GAMTA, SAPNAI IR ANEKDOTAI, ARBA KELETAS PASTEBĖJIMŲ APIE SELEMONO PALTANAVIČIAUS PASAKAS

„Dažnai sakau, jog labai gerai, kad gimiau Suvalkijoje, kur kalbama gryna kalba, ir kad nestudijavau filologijos, – tai leido man būti nesuformuotu, neapgenėtu, į kanonus neįspraustu rašytoju“¹, – taip apie save yra kalbėjęs rašytojas ir gamtininkas Selemonas Paltanavičius, kurio 65 metų jubiliejų minėjome šių metų pradžioje.

Kalbėdami apie šiuolaikinę lietuvių vaikų literatūrą negalėtume apeiti šio autoriaus. 1987 m. debiutavęs dar mokykloje parašytų trumpųjų pasakų rinkiniu Ir aš turiu saulutę², šiandien tai vienas produktyviausių grožinių ir pažintinių knygų vaikams kūrėjų. Sklaidydami jo bibliografiją suskaičiuotume per 80 knygų pavadinimų, vien 2020–2021 m. pasirodė bent penkios. Dauguma jo kūrinių skirti ikimokyklinukams ir pradinių klasių mokiniams.

Paltanavičiaus kūryba įvertinta svarbiausiais mūsų šalies vaikų literatūros apdovanojimais: Sniego žmogelių žiema (2019) pelnė Prano Mašioto premiją, o Gamtos metų ratas (2017) tapo geriausia metų negrožine knyga. Dvi pasakų knygas – Velniukas ir vieversiukas bei Maži ežiuko sapnai (2015) – akcijos „Metų knygos rinkimai“ skaitytojai išrinko Metų vaikų knygomis, atitinkamai 2006 ir 2016 m. Už talentingą kūrybą vaikams rašytojas apdovanotas ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos teikiama Vaikų literatūros premija.

Tai, kad Paltanavičius ne tik rašytojas, bet ir gamtininkas, yra persmelkę visą jo kūrybą. Pažintinės knygos  – tik apie gamtą: apie naminius ir laukinius gyvūnus, gamtos ypatumus, kaip joje elgtis ir orientuotis. Pažintinėje knygoje Aš – lietuvis, skirtoje lietuvybės temai, irgi neišvengta gamtos temos.

Grožinė autoriaus kūryba beveik visada taip pat vienaip ar kitaip susijusi su gamta: net jei rašoma apie išgalvotas būtybes, vis vien jos, kad ir mažieji sniego žmogeliai (Sniego žmogelių žiema, 2019), sunkiai atsiejamos nuo gamtos pasaulio.

Ypač dažnai pasakose sušmėžuoja gamtos metų ratas – kaip natūralus gyvenimo dėsnis, suderinantis gyvūnijos ir visos gamtos gyvenimą. Jis itin ryškus iš dalies grožinėse, iš dalies pažintinėse serijos „Gandriuko metai“ knygose, o kartais šis amžinas ciklas netgi tampa poetiškos pasakos siužetu (Kas nudažo pasaulį, 2021).

Kurdami pasakas, kai kurie rašytojai gyvūnus pasitelkia tik kaip priemonę ir juos visiškai sužmogina, tuo tarpu Paltanavičius dažniau išlaiko pusiausvyrą tarp gyvūnams priskirtų žmogiškų savybių ir jų tikrosios biologijos. Pasakų veikėjai gyvūnai, net jei naudojasi mobiliaisiais telefonais (Kai sugenda telefonas, 2013), išlaiko ir dalį savo rūšiai būdingų savybių: išvaizdos, santykių, gyvenamosios aplinkos ir būdo. Be to, ir jų „tarpusavio santykiai grindžiami gamtos gyvenimo dėsniais“³. Ko gero, tik vienoje kitoje knygoje atsisakoma biologinės plotmės (Paspirtukas, 2021) ir veikėjai gyvūnai tampa vien priemone pakalbėti apie vaikų tarpusavio santykius ir žaidimus.

Nors yra parašęs keletą realistinių apsakymų rinkinių, Paltanavičius stipriausiai įsitvirtino kaip pasakininkas. Pasakų jis yra sukūręs kuo įvairiausių: stebuklinių, originaliųjų, bet stipriai atsiremiančių į tautosaką, lyrinių, alegorinių. Kaip pažymi rašytojo gyvenimą ir kūrybą studijoje Selemonas. Selemono Paltanavičiaus kūrybos pėdsakais nagrinėjantis Jonas Linkevičius, kūrėjas „nenukrypo į socialinę tematiką <…>, o pirmiausia įsitvirtino gamtinėje tematikoje, joje į pirmą planą iškeldamas pažinimą ir etines-moralines idėjas“⁴.

Būtent pasaulio pažinimas, džiuginantys vaikiški žaidimai, svajonės ir sapnai, gėrėjimasis gamta, draugystė ir tarpusavio santykiai, niekada neperaugantys į aštresnę socialinę problematiką, nuostata, kad kiekvienas gyvas padaras turi pasaulyje vietą, yra daugumos Paltanavičiaus pasakų esmė.

Rašytojas vengia pernelyg atviros didaktikos⁵ ar pernelyg tiesmukai formuluoti pagrindinę mintį – ji kartais ir skaitytojui pro pirštus išsprūsta kaip tie ežiuko sapnai. Bet lieka gyvas pasakotojo žodis, jaukumas, atmosferiškumas, nedidelio nuotykio dvelksmas. Pasak literatūrologės Irenos Baliulės, apžvelgusios Paltanavičiaus kūrybą apie gamtą, tiek grožinę, tiek pažintinę, „rašytojo knygose puikiai dera faktinė medžiaga ir meninis žodis, siekiama auklėti vaiką ne akivaizdžia didaktika, o meniniais vaizdais ir emocingu pasakojimu“⁶.

Kaip ir būdinga trumpiesiems grožinės literatūros žanrams, rašytojo trumposios pasakos taip pat pasižymi lokalumu, susitelkimu į nedidelius individualius veikėjų nuotykius, susidūrimus, potyrius. Autorius nesiekia pateikti didelių apibendrinimų apie gyvenimą, moralės ar etikos dėsnius, tik vaizduoja konkrečias ir labai individualias situacijas, kur visa tai iškyla. Būtent šitai ir padeda išvengti didaktizmo. Be to, tarsi norėdamas sukurti ilgesnį pasakojimą, bet vengdamas pernelyg išsiplėsti, rašytojas neretai renkasi pasakų rinkinio, siejamo vienos temos, formą. Visus tokių rinkinių (Maži ežiuko sapnai, Sniego žmogelių žiema ir kt.) pasakojimus sieja veikėjai, erdvėlaikis, o trumpose pasakose aprašomi paskiri nutikimai, tad kūrinukus galima skaityti ir nenuosekliai, atskirai.

Aptardama Sniego žmogelių žiemą vaikų literatūros kritikė Asta Plechavičiūtė pažymi ir dar vieną Paltanavičiaus pasakų ypatybę – vizualumą: „Įpusėjusi šią knygą, vis labiau įsinorėjau pamatyti pagal ją sukurtą animacinį filmą (vieną ilgą arba kelias trumpas istorijas). Nes tai be galo vizualus kūrinys. Jei kartais apie paveikslėlių knygas galima sakyti, kad iš paveikslėlių perskaitome antrą istoriją, tai čia atvirkštinis efektas – skaitydami autoriaus tekstą labai ryškiai pamatome (vaizduotės kuriamus) vaizdinius.“⁷ Panašiai galėtume pasakyti ir apie daugybę kitų rašytojo pasakų: jose neretai nurodoma spalva, forma, medžiaga, įvairios aplinkos detalės, tad skaitytojui lengviau įsivaizduoti veikėjus ir jų aplinką, nei, pavyzdžiui, skaitant abstraktesnius, labiau vidinio ar jausmų pasaulio vaizdavimu grįstus pasakojimus.

Taigi tiek bendrų pastebėjimų apie Paltanavičiaus pasakas, o dabar kiek išsamiau norėčiau panagrinėti dar porą joms būdingų motyvų  – gamtos pasaulio anekdotus ir sapnus. Visų pasakų tikrai neaprėpsiu, bet, pasitelkusi kelias, pasistengsiu atskleisti bendresnes ypatybes, būdingas ir kitoms.

Gamtos pasaulio anekdotai

Švelnus, jaukus ir dažnai lyriškas Paltanavičiaus trumpųjų pasakų tonas paprastai susijęs su ne mažiau švelniu humoru. Dažniausiai jis nepereina į ironiją ar juolab sarkazmą, groteską, juo nesiekiama pašiepti (nebent vos vos, itin švelniai) ar sukritikuoti veikėjų ydų, kas būdingiau mūsų vaikų literatūros klasikei Vytautei Žilinskaitei. Paltanavičiaus humoras neretai draugiškas, juo norima atkreipti dėmesį į neįprastus ir tuo potencialiai juokingus gamtos reiškinius ar biologijos faktus, nutikimus ir pan. Kai kuriose knygose gyvūnų biologijos faktus rašytojas ypač gražiai ir juokingai įvelka į anekdoto formą ar anekdotinę situaciją. Į keletą tokių humoro pavyzdžių norėčiau atkreipti dėmesį.

Knygoje Maži ežiuko sapnai, kurioje daug dėmesio skiriama ežių – ežienės ir jos svajoklio mažylio – kasdienybei, pateikiama tokia situacija. Naktį pririnkusi miške grybų ir grįžusi namo, mama imasi juos tvarkyti ir tuojau pasiskundžia: „Ajajai… Ir šitas be kirmėlių… Tie grybai šiemet visai netikę…“⁸ Paltanavičius atidus ir supratingas pasakotojas, pasakose jis niekada nesistengia apkrauti skaitytojo gausia ar pernelyg tiesmuka informacija, neapvelia ja siužeto, bet, meistriškai įmegzdamas žinias į literatūrinį audinį, sukuria daug stipresnį efektą: prajuokindamas mažąjį skaitytoją kartu suteikia jam informacijos. Net jeigu skaitytojas nieko nežino apie ežių gyvenimą, situacija kelia juoką, nes yra keista, priešinga žmonių, vertinančių tik nesukirmijusius grybus, tikrovei. Be abejo, ji skatina ir pasmalsauti: o ar tikrai ežiams patinka sukirmiję grybai? Kodėl? Pažymėtina, kad šis trumpas epizodas su efektinga pabaiga iš principo atitinka anekdoto žanrą.

Tarsi priminimas ir dar viena proga pasijuokti yra toje pačioje knygoje kartojama panaši mintis apie tai, kuo ežiai minta. Ežiukas, sapnuose susitikęs vaiduokliuką, norėdamas su juo susidraugauti, uždainuoja apie tai, kas jam svarbu ir gardu: „Dainelė buvo graži – apie šliužus ir kirminiukus.“⁹

2021 m. pradžioje pasirodžiusioje knygoje Kas nudažo pasaulį poetiškai pasakojama apie gamtos metų ciklą. Čia personifikuoti metų laikai ima puodynes su dažais ir spalvina pasaulį. Pavasaris, Vasara, Ruduo negailėdami dažų paeiliui ryškiausiomis spalvomis išdabina pasaulį, o atėjusiai Žiemai telieka balti dažai. Kiekviename iš keturių knygos pasakojimų pasirodo komiškas personažas  – varna. Jai vis pritrūksta dažų juodoms plunksnoms paspalvinti, tad galiausiai telieka savo ego apginti anekdotiniu pareiškimu: „Na, ir gerai, – įsižeidusi karktelėjo varna. – Jei neliko, būsiu tokia, kokia esu. Pati gražiausia!“¹⁰ Galima nujausti, kad šios varnos literatūrinė pusseserė galėtų būti lapė iš Ezopo pasakėčios „Lapė ir vynuogės“…

Kartais anekdotinė situacija virsta ilgesniu siužetu. Turiu omeny kitą šių metų pradžioje pasirodžiusią Paltanavičiaus paveikslėlių knygą – Pati geriausia uodega¹¹. Joje lapė užkalbina meškiuką sakydama, kad šiandien jis keistai atrodąs, ir klausia, kur jo uodega. Meškiukas visaip sukiojasi mėgindamas pamatyti savo uodegą, bet nepavyksta. Tada jis susirūpinęs vaikšto po mišką visų klausinėdamas, gal kas matęs pamestą jo uodegą. Pakeliui jis apžiūri pačias įvairiausias kitų gyvūnų uodegas ir kuria planą, kokią nuostabią, ilgą ir pūkuotą uodegą jam pasiūs ežys vietoj pamestosios. Laimei, grįžusį namo mažylį mama nuramina, kad uodegos jis nepametęs, o tiesiog ji tokia mažytė, kad meškiukas, sujaudintas laputės žodžių, besisukiodamas jos nepastebėjo. Meškutį ši žinia labai nudžiugina – jo paties uodega jam geriausia. Taigi ir šioje knygoje juokinga situacija, tiesiogiai susijusi su meškų biologija, suteikia mažiesiems skaitytojams žinių ir apie meškų, ir apie įvairių kitų gyvūnų uodegas, atkreipiamas dėmesys, kokios jos skirtingos. Kartu pasaka sako, kad save reikia vertinti tokį, koks esi, nesilygiuoti fizine išvaizda ir ypatybėmis į kitus, suvokti savo išskirtinumą.

Svarbu pažymėti, kad autorius puikiai geba panaudoti biologijos žinias siekdamas priešingo efekto – sustiprinti dramatiškas aplinkybes. Pavyzdžiui, keletą apdovanojimų pelniusi knyga Velniukas ir vieversiukas pradedama pakiliu retoriniu klausimu: „Kas gali būti gražiau už vieversėlio giesmę?“¹² Klausimą dar labiau pakylėja tolesnė vieversio adoracija. Tačiau netrukus atskleidžiama, kad iš tiesų paukšteliui širdis plyšta dėl išdraskyto lizdo, tik jis kitaip negali išreikšti savo nevilties: „Pakilo vieversėlis ir lieja savo skausmą. Tik jam iš snapo ne rauda, o giesmė plaukia, nes kitaip jis nemoka.“¹³

Gyventi sapne ir sapnuoti gyvenimą

Sapnai – neretas ir pasaulio literatūroje nuo seno aptinkamas dalykas, atliekantis įvairias funkcijas plėtojant siužetą ir veikėjų charakterius, padedantis atskleisti rašytojo pasaulėvaizdį, požiūrį į tikrovę ir pan. Paltanavičiaus pasakose šis motyvas taip pat pasitaiko. Sapnai jo kūryboje paprastai kyla iš psichologinės plotmės – veikėjų troškimų ir svajonių, yra susiję su vaikystės pasauliu ir lakia vaiko vaizduote, motyvuoja veikėjus, praskaidrina jų kasdienybę.

Knygoje Velniukas ir vieversiukas velniukas, daugybę dienų nepaleidęs iš rankų ypatingojo akmenėlio ir branginęs jį kaip didžiausią turtą, po naktinėjimų grįžęs užminga ir susapnuoja, kad iš tvaksinčio kiaušinėlio vieną dieną išsiris mažas kipšiukas – jo broliukas, – kuriuo galės rūpintis. Nebaigęs sapnuoti velniukas nubunda, nes kiaušinėlis ima krebždėti ir iš jo išsirita keistas, į kipšiuką visai nepanašus padarėlis. Šis sapnas nėra pranašiškas, jis psichologinio pobūdžio, nes velniukas jau ir iki tol girdėjo kiaušinėlį tvaksint ir galėjo įtarti, kad jame yra kažkas gyva. O kad velniukas buvo pats jauniausias iš visų kipšų, kad kartais jausdavosi vienišas ir vyresniųjų pašiepiamas, nenuostabu, jog jam norėjosi ko nors artimo, ko nors, kuo galėtų rūpintis, ir tas noras transformavosi į sapną. Taigi šioje pasakoje sapnas yra psichologiškai motyvuotas ir atlieka formuojamąją funkciją: nubudęs su paukšteliu delne velniukas laiko jį savo susapnuotu broliu, net įsivaizduoja, kad ir pats taip atrodė, kai buvo visai mažas, ir pradeda rūpintis paukšteliu. Net kai kiti kipšai juokiasi iš jo, kad ne taip atrodo maži kipšiukai, velniukas atšauna: „Čia – mano brolis. Jis toks, koks turi būti.“¹⁴

Vieversėliui už viską padėkojus ir išskridus pas savo tėvus, laimingas velniukas, prisiklausęs brolio giesmių, užminga, ir istorija baigiasi dvejone: „Miegojo ir spėliojo – buvo visa tai ar tik prisisapnavo.“¹⁵ Bet skaitytojas galbūt pastebės, jog svarbiausia ne tai, o kiek velniukas visko gražaus išgyveno ir suprato: vieversėlis – tikras ar susapnuotas – suteikė jo gyvenimui naujų potyrių ir jausmų, padėjo kitaip pamatyti pasaulį. Be to, ir pats pasakotojas, baigiamajam kūrinio sakiniui pasirinkęs tokią klampią mintį, tarsi sako, kad riba tarp gyvenimo ir sapno taip, kaip mes juos suprantame, nėra svarbi. Tai iš dalies sutampantys ir vienas kitą papildantys dalykai, kuriantys, ypač vaikystėje, pilnatvės jausmą.

Velniuko ir vieversiuko skaitytojas paliekamas pats nuspręsti, kaip buvo, tuo tarpu knygoje Maži ežiuko sapnai gyvenimas nuo sapnų atskirtas kur kas aiškiau, nors riba tarp jų vis dėlto išlieka trapi. Trumpųjų pasakų rinkinio ežiukas yra dar visai nedidelis ir kasnakt su mama vaikšto po mišką rinkdamas įvairias gėrybes, o dieną, kaip būdinga ežiams, naktiniams gyvūnams, miega. Jo tikrovė labai ribota – jis neturi draugų, gyvena tik su mama, naktį nieko nesutinka. Bet nors tikrovė skurdi, jo gyvenimas kupinas spalvų ir potyrių, ateinančių iš sapnų. Ežiukas neskiria tikrovės nuo sapno, todėl viską, kas nutinka sapne, laiko tikrove ir su džiaugsmu pasakoja apie tai mamai. Kaip ir anksčiau aptartoje knygoje, čia sapnai taip pat atlieka psichologinę funkciją – tai, ko trokšta laki ežiuko vaizduotė, jis ir susapnuoja: kad kalbasi su mėnuliu, kad susidraugauja su vaiduokliuku, kad renka mėnulio išbarstytą sidabrą ir t. t.

Ežienė, šiek tiek primenanti rūpestingą ir vaikų ieškojimus palaikančią Muminuko mamą, nenutraukia sūnaus sapnų-fantazijų, o kaip tik jas skatina ir palaiko: „Susapnavai kažką, ar ne? Na, užmerk akis ir sapnuok toliau. Juk skraidyti dar neišmokai?“¹⁶

Pažymėtina, kad tiek velniukas, tiek ežiukas  – naktiniai padarai, nepatiriantys dienos šviesos gaubiamo pasaulio grožio. Sapnas, – jei tikėsime, kad ir velniukas viską susapnavo, – tampa galimybe patirti tai, ką patiria dienos būtybės, – pasimėgauti ne nakties šešėlių, bet šviesos, ryškių spalvų pasauliu.

Į tikrovę įsismelkiančio ir net ją užgožiančio sapno motyvas panaudotas ir gerokai anksčiau, 1995 m., pasirodžiusioje autoriaus knygelėje Vabzdžių karalius. Kitaip nei Velniuke ir vieversiuke ar Mažuose ežiuko sapnuose, čia sapnas, nors taip pat paremtas veikėjo psichologija ir troškimais, jo nepraturtina, neformuoja, o atvirkščiai – atima, apriboja, parodo pagrindinės veikėjos tuštybę. Vapsva Smaugtapilvė, prigulusi pailsėti, „kad laiko veltui neleistų, nutaria susapnuoti visus vabzdžius vabzdelius ir išrinkti jiems karalių“¹⁷. Žinoma, nė vienas kandidatas jai neįtinka, visi atmetami, nes pati svajoja karaliauti. Pasaka baigiasi ir komiškai, ir dramatiškai. Ateina ruduo, o vapsva taip ir lieka sapnuoti ambicingų norų, tikrasis gyvenimas plaukia pro šalį. Nei tikrovėje, nei sapne ji nėra laiminga.

Šis kūrinys išsiskiria iš kitų tuo, kad turi aiškų, nors tiesiogiai neišreikštą moralą: nei tuščiomis ambicijomis, nei vien sapnuodamas niekada nieko nepasieksi, tik įkalinsi save, – gyvenime reikia imtis veiksmų. Tokią smarkiai besiskiriančią šios pasakos mintį galima aiškinti ne kintančia rašytojo menine pasaulėžiūra, bet skirtingu požiūriu į tai, kas dera vaikui, o kas  – suaugusiajam. Velniukas ir ežiukas – maži, dar nesubrendę veikėjai, tad jie gali turėti iliuzijų, sapnuoti gyvenimą, gyventi sapnų ir vaizduotės pasaulyje, be to, jų svajos niekam nedaro žalos, yra nesavanaudiškos. Tuo tarpu vapsva – suaugusi veikėja, svajojanti ir sapnuojanti savanaudiškus, tuščius dalykus, ir toks sapnavimas vaizduojamas kaip žalingas.

Vietoj išvadų

Selemono Paltanavičiaus pasakos šviesios ir mielos, paprastai bylojančios, kad kiekvienas gyvis yra savaip gražus ir turi šiame pasaulyje savo vietą, o kartu teigiančios gyvenimo ir gamtos, ypač mūsų krašto, grožį ir vertę. Net jeigu jose kalbama apie žaidimus, svajones, veikėjų santykius, bent jau antrajame plane ryškiai švyti gamtos vaizdinija, o neretą pasaką papildo ir sumaniai į meninį audinį įpinti pažintiniai elementai.

___________________________________

¹ „Mamos kepta duona tėtės rankose. Rašytojas ir gamtininkas Selemonas Paltanavičius atsako į Kęstučio Urbos klausimus“, Rubinaitis, 2011, Nr. 4 (60), p. 23.

² Ibid., p. 22.

³ Jonas Linkevičius, Selemonas. Selemono Paltanavičiaus kūrybos pėdsakais, Vilnius: Agora, 2021, p. 125.

⁴ Ibid., p. 124.

⁵ Akivaizdesnė didaktika, pavyzdžiui, būdinga rašytojo tautosakinės alegorinės tradicijos pasakai Didvyrio kalnas (Žara, 2005).

⁶ Irena Baliulė, „Selemonas Paltanavičius pasakoja vaikams apie gamtą“, Rubinaitis, 2016, Nr. 1 (77), p. 25.

⁷ Asta Plechavičiūtė, „Žiema, pavasaris, vasara, vasara ir visi metų laikai“, interneto prieiga: https://skaitymometai. lnb.lt/index.php?2632423912 (žiūrėta 2021 11 03).

⁸ Selemonas Paltanavičius, Maži ežiuko sapnai, Vilnius: Nieko rimto, 2015, p. 28.

⁹ Ibid., p. 44.

¹⁰ Selemonas Paltanavičius, Kas nudažo pasaulį, Vilnius: Nieko rimto, 2021, p. 42.

¹¹ Selemonas Paltanavičius, Pati geriausia uodega, Vilnius: Alma littera, 2021.

¹² Selemonas Paltanavičius, Velniukas ir vieversiukas, Vilnius: Žara, 2005, p. 2.

¹³ Ibid.

¹⁴ Ibid., p. 19.

¹⁵ Ibid., p. 23.

¹⁶ Selemonas Paltanavičius, Maži ežiuko sapnai, p. 25.

¹⁷ Selemonas Paltanavičius, Vabzdžių karalius, Vilnius: Asveja, 2005, p. 4

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 4 (100)