Kaip išmokti vertinti mūsų visų auksą? Arba trumpas pasakojimas apie Rasos Grybaitės ir Linos Itagaki komiksą

Šią vasarą mūsų lentynas pasiekė pirmoji dailės istorijos knyga vaikams, pasakojanti lietuvių dailininko Vinco Grybo gyvenimo istoriją Grybo auksas*. Ją parašė Rasa Grybaitė, o išpiešė Lina Itagaki Lietuvoje vis dar retu komikso žanru. Pats pasakojimas paremtas skulptoriaus gyvenimo istorija, joje nuosekliai išskleidžiama visa menininko kūrybinė biografija, pristatomi išlikę ir neišlikę kūriniai. Tokios knygos neabejotinai praturtina ne tik vaikų ir suaugusiųjų žinių pasaulį, bet ir Lietuvos dailės istoriją. Tai, kad knyga pretenduoja į meno albumą, rodo ir jos didesnis, dailės albumams skirtas formatas, ir leidėjas – Lietuvos dailininkų sąjungos leidykla, daugiausia leidžianti žymių šiuolaikinių Lietuvos dailininkų kūrybos albumus. Joje pasakojama apie tarpukariu kūrusio dailininko gyvenimą ir kūrybą, o kartu su šiuo pasakojimu išsiskleidžia ir sudėtinga Lietuvos istorija, išryškinanti ir dailės istorijos specifiškumą.

Knyga yra daugiau nei įprastas komiksas, nes vyrauja nuomonė, kad komiksai tėra lengvas skaitalas. Ši anaiptol ne tokia. Beveik visos L. Itagaki komikso stiliaus knygos vaikams (ar tai būtų Sibiro haiku, ar Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai) yra meniniu požiūriu ypatingos ir gerokai skiriasi nuo pigių komiksinių knygų. Jos išsiskiria turinio ir meno forma, spaudos ir popieriaus kokybe, įsimintinu vizualiuoju patrauklumu. Šioje knygoje istorija pasakojama ne vien įprastais nedideliais veiksmo langeliais, bet ir lapo ar net viso atvarto iliustracijomis. Knygos tempas kiek banguoja: kai kada siužete gausiau įvykių, o kai kada skaitytojui leidžiama ramiai apžiūrėti meno kūrinius – dailininko kuriamas skulptūras, jų išvaizdą, formą, siluetus, todėl iliustracijos sąmoningai komponuojamos per visą puslapį arba atvartą. Dailininkė išlaiko kintantį ritmą ir langelius skiria savarankiškoms kompozicijoms – stambaus plano ar panoraminio pobūdžio paveikslams – bei taip sukuria pasakojimo dinamiką, nors visas knygos tekstas komponuojamas vienodai: viršuje trumpa tekstinė įvykio santrauka, po kuria pasakojimas išplėtojamas vaizdais.

Pats knygos turinys be galo įdomus, jis užburia ir įtraukia skaitytoją nuo pat pirmųjų puslapių, nors pati istorija konstruojama linijiniu principu: močiutė pasikviečia anūkes ir chronologiškai pasakoja joms savo vyro, dailininko Vinco Grybo, gyvenimo ir kūrybos istoriją. Didžiausias dailininkės nuopelnas tas, kad ji sukuria istorinį (kostiuminį) pasakojimą vaikams ir iliustracijose ryžtasi perteikti tiek Lietuvos tarpukario nuotaikas (madas, drabužius, namų interjerus, žmonių įpročius), tiek to laiko miestus ir miestelius, jų gyventojus ir susisiekimo priemones, šiandien gerai atpažįstamą architektūrą (Kauno meno mokyklą, Lukšių bažnyčią, Jurbarko miesto ir Papilės miestelio panoramas, Paryžiaus traukinių stotį, Varšuvos gimnaziją ir pan.). Pats pasakojimas pilnas istorinių asmenybių – Kauno meno mokyklos dėstytojų, Lietuvos meno tėvų. Čia vaizduojami tapytojas Vladas Didžiokas, piešimą dėstęs Petras Kalpokas, mokyklos direktorius tapytojas Justinas Vienožinskis, Adomas Galdikas, Ignas Šlapelis, dėstęs meno istoriją, Petras Rimša, taip pat pasaulinės meno garsenybės – lenkas Pijus Velionskis, prancūzų dailininkas ir skulptorius Emilis Antuanas Burdelis. Taigi šiame svarbių meno istorijai asmenybių kontekste išryškinama vienos dailės šakos – skulptūros – specifika, skaitytojas daugiau sužino apie dailės mokymo eigą, piešimo svarbą, modelio vietą dailės mokyme, galiausiai – apie paminklo modelį, o vėliau ir apie sudėtingą skulptūros įgyvendinimo procesą (lipdymo, karkaso darymo, formų liejimo technologiją), apie didžiulių skulptūrinių monumentų statymo sunkumus, netikėtus iššūkius ir įvairius kitus nesu(si)pratimus.

L. Itagaki piešiniai išlaiko vientisą stiliaus struktūrą ir suteikia knygai išskirtinį meninį savitumą: jie stilingi, būdingi ir atitinkantys savitą dailininkės braižą, vientisi ir išlaikantys stiliaus vienovę. Tik kai kada vaizdinį pasakojimą papildo fotografijos, jos suteikia vaizdiniam pasakojimui dinamiškumo. Iliustracijos ypač išsiskiria pasirinktu gražiu koloristiniu sprendimu: visą knygą Lina išpiešia grafito pieštuku, o pagrindinio veikėjo dailininko ir kitų kalbėtojų atvaizdus spalvina, daugiausia rudai, tarsi tai būtų sangvina, taip sukurdama klasikinei dailei būdingą tonaciją, kuri per visą knygą išsiskleidžia pilkų, rudų ir geltonų spalvų palete. Šiame koloristiniame tone labai gražiai išryškinamas metaforinis dailininko Vinco Grybo auksas – beveik aukso rudumo spalvos molis, jo drožiniai, skulptūros ir paminklai, kurie ir yra mūsų dailės istorijos auksas, visos Lietuvos turtas. Vertingi ir knygos priešlapiai: pirmajame vizualiai pateikiama dailininko gyvenimo santrauka, galiniame galima apžiūrėti svarbių dailininko gyvenimo akimirkų fotografijas, tarsi tai būtų jo gyvenimo fotografijų albumas, kurį močiutė rodo anūkėlėms.

Visame pasakojime, t. y. skulptoriaus Vinco Grybo biografijoje, išryškėja kūrėjo linija – pasiaukojimas ir sunkus darbas siekiant įamžinti Lietuvai svarbius asmenis, atsidavimas menui ir kūrybai, kai kūrinio įgyvendinimas kai kada tampa svarbesnis net už patį gyvenimą. Iš esmės kūrinyje pasakojama apie garsiausią Lietuvos profesionaliosios paminklinės skulptūros kūrėją Vincą Grybą, kurio skulptūros puošia daugelį Lietuvos miestų ir miestelių. Knygoje chronologiškai pasakojama apie vaiko talentą, į jį dėmesį atkreipusius Zyplių dvaro grafus, kurie parėmė būsimo skulptoriaus mokslus Varšuvoje, apie studijų laikus Kauno meno mokykloje, mokslus užsienyje, Paryžiuje, kelionę po Europą, apie karo traumas, avariją Vokietijoje ir žūtį Antrojo pasaulinio karo metais. Visame pasakojime išryškintas skulptoriaus ryžtas ir užsispyrimas kurti didelės apimties kūrinius, skulptūras, net ir tada, kai techninės sąlygos beveik neįmanomos: neturėta nei tam skirtų įrankių ar įrangos, nei apmokytų pagalbininkų, suprantančių sudėtingą skulptūros liejimo technologiją ar trimačio skulptūrinio objekto apimtis. Esant jau brandaus amžiaus, kūrėjui ne kartą teko pakovoti ir už tai, kad jo kūrybinis darbas būtų apmokamas. Knygoje išryškėja užsakovo ir dailininko santykis, kalbama apie Lietuvos politiką ir dailininko vietą to laiko visuomenėje, apie kūrybos svarbą ir valdininkų požiūrį į dailininko darbą, apie tai, kad nuolat trūksta lėšų, kad jos dažniausiai yra nepakankamos didelės apimties valstybiniams užsakymams įgyvendinti, apie sunkias darbo sąlygas ir nenumaldomą ryžtą pabaigti sumanymą iki galo.

Kuo šis leidinys aktualus? Knyga nagrinėja labai svarbią paminklo, atminimo įamžinimo temą. Kartu šis pasakojimas svarbus ir paveldo apsaugos aspektu, nes aktualizuoja Lietuvoje vis dar aistras keliantį paminklų naikinimo ir statymo klausimą.

Knyga Grybo auksas neabejotinai adresuota vyresnio amžiaus vaikams, bet ji gali būti įdomi ir tiems vyresniesiems mokiniams, kurie svajoja tapti dailininkais, – tai puiki priemonė pažinti menininko virtuvę iš arti ir net apsispręsti, ar toks gyvenimo būdas ir iššūkių pilnas kūrybos kelias būtų patrauklus. Piešiniuose gerai atpažįstame skulptoriaus namą, kuriame jis kūrė ir kuriame dabar veikia Vinco Grybo memorialinis muziejus. Ši vieta iš dalies yra ir leidinio atsiradimo priežastis (teksto autorė – Vinco Grybo anūkė), o pati knyga ragina ir keliauti po Lietuvą, aplankyti šį jau dabar geriau pažįstamo dailininko muziejų.

______________________________

* [Grybaitė, Rasa; Itagaki, Lina]. Grybo auksas, piešė Lina Itagaki, rašė Rasa Grybaitė, tekstą komiksui adaptavo Marius Marcinkevičius ir Lina Itagaki. Vilnius: Artseria, 2021.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 4 (100)