„HOBITAS“, ARBA ADRESATO PROBLEMA KNYGOJE IR EKRANIZACIJOSE

Istorijos, kaip Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas sukūrė hobito personažą, vėliau tapusį vienu iš pagrindinių knygos Hobitas, arba ten ir atgal veikėjų, egzistuoja net kelios versijos. Turbūt viena iš žinomiausių – ta, kaip šį įvykį prisiminė pats rašytojas: kad išlaikytų gausią šeimą, priverstas imtis įvairių papildomų darbų (nors ir buvo Oksfordo universiteto profesorius), sykį apie 1930 m. taisydamas vidurinės mokyklos mokinių egzaminų atsakymus ir paišaliodamas lapų paraštėse, atokvėpio akimirką viename jų jis užrašė frazę: „Giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas“ (p. 5)¹. Vis dėlto, kaip pažymi Tolkieno kūrybos tyrėjai, nors kūrinys išleistas 1937 m., o baigtas rašyti 1933 m., galima įtarti, kad hobito istorija atsirado gerokai anksčiau kaip viena iš pasakų, sukurtų sekti savo augantiems vaikams². Kad ir kaip ten būtų nutikę, sunku paneigti, jog Tolkienas sukūrė universalų, įvairioms amžiaus grupėms tinkantį pasakojimą ir padovanojo būrelį dabar puikiai žinomų literatūrinių personažų: hobitą Bilbą Beginsą, burtininką Gendalfą, būtybę Golumą ir daugelį kitų. Tad šiame straipsnyje ketinu aptarti adresato klausimą knygoje Hobitas, arba ten ir atgal ir režisieriaus Peterio Jacksono trijų dalių šio kūrinio ekranizacijoje (Hobitas: netikėta kelionė, 2012; Hobitas: Smogo dykynė, 2013; Hobitas: penkių armijų mūšis, 2014).

Skirta vaikams?

Tolkieno Hobitas, arba ten ir atgal pasakoja apie nuotykius, kuriuos patyrė „hobitas, pavarde Beginsas“ (p. 5). Vieną rytą prie savo namų slenksčio sutikęs burtininką Gendalfą, jis net sapnuote nesapnavo, kad netrukus teks leistis į ilgą ir pavojingą kelionę kartu su trylika nykštukų: kops į kalnus, pateks į giliausius urvus, klaidžios po pavojingus miškus, vos išsigelbės nuo trolių, goblinų, ras stebuklingą žiedą ir galiausiai akis į akį susidurs su ugnimi alsuojančiu slibinu Smogu. Nors knygoje netrūksta veiksmo, pats Tolkienas viename iš laiškų šį savo kūrinį apibūdino kaip paprasto žmogaus, atsidūrusio nepaprastose aplinkybėse, atvejo studiją³.

Įdomu, kad knygą pirmą sykį pristatant Amerikos skaitytojams buvo akcentuojama Hobito ir Lewiso Carrollio Alisos Stebuklų šalyje paralelė – pirmiausia dėl to, kad abu autoriai buvo Oksfordo akademikai, bet iš tikrųjų, kaip pažymi literatūrologas, Tolkieno kūrybos tyrinėtojas Nicholas Birnsas, nors esama akivaizdžių šių kūrinių skirtumų (pavyzdžiui, Carrollis pagrindine knygos veikėja pasirinko mažą mergaitę, o Tolkieno kūrinyje matome išskirtinai vyrišką pasaulį ir t. t.), abu juos sieja antrinio pasaulio kūrimas⁴. Vis dėlto stebint Alisos kelionę po Stebuklų šalį galima matyti jos augimą (tiek išore, tiek vidumi), tuo tarpu Bilbas Beginsas jau yra suaugęs, todėl jo pokyčiai gali būti tik vidiniai⁵. Ir čia išryškėja Hobito fenomenas – nuo pat pirmojo leidimo šis kūrinys buvo priskiriamas prie vaikų literatūros. Žinoma, kaip jau minėjau, šios istorijos ištakos susijusios su paties Tolkieno vaikais. Tačiau, kaip tvirtina Birnsas, ši knyga yra reta išimtis, kai kūrinyje, skirtame vaikams, nėra pačių vaikų⁶ (Bilbas Beginsas vaiką primena nebent ūgiu). Apskritai daugelis šio kūrinio veikėjų yra arba pusamžiai, arba išties seni (Bilbui apie penkiasdešimt, Torinui – šimtas devyniasdešimt metų, na o Gendalfo amžius skaičiuotinas jau nebe šimtais, o tūkstančiais metų)⁷. Literatūrologai linkę teigti, kad šis kūrinys, nors turi vaikų literatūros klasikos statusą, pasakoja ne apie vaikus, ne apie paauglius, o veikiau apie suaugusį žmogų kelyje savęs pažinimo link⁸.

Yra žinoma, kad rašydamas Žiedų valdovą Tolkienas peržiūrėjo Hobitą, ilgainiui ketindamas kūrinį perrašyti ir paversti jį naujosios knygos priešistore⁹. Vis dėlto vos po trijų skyrių autorius suprato, kad Bilbo Beginso nuotykis nėra tiesioginė Žiedų valdovo įvykių priešistorė, ir ankstesnių ketinimų atsisakė¹⁰. Taip Hobitas ir toliau liko kūriniu vaikams, kad ir apie nevaikiškas problemas¹¹.

Tačiau tai, ko Tolkienas atsisakė, nusprendė įgyvendinti režisierius Jacksonas, su Tolkieno kūryba jau susidūręs režisuodamas Žiedų valdovą. Vis dėlto tiek Tolkieno kūrybos tyrėjai, tiek kino kritikai tris Jacksono filmus apie mažąjį hobitą vertina ambivalentiškai. Kitoje straipsnio dalyje pamėginsiu aptarti pagrindines to priežastis.

Misija „užauginti hobitą“

2010 m. Guillermo del Toro spaudai pranešė, kad dėl nuolatinių filmavimo pradžios atidėliojimų ir kitų nesėkmių jis yra priverstas palikti Hobito filmų režisieriaus kėdę¹². Į jo vietą atėjo režisierius Peteris Jacksonas, iki tol buvęs filmo prodiuseriu ir vienu iš scenaristų. Jau pelnęs Tolkieno kūrybos gerbėjų palankumą už Žiedų valdovo trilogiją¹³, jis del Toro numatytąją Hobito filmų dilogiją taip pat pavertė trilogija, kas, anot kino kritiko Eriko Neherio, buvo esminė klaida – juk Hobitas, arba ten ir atgal yra 300 puslapių nesiekianti knyga (bent jau lietuviškasis vertimas), vargiai begalinti suteikti užtektinai medžiagos dviem filmams, o ką jau kalbėti apie tris¹⁴. Tad jeigu ekranizuojant Žiedų valdovą buvo svarstoma, ką palikti, o ko atsisakyti¹⁵, didiesiems ekranams adaptuojant Hobitą režisieriui ir scenaristams teko galvoti, iš kur gauti daugiau medžiagos. Kadangi vienas iš režisieriaus tikslų buvo paversti kuriamus filmus Žiedų valdovo priešistore¹⁶, reikėjo pakeisti pasakojimo toną, vizualiai priartinti istoriją prie to, ką žiūrovai jau sieja su Viduržemio pasauliu. Be to, kaip jau minėta, Hobitas funkcionavo kaip vaikų literatūros kūrinys, tad reikėjo jį subrandinti, t. y. paversti vyresniesiems žiūrovams skirtu pasakojimu. Ir tai jam pavyko  – kaip rodo Austrijoje ir Vokietijoje atlikti tyrimai, 72,5 proc. respondentų mano, jog Hobito ekranizacija skirta ne vaikams¹⁷.

Tam, kad Hobitas „suaugtų“, Jacksonas su kitais filmo kūrėjais atsigręžė į Tolkieno idėją perrašyti kūrinį (kurios, kaip minėjau, autorius gana greitai atsisakė). Kai kurie tyrėjai, analizavę pirmąją trilogijos dalį Hobitas: nelaukta kelionė, teigia, kad Jacksonas šią užduotį įvykdė ir pateikė unikalią viziją, kuri, kad ir būdama subjektyvi vieno žmogaus interpretacija, randa atramą Tolkieno kūrinyje ir tolesniuose su juo susijusiuose planuose¹⁸. Vis dėlto ne visi linkę su tuo sutikti: vaikų literatūros tyrėjas Marekas Oziewiczius pažymi, kad Jacksonui labiausiai rūpėjo vizualioji filmo pusė, todėl kovų scenos, kurioms atiteko nemenka Žiedų valdovo trilogijos dalis, Hobito ekranizacijoje gavo dar daugiau laiko¹⁹. Analizuodamas Jacksono trilogiją, Oziewiczius pasitelkia reginio (angl. spectacle) terminą: anot tyrėjo, tai lazda, turinti du galus: viena vertus, reginys yra būtinas kinematografijos elementas – tai įvairiais efektais grįstas vizualus nuokrypis nuo filmo naratyvo, bet nesuvaldytas jis gali užgožti pagrindinę siužetinę liniją ir palaidoti žiūrovą po vaizdų lavina, kas nutinka ir Hobitui²⁰. Vien tik reginiu paremto filmo tikslas, kaip rašo Oziewiczius, yra įspūdis ir žiūrovo dėmesio išlaikymas, pasakojimo linija nebėra esminė, tad kyla klausimas, ar filmo kūrėjai suvokė, ką Tolkienas šiuo kūriniu norėjo pasakyti. Oziewicziaus manymu – ne²¹.

Mėginimas Hobito trilogiją paversti antruoju (ar pirmuoju, jei žiūrėtume chronologiškai) Žiedų valdovu, lėmė ir scenaristų sumanymą įtraukti meilės liniją, kurios Tolkieno kūrinyje nebūta: nykštuko Kilio (akt. Aidanas Turneris) ir elfės Taurielės (akt. Evangeline Lilly) jausmai vienas kitam yra visiškai šalutinė linija, kurią pašalinus filmo struktūra tikrai nenukenčia. Negana to, stebina ir pasakojimo tonas: kaip recenzijoje pažymi Neheris, filmuose hobito ir nykštukų nuotykiai turi karikatūrinį atspalvį – šokinėjimai nuo uolų, kabėjimas virš bedugnės ar bėgimas nuo vargų ir goblinų labiau primena atrakcionų parką nei pavojingas gyvybei situacijas²². Žiedų valdove nė vienas iš pagrindinių veikėjų nebuvo tiesiogiai ar netiesiogiai pažeminamas (pavyzdžiui, antrojoje dalyje esanti scena, kur nykštukas Gimlis (akt. Johnas Rhysas-Daviesas) prašo Aragorno (akt. Viggo Mortensenas) mestelėti jį ant rampos, nes neįstengiąs peršokti skiriančio atstumo, kad galėtų kautis su orkais, nors ir priverčia žiūrovus nusišypsoti, bet kartu vertinama ir rimtai, nes išdidžiam nykštukui pripažinti savo gebėjimų ribas yra rimtas dalykas – tam prireikia perlipti per savo principus), o Hobite netrūksta situacijų, kai justi vienoks ar kitoks herojų nužeminimas, kas itin koreliuoja su Holivudo filmuose vis stiprėjančia tendencija nukarūnuoti herojus (pavyzdžiui, „Marvel“ kino studijos darbas Toras: Ragnarokas ir pan.). Netobulas herojus, įveltas į žeminančias situacijas, kelia klausimą apie sektino pavyzdžio nuvertėjimą populiariojoje kultūroje, bet tai jau mintis, plėtotina kitame straipsnyje.

Siekis nedidelį kūrinį paversti monumentaliu vizualiuoju epu (7 valandos 54 minutės!) eliminuoja iš Hobito tai, kas buvo svarbu pačiam Tolkienui,  – jau minėtą „paprasto žmogaus nepaprastose aplinkybėse studiją“ užgožia originale neegzistuojantys įvykiai ir mūšiai, kuriems rašytojas teskyrė penketą puslapių. Neherio teigimu, Jacksonas savo filmuose klaidingai vaizduoja ir pagrindinius konfliktus – knygoje Torino Ąžuolskydžio mirtis ir laidotuvės tampa elfų, žmonių ir nykštukų susitaikymo priežastimi, tuo tarpu filmas šias tris rases taip ir palieka neišsprendusias konflikto²³.

Apibendrinant Hobito, arba ten ir atgal ekranizaciją tenka konstatuoti, jog šiuolaikinių kino studijų siekis įsprausti kūrinį į tam tikrus rėmus, užuot įsigilinus, ką diktuoja pati medžiaga, tampa liūdna tendencija. Siekdamas pakartoti Žiedų valdovo sėkmę, Jacksonas pašalino daugelį dalykų, kurie tikrajam kūrinio autoriui J. R. R. Tolkienui buvo svarbūs. Bandant pakeisti kūrinio adresatą, kad iš filmo vaikams jis taptų išskirtinai filmu suaugusiesiems, susiduriama su žiūrovais, kurie, užaugę su originaliu tekstu, neretai neigiamai reaguoja į pernelyg ištęstą ir nereikalingų siužetinių linijų prikaišiotą siužetą. Taip Hobito trilogija tampa vargiai pažiūrima antrą sykį, skirtingai nei Žiedų valdovo, kurio žiūrėjimo maratonai rengiami kone kasmet. Norisi tikėtis, kad ateityje sulauksime Hobito ekranizacijos, kuri sujungs tiek režisieriaus viziją, tiek originalų kūrinį. Ir galbūt tada, kaip sako aktoriaus Martino Freemano suvaidintas Bilbas Beginsas, ir mes (pagaliau) leisimės į nuotykį.

_______________________________________

¹ Čia ir toliau cituojama iš J. R. R. Tolkien, Hobitas, arba ten ir atgal, iš anglų k. vertė Bronė Balčienė, Vilnius: Alma littera, 2002.

² Mark Atherton, There and Back Again – J. R. R. Tolkien and the Origins of The Hobbit, London–New York: I. B. Tauris, 2012, p. 1–2.

³ The Letters of J. R. R. Tolkien, ed. Humphrey Carpenter with the assistance of Christopher Tolkien, Mariner Books, 2000, Letter No. 131, p. 167–179.

⁴ Nicholas Birns, „‘The Inner Consistency of Reality’: Intermediacy in The Hobbit“, Mythlore: A Journal of J. R. R. Tolkien, C. S. Lewis, Charles Williams, and Mythopoeic Literature, Vol. 31, No. 3, 2013, p. 16.

⁵ Ibid.

⁶ Ibid., p. 17.

⁷ Ibid., p. 19–20.

⁸ Ibid.

⁹ Frank P. Riga, Maureen Thum, Judith Kollmann, „From Children’s Book to Epic Prequel: Peter Jackson’s Transformation of Tolkien’s The Hobbit“, Mythlore 124, Spring / Summer, 2014, p. 102.

¹⁰ Marek Oziewicz, „Peter Jackson’s The Hobbit: A Beautiful Disaster“, Journal of the Fantastic in the Arts, Vol. 27, No. 2, 2016, p. 252.

¹¹ Išsamiau apie Hobito kūrinio temas žr. Gabija Kiaušaitė, „Hobitas: pasaka, netikėtai peraugusi į didingą epopėją“, Rubinaitis, 2017, Nr. 4 (84).

¹² Alexandra Topping, „Guillermo del Toro Quits as Director of The Hobbit“, interneto prieiga: https://www. theguardian.com/film/2010/may/31/the-hobbit-guillermo-del-toro (žiūrėta 2021 11 16).

¹³ Žiedų valdovas: žiedo draugija (2001) Imdb.com svetainėje įvertintas 8,8 balo, Metacritic.com jam skirti 92 balai, Žiedų valdovas: dvi tvirtovės (2002) – atitinkamai 8,7 balo ir 87 balais, o paskutinė trilogijos dalis Žiedų valdovas: karaliaus sugrįžimas (2003) – 8,9 balo ir 94 balais.

¹⁴ Eric Neher, „The Perils of Adaptation“, The Hudson Review, Spring, 2014, Vol. 67, No. 1, p. 122–123.

¹⁵ Įvairių leidimų Žiedų valdovo apimtis įvairuoja nuo 1137 iki 1216 puslapių.

¹⁶ Marek Oziewicz, op. cit., p. 251.

¹⁷ Lars Schmeink, „How Bilbo Lost His Innocence: Media Audiences and the Evaluation of The Hobbit as a ‘Children’s Film’“, Participations. Journal of Audience & Reception Studies, Vol. 13, Issue 2, November 2016, p. 437.

¹⁸ Frank P. Riga, Maureen Thum, Judith Kollmann, op. cit., p. 101.

¹⁹ Marek Oziewicz, op. cit., p. 254.

²⁰ Ibid., p. 259.

²¹ Ibid., p. 260.

²² Eric Neher, op. cit., p. 123–124.

²³ Ibid., p. 262.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 4 (100)