Meno bangos supo Ignalinos pasakas

Esu parašiusi nemažai pasakų. O kiek jų skaičiau, gal tūkstančius – nuo vaikystės iki dabarties. Ir vis tiek: man atrodo, kad jų per maža, kad gali būti dar daugiau, dar įvairesnių, keistesnių, itin asmeniškų, peržengiančių žanro ribas.

Štai kodėl sumaniau projektą ,,Ignalinos pasakos“. Juo patikėjo Lietuvos kultūros tarybos Tolygios kultūrinės sklaidos ekspertai. Šis projektas – tai mano laimė ir nerimas, tai nežinomybė ir konkretūs tikslai.

Viešoji įstaiga „Meno bangos“ jau buvo surengusi Ignalinoje net tris rezidencijas, jose viešėjo ir savo kūrybą skleidė kuo įvairiausių sričių atstovai. Bet šį kartą, šį brangų, svarbų man kartą, į rezidenciją Ignalinoje kviečiau žmones, galinčius rašyti pasakas. Ir ne bet kokias – man rūpėjo, kad žvelgtų tie žmonės į Ignaliną ir jos apylinkes savaip, kad prakalbėtų tik jiems lemtu stiliumi, kad nesibaimintų savo požiūrio.

Daina Opolskaitė, Daiva Molytė-Lukauskienė, Darius Rekis, Ilona Ežerinytė, Nijolė Kepenienė, Rasa Milerytė, Virgis Šidlauskas, Ona Jautakė ir šių eilučių autorė 2021 m. rugsėjo 15–23 d. galėjo kartu gyventi „Saulėtekio“ kaimo turizmo sodyboje, klajoti po Ignalinos apylinkes, nerti į rugsėjo dovanas (o tos dovanos – tai lietūs, vėjai ir kiti išbandymai), dalytis mintimis ir sumanymais, pasakotis, išsipažinti. Retsykiais, matydama nuoširdžiai besikalbančius ir vis negalinčius išsikalbėti rezidentus ir rezidentes, nustėrdavau: kaip čia nutiko, kad „Meno bangoms“ pavyko pasirinkti būtent tuos ir tas, kurie darniai sutaria?

Bet ar parašėme mes ką nors? Žinoma, o kaipgi.

Viskas prasidėjo nuo burtų traukimo. Iš Vilkaviškio atvykusiai D. Opolskaitei pavyko ištraukti Vilkakalnį, prie geležinkelių augusiai I.   Ežerinytei – Ignalinos traukinių stotį, D. Rekiui teko „Saulėtekio“ sodyba, V. Šidlauskui – čia pat esąs Šiekščio ežeras, O. Jautakė vyko į Palūšę, D. Molytė-Lukauskienė – į Meironis, N. Kepenienės tema – Ilgio ežeras, R. Milerytės – lelijos, esančios Ignalinos herbe. Suprantama, kad aš, projekto vadovė, burtą traukiau paskutinė. Ir gerai, nes man teko mylimi Gavio ir Gavaičio ežerai.

Rudens pasakos jau parašytos ir balsiai paskaitytos. Pirmieji skaitymai surengti Didžiasalio ,,Ryto“ gimnazijoje. Ten mus atidžiai išklausė vienuoliktokai, o su jais – ir mokytoja Nijolė Keraitienė bei Didžiasalio bibliotekininkė Audronė Vaškelytė-Filipavičienė. Antrieji, rudens lygiadienio, skaitymai vyko „Saulėtekio“ sodyboje, Ignalinos pakraštyje. Mūsų klausytojai – žmonės nuo trejų iki septyniasdešimt trejų metų. Kai kurie gana griežtai pareiškė norą skaityti ką tik išklausytas pasakas vienoje knygoje. Ką žinai, gal taip ir nutiks, gal ilgainiui pavyks tokią knygą išleisti, o kol kas pasakas galima rasti svetainės www. menobangos.lt rubrikoje „Ignalinos pasakos“.

Tuo rezidencijos narių nei bendravimas, nei veikla nesibaigia. Parašiusi šias eilutes, atsiversiu Lietuvos kultūros tarybos puslapius ir kartu su poete R. Mileryte bei VšĮ „Meno bangos“ vadovu Mariumi Kraptavičiumi sėsiu prie naujo projekto – norime ir vėl suburti pasakų rašytojas ir rašytojus, kuo plačiau ir įtaigiau paskleisti jų kūrybą Ignalinos krašte. O kartu garsiai ir aiškiai paskelbti, kad pasakų žanras nesensta.

Gintarė Adomaitytė