SĖKMĖS FENOMENAS – NEPASLYSTI ANT PERREGIMOS ABSURDO RIBOS

Šis straipsnis apie Davidą Walliamsą (Deividą Valjamsą), britų autorių, sugebėjusį nors kuriam laikui grąžinti vaikus prie knygų ir padėti jiems patirti skaitymo džiaugsmą. Rašoma, kad dėl jo knygų vaikai kraustosi iš proto. Todėl ir kyla klausimas, kas jis ir kaip jam tai pavyko. Pasirinkęs rašyti pramoginę literatūrą, pasimėgauti jos teikiamu žaismu, jis sugebėjo ne tik suteikti vaikams skaitymo malonumo akimirkų, poilsį, bet ir ne itin sudėtingame tekste leido rasti filosofinių gelmių užuomazgų. Skaitant jo apysakas apima jausmas, kad liaujiesi kvėpuoti, bet džiaugiesi, nuoširdžiai kvatoji ir paskui perki dar vieną ir dar vieną, ir dar kitą jo knygą tikėdamasis vėl pasimėgauti laisvalaikiu. Jei nori, gali dėl filosofinių problemų nesukti galvos, gali pasidžiaugti akimirkos situacija, atsipalaiduoti, pagaliau pamiršti visas mokyklos gyvenimo negandas ir tiesiog pailsėti. Jo knygų išmintis ateina ne primygtinai brukant gyvenimiškas tiesas, jos atsiveria tarsi netyčia, potekstėje, bet giliaprasmiškumo čia gal vis dėlto esama. Adresato amžius gana aiškiai apibrėžtas. Tai jaunesnysis paauglys, maždaug nuo devynerių iki dvylikos metų. Juk tai priklauso nuo skaitymo patirties, interesų, vertybinių poreikių. Kita vertus, smagu į šias knygas žvilgtelėti ir iš suaugusiojo pozicijos, įvertinti, kiek čia žaismės ir prasmės.

Kad kūrinys atrastų skaitytoją, reikia labai daug arba – paradoksalu – labai mažai. Tiesiog reikia talento. Tikro, prigimtinio. Arba vadybinės ir kūrybinės energijos. Pajausti, kas skaitytojui patiks ir įtiks. Tereikia rasti sėkmės formulę – atsidurti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Walliamsui pavyko laimėti galbūt talento, o galbūt ir laiko sėkmės loterijoje. Jo knygos išverstos į daugiau kaip 50 pasaulio kalbų. Jų tiražas stulbinantis – parduota daugiau nei 40 mln. egzempliorių. Savo knygas šis žmogus pasirašo Davido Walliamso vardu.

Trumpi biografijos, asmenybės ir sėkmės faktai

Informacijos apie Davidą Walliamsą tiek daug, kad sunku ją susisteminti, atskirti neiškreiptus ar komerciniais tikslais skleidžiamus faktus. Jis apibūdinamas kaip komikas, aktorius, televizijos laidų dalyvis, vaikų rašytojas, milijardierius ir tiesiog gražuolis. Nežinia, kiek šie apibūdinimai prisideda prie knygų kokybės, bet jų pardavimui, ko gero, turi įtakos. Tiražus siekiama didinti ir tvirtinant, kad aukojama labdarai. 2010 m. Walliamsas ir šeši jo bendražygiai labdarai skyrė daugiau nei milijoną dolerių, kai dviračiais nukeliavo nuo šiaurinio Škotijos kyšulio iki Žemės Krašto (Land’s End) – kyšulio Didžiosios Britanijos salos pietvakariuose, toliausiai į vakarus nutolusios Jungtinės Karalystės vietos. Labdaros tikslais jis yra perplaukęs Lamanšą, Gibraltarą ir net Temzę. Didžiausiu savo pasiekimu Walliamsas ir laiko Lamanšo sąsiaurio perplaukimą, nes mokykloje tikrai nebuvo sportiškas, nuotolius visada įveikdavo paskutinis ir niekada neįvykdydavo normatyvų. Jis sakosi pats nesuprantąs, kaip jam tai pavykę¹.

Kai kurie kūrėjai slepia asmeninį gyvenimą, o Walliamsas elgiasi priešingai: didžiuojasi sūnumi Alfredu ir teigia, kad daugelį knygų istorijų lėmė būtent jis. Galima rasti ir užuominų, kad Walliamsui patinka šunys, kad jis klausosi grupės „Pet Shop Boys“ muzikos. Visos šios asmeninio gyvenimo detalės turbūt yra ne kas kita kaip leidėjų žaidimas knygų pardavimo tiražais. Ilgainiui tai turbūt bus pamiršta. Svarbesnis klausimas, ar liks kūrinys ir bus prisimenamas autorius.

Davidas Edwardas Williamsas – toks tikrasis rašytojo vardas – gimė 1971 m. rugpjūčio 20 d. Londone, techninių mokslų atstovų šeimoje: tėvas buvo transporto kompanijos inžinierius, mama – laboratorijos technikė. Sūnus mokėsi Valingtono berniukų (Collingwood Boys) ir Sario gramatinėje (Reigate Grammar School) mokyklose. 1989–1992 m. studijavo Bristolio universitete, įgijo menų bakalauro diplomą, pasirinko dramos mokslus. Mokydamasis universitete vaidino Nacionaliniame jaunimo teatre, dalyvavo aktorių sąjungos „Equity“ veikloje. Tada jis ir pasikeitė pavardę į Walliamso, kad išvengtų painiavos su bendrapavardžiu aktoriumi. Populiarumo sulaukė dirbdamas su komiku Mattu Lucasu BBC komedijų seriale „Rock Profile“ (1999–2000, 2009 m.) ir „Come Fly with Me“ (2010–2011). Ne mažiau sėkmės jam atnešė ir „Britain Got Talent“ teisėjo darbas televizijoje. Walliamsui pavyko laimėti geriausio televizijos teisėjo apdovanojimą 2015, 2018 ir 2019 m. nacionaliniuose apdovanojimuose. Jis yra suvaidinęs keletą vaidmenų įvairiuose serialuose. 2017 m. už meno propagandą ir labdarą Walliamsas apdovanotas Britanijos imperijos ordinu. Rašytojas kolekcionuoja žinomų žmonių autografus, džiaugiasi juos gavęs ir taip skatina žmones pasirašyti knygas.

Trys Walliamso knygos – Žiurkainis (2012, liet. 2015), Demonė dantistė (2013, liet. 2016) ir Klastinga tetulė (2014, liet. 2015) – nacionaliniuose knygų apdovanojimuose tapo Metų vaikų knygomis.

Vien Močiutės plėšikės Didžiojoje Britanijoje parduota daugiau kaip 300 tūkst. egzempliorių, kiekviena nauja autoriaus knyga tapdavo dvigubai populiaresnė už ankstesniąją². Turbūt neatsitiktinai dviejų pirmųjų rašytojo knygų – Berniukas su suknele (2008, į lietuvių kalbą nėra išversta) ir Ponas Smirdžius (2009, liet. 2017) – dailininkas buvo Quentinas Blake’as, iliustravęs ir visas Roaldo Dahlo knygas. Tai ne sutapimas, o veikiausiai sąmoningas pasirinkimas jaučiant, kad tik šis dailininkas perteiks tai, kas galbūt liko neatskleista. Visas kitas knygas iliustravo taip pat puikus dailininkas, Hanso Christiano Anderseno premijos laureatas Tony Rossas.

Walliamsas ir pats mėgavosi Dahlo knygomis, yra užsiminęs, kad be galo žavisi jo kūryba ir seka jo pavyzdžiu. „Visos jo knygos geros. Apie jas žmonės dažnai kalba taip, lyg jos būtų panašios, nors taip tikrai nėra. Lyg būtų įmanoma lyginti Denį pasaulio čempioną ir Kvankas! Pastarąją skaičiau kiek vėliau, bet ji man pasirodė be galo juokinga ir originali – juk tai knyga vaikams, kurioje nėra nė vieno veikėjo vaiko.“³ Vaikystėje Dahlo knygos Walliamsą domino labiau nei televizija, jas vėliau skaitė ir savo sūnui. Dahlas buvo pirmasis rašytojas, kurio kūrybą Walliamsas pamilo visa širdimi. „Iki šiol prisimenu, kaip pamatęs bibliotekoje Čarlio ir šokolado fabriko viršelį pagalvojau: „Nuostabu! Tai knyga apie šokoladą!“⁴ Be Dahlo, vaikystėje jam labai patiko ir neišdildomą įspūdį padarė Clive’o Stapleso Lewiso knyga Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta. Jis žavėjosi ir mokslinės fantastikos rašytojų Johno Wynthamo, Herberto George’o Wellso kūryba.

Atrodo, Walliamsas yra išgryninęs savo knygų sėkmės receptą: jos tiesiog turi būti juokingos, jaudinančios, verčiančios susimąstyti šią akimirką, tiesiog pasidžiaugti, pasilinksminti ir keliauti toliau. Pagal šio rašytojo knygas yra sukurta filmų (Močiutė plėšikė, 2012; Ponas Smirdžius, 2013 ir kt.). Beje, Walliamsas yra sukūręs ir nemažai paveikslėlių knygų mažiausiems skaitytojams.

2014 m. Didžiosios Britanijos mokyklose surengta apklausa atskleidė, kad Walliamso knygos populiaresnės net už J. K. Rowling „Hario Poterio“ seriją: skaitomiausių vaikų rašytojų sąraše jis užėmė penktą vietą, o Rowling liko septintoje⁵.

Kaip juokingas blogis tampa gėriu

Walliamsas renkasi temas, kurios aktualios, su kuriomis susiduriame kasdien, todėl jos neatrodo kuo nors išskirtinės, bet kasdienybės problemų sprendimo būdai jo kūryboje yra saviti. Iš tiesų, juk apie vienatvę, draugystę, meilę, mirtį rašo daugelis. Kūryboje Walliamsas akivaizdžiai balansuoja ant baimės ir juoko ribos. Jis sako, kad „vaikams patinka bijoti, bet tai neturi būti pernelyg baisu. Vaikai mėgsta juoktis, bet tai negali būti per daug grubu ir tu niekada neturi peržengti ribų.“⁶

Walliamso knygą Klastinga tetulė (2014) įkvėpė klasikinis režisieriaus Stanley Kubricko filmas „Švytėjimas“. Autorius sakosi buvęs tarsi apsėstas šio filmo ir norėjęs sukurti siaubo istoriją, kai namuose su pavojingu giminaičiu įstrigęs vaikas yra atskirtas nuo išorinio pasaulio⁷. Rašytojas tiesiog mėgaujasi įkūnydamas personažuose pačius blogiausius bruožus, nes kaip tik dėl to jie atrodo jam linksmesni. Todėl jis ir norėjęs, kad teta Alberta būtų ir juokinga, ir labai baisi⁸.

Apie blogiausius pasaulyje gyvenančius individus rašančio Walliamso karjera prasidėjo dar 2008 m. knyga Berniukas su suknele – apie berniuką, mėgstantį futbolą ir madas. Knygos pavadinimas šiandien jau nieko nestebina, bet prieš daugiau nei dvidešimtį metų tai tikrai buvo šiek tiek šokiruojantis faktas net ir tolerantiškesnėje aplinkoje. Turbūt tada Walliamsas ir atrado sėkmės kodą. Reikia rašyti apie viską, kas yra blogis, kas smirdi ar atsiduoda klasta, apie viską, kas pikta. Ir piktdžiugiškai mėgautis tuo, kad tai nėra blogis. Iš juoko jo kūryboje ateina mąstymo pradmenys.

Pigus žaidimas ar gudrūs triukai?

Walliamso knygos skirtos 9–12 metų vaikams. Bet jas labai įdomu tyrinėti ir suaugusiesiems: čia jie randa užuominų apie savo psichologines būsenas. Įdomiausi personažai galėtų būti tėvai, mokytojai ar net poetė tetulė Flip iš knygos Blogas tėtis (2017, liet. 2020). Suklasifikuoti Walliamso knygas tiesiog neįmanoma. Šioje neįmanomybėje (tik iš lietuvių kalba skaitytinų knygų, jų kol kas yra septyniolika) bandymas įžvelgti nors kiek ryškesnius išskirtinius bruožus, siužetines linijas atsiremia į paprasčiausius antiherojų paveikslus, blogai, netinkamai besielgiančių veikėjų charakterius, kurie iš tariamai neigiamų virsta teigiamais. Visose knygose vyrauja ta pati mintis: mėgaujamasi ir žaidžiama pačiais blogiausiais herojų bruožais. Visų knygų logotipas vienas – „baisiai juokinga“. Iš tiesų, didžiausią vaidmenį čia ir vaidina paradoksalios realaus pasaulio grimasos, nonsensiškas juokas, begalinė dinamika ir karikatūriški personažai. Nelengva įvardyti ir kūrinių žanrą. Tai tikrai ne pasakos, bet realistinės prozos kūriniais juos vadinti taip pat netikslu. Vis dėlto jie yra arčiau realybės, kai pasiklydę kuriame gyvenimą kreivų veidrodžių pasaulyje. Kita vertus, visose knygose neapsieinama be buitinių situacijų komizmo, fantastinių herojų pagalbos, nuotykių ir liūdesio, kuris išryškina, kad juokas ir tai, kas be galo skausminga, visada yra šalia, o riba tarp jų vos perregima.

Klastingi ir mįslingi personažai

Pirmosios Walliamso knygos, išverstos į lietuvių kalbą, – Močiutė plėšikė (2011, liet. 2014) ir Berniukas milijardierius (2010, liet. 2014) – yra ir pačios įdomiausios arba tokios atrodė vos tik pasirodžiusios lietuviškai. Visiškai nesuderinamas žodžių „močiutė“ ir „plėšikė“ semantinis laukas sukuria neįtikėtiną intrigą, jau net pats pavadinimas kelia šypseną, kai pasitelkus vaizduotę ir dar nepradėjus skaityti galvoje ima suktis beprotiški vaizdai: kaip čia taip galėtų būti? Beje, ir kitų knygų pavadinimuose (Berniukas milijardierius ar Demonė dantistė (2013, liet. 2016) dominuoja žodžių dvejetai, savo prasme iškart šokiruojantys ir atrodą nelabai įtikėtini. Realybė dažnai transformuojama suteikiant jai hiperbolinį vaizdinį ir iš jos pasišaipant. Iš tiesų, dantų gydytojai pacientams nekelia labai malonių asociacijų, o kai tai dar labiau paaštrinama neigiamą prasmę ir emocinį krūvį turinčiu žodžiu „demonė“, įtampa tik stiprėja, o intriga didėja. Be abejo, Walliamsas yra įvaldęs pavadinimų, patinkančių jaunesniesiems paaugliams, kūrimo strategiją. Suaugusiesiems ilgainiui tai pabosta, o adresatas mėgaujasi, nes paaugliui visada smagiau elgtis ne kaip privalu ar liepia suaugusieji, o tiesiog mėgautis ir džiūgauti prieštaraujant moralės normoms.

Apysakoje Močiutė plėšikė penktadieniais, nes savaitgaliais ir tėvai nori pailsėti nuo vaikų, vienuolikametis Benas paliekamas pas močiutę. Jam tie penktadieniai patys nuobodžiausi. Močiutei įdomu tik žaisti žodžių loto ir valgyti prasmirdusius kopūstus. Staiga paaiškėja, jog kažkada ji buvo pasaulinė brangenybių vagilė ir visą gyvenimą rezgė planą, kaip pavogti Karūnos brangenybes, apie kurias svajoja kiekvienas garsus pasaulio vagis, bet niekam tai nepavyksta. Apsirengusi kaip nindzė ir pasiėmusi kopūstų sriubos skardinę, kuria ruošiasi išdaužti juvelyrinių dirbinių parduotuvės vitriną, elektriniu vežimėliu ji važiuoja vykdyti savo gyvenimo plano. Ją kaip tik ir suseka Benas. Štai nuo čia intriga tik didėja. Benas imasi močiutei padėti. Ji tampa vaikaičiui heroje, o tėvai, nuolat norintys matyti vaikuose neįgyvendintas savo pačių vaikystės ar jaunystės svajones, karikatūriškai pašiepiami. Sekęs močiutę ir grįžęs namo suprakaitavęs Benas priverstas meluoti, kad šokęs, mat didžiausia mamos gyvenimo svajonė  – kad sūnus taptų profesionaliu šokėju. Visą džiugesį kuria šaržuoti suaugusiųjų dialogai, jiems atrodantys itin teisingi, o vaikams – visiškų kliedesių atspindys: „– Šauk šampaną, žmon! Mūsų sūnus bus ča ča ča čempionas!“ (p. 79). O iš tikrųjų Benas nori būti santechniku. Ir tik vienintelė močiutė nei pašiepia, nei priekaištauja, nors Benas jau susiformavęs nuostatą, kad būti santechniku yra kvaila ir nuobodu. Štai čia ir galime sakyti, kad ne viskas tose Walliamso knygose taip jau paviršutiniška: „– Benai, niekas, ką nori daryti, nėra kvaila ar nuobodu, – tarė. – Jei nori tapti santechniku, jei tokia tavo svajonė, niekas negali jos iš tavęs atimti. Supranti? Gyvenime turi siekti savo svajonių. Antraip tik gaišti laiką“ (p. 138–139). Močiutės fantazijos apie plėšikavimą atveda prie labai prasmingų gyvenimo tiesų pažinimo. Iš tiesų tose komiškose situacijose kalbama apie svarbiausią gyvenime jausmą – meilę. „– Močiute, aš niekada tavęs neužmiršiu. <…> Močiute, aš taip smarkiai tave myliu“ (p. 215–216), – jau sunkiai sergančiai jai sako Benas. Kad myli sūnų, knygos pabaigoje pasako ir tėtis su mama. Ir nebereikia, kad jis taptų šokėju. Jie pagaliau supranta, kad reikia siekti savo svajonės. Per komiškas situacijas artėjama prie liūdnos gyvenimo neišvengiamybės – mirties. Ir iškart po to labai staigiai vėl grįžtama į šviesų, beveik įprastą kasdienybės santykių pasaulį. „– Tačiau… – tęsė mama, – mudviejų su tėčiu nuomone, labai svarbu turėti kokį atsarginį variantą, jei kartais tau nepavyktų tapti santechniku… <…> – O ką pasakytum apie dailųjį čiuožimą?  – paklausė mama“ (p. 222). Kaip tik tai ir yra Walliamso gebėjimo žvelgti į pasaulį šviesiai, su nesiliaujančio juoko doze privalumas. Visa, kas atrodo kvailai juokinga, Walliamso knygose vis dėlto turi prasmę. Kalbėdamas apie šią knygą jis sakė, kad įkvėpimo šaltinis kaip tik ir buvusi jo paties močiutė: „Augdamas supratau, kad ji gal ir galėjo atrodyti nuobodi, bet jeigu jos paklausdavai apie Antrąjį pasaulinį karą arba Blicą, ji valandų valandas pasakodavo įdomiausias istorijas.“⁹

Panaši situacija klostosi ir knygoje Berniukas milijardierius. Juokinama išorinę tuštumą simbolizuojančiais epizodais. Dvylikametis Džo Spadas turi viską: nuosavą kino teatrą, „Formulės-1“ automobilį, vandens atrakcionų parką, net ryklį akvariume ir skraido privačiu lėktuvu. Jis gauna viską, ko tik įsigeidžia, bet ar yra laimingas? Kai neturi draugų, kai esi vienišas, jokie turtai nesuteiks laimės. Walliamsas teigia, kad materialinės vertybės nėra esminės. Jis sako, kad rašydamas Berniuką milijardierių rėmėsi ir asmenine patirtimi. „Jei nebūčiau išgarsėjęs, kažin ar būčiau ją parašęs. Pačiam teko matyti, kaip pasikeičia žmonių elgesys, kai praturtėji. Todėl ir norėjau, kad vaikai suprastų, jog ne viską galima nusipirkti už pinigus… Šiuolaikiniai vaikai vis labiau vertina pinigus ir trokšta šlovės. <…> Dažnai vaikai mano, kad užtenka kažkam mostelėti burtų lazdele ir tu jau garsenybė, milijonierius.“¹⁰

Vieniša jaučiasi ir apysakos Ponas Smirdžius mergaitė Chloja, atstumta mokykloje ir tarsi užgožta talentingos sesės. Chloja susidraugauja su vietiniu valkataujančiu benamiu Smirdžiumi. Jis net ne smirdi, o dvokia, dvokuoja ir yra „dvokiausias smardus sušvinkėlis, koks tik yra kada gyvenęs“ (p. 11). Bet Walliamsas nori parodyti, kad net tokie nemalonūs dalykai yra visiškai antraplaniai. Smirdžius – vienintelis žmogus, kuriam Chloja tikrai patinka. Jos mama pasiryžusi išvaryti visus benamius iš miesto, tad Chloja nusprendžia paslėpti poną Smirdžių sodo namelyje, nes nenori prarasti draugo, ir stengiasi, kad niekas jos paslapties nesužinotų. Apysakoje svarbiausia, kad šis žmogus yra mielas ir geraširdis, padedantis Chlojai ir jos šeimai bei padovanojantis pačią geriausią Kalėdų dovaną – šeimos susitaikymą.

Klastingoje tetulėje irgi žaidžiama vienatvės tema, čia ji taip pat graudi, nes mergaitė Stela „viską atiduotų: visą savo ateitį ir praeitį išmainytų į paskutinį šeimos apkabinimą“ (p. 135). Tik čia prie vaiko nelaimės dar prisideda apgaulė ir neteisybė. Pagrindiniai Walliamso knygų herojai nuoširdžiai kovoja su blogiu. Žuvus Stelos tėvams apysakoje Klastinga tetulė mergaitę globoti imasi pati baisiausia kada nors pasaulyje gyvenusi teta Alberta. „Būtybė atrodo tiek pastačius, tiek paritus, nors išties nei itin plati, nei itin aukšta. Vilki languotą švarką ir bridžius, ilgus ir pūstus, kokius kartais dėvi golfo žaidėjai. Veltinė skrybėlė su nukarusiomis ausimis puošia galvą. Iš burnos jai kyšo ilga stora pypkė. <…> Ant vienos rankos ji apsimovusi tvirtos odos pirštinę, ant kurios matyti neabejotinai tupinčios pelėdos siluetas“ (p. 31–32). Didžioji Bavarijos kalnų pelėda Vagnera – pats baisiausias kalnų paukštis, dar vadinamas skraidančiąja meška. Dažniausiai Walliamsas neatsisako išsamių itin nepatrauklių herojų charakteristikų ir paįvairina jas grotesko elementais. Smulkių, bauginančių išvaizdos elementų yra dar daugiau, jie vizualizuojasi į apibendrintą blogio įsikūnijimą. Ši istorija visai nebūtų linksma, jei liūdnos vaiko situacijos autorius nepaverstų tikrovės farsu: šaržuotas tetulės paveikslas, storžieviški jos pokštai, virstantys anekdotinėmis situacijomis, yra ne kas kita kaip nuoroda, kad su blogiu reikia kovoti visomis išgalėmis. Tam galima pasitelkti net ir vaiduoklį. Vienas primityviausių, bet ir savaip žaviausių momentų – maždaug dvylikos eilučių įvairaus šrifto didžiųjų ir mažųjų „a“ raidžių kartojimas su daugybe šauktukų, išreiškiantis baimę ir ją lydintį klyksmą. Ar tuo piktnaudžiaujama norint pavaizduoti baimės jausmą? Turbūt taip, bet tai paveiku ir tikslas pasiekiamas. Tokie jausmų išraiškos būdai kartojasi ir kitose knygose, kai norima sukelti juoko ar kitokį įspūdį. Tam prireikia net viso puslapio „CHA CHA CHA…“ didžiosiomis raidėmis, pavyzdžiui, Demonėje dantistėje, ir kt. Visi Walliamso tekstai pilni garsažodžių, sustiprinančių emocinį, ekspresinį lygmenį.

Teta Alberta Klastingoje tetulėje tik apsimeta globojanti mergaitę. Jos tikslas kitas. Ji siekia atimti iš Stelos jos paveldėtą tėvų dvarą. Gėrio pergalei pasiekti ir mergaitės drąsai parodyti pasitelkiamas pasakinis personažas vaiduoklis. Svarbiausia, kad apgaulė ir neteisybė nelaimi, o potekstėje slypi gili mintis – su blogiu ir klasta būtina kovoti iš visų jėgų.

Ne mažiau nepatraukli, baisi ir pavojinga akinamai baltu chalatu (atsiranda ir žaidimų spalvos ryškinimu) yra panelė Šaknis iš knygos Demonė dantistė. Užuot gavę iš Dantukų fėjos gražią dovanėlę, vaikai randa po pagalve pačių šlykščiausių dalykų, pavyzdžiui, šikšnosparnio sparną. Paaugliai krizena, džiūgauja ir mėgaujasi. Tos šlykščiosios „dovanos“ yra panelės Šaknies išdaigos. Ypač džiūgaujama dėl pikantiškų suaugusiųjų nesėkmių. Pargriuvus gamtos mokytojai panelei Kiškei, jos kelnaitės tiesiog žybteli prieš visą klasę. Mokytojai visomis spalvomis atsiskleidžia ir kitose Walliamso knygose. Vis dėlto šį kartą tekste susiduriame ir su ryškesniu didaktinių tikslų siekiu. Pagrindinis herojus Alfis labai nemėgsta lankytis pas dantų gydytoją, tad jo dantys pageltę. Taip prasideda apysaka. O kad pradžia būtų dar įtaigesnė, užsimenama: „Būk atsargus! Tai siaubo istorija“ (p. 11). Panašiai kaip ir Dahlo Raganose, kur jau antru sakiniu įspėjama, kad „ši knygelė nėra pasaka. Ji – apie TIKRAS RAGANAS.“¹¹ Na, o baisiosios panelės Šaknies klausimas paskaitoje apie dantų priežiūrą „Vaikai, kas iš jūsų nemėgsta eiti pas dantų gydytoją?“ (p. 53) iš tiesų skamba makabriškai. Šalia gausybės smagių nuotykių ir pavojų, kuriuos patiria Alfis ir jo draugai, knygoje daug liūdnų, graudžių epizodų: neturtas, neįgalumas, mirtis. Laiminga pabaiga ir komiškų epizodų persmelkti tekstai tarsi užglosto skausmingus dalykus, bet jų neištrina. Demonė dantistė – viena skaudesnių knygų, čia balansuojama ant baimės, juoko, praradimų ir atradimų ribos.

Šlykštuke (2020, liet. 2021) taip pat yra daugybė bjaurių suaugusiųjų, kurie kenkia vaikams. Vaizduojama sala priklauso pačiai blogiausiai, kaip ir beveik visose Walliamso knygose, veikėjai  – siaubūnei Gretai Gobšei, nekenčiančiai vaikų. Savo personažus Walliamsas pavadina neįmantriais vardais, atspindinčiais ryškiausius jų charakterio bruožus. Gobšės sūnėnas vienuolikmetis Nedas yra neįgalus, negali vaikščioti, bet tai jam netrukdo siautėti po salą patiriant daugybę nuotykių. Walliamsas nieko neišskiria. Visi yra tokie patys. Keistas padaras Šlykštukas, atsiradęs Nedo gimtadienio išvakarėse, yra fantazija, vaiko norų išsipildymo išraiška.

Blogio fenomenologijos žavesys

Prirašęs knygų apie blogus suaugusiuosius, Walliamsas nusprendė rasti dar vieną sėkmės nišą – atsigręžti į adresatą ir priminti, kad ir tarp vaikų esama pačių blogiausių. Dažniausiai jis renkasi dešimt blogiausių herojų, įkūnijančių tam tikras ydas.

Net šešių į lietuvių kalbą išverstų knygų pavadinimuose yra žodis „blogas“ ar „blogiausi“. Išleistos net trys knygos Blogiausi pasaulio vaikai (2016–2018, liet. 2017–2018), taip pat Blogiausi pasaulio mokytojai (2019, liet. 2020), Blogas tėtis (2017, liet. 2020), Blogiausi pasaulio tėvai (2020, liet. 2021). Nė vienas blogu vadinamas herojus turbūt toks nėra. Nosies krapštymas, tinginystė, brolio ar sesers skundimas, daiktų mėtymas kur papuola veikiausiai tėra hiperbolizuotas vaikų kasdienybės atspindys.

Mokytojai – mėgstamiausias Walliamso pašaipų objektas (nors epigrafais jiems reiškiama pagarba), jie piktdžiugiškai pajuokiami, negailestingai šaržuojami. Blogiausi pasaulio mokytojai – „labiausiai PASIŠLYKŠTĖTINA suaugusiųjų kompanija planetoje. Šie mokytojai yra baisiausias kiekvieno vaiko košmaras“ (p. 7), bet autorius ir dailininkas knygos pradžioje įdeda epigrafus „geriausiems pasaulio mokytojams“, tarsi norėdami pasakyti, kad tikrai visko visada būta, o žaidimas kontrastais patrauklus ir intriguojantis. Teksto pradžioje pateikiamas neva gautas direktorės laiškas apie patį Deividą Walliamsą, kuris esą buvęs vienas bjauriausių mokyklos vaikėzų. Piktnaudžiaujama metalepse, kiek pabodusia menine priemone. Ji tapo madinga, pamėgta ir kai kurių lietuvių autorių (Tomas Dirgėla). Gižėjimo mokyklos direktorės panelės Blužnies laiške Walliamsas negaili sau „pagyrų“, koks blogas mokinys jis buvęs. Jo, pasak anglų kalbos mokytojos panelės Vent, „rašymo įgūdžiai yra kaip grybo“. Jo rašyba ir gramatika tragiška“ (p. 11). Istorijos mokytojas ponas Saga mano, kad Walliamsas „turbūt kvailiausias kada nors gyvenęs vaikas“ (p. 11). Ši žaidimo blogiausiu grandinė tęsiama toliau. Krizenti verčia ir herojaus kvailumą patvirtinantys komentarai. Vis dažniau savo knygose Walliamsas balansuoja ant komikso ribos. Teksto mažėja, jis darosi vis nuobodesnis ir be Rosso iliustracijų čia jau, atrodo, nė iš vietos. Šv. Rutulio mokykloje pačių baisiausių mokytojų daugybė: matematikos mokytojas ponas Pentas, anglų kalbos ir istorijos mokytojai ponas ir ponia Meilučiai, gamtos mokslų mokytojas daktaras Siaubas ir kt. Nors visi jie tarsi turi išskirtinių savybių, bet bendrame fone atrodo schemiški, smirdantys, gadinantys orą, su baisiais dantimis, vilkintys megztais savo senučių mamų drabužiais (net kaklaraiščiu) ir pan. Piktdžiugiškas šmaikštavimas leidžia paaugliams pasijusti pranašesniems, rasti patvirtinimą, kad tik jie teisūs, įsijausti į veiksmą ir tiesiog greitai perskaityti kūrinį gaunant nemenką porciją pigaus juoko. Kartais sunku suvokti, kada Walliamsas tais piktdžiugiškais triukais žaidžia, o kada tiesiog mėgaujasi žvelgdamas į pasaulį pro didinamąjį stiklą.

Iš tikrųjų Frenkui iš knygos Blogas tėtis jo tėtis yra pats geriausias pasaulyje, o šis kūrinys pasirodė vienas iš įdomesnių. Pradžioje pasakoma, kad tai istorija apie tėtį Gilbertą ir jo sūnų Frenką. Žinoma, yra ir daugiau veikėjų, dalyvaujančių šių dviejų žmonių gyvenime: Frenko mama Rita, tėčio teta tetulė Flip, kartais prižiūrinti Frenką, ponas Dičkis, apibūdinamas kaip stebėtinai mažas nusikaltėlių bosas, vilkintis šilkinę pižamą ir chalatą bei avintis aksomo šlepetes su monograma „P. D.“ ir turintis du pakalikus – Smilių ir Nykštį. Daugelyje Walliamso knygų antraeiliai veikėjai vaidina svarbų vaidmenį ir yra ryškūs, jų charakteristikos tikslios ir detalios: Smilius pravardę gavo dėl ilgų laibų pirštų, o Nykštys – dėl milžiniškų nykščių. Šios fizinės savybės jiems padeda siekti gyvenimo kokybės: Smilius tobulai krausto svetimas kišenes, o Nykštys negailestingai kankina pono Dičkio priešus. Nykštys turi du nedorėlius sūnėnus – Vilą ir Meškį. Knygoje veikia ir piktavalis pono Dičkio liokajus Čangas, vikarė, pastorė Judita, policijos seržantas Pašiepa, vienaakis kalėjimo sargas ponas Strypas, teisėjas Piliorius, garsėjantis kietaširdiškumu, laikraščių pardavėjas Radžas. Kaip ir kitose knygose, jų paveikslus dar įtaigesnius daro taiklios iliustracijos, primenančios šaržuotą herojų vaizdavimą komiksuose.

Frenko tėtis – lenktynininkas. Tiesa, kad ir kiečiausias, jis yra „kibirų“, tai yra senų, iš dalių surinktų automobilių, lenktynininkas, gerbėjų vadinamas Gilbertu Didžiuoju. Iš pradžių tėčio ir sūnaus gyvenimas nuostabus. Tėtis laikomas miestelio didvyriu, todėl Frenkui netgi pasiseka gauti „geresnį matematikos testo pažymį, nes mokytojui per tėvų susirinkimą pavyko nusifotografuoti su jo tėvu“ (p. 26). Frenkas – didžiausias tėvo gerbėjas, jį tiesiog dievinantis ir svajojantis vieną dieną taip pat tapti lenktynininku. Tėvas savo sūnų vadina „bičiuliu“: „Jie buvo ne tik tėvas ir sūnus, bet ir geriausi draugai“ (p. 28). Be to, jie abu ir apvalučiai, atlėpausiai.

Vieną dieną tėčiui nesuvaldžius mašinos įvyksta nelaimė. Jam amputuojama koja. Berniukas visą laiką praleidžia ligoninėje su tėčiu, o mama ten lankosi retai. Jau iš pat pradžių apie ją menkai teužsimenama. Ji visą laiką kalba telefonu, o tai leidžia ją apibūdinti kaip abejingą, materialine gerove tesidominčią veikėją. Tėtis „gauna“ medinę koją ir po kelių mėnesių paršlubuoja kartu su Frenku namo, o ten – mamos raštelis, kuriame vienas žodis – „atsiprašau“. Ji juos palieka. Įpratęs būti herojumi, tėtis dabar jaučiasi „apskritu nuliu“ ir panyra į sielvartą. Namuose ima lankytis vyrai ir nešti iš jų daiktus. Paradoksalu, bet išneša net klozeto sėdynę. Šis tragikomiškas košmaras itin išryškina nepaprastai gražius sūnaus ir tėčio santykius. Liūdesio minutėmis jie visada „apsimyluoja“. Tai toks jųdviejų apsikabinimas. Frenkui niekas nesvarbu – nei skylėti megztiniai, nei tai, kad knygas į mokyklą tamposi plastikiniame maišelyje. Jis tiesiog turi geriausią pasaulyje tėtį. Viena vertus, atrodytų, kad toks jautrus, dvasingas ir net idealistinis ryšys nėra visiškai tikras. Kita vertus, komiška personažų elgsena jį daro tikrovišką ir nuoširdų.

Tetulė Flip – ypatinga asmenybė, prirašiusi gausybę neišleistų poezijos knygų: Odes baloms, Eiles apie rankų kremą, Omleto džiaugsmus, Tūkstantį eilėraščių apie laukines gėles ir piktžoles, Eiles senyvai moteriai, Dar daugiau eilių senyvai moteriai, Ir dar daugiau eilių senyvai moteriai, Gal jau gana eilių senyvai moteriai… Frenkui, kaip ir kiekvienam dvylikamečiam paaugliui, suvaikėjusių senolių eilės apie debesis, agrastus ir lietingas dienas, paukščių giesmes ir talko miltelius tikrai negali patikti. Nereikėtų atmesti ir minties, kad tarp savo skaitytojų Walliamsas galbūt regi ir suaugusiuosius, kurie, atėjus senėjimo tarpsniui, ne tik tampa juokingi, bet ir grįžta į pirmykštę naivumo stadiją, kuri adresatui paaugliui kelia juoką, beje, ne piktybinį, o tik nuoširdžiai geraširdišką. Walliamsas nevengia išryškinti buitinių, kasdienybės grimasų situacijų komizmo. Jis tuo mėgaujasi ir kartais piktnaudžiauja norėdamas įtikti ir patikti skaitytojams, nes apie tai beveik niekada nerašoma „rimtose“ knygose, kurias mes primygtinai siūlome skaityti vaikams. „Tetulė Flip iki kulkšnių nusmukusiomis kelnaitėmis tarsi koks krabas šonu klibinkščiavo į svetainę“ (p. 72). Neradusi tualetinio popieriaus, ji iš savo knygos išplėšia puslapį su eilėraščiu „Odė be lukšto virtam kiaušiniui“. Toks piktnaudžiavimas noru papirkti skaitytojus ilgainiui pabosta, nes kartojasi, o kai kada net atrodo vulgarus: „– Sekmadienį tikiuosi pamatyti tave bažnyčioje! – viltingai pridūrė moteriškė, trindamasi mėlynę ant subinės“ (p. 80). Tokios frazės jaunesniesiems paaugliams daro įspūdį, nes jie mano, kad taip tarsi kalbama jų kalba.

Dėl sūnaus gerovės tėvas įsipainioja į nusikalstamą veiklą, o Frenkas lekia užsilipęs ant automobilio stogo 160 kilometrų per valandą greičiu ir daro viską, kad tik išgelbėtų su blogais žmonėmis susidėjusį tėtį. Net ir pakliuvęs į kalėjimą už dalyvavimą apiplėšiant banką tėtis Frenkui netampa blogu tėčiu.

Atrodo, Walliamsas nevengia socialinių problemų ir gal net sąmoningai jas aktualizuoja. Jo herojai dažnai gyvena skurdžioje aplinkoje, jiems trūksta pinigų (išskyrus Berniuką milijardierių), bet svarbesnė yra dvasinių dalykų, meilės išraiška.

Nuotykis prieš neteisybę

Šiek tiek atokiau nuo knygų apie absoliučiai blogus veikėjus rikiuojasi tie Walliamso kūriniai, kurių pirmame plane – ryškesnis nuotykis, bet ir čia šalia yra našlaitystė, draugystė, neįtikėtini kontrastingų herojų susidūrimai. Prie tokių priskirčiau Žiurkainį (2012, liet. 2015), Vidurnakčio gaują (2016, liet. 2017), Didįjį senelio pabėgimą (2015, liet. 2016), Bakingamo rūmų pabaisą (2019, liet. 2021), Šlykštuką (2020, liet. 2021) ir Ledo pabaisą (2018, liet. 2020). Nors ir čia Walliamsas neatsisako savo kūrybinės sėkmės atradimų, bet nuoširdumo ir jautrumo užuomazgų šiose knygose daugiau. Ten, kur Walliamsas balansuoja ant juoko ir liūdesio ribos, prasmės gerokai padaugėja.

Knygos Žiurkainis herojė maža našlaitė Zoja gyvena su bjauria pamote Šeila. Zoja kaip įmanydama slepia rastą žiurkiuką, nes, kaip ir visose Walliamso knygose, piktadarys antiherojus – šiuo atveju Bartas – nori iš jo pagaminti mėsainį. Iš pirmo žvilgsnio neįmanoma draugystė virsta ne tik juoko, bet ir geraširdiškumo išraiška, kai mylime tuos, kurie mums svarbūs.

Ledo pabaisoje iš Kirmėlynės prieglaudos pabėgusi dešimtmetė našlaitė Elzė po klajonių šaltomis Londono gatvėmis prieglobstį randa Gamtos istorijos muziejuje, kur susitinka su dešimties tūkstančių metų senumo mamutu. Šalia dažniausiai veikiančių antagonistų Walliamso apysakose esti ir protagonistų. Kvaištelėjusi Gamtos istorijos muziejaus valytoja Dotė yra vienintelė norinti Elzei padėti.

Jautri ir kiek kitokia knyga – Didysis senelio pabėgimas. Pasirodo, pokštautojas Walliamsas yra ir labai jautrus kūrėjas. Dvylikamečio Džeko senelis – Antrojo pasaulinio karo lakūnas. Sendamas jis vis dar mano, kad karas tebevyksta. Nuotykiais maskuojama skaudi senatvės liga. Walliamsas siūlo kitokį vaikaičių ir senelių draugystės sprendinį: atrasti suartėjimo su vienas kitu džiaugsmą, priimti tai, kas neišvengiama, ir su tuo susitaikyti.

Vidurnakčio gaujoje daugiau šėlsmo, neapsieinama be siautėjimo. Veiksmo vieta – ligoninė. Tai šiek tiek baugi erdvė, dieną atrodanti saugi, o naktį tampanti neįtikėtinai įdomi ir tinkama vykti keistiems nuotykiams.

Aprėpti ir kryptingai apžvelgti Walliamso kūrybą nėra lengva. Viena yra akivaizdu: tai malonumą, skaitymo džiaugsmą itin nesigilinant, atsipalaiduojant leidžianti patirti pramoginė literatūra, nieko neįpareigojanti ir skatinanti tik minimaliai susimąstyti. Juk knygų reikia visokių, skaitymas nėra vien darbas, tai ir poilsis. Walliamsas neleidžia skaitytojams nuobodžiauti. Bet tik tą akimirką. Paskaitei, pasijuokei ir gal (ne)pamiršai…

______________________________

¹ Berniuko milijardieriaus autorius D. Walliamsas: „Išgarsėjau tikrai ne realybės šou“, parengė Jūratė Dzermenkaitė, interneto prieiga: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/berniuko-milijardieriaus-autorius-d-walliamsas-isgarsejau-tikrai-ne-realybes-sou-286-464708 (žiūrėta 2021-10-15).

² Ibid.

³ Ibid.

⁴ Ibid.

⁵ Ibid.

⁶ Ibid.

⁷ Ibid.

⁸ Ibid.

⁹ Ibid.

¹⁰ Ibid.

¹¹ Roald Dahl, Raganos, Vilnius: Homo faber, 1997, p. 5.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 4 (100)