Ne tik vaikams, arba Ant literatūros vaišių stalo – ir ajerų kisielius
Akvareliniai liejiniai labai tinka naujausios Dainiaus Gintalo eilėraščių knygos vaikams Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai, varanai ir varlės viršeliams*. Dailininkė Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė gražiai iliustravo šį keliasdešimties tekstų rinkinį, eilučių grafinį piešinį papildydama laisvesnės, minkštesnės linijos formomis, taip prisidėdama prie knygoje kuriamos nekonvencinės, vienu žanru nenusakomos atmosferos.
Nekonvencinė. Kodėl vartoju tokį įmantrų žodį? Bandau pakomentuoti. Vis sukau galvą, kaip apibūdinti šiuos autoriaus tekstus. Knygos anotacija ketvirtajame viršelyje apie turinį sako taip: „žodžiai žaismingai liejasi, tai džiazo, tai repo ritmu“. Atkreipiamas dėmesys, kad šiame rinkinyje nerasime „tradicinių rimuotų ketureilių, kurie paprastai rašomi vaikams“. Šie teiginiai drumsčia tariamo kritiko tariamą laimę išsyk rasti galutinę formuluotę, suteikiančią galimybę Gintalo poezijos rinkinį padėti šalia žanriškai apibrėžtų klasikinių tekstų vaikams. Na, tarkim, tokių kaip Martyno Vainilaičio, Anzelmo Matučio ar Vytės Nemunėlio knygos. Bet ir prie laisvos raiškos ir saviraiškos pastarojo meto leidinių, skirtų vaikams (pavyzdžiui, prie Tomo S. Butkaus knygos apie Bumbą Dumbą ar Gyčio Norvilo Vėžlio Dūmo), be išlygų jo nepavyksta padėti. Gal prie pastarųjų autorių Gintalą galima būtų prišlieti kaip tos pačios literatūrinės kartos atstovą – galbūt pavyktų rasti šį tą susijusio ir su amžiumi, ir su bendra pasaulėjauta, bet tai jau nebe recenzijos reikalas.
Pats Gintalas, regis, dėl to nesuka galvos ir turbūt teisingai daro. Ankstesnioji jo knyga vaikams Duokit kelią Begemotui! turėjo daugumą tradicinę formaliąją raišką išlaikančių poezijos vaikams bruožų (ritmas, rimas ir pan.), o ši galėtų žymėti visai kito etapo trajektoriją. Ir naująjį kūrybos metą turbūt bent iš dalies būtų galima gretinti su šio autoriaus poezija suaugusiesiems ar atrasti remiantis sąsajomis su ja – kaip tik šiemet išleista ir jau literatūrine Jotvingių premija apdovanota jo eilėraščių knyga Vienos vasaros giesmė, kuri perskaitoma vienu ypu, vieno atodūsio ritmu. Turbūt taip ir buvo parašyta. Jei dairytumėmės panašių kūrybinės energijos ar gaivališko proveržio analogijų, ko gero, galėtume prisiminti aktyviuosius ir produktyviuosius Sigito Gedos metus, kai pagret būdavo išleidžiamos kelios poezijos knygos, tarp jų ir vaikams skirtoji. Tokių laikotarpių kūryba sunkiausiai įspraudžiama į kokius nors rėmus – dažnai paklūsta tiek formaliesiems, tiek amžiaus tarpsnių reikalavimams. Ir vienintelis klausimas tokiu atveju, kiek ši laisvė pasiteisina, konkrečiau – kiek skaitytojas ją atpažįsta ir pripažįsta pagal savo amžiaus kategoriją. Ir atsakymai į tokius klausimus dažniausiai neįmanomi išsyk, suformuluojami tik bėgant laikui, jei nenukrenta ar kaip kitaip nedingsta nuo visko apkrauto literatūrinių vaišių stalo (jei tokiu vaizdiniu galėtume apibūdinti leidžiamų knygų gausą šiame dominuojančių vartojimo bruožų įgijusiame pasaulyje).
Atsitraukime nuo pagundos apdejuoti nykstančias amžinąsias vertybes ir grįžkime prie Gintalo poezijos rinkinio. Kalbant apie knygos turinio improvizacinį aspektą, galbūt vertėtų turėti omeny ir daugiametį autoriaus bendradarbiavimą su teatro ir muzikos pasauliu įvairiopomis formomis – libretai įvairiems operiniams kūriniams leido tobulinti ar atskleisti ir pateikti skaitytojams ar klausytojams tam tikrą poetinio teksto ritmiką, kuri neleidžia visiškai išskysti jo struktūrai ir suteikia pagrindą įvairiems kalbiniams žongliravimams, ką liudytų antroji knygos pavadinimo dalis: „varnos, varvekliai, varanai ir varlės“. Tie fonetiniai eksperimentai, kuriuos gal būtų galima pavadinti ir avangardiniais, suteikia drąsos ieškojimams „čia ir dabar“, leidžia atrasti poeziją kaip netikėtumą, atsikratyti numanomumo prakeiksmo – jo poveikio neišvengia tradicinė eiliakalvystės mokykla vaikams. Būtent ši žaismė, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, labiausiai paverčia Gintalo poeziją būtent poezija vaikams.
Dėl tematikos turbūt gali kilti įvairių klausimų. Kiek sudėtingos temos, apvilktos ne visai įprastais poetinės formos drabužėliais, leidžiasi atpažįstamos jaunųjų (ypač jaunesniųjų) skaitytojų ir juos įtraukia? Net jei kas nors tą atsakymą ir suformuluotų, tokios formuluotės netaptų baigtinės.
Kad ir kaip ten būtų, turbūt svarbu, kad autorius neišeina iš amžinųjų vertybių rato arba lieka netoli jo. Šalia įvairių kitų šiuose eiliuotuose tekstuose galima atrasti draugystės, siekio išsivaduoti iš vienatvės būsenų, atrasti kitokių bendrystės formų ir pasaulėžiūros taškų… Šiuo požiūriu knygai būdingas eilėraštis „Varlės prašymas“. Jame yra ir ganėtinai ekspresyvi siužetinė slinktis, ir gražių žaidimų kalbos galimybėmis, ir netikėtų, originalių palyginimų, metaforų. Pavyzdžiui, performuluota tradicinė tekstų vaikams ir ne vaikams poetinė klišė, susijusi su boružėle, gali suskambėti ir žavingai, ir drastiškai ir įtraukti, nes sunku prognozuoti, kur nuves toks tekstas: „Boruže boružėle, / dailioji Dievo karvyte, / būk gera, / nebūk karvė, / tapk mano karpa / bent vakarui, / kad tapčiau pačia dailiausia rupūže, / kad varanas mane pakviestų šokti / ir mes drauge / įšoktume į mėnulį“ (p. 34). Tikiu, kad dalį šios knygos dar nevarčiusių skaitytojų ši citata paskatins pasidairyti leidyklos „Žalias kalnas“ leidinių…
Kalbant apie knygos siužetiškumą ir struktūrą pasakytina: autorius pasirinko žiedinę kompoziciją. Bendroje nekonvencinės poezijos tekstų dėlionėje tai atrodo gan vykęs sprendimas – griežtesnė tvarka ar bent jos įspūdis šiuo aspektu kuria tolydumo įspūdį.
Kaip jau minėta, pats siužetas intriguoja, yra beveik nenuspėjamas, įvairaus ilgio ritmuotuose tekstuose – eilėraščiuose – alsuoja paradokso dvasia, nevengiama humoro ir ironijos, aukštojo ir žemojo stilių mišrainė sukuria originalią knygos nuotaiką: „Vienąkart varnos / iš debesų tešlos danguje lipdė slibiną, / didelį, baltą slibiną, o paskui snapais iškalė žodžius: ŠITAS UGNIM NESISPJAUDO“ (p. 5).
Įvairiopi personažai – varnų įvairiopa veikla, pastabos apie varveklių pasaulį, gretinimas su varlėmis ir varanais – „var“ varijavimas kartais priartėja prie filosofinių gelmių, o kartkartėm nuslysta į tam tikrą žodinę periferiją ir atrodo žaismė dėl žaismės. Ypač tai pasakytina apie eilėraščius, esančius knygos viduryje. Žinoma, pojūtis, jog tavo, skaitytojau, skaitomoje knygoje gali nutikti bet kas, maloniai nuteiks aštresnių pojūčių mėgėjus. O galbūt privilios ir naują, mažiau su knygomis susipažinusių skaitytojų būrį.
Tiesa, nedrįsčiau Ajerų kisieliaus laikyti vien knyga vaikams. Prasminė pusiausvyra tikrai sudėliota ir suaugusiesiems. Kad ir tokios eilutės: „Visi nuščiuvę sužiuro į varną, / tupinčią ant elektros stulpo. // „Tai ne voras ant varveklio, skrendantis pas varanus“, – lyg ir nusišaipė ta“ (p. 30). Tokios ir panašios struktūros frazės galbūt galėtų būti labiau suaugusiųjų ir vaikų skaitymo kartu strategijos dalis. Na, arba bent jau autorinio atlikimo. Va čia gal ir praverstų kokia nors laikmena kaip knygos priedas – kur autorius šią knygą įskaito pats. Dar galima būtų paieškoti reperio, greitakalbe su emocija beriančio tekstus, panašius į šį: „VOR VAR KAR VOR VAR KAR / sujudo varanai…“ (p. 45). Žinoma, varanų, varnų, varlių ir varveklių gretinimas gamtamokslio atstovui sukeltų pasibaisėjimą, bet niekas ir nežadėjo, kad poezija privalo pavaduoti dokumentiką. Kita vertus, visuotinis atšilimas gerokai keičia įprastinius dėsnius ir žanrus ne tik klimatologų suvestinėse.
Verta pažymėti, kad Gintalo kūrybai tarsi ir visai natūralu judėti atlikimo, slemo, performanso link. Tokios poezijos nėra daug, ji dar tik atranda savąsias teritorijas lietuvių eilėraščių krašte, tad ši knyga yra savotiškas atradimas tiems, kurie anksčiau mažai domėjosi autoriaus kūryba.
Žinoma, raiškos laisvė ne visada turi įprastas formas. Minėta, jog sunku apibrėžti šiuos eiliuotus kūrinius žanriškai. Aišku, kad tai ne grynoji lyrika ar koks tvirtai sukaltas eilėraščių legionas. Galbūt vertėtų kaip futbole įsitaisyti VAR peržiūrą ir peržvelgti eilėraščius dar kartą, bet tai turbūt atliks vėlesnės kritikų kartos, kai kūrinys įgis tam tikrą laiko distanciją…
Ajerų kisielių galima laikyti originalia, novatoriška knyga. Galbūt nekantresniam skaitytojui sunkoka iš karto tokius tekstus pritaikyti išsamesnei analizei, nes eksperimento dvasia neleidžia panirti į teksto prasmes įprastais būdais. Tačiau galimybės pažinti kalbos raišką šiame leidinyje atsiskleidžia puikiai. Tarkim, žongliravimas garsais ir intonacijomis primena dar vieno Gintalo kartos poeto – Benedikto Januševičiaus, kuris kol kas vaikams gal ir nerašo, – tekstus. Pavyzdys iš Ajerų kisieliaus: „[k]iti varanai buvo tolimi varveklių giminaičiai, / nes lygiai taip pat į žodžius / it sulos įvarvindavo VAR. / Taigi, užuot pasakę kiškis, būtinai pasakys „VARkišVARkis“ (p. 29).
Galima būtų dar daug ką cituoti, minėti, bet tebūnie tai kitų straipsnių ir tyrėjų prerogatyva. Pirminei apžvalgai tiek turbūt pakaktų.
Gal tik pridurčiau, jog perskaičius šią knygą norisi rasti laiko ramiai pabūti, pasvarstyti, apibendrinti. Ir tos mintys turbūt būtų susijusios su tam tikru perspektyvos apmąstymu – neabejoju, kad ši poezija, autoriaus balsu skaitoma, gali būti ragaujama ir valgoma bet kokio amžiaus eilių mėgėjų. Bet kiek vaikas būtų pajėgus tai perskaityti be tarpininko, be perteikėjo? Tai viena iš skirčių tarp garsiai atliekamos ir tyliai skaitomos poezijos. Ir šiuo požiūriu poeto tekstai jau gerokai pajudėję nuo akademinio skaitymo prie mikrofono link triukšmingesnio saviraiškos, gatvės meno. Sunku pasakyti, kur ta gatvė nuves, bet atrodo, kad poetas improvizuodamas jaučiasi gerai ir tvirtai, tad tikėtina, kad ir būsimi kūriniai bus panašaus skonio. O dėl jo, kaip žinome, nesiginčijama. Bent jau kol didžioji dalis tekstą patiriančiųjų sėdi prie gausybe lūžtančio literatūros vaišių stalo. Nors ta gausa nebūtinai reiškia kokybę.
Ajerų kisielius šįsyk man asmeniškai buvo visai skanus. Ačiū. Ar galima būtų dar ko nors panašaus?
__________________________________
* GINTALAS, Dainius. Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai, varanai ir varlės. – Kaunas: Žalias kalnas, 2021. – 56 p.
Žurnalas „Rubnaitis“, 2021 Nr. 4 (100)
