Trapi riba tarp didvyriškumo ir beprotystės, arba Šrilankietiška Robino Hudo versija

Rinkdamasi, kokią knygą recenzuoti, šįkart teturėjau vieną reikalavimą – jokių išankstinių lūkesčių. Tad tiesiog dar kartelį užmečiau akį į ką tik pasirodžiusias verstines užsienio autorių knygas ir pasirinkau tą, kuri pirmiausia patraukė akį ir kurios autorius man buvo negirdėtas. Nesuklydau – Nizrana Farook išties debiutavo kūriniu Mergaitė, pavogusi dramblį* (tiesa, originalo – anglų – kalba neseniai pasirodė ir antroji jos knyga, sukonstruota panašiu naratyviniu principu, tik čia pagrindiniai herojai – berniukas ir banginis). Gimė autorė Kolombe, Šri Lankoje, o šiuo metu su šeima gyvena Hertfordšyre, Anglijoje. Nizrana mėgsta kurti savo vaikams istorijas ir vieną dieną nutarė jas užrašyti. Šioji, tapusi recenzijos objektu, pasirodė jau baigus magistro studijas, susijusias su rašymu vaikams. Kaip nurodoma ketvirtajame viršelyje, knyga skirta 8–12 m. vaikams. Tiesa, mano akimis, patyrusiam dvylikamečiam skaitytojui ji gali būti kiek per lengva.

Jau užsiminiau, kad knyga patraukė akį. Sodrių, ryškių spalvų viršelis tikrai žada egzotišką nuotykį. Iliustracijų knygoje beveik nėra, tuo pačiu stiliumi dekoruotas pirmas kiekvieno skyriaus puslapis skiriasi tik vienu elementu – jame pasirodo tai gyvatė, tai paukštis, tai deimantas, ir visi jie susiję su knygos turiniu.

Kūrinio veiksmas vyksta Šri Lankoje (seniau ji vadinosi Serendibas – šis pavadinimas minimas ir knygoje), gimtojoje autorės žemėje. Tad nenuostabu, kad kūrinyje gausu ryškių rytietiškų kvapų, garsų, spalvų ir skonių. Šurmuliuojanti karaliaus šventė, vilnijanti citros melodija, kleganti minia ir žvangantys cimbolai, žaliuojantys melionmedžiai ir ryžių laukai, žydintys lotosai, ryškaus šilko suknelės, šafrano spalvos tunikos, santalų ir jazminų aromatai, prekystaliai, nukrauti kardamono ir kumino prieskoniais, – autorė skiria dėmesio visoms skaitytojo juslėms, o tai irgi smarkiai prisideda prie istorijos dinamikos. Į akis ypač krinta knygoje minimi įvairiausi tam kraštui būdingi augalai (medžiai ir jų vaisiai, gėlės ir t. t.), šrilankietiški valgiai. Tiesa, ne veltui parinkau žodį „minimi“ – autorė pernelyg neplėtoja aprašymų. Kaip sako ji pati, „pasitikiu skaitytoju ir tikiu, kad visa, ko trūksta, jis užpildys pats. Manau, kad galima perteikti pasaulio turtingumą ir spalvingumą ir be ilgų aprašymų. <…> Vien medžio pavadinimas ar lapo forma gali leisti skaitytojui pajusti pasaulio skonį“ (Nizrana Farook, „What does a jambu taste like?“, interneto prieiga: https:// www.sla.org.uk/article/alison-tarrant/varied-voices-2020-1-nizrana-farook-what-does-a-jambutaste-like, žiūrėta 2021-08-10). Ji pabrėžia, kad tai gali įvykti kiekvieno vaiko galvoje – net jeigu jis niekada nėra buvęs toje pasaulio dalyje. Galbūt galima dėl to diskutuoti, bet manau, kad autorei tikrai pavyko perteikti tos šalies atmosferą, – ji švelniai įpina egzotišką aplinką į knygos vyksmą.

Tai nuotykinė apysaka, taigi čia labai svarbi dinamika ir herojiškumo linija. Knygoje netrūksta įtemptų momentų, skaitant ne kartą kils klausimas  – tai kas gi čia nutiks? Autorė jau nuo pirmo sakinio intriguoja skaitytoją: „Čaja pažvelgė į bronzinę ietį, nukreiptą jai į kaklą“ (p. 7). Čaja – pagrindinė kūrinio herojė. Ji tikra nutrūktgalvė („Lakstai kaip kokia pajodžarga! Šią savaitę adau jau trečią tavo sijoną“ (p. 22), „dvylikos metų, šviesiai rudos odos, į ilgą kasą supintais plaukais, aukšta“ (p. 23). Greitai sužinome, kad Čaja užsiima vagiliavimu. Išsamių faktų apie kūrinio protagonistę knygos pradžioje autorė nepateikia ir visą dėmesį sutelkia į patį vyksmą. Tačiau pamažu iš smulkių detalių kai ką visgi sužinome. Pavyzdžiui, kad Čajai visai ne prie širdies puikuotis turtais: „Įdomu, kiek brangenybių reikia vienam žmogui?“ (p. 9). Netrukus paaiškėja, kad Čaja pavagia karalienės brangenybes siekdama padėti krokodilo užpultam ir nuo to laiko negalinčiam vaikščioti berniukui – jam pagydyti reikalinga didelė pinigų suma. Taigi atsispiriant nuo brangenybių vagystės ir plėtojama visa istorija: kaltę prisiėmęs Čajos draugas Nylas nuteisiamas myriop. Mergaitė pasiryžusi draugą žūtbūt išgelbėti, tad greitai sukuria planą, kaip tai padaryti, ir jiems pavyksta pabėgti į džiungles. Beje, dar vienas svarbus personažas, kuris leidžiasi į nuotykius sykiu su Čaja ir Nylu, yra Nura. Tai pašalietė, atvykusi iš kitos šalies, tad viskas jai aplink nepažįstama. Iš pradžių Čaja jos nemėgsta, bet vyksmui rutuliojantis visi trys vaikai tampa gerais draugais. Beje, sakyčiau, kad Nura yra arčiausiai skaitytojo patirties, nes daugeliui šios egzotiškos šalies kultūra taip pat nepažįstama, tad tam tikra prasme jie galėtų su šia veikėja tapatintis.

Svarbu, kad kūrinio veiksmas vyksta šalies politinių permainų fone. Esama santvarka pražūtinga. Karalius savanaudiškais kėslais daro nedorus darbus, netgi nuteisia mirčiai vaikus. Taip jis rodo tariamą savo galią, nes bijo prarasti sostą, kadangi nėra karališko kraujo. Perimti sostą nori tikrasis įpėdinis Sena – vaikų gimtojoje gyvenvietėje jis kursto nepasitenkinimą karaliumi ir sukilimą. Taigi prie jo, kaip galima tikėtis, pabėgę į džiungles prisideda ir vaikai. Pats Sena – visai ne karaliaus įbrolis, o… įseserė Lyla. Ji įkūnija idealistinį gero valdovo, besirūpinančio žmonėmis ir šalies gerove, įvaizdį. Taigi kūrinyje svarbi visuomenės socialinio pasiskirstymo tema, neturtingosios jos dalies problematika. Tai nematomi žmonės, į juos niekas nekreipia dėmesio („Kaip ir visada, kai eidavo vogti, vilkėjo senus, sudriskusius drabužius <…>. Net keista, kokie yra „nematomi“ vargšai! Kai Čaja taip apsirengdavo, žmonės jos nepastebėdavo“, p. 34–35). Apskritai šioje tikrovėje praktiniai dalykai ne paskutinėje, o dažnai pirmoje vietoje. Pavyzdžiui, pabėgęs iš kalėjimo, Nylas pakomentuoja: „Maniškiai apsidžiaugs, kad pabėgau <…>. Jie dabar turbūt sunkiai verčiasi be mano uždarbio“ (p. 106).

Kita vertus, autorei svarbūs ir su turtingaisiais susiję stereotipai. Pavyzdžiui, Čaja mano, kad turtingai gyvenanti mergina negebėtų atlikti nieko panašaus, ką daro ji pati: „Tu gali man padėti? Tu, pirklio Kazimo duktė, kuri kasdien vilki šilko sukneles ir avi prašmatnius batelius?“ (p. 66); „Čia tau ne kokia iškyla prie upės“ (p. 96). Turtingesniųjų sluoksnį Čaja netgi sieja su kvailumu. Tačiau autorė nori aiškiai pasakyti skaitytojui ką kita: nei turtai, nei skurdas nelemia žmogaus vertės. Nura, nors turi turtų ir tarnų, atvykusi į kitą šalį neturi draugų ir jaučiasi tokia vieniša, kad iš liūdesio ryžtasi įsivelti į pavojingą nuotykį. Pamažu ir ji atranda visai kitą, nepažįstamą pasaulį, ir šiam pažinimui negali prilygti jokie turtai: „Pasaulis pilnas nuostabių dalykų! Augalų, galinčių justi, dramblių, mokančių maudytis, skraidančių voverių… Norėčiau visus juos pažinti“ (p. 139). Taigi kūrinyje plėtojama visuomenės kaip bendro darinio, kuriame visi žmonės, kad ir skirtingi, turėtų būti lygūs, pamatinių vertybių tema.

Kaip jau galima suprasti iš kūrinio pavadinimo ir viršelio, svarbų vaidmenį knygoje atlieka ir Ananda – karaliaus dramblys, kurį Čaja pavagia siekdama išgelbėti Nylą. Tai, kad drambliui teko garbė atsidurti net knygos pavadinime, žada, jog kūrinyje jis atliks ryškesnį vaidmenį. Bėgančius iš kalėjimo vaikus dramblys nugabena iki džiunglių, vėliau vaikai jį palieka, kad galėtų sparčiau eiti, bet Ananda pasirodo pačiu laiku – kai vaikai vienas nuo kito pasiklysta – ir ištraukia Čają iš upės, taigi išgelbsti gyvybę. Kai labiausiai reikia – kaimelyje kilus gaisrui, – Ananda pasirodo ir darkart. Užsilipusi ant dramblio Čaja pasiekia varpą ir jo gaudesys įspėja gyventojus apie pavojų. Taigi kaskart istorijoje pasirodąs dramblys skaitytojui signalizuoja apie tikėtiną siužeto posūkį ir apskritai įprasmina visos gyvosios gamtos reikšmę, jos neatsiejamumą nuo žmogaus gyvenimo. Gražus ir jautrus Čajos ir dramblio santykis rutuliojasi pamažu, ir mergaitė pastebi, kad gyvūnui ima puoselėti vis šiltesnius jausmus. Svarbu ir tai, kad skaitytojas sužino ne vieną faktą apie šį gyvūną, pavyzdžiui, kad dramblių labai jautri uoslė – jie geba užuosti iš gana didelio atstumo. Tiesa, autorė sako pirminiame sumanyme neketinusi daug dėmesio skirti gyvūnams, bet vėliau supratusi, kad būtina jiems suteikti reikšmingesnį vaidmenį („Better at home: Nizrana Farook“, [2.55–3.20], interneto prieiga: https://www.youtube.com/ watch?v=xqxHg_sMk28, žiūrėta 2021-08-05).

Kūriniui įpusėjus, autorė atskleidžia skaitytojui daugybę istorijų, dėl ko Čaja vagiliauja: norėdama padėti vienam kaimo gyventojui atstatyti musono sugriautą namą, mokytojai, netekusiai regėjimo ir dėl to likusiai be darbo, našlei, netekusiai vyro, ir t. t. Čaja vagia tik iš turtingų kaimiečių. Neabejotina, kad ji įkūnija garsųjį Robino Hudo, gimusio anglų tautosakoje, personažą. Taigi moralinė kūrinio dilema čia akivaizdi ir, ko gero, niekada neišsprendžiama – ar galima blogai elgtis dėl gėrio? Ar iš tikrųjų Čaja gali spręsti, kas teisinga, o kas ne? Gal tai, kas jai atrodo gerai, nėra gerai kam nors kitam, gal tie, dėl kurių ji kovoja, jos to visai neprašo ir nepritaria jos poelgiams? („– Galėtum gyventi geriau. / – Geriau? Ar taip, kaip nori tu?“, p. 19).

Čają galėtume laikyti gana įžūlia mergaite, be to, atrodo, kad ji šventai tiki tuo, ką daro („Aš tik paėmiau tai, kas priklauso mums“, p. 44), visgi giliai širdyje ji suvokia ir tamsiąją šio heroizmo pusę ir pripažįsta kartais apgailestaujanti dėl savo poelgių, o vogdama laikosi ir neišduoda tam tikrų principų: Čaja niekada neima to, kas tiesiogiai nepagelbėtų likimo nuskriaustiesiems, – pavyzdžiui, nepavagia iš Nuros indaujos saldumynų, nors labai jų nori. Autorė gana gerai motyvuoja Čajos gebėjimą daryti tai, ką daro. Skaitant galima pastebėti, kad mergaitė itin atidi aplinkai ir jos detalėms: anot Čajos, žmonės niekada nepastebi ramių ir tylių žmonių, jie pastebi tik judesį; žmonės niekada nežiūri į viršų, o naktį yra ypač įsitempę, nes bijo būti apvogti, kol miega. Tiesa, visi šie paminėti tarytum nekalti dalykai iš tikrųjų tik sustiprina politinį kūrinio vyksmo foną – šalyje niekas nesijaučia saugus.

Ir visgi Čaja – vaikas, tad nors yra stipri, turinti didelį teisingumo jausmą, ryžtinga, vis dėlto taip pat dar gana naivi, neapgalvotai impulsyvi. Ką padariusi, viso to mastą ji supranta tik gerokai vėliau, kai viskas įvykę, kai galima bausmė ima alsuoti į nugarą. Apsivogusi Čaja greitai pajunta kaltę, nes karalius, ieškodamas vagies, kaime ima vykdyti kratas („Jos kaimas kenčia. Dėl jos kaltės!“, p. 26). Taigi po pasirinktu stipriu protagonistės įvaizdžiu slepiasi daug gilesni sluoksniai – būdama dar tik vaikas, Čaja prisiima vaidmenį, kurį turėtų atlikti suaugęs žmogus, valdantis šalį. Tai autorė nori pasakyti šalia skaitančio vaiko esančiam suaugusiajam. Na, o ši jos plėtojama Robino Hudo padiktuota problematika, greičiausiai kankinsianti ir daugelį skaitytojų, puikiai reziumuojama Nylo lūpomis: „Nežinau, kuo tave laikyti – didvyre ar beprote“ (p. 17). Ko gero, kiekvienas sau atsakys savaip.

Knygoje kalbama ir apie visuomenėje gajus su moteriškąja lytimi susijusius stereotipus. Pavyzdžiui, atrodo visiškai neįtikėtina, kad vagystę galėjo įvykdyti mergaitė, – iškart priimama prezumpcija, kad tai tikrai turėjo būti berniukas („Rūmų sargybinis net įsikalė į galvą, kad ten buvo mergaitė <…>. / – Niekas juo ir netiki. Mergaitė!“ (p. 23–24). Net kai Čaja prisipažįsta pavogusi brangenybes, ja vis tiek niekas netiki, o Senos bendrininkai ir princesė Lyla iškart padaro prielaidą, kad brangakmenius tikrai pavogė berniukas – Nylas. Beje, prisiminkime ir autorės pasirinktą personažą, ketinantį nuversti neteisėtą karalių, – juk tai taip pat moteris. Kita vertus, Nylas, nors ir berniukas, vaizduojamas kaip perdėm nuolankus, nepasitikintis savo jėgomis, nesuprantantis savo kaip asmenybės poreikių, įspraustas į visuomenėje įsigalėjusius rėmus. Čajos personažas nuolat skatina jį išlaisvėti, bet visų šių savybių autorė jokiu būdu nesieja su nevyriškumu. Į dėmesio centrą čia visų pirma iškeliama asmenybė, jos poreikiai, o ne lytis.

Neabejotina, kad visa ši pasakojamoje istorijoje esanti ir gvildenama problematika susijusi su pačios autorės šaknimis. Lengva justi, kad rašytoja kalba jai rūpimomis, jautriomis temomis. Taip pat norėtųsi pažymėti, kad kūrinio kalba nėra sudėtinga, sakiniai ne per ilgi, jie nevargina, – autorė tikrai jaučia pasirinkto amžiaus skaitytoją. Nors ji (kaip ir vertėja) labai jam ir nepataikauja – esama čia ir tokių žodžių kaip kakofonija, kleptomanija, treliavimas ir pan., kurie nebūdingi tokio amžiaus vaikų žodynui. Gebėjimas išlaikyti šią pusiausvyrą  – vaikų literatūros vertybė. Pati istorijos struktūra taip pat labai palanki pasirinkto amžiaus vaikui skaityti – skyriai trumpi, kiekvieno jų pabaigoje paliekama intrigos užuomazga. Apskritai reikia pasakyti, kad autorė neblogai vysto personažų charakterius, perteikia priežasties ir pasekmės ryšį. Vaikai vienas iš kito daug išmoksta: Čaja sušvelnėja ir tampa ne tokia kategoriška, Nura įgauna drąsos, o Nylas – savivertės. Na, o tai, kaip ši istorija baigiasi ir kokių nuotykių vaikai patiria, žinoma, norėtųsi palikti sužinoti skaitytojui.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad ši knyga nėra išskirtinė bendrame panašaus pobūdžio, o juo labiau visos vaikų literatūros kontekste. Ko gero, paprašyta rekomenduoti, tikrai jos nenurodyčiau, nes tai nėra ilgai atmintyje išliekantis kūrinys. Ir vis dėlto tai smagi nuotykinė istorija, praturtinanti jaunojo skaitytojo kultūrinį kontekstą, kelianti estetinį skaitymo malonumą, kuris kyla iš istoriją gaubiančios atmosferos autentiškumo, užčiuopianti temas, kurios šiais laikais vis dar yra aktualios, tik galbūt įgavusios kiek kitas formas.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 4 (100)