisvai.

Tik svarbu, kad dirbant su tekstu ryškėtų mintis, jog (šio teksto kontekste) avėti senus batelius – tai tarsi žingsnis atgal, sąstingis, suvaržymas, o nauji bateliai – veržimasis pirmyn, augimas, tobulėjimas, laisvė, net visagalystė. Ir dar labai svarbu, kad jaunieji skaitytojai suvoktų, jog tuos naujuosius batelius Daglas turi PATS išsikovoti, pats sugalvoti, kaip juos gauti, jų negali tiesiog paprastai nupirkti tėvai. Kitą teksto dalį (įvykiai batų krautuvėje) analizuojant būtina akcentuoti, kad senukui krautuvės savininkui ponui Sendersonui pasimatuotieji teniso bateliai nebetinka, jie jo „neneša“, su jais jis gali, Daglo gražbylystės paveiktas ir prisimindamas jaunystę, šiek tiek paslapčia (nuo ko? Daglo? savęs?) paspyruokliuoti, bet vis dėlto tik maloniai grimzta minkštame savo krautuvės kilime lyg jaunystės prisiminimuose, kol galų gale sustingsta. Ponas Sendersonas jau seniai „išlipęs“ iš tų teniso batelių, išaugęs tą jausmą, kurį dabar ryškiai patiria berniukas, bet Daglas jam siūlo „pasimatuoti“ praeitį, prisiminimus ir šis „projektas“ pavyksta. Skaitomame epizode svarbiausia tai, kad senukas gali suprasti dvylikametį berniuką ir jo troškimus, nes jiems abiem batai nėra tik šiaip prekė, daiktas, tiesiog apavas, o jie yra tarsi gyvi (ponui Sendersonui primena gyvūnus – antilopes, gazeles) ir susiję su žmogaus savastimi, laisve, turintys įtakos būsenoms, pojūčiams, galimybėms, asmens charakterio, individualumo išraiška.

„Ieškok draugų, kratykis priešų! Štai lengvų kaip pūkas sportinių batelių šūkis. Pasaulis tau per greitai lekia? Nori pasivyti? Nori visada būti vikrus ir greitas? Tai pirk sportinius batelius! Lengvus kaip pūkas batelius!“ – skamba batelių vaizdo paveikto Daglo galvoje čia pat susigalvotos reklaminės frazės. Vėliau, jau nuėjęs į pono Sendersono krautuvę, kalbėdamas apie vitrinoje pamatytus puikiuosius teniso batelius, replikuoja krautuvininkui: „Kaipgi jūs pardavinėjate juos, jeigu nė negalite padoriai išgirti?“ Taigi atidžiai perskaičius ir aptarus tekstą galima kai ką ir aktualizuoti – skirti užduotį pasidomėti batų firmų, parduotuvių pavadinimais, reklamomis ir patiems sukurti batų reklamą dirbant individualiai, poromis ar grupėmis.

Kad tokios reklamos nebūtų vien tušti žodžiai, galima pasidomėti batų paskirtimi ir tikrąja, tiesiogine šio žodžio prasme. Mūsų šalyje, ko gero, dar nėra tokios paslaugos kaip avalynės parinkimo konsultacijos (angl. footwear advice), kurias kai kuriose šalyse teikia podiatrai-chiropraktikai ar pėdų terapeutai. Bet gal mokinius suintriguos faktas, kad jau prieš keliolika metų Lietuvoje pasirodė Gedimino Kostkevičiaus ir Valentino Kaušvydo knyga Pėdos ir batai, kurioje daug judantiems žmonėms (sportininkams, keliautojams) pateikiama patarimų, padedančių kiekvienam išsirinkti tinkamus batus ne tik pagal jų kokybę, vaizdą, bet ir pagal individualią pėdų anatomiją, ir apskritai, kaip skelbiama knygos anotacijoje, imamasi ugdyti avalynės avėjimo kultūrą. „Pagal judėjimo pobūdį sportiniai batai yra skirstomi į kelias dešimtis rūšių: bėgimo batai, „futbolkės“, krepšinio, regbio, golfo, teniso, slidinėjimo batai ir daugybė kitų. Patys populiariausi – tai bėgimo batai, kurie kasdienėje kalboje dar vadinami „kedais“. Daliai žmonių, ypač jaunimui, jie tarnauja kaip universalus apavas ir yra neatskiriama jų kultūros dalis“, – aptaria batų rinką knygos autoriai pabrėždami, kodėl taip svarbu tinkamai pasirinkti apavą. Pasirodo, atskirų tipų sportinių batų biomechaninio efektyvumo problematiką jau senokai nagrinėja moksliniai straipsniai, skelbiami specializuotuose sporto medicinos žurnaluose. Bet svarbu juk ne tik fiziologiniai dalykai, daug medžiagos galima rasti ir apie tai, kad avalynė apie žmogų pasako daugiau nei psichologijos testas. Žodžiu, galima rasti įvairios mokslinės medžiagos apie batus ir jų avėjimą (fiziologiniu ir psichologiniu aspektu) ir tai kūrybiškai pritaikyti kuriant reklamą kaip tekstą, kaip vaizdą su tekstu ar kaip vaizdo medžiagą su komentarais. Paprastai šio amžiaus vaikai gana noriai imasi tokių projektų. O jei dar atsiranda galimybė integruoti su dailės ar technologijų pamokomis, galima paplėtoti vaizdo ir teksto dermės temą – surengti reklamų perklausas, peržiūras, paveikiausios batų reklamos rinkimus.

Taigi tikiuosi, kad gali būti smagu „pasimatuoti“ kai kuriuos šiame apraše pasiūlytus literatūrinius (ir ne tik) batus, gal net pabandyti pavaikščioti jais įsijaučiant į personažų būsenas, apmąstant jų poelgių priežastis ir pasekmes bei pasigilinant į tai, ką apskritai mums reiškia batai. „Batų simbolį galima suvokti ir kaip psichologinę metaforą: jie apsaugo ir gina tai, ant ko mes stovime ir kuo mes remiamės, – kojas. Archetipinėje simbolikoje kojos įkūnija laisvę ir galimybę judėti. Šia prasme turėti kojas saugančius batus – tai neabejoti savo įsitikinimais ir turėti galimybių veikti pagal juos“, – teigia Clarisa Pincola Estés knygoje Bėgančios su vilkais nagrinėdama raudonų batelių temą įvairiuose pasakojimuose. Tad lieka visiems palinkėti (ir archetipine, ir tiesiogine prasme) ne tik kojas saugančių gerų batų ir lengvo žingsnio.

___________________________________

Šaltiniai

Bradbury, Ray. Pienių vynas. Vilnius: Tyto alba, 2006.

Degėsys, Liutauras. Žvėrynas / Žolynas. Vilnius: Kronta, 2006.

Erlickas, Juozas. Bilietas iš dangaus. Vilnius: Vyturys, 1990.

Erlickas, Juozas. Žalias pareiškimas. Vilnius: Vyturys, 1992.

Estés, Clarisa Pincola. Bėgančios su vilkais. Vilnius: Alma littera, 2017.

Kasparavičius, Kęstutis. Kvailos istorijos. Vilnius: Nieko rimto, 2005.

Kerbelytė, Bronislava. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011.

Meškauskaitė, Audronė ir Venslovaitė, Aurina. Istorijos skanėstai. Kaunas: Žalias kalnas, 2019.

Savickis, Jurgis. Novelės. Vilnius: Žaltvykslė, 2009.

Teixidor, Emili. Skaitymas ir gyvenimas. Kaip vaikus ir paauglius skatinti skaityti: gairės tėvams ir mokytojams. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2014.

http://www.llti.lt/failai/07_Slekonytes.pdf.

https://www.menobangos.lt/ilona-ezerinyte-pasakaapie-batus/.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 4 (100)