VAIKŲ LITERATŪRA YRA DIDŽIOJI LITERATŪRA
– Visų pirma nuoširdžiai sveikinu sulaukus 100-ojo „Rubinaičio“ numerio! Nuveiktas didžiulis, nacionalinės reikšmės darbas. Jau 27 metus, daugiau nei ketvirtį amžiaus, lietuvių vaikų literatūra turi specializuotą žurnalą apie vaikų ir jaunimo knygas. Ir Simonas Daukantas džiaugtųsi, kad jo Rubinaitis Peliūzė taip įprasmintas, iškeltas, pagerbtas. Gal tai iš dalies atperka liūdną faktą, kad anuomet, XIX amžiuje, šis Daukanto vertimas taip ir liko rankraštyje…
Su Jumis, gerbiamas Kęstuti, apie vaikų literatūrą būtų galima kalbėtis be galo, be krašto, o šis interviu galėtų užimti visą žurnalą… Juk Jūs ir mokslininkas, dėstytojas, knygų (ir literatūros vadovėlių mokyklai) autorius ir sudarytojas, vertėjas (Viltaras Alksnėnas, atskleiskime šią paslaptį), ekspertas, kolekcininkas, pagaliau tėvas ir senelis. Ir kone visur čia galima pridėti pažyminį – vaikų literatūros. Bet pradėkime nuo tradicinio klausimo apie ištakas. Kas buvo Jūsų seneliai, tėvai?
– Mano seneliai – labai paprasti žmonės. Mamos tėtis, kurį vadinome „dedeliu“, buvo beraštis, bet turėjo humoro jausmą ir buvo labai geros širdies. Tėvo tėvai buvo šviesesni, ūkininkai. Jų namuose būdavo knygų, jos atkeliaudavo iš bibliotekos. Mama, karo metų vaikas, buvo baigusi vos tris klases. Tėvas žemės ūkio technikume mokėsi agronomijos, bet, kaip suprantu, mokslų nebaigė. Pagal sovietmečio tradiciją abu tėvai ilgainiui tapo kolūkiečiais.
– O kokios buvo Jūsų vaikystės erdvės, vietos?
– Gyvenome vienkiemyje, dviejų galų troboje: viename gale seneliai, kitame mes. Erdvės keisdavosi su metų laikais. Karštą vasarą būdavo didžiausias malonumas braidyti po kelio dulkes. Šaltą žiemą, kai pusnys siekdavo iki juosmens, su broliu statydavome tvirtovę ir imituodavome mūšius. Pavasarį, kai patvindavo pievos, kiaulių loviu plaukdavome į kaimynų „teritorinius vandenis“. Žodžiu, mano vaikystės erdvė – tipiška kaimo vaiko erdvė, kurioje daug laisvės ir kūrybingumo.
– Papasakokite vieną iš atminties atplaukiantį vaikystės vaizdą.
– Labai karšta vasaros diena. Darže nuleipę burokų lapai. Virtuvėje užtrauktos užuolaidos. Sėdžiu ant suolo ir klausau, kaip mirtinoj tyloj į lango stiklą birzgia musė. Man tai egzistencinė akimirka.
– Knyga Jūsų vaikystėje ir Jūsų vaikystės knyga.
– Kadangi turėjau vyresnį brolį, skaityti išmokau iš jo Saulutės ir parsinešamų iš bibliotekos knygų. Nežinau, kurios knygos buvo bibliotekos, o kurios namų, nuosavos. Labai aiškiai atsimenu Maironio Jūratę ir Kastytį su Domicelės Tarabildienės iliustracijomis. Nežinau, kas tą knygą nupirko, bet man darė įspūdį tiek eilės, tiek iliustracijos. Gėrėjaus Kosto Kubilinsko Varlės karalienės eiliavimu. Jau vėliau, maždaug trečioje klasėje, susižavėjau Vytauto Petkevičiaus Gilės nuotykiais Ydų šalyje. Knyga, kurią vaikystėje skaičiau du kartus iš eilės, buvo Astridos Lindgren Kalio Bliumkvisto nuotykiai. Apskritai knygų vaikystėje sparčiai daugėjo, daugiausia jos buvo iš bibliotekos.
– Pakalbėkime apie mokyklos, studijų laikus. Kur studijavote, ar Jums buvo dėstoma vaikų literatūra?
– 1962 metais pradėjau lankyti Alksnėnų pradinę mokyklą. Be proto mylėjau savo pirmąją mokytoją Eleną Petrauskaitę, viso kaimo švelniai vadinamą Aliute. Mokykla man buvo šventovė, po pamokų žaisdavau su pussesere mokytoją ir mokinius. Po Alksnėnų pradinės pradėjau lankyti Gudžiūnų vidurinę. Tai buvo stipri mokykla, ją baigę vos ne visi abiturientai tapome aukštųjų mokyklų studentais. Aš įstojau į Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Deja, vaikų literatūros kurso mums nebuvo dėstoma.
– O kaip atradote vaikų literatūrą (profesine prasme)? Kas buvo Jūsų profesiniai autoritetai ar labiausiai įkvėpę mokytojai?
– Deja, turiu pripažinti, kad profesinių autoritetų, mokytojų neturėjau. Vaikų literatūrą kaip profesinę sritį atradau dėstydamas, ieškodamas ir klysdamas. Pagrindinis kriterijus buvo kūrinio meniškumas. Be abejo, neišbraukiama buvo meninės specifikos problema.
– Ar reikia parašyti naują lietuvių vaikų literatūros istoriją? Bernardo Brazdžionio, Vinco Aurylos knygos pasirodė jau seniai, lietuvių vaikų literatūra labai pasikeitė, praturtėjo…
– Jūs pati atsakėte į klausimą. Išties, pasikeitė pati literatūra, be to, ankstesnės vaikų literatūros istorijos buvo neišvengiamai ideologizuotos. Taip pat kiekvienas turime savo literatūrinį skonį. Kadangi istorijai reikia laiko distancijos, šiandien drąsiai galėtume rašyti XX amžiaus lietuvių vaikų literatūros istoriją.
– Kuo lietuvių vaikų literatūra yra išskirtinė? Kuris autorius, kūrinys, personažas, nesvarbu kurio laikotarpio, galėtų būti mūsų vaikų literatūros ambasadorius?
– Lietuvių vaikų literatūra išskirtinė savo lyrinėmis tradicijomis. Reta tauta turi tokią vaikų poezijos knygų gausą. Iš prozos stipresnė literatūrinė pasaka. Bent jau taip atrodė XX amžiaus pasakos. Tiesa, turime įspūdingų eiliuotų pasakų. Lietuvių vaikų literatūros ambasadoriumi galėtų būti kiškis Kadrilis ir Vytautės Žilinskaitės Kelionė į Tandadriką.
– Kuri Jūsų paties parašytų knygų yra brangiausia? Kodėl?
– Šeši H. K. Anderseno medaliai. Labiausiai todėl, kad tai buvo pirmoji knyga, su trūkumais, bet ir gaiviais atradimais.
– Esate išvertęs daug vertingų vaikų literatūros knygų, kurios praturtino mūsų vaikų pasaulį. Ką dar būtina išversti iš vaikų literatūros klasikos ar šiuolaikinių autorių? Ką verčiate dabar?
– Verta išversti XIX a. klasikos George’o MacDonaldo fantasy knygas, Edith Nesbit Five Children and It ir kitas šios autorės knygas, Lucy Boston knygų ciklą Children of Green Knowe. Aš pats šiuo metu neverčiu.
– Kokia užsieninė vaikų literatūros monografija Jums atrodo labai reikšminga, kad ją reikėtų išversti į lietuvių kalbą? Tokių beveik neturime.
– Marios Nikolajevos From Mythic to Linear.
– Vaikų literatūra kaip aukštojo mokslo disciplina. Kokią situaciją, problemas matote? Ir kokių įspūdžių patyrėte vaikų literatūrą daugelį metų dėstydamas Vilniaus universitete?
– Vaikų literatūra yra lygiateisė aukštojo mokslo disciplina. Sovietmečiu platus kursas buvo dėstomas pedagoginio profilio universitetuose. Šiais laikais padėtis blogesnė. Pradinių klasių mokytojų, darželių auklėtojų programose nėra vaikų literatūros kurso. Dėstydamas vaikų literatūrą kaip laisvai pasirenkamą dalyką, ir pats patyriau džiaugsmą, ir studentai išgyveno malonumą. Tai byloja, kad vaikų literatūra yra didžioji literatūra, galinti teikti estetinį malonumą.
– Kokia, Jūsų nuomone, vaikų ir jaunimo literatūros vieta darželyje, mokykloje? Ar reikia savarankiško (užklasinio) skaitymo pamokų?
– Vaikų darželyje vaiko santykis su literatūra labai aktyvus, todėl svarbu išsaugoti psichologinius poreikius atitinkančią literatūros pasiūlą. Tinkama literatūra ugdo vaiko kūrybingumą, plėtoja socialinius santykius. Kuo vaikas vyresnis, tuo būtinesnis savarankiškas skaitymas. Tačiau savarankiškumas turėtų reikšti meniškai vertingos, psichologiškai artimos literatūros rekomendacijas. Užklasinio skaitymo pamokos Lietuvoje turi senas tradicijas, jas būtina atnaujinti ir puoselėti.
– Daug metų darbavotės Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Kokia bibliotekų misija (skambus žodis!) auginant skaitytoją? Juk biblioteka nėra vien knygų saugykla…
– Biblioteka nėra vien knygų saugykla, bet svarbu išmokti perprasti tos saugyklos sistemą. Ypač aktualu išmokyti orientuotis naujausioje literatūroje. Ir ne tik surasti naują knygą lentynoje, bet ir išmokti atpažinti jos vertę. Apskritai bibliotekininko misija – išmokyti savarankiškai suvokti meninę knygos vertę.
– Kuri skaitymo skatinimo forma (ar formos), Jūsų požiūriu, yra veiksmingiausia?
– Veiksmingiausias, mano nuomone, yra individualus pokalbis apie perskaitytą knygą. Jis laiduoja pasitikėjimą suaugusiuoju (bibliotekininku, mokytoju) ir knygos galia.
– Ko labiausiai stinga Lietuvai šiandien: vaikų literatūros parko, šiuolaikiško vaikų literatūros muziejaus ar vaikų literatūros (ir kultūros) instituto? Jei būtų Jūsų valia, ką įsteigtumėte pirmiausia?
– Vaikų literatūros instituto ir vaikų literatūros muziejaus funkcijas iš dalies atlieka kitos institucijos. Visiškai tuščia erdvė – vaikų literatūros parkas. Suprantu, jog tai pramoginė funkcija, bet Lietuvos vaikams tai būtų didelis džiaugsmas.
– Prisimenu mūsų bendras keliones. Kiek jos suteikė puikių, nepamirštamų įspūdžių, patirties! Kas svečiose šalyse Jus nustebino, sužavėjo vaikų literatūros ir kultūros prasme? Kuri užsienio vaikų literatūros ir kultūros institucija Jums yra padariusi didžiausią įspūdį?
– Nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad labiausiai mane pribloškė Švedija. Ypač sužavėjo Astridos Lindgren parkas jos gimtajame Vimerbio miestelyje. Sukurti visų knygų maketai, vyksta vaidinimas ar koncertas. Vaikai gali atgaivinti knygos įspūdžius. Kuklesnio užmojo, bet ne mažiau įspūdingas „Junibakeno“ pasaulis sukurtas Stokholme. Skaitytojai turi galimybę leistis į kelionę per Lindgren knygų pasaulį. Stokholme nuo 1967 metų veikia Švedijos vaikų literatūros institutas.
– Tęsdami malonią kelionių temą, pažaiskime žaidimą. Ką rinktumėtės – jūrą, mišką ar pievą? Susiekite tai su vaikų literatūros kontekstais.
– Rinkčiausi mišką. Pirmiausia todėl, kad miškas buvo netoli mano vaikystės sodybos, galėjome gana dažnai ten nueiti. Antra, miškas vaikų literatūroje yra būdinga išbandymų erdvė. Na ir trečia, miškas įspūdingai pavaizduotas mano mėgstamiausioje Astridos Lindgren knygoje Ronja plėšiko duktė.
– Koks šiandien (juk mūsų skonis ir supratimas laikui bėgant kinta) būtų Jūsų lietuvių ir užsienio autorių knygų dešimtukas?
– Vytautės Žilinskaitės Kelionė į Tandadriką, Vytauto Petkevičiaus Gilės nuotykiai Ydų šalyje, Kazio Sajos Peštukai ir nykštukai, Kęstučio Kasparavičiaus Dingęs paveikslas, Gendručio Morkūno Grįžimo istorija; Astridos Lindgren Ronja plėšiko duktė, Lois Lowry Siuntėjas, Frances Hodgson Burnett Paslaptingas sodas, Jameso Krüsso Timas Taleris, arba Parduotas juokas, Natalie Babbitt Amžinieji Takiai.
– Jeigu galėtumėte susitikti su kuriuo tik norite vaikų rašytoju, kurį pasirinktumėte? Ko paklaustumėte? Pavyzdžiui, aš labai norėčiau susitikti su Motiejumi Valančiumi…
– Pasirinkčiau Praną Mašiotą. Paklausčiau, kaip jis vertina XXI a. vaikų literatūros pokyčius.
– Papasakokite apie savo kolekciją, kurios tema – skaitantis vaikas. Ji jau buvo rodoma Rygoje, Latvijos nacionalinėje bibliotekoje, vadinamojoje Šviesos pilyje. Kiek kolekcijoje yra vaikų literatūros personažų? Kokių? Gal galite papasakoti kokią literatūrinio eksponato įsigijimo istoriją?
– Mano kolekcijos tema truputį kitokia: vaikas ir knyga. Nors absoliuti dauguma figūrėlių – skaitantys vaikai, bet lieka erdvės ir kitokiems siužetams. Pradėdamas kolekcionuoti maniau, jog tai neperspektyvi tema, bet ilgainiui įsitikinau, jog objektų nėra tiek, kad darytųsi nuobodu, tačiau tiek, kad išliktų azartas.
Mano kolekcijoje nėra vaikų literatūros personažų, bet vyrauja vaiko, kaip nors susijusio su knyga, vaizdas. Daugiausia skulptūrėlės, nors yra ir grafikos darbų. Pirmą eksponatą įsigijau 2006 m. balandžio 24 d., o dabar jau turiu 165 eksponatus. Įdomu, kad susidarė nemažas būrelis bičiulių, kurie ieškodavo mano kolekcijai objektų, pranešdavo apie juos ar nupirkdavo ir dovanodavo. Prie tokių „rėmėjų“ priklausytų Aldona Kruševičiūtė, Stasė Gintvainytė, Aldona Šiaulienė, Džiuljeta Maskuliūnienė.
Kartais eksponatai iki manęs keliaudavo ilgai. Štai 2008 m. balandžio 13 d. Gotlande, Visbio bibliotekos parodoje, aptikau molinius knygų laikiklius, vaizduojančius vaikus. Tuo metu jų nebuvo galima įsigyti, išvykdamas apie savo norą užsiminiau Rašytojų ir vertėjų namų direktorei Gunillai Forsen. Gunilla tą daiktą nupirko. Prireikė dar dviejų mėnesių, kol savo vyro poeto Vlado Braziūno lankyti atvyko žmona Alma. Ji ir pargabeno 22-ąjį mano kolekcijos eksponatą birželio pabaigoje.
– O vaikai, anūkai ar perėmė iš Jūsų meilę vaikų literatūrai? Dukra – žinoma vaikų knygų vertėja iš suomių kalbos…
– Dukra iš tikrųjų domisi vaikų literatūra, perskaito ryškiausias metų knygas, skaito „Rubinaitį“. Na, o anūkai… rodos, knygomis nesidomi, bet, žiūrėk, ima ir perskaito kokį klasikinį kūrinį.
– Kas buvo sunkiausia ir kas maloniausia redaguojant „Rubinaitį“
– Sunkiausia – sudaryti 3 ir 4 numerių turinį. Maloniausia – gauti straipsnius ar recenzijas, prie kurių beveik nereikia pridėti redaktoriaus rankos. Tokių autorių turėjome.
– Kokios „Rubinaičio“ vertybės, kurias reikia išlaikyti? O kokių naujienų pasiūlytumėte? Ko palinkėtumėte, ką patartumėte „Rubinaičiui“?
– Skaitytojai mėgo rubriką „Mano vaikystės skaitymai“, specialistams svarbios būdavo „Apžvalgos“, „Atidžiu žvilgsniu“. Linkiu, kad visa tai išliktų. Daug metų svajojau apie rubriką „Daug skaitau“, skirtą skaitančių vaikų portretams. Gal naujajai redakcinei kolegijai tai pavyks?
– Gal atsisveikindamas su redaktoriaus darbu (bet ne su vaikų literatūra ir rašymu apie ją, taip pat ir „Rubinaičiui“) naujajai redaktorei pasiūlysite ką nors iš savo patikimų įkvėpimo šaltinių?
– Įkvėpimo šaltinis – tai žmonės, gebantys puikiai atlikti darbą, taip pat kiekvienas pasitenkinimą teikiantis „Rubinaičio“ numeris.
– Dėkoju už pokalbį. Ir tegul mūsų „Rubinaitis“ būna tikra Šviesos pilis, šviesą skleidžiančių vaikų literatūros knygų pilis!
Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 4 (100)