VACIO REIMERIO POETINIS PALIKIMAS VAIKAMS (100-osioms gimimo metinėms)

Šiemet minime 100-ąsias poeto Vacio Reimerio gimimo metines. Jis rašė suaugusiesiems (tai pagrindinė jo kūrybos dalis), bet nepamiršo ir vaikų – jiems išleistos net devynios knygos. Daugiausia vaikams parašyta eilėraščių ir poemėlių. 1975 m. už poezijos rinkinį vaikams Šarkos švarkas poetas apdovanotas LSSR valstybine premija. 1981 m. jis tapo pirmuoju Kuršėnų miesto garbės piliečiu. Mirė 2017 m., tuomet būdamas vyriausias Lietuvos poetas, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Šimtosios gimimo metinės yra tinkamas laikas susumuoti, kas poeto palikta mūsų vaikams, ko esama jo kūrybos aruode, apžvelgti nueitą gyvenimo kelią.

Vacys Reimeris gimė 1921 m. rugpjūčio 3 d. Kuršėnuose, nedideliame Šiaulių apskrities miestelyje. 1934 m. baigė Kuršėnų šešių skyrių pradžios mokyklą. Nuo paauglystės dirbo krautuvės pasiuntiniu, laikraščių išnešiotoju, valsčiaus raštinės praktikantu, nuo 1940 m. – Kuršėnų valstybinės bibliotekos vedėju. Vėliau, 1941 m., baigė gimnazinį savišvietos kursą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pasitraukė į SSRS. Ten Kirovo rajono kolūkyje dirbo darbininku. 1942–1944 m. – Raudonosios armijos karys, tarnavo 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje ryšininku, vėliau dirbo divizijos laikraščio redakcijoje, lietuviškajame tautinio meno ansamblyje, paskui Maskvoje, radijo lietuviškųjų laidų redakcijoje. Po karo dirbo Kauno radijuje, vadovavo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno filialui. 1951–1956 m. studijavo Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institute. 1949–1969 m. buvo „Literatūros ir meno“, 1969–1986 m. – „Gimtojo krašto“ vyriausiasis redaktorius.

Pirmuosius eilėraščius Reimeris išspausdino dar prieškario vaikams ir jaunimui skirtoje spaudoje: „Žvaigždutėje“, „Šaltinėlyje“, „Žiburėlyje“, „Jaunajame ūkininke“ ir kt. Plačiau skelbtis ėmė karo metų Rusijoje leidžiamoje lietuviškoje periodinėje spaudoje, jaunųjų kūrybos almanachuose.

Vaikystės retrospekcija

Kalbant apie rašytoją, kuriantį vaikams, visada įdomu pažvelgti, kaip vaikystė prisimenama jo paties autobiografiniuose tekstuose ar kūryboje suaugusiesiems. Reimerio tekstai leidžia praskleisti šią kontekstinę uždangą.

„Molžemis ir Ventos įvaizdžiai – bene svarbiausi mano vaikystės geografijoje“¹, – autobiografinėje knygoje …buvo… prisimena poetas. Kuršėnai, molio kraštas, artimoji namų aplinka, neretai sudėtingos šeimos gyvenimo sąlygos brandino būsimą poetą. Svarbiausi vaikystės žmonės – tėvai. Ypač jautriai poetas pasakoja vieną egzistencinį vaikystės potyrį. Sykį jiedu su tėvu ėjo žvejoti Ventoje. Ieškodami, kur geriau kibtų žuvys, brido vis tolyn per pavenčio žolę. „Gal ten, gal ten dar rasim laimės, kartojo tėvas. O mane pamažu užvaldė nepaaiškinamas nerimas. Nebesinorėjo eiti toliau paskui tėvą, pradėjau kalbinti jį, kad pasuktume atgal, namų linkui.“² Vaikas pajunta nesuprantamą baimę ir namų ilgesį. Galiausiai jis leidžiasi atgal namo vienas ir puola motinai į glėbį. Netrukus šeima mamos neteko. „Gal tai buvo kažkas pasąmoniška, kažkoks lemtingas ženklas tos netekties, kuri neišvengiamai artėjo. Nežinau.“³ Vėliau poetas visada jautėsi „nuskriaustas tokios ankstyvos našlaičio dalios“⁴.

Pirmoji eilėraščių knyga Tėvų žemei pasirodė 1945 m. Joje yra eilėraštis „Vaikystė“ (rašytas 1942 m. Balachnoje), kur lyrinėmis, tautosakinėmis intonacijomis, su liūdesio gaida aprašoma poetinio „aš“ vaikystės patirtis:

Tik prie upės kranto susigūžę,

Vis dainuodavo naktigoniai keli

Apie mylimą mergaitę ir karužę,

Ir lapojantį vargelį pakely.⁵

Vaikystės tema kalbama ir kitose suaugusiesiems skirtose eilėraščių knygose. Kai kuriuos iš eilėraščių verta trumpai aptarti. Antai rinktinėje Eisenos (1970) yra įdomus eilėraštis „Joniuko dalia“, kuriame remiamasi Jono Biliūno apsakymo „Joniukas“ intertekstu:

Daugsyk akys nuo ašarų raudo,

ir pro jas mes ganyklą sekėme…

Gal priminti čia gražų, bet graudų,

Ligi skausmo graudų apsakymą?⁶

Sunki bedalio vaiko patirtis susiejama su literatūrinio personažo istorija, kuri išgyvenama kaip sava:

Dar negreitai pro tirštą ūką

baltą šviesą pamatė akys.

Mes tada dar Biliūno Joniuko nežinojom…

Buvom juo – patys.⁷

Eilėraštyje „Šviesa“ perteikiamas beturčio vaiko troškimas išmokti skaityti, rašyti:

Asloje drėgną medį prispaudžiam –

M ir A – tokios kreivos atrodys,

Bet kaip garsiai staiga sugaudžia

mūsų pirmas rašytas žodis!⁸

Šis eilėraštis, kaip ir kitos eilės apie vaikystę, remiasi autentiškais poeto įspūdžiais ir patirtimi. Minėtoje knygoje …buvo… poetas prisimena: „Prasidėjus rudeniui ir neišbrendamai pažliugus keliams ir takams, prasidėdavo klumpių gamybos sezonas. <…> Baltos skiedros lyg kokie paukščiai skraidydavo po visą kambarį. <…> O aš, įsitaisęs ant grindų šalia (tėvo. – Dž. M.), irgi suradau įdomų užsiėmimą. Plačios, baltos, viliojančiai kvepiančios skiedros tartum prašėsi, kad ant jų ką nors rašytum, pieštum. Prie jų drėgno paviršiaus tiesiog lipte lipo tėvo cheminio pieštuko smaigalys.“⁹ Eilėraštyje minimos M ir A iš tikrųjų buvo rašomos žaidžiant ant aslos, ant tėvo pridrožtų skiedrų…

Siekio mokytis tema, tokia tradicinė XIX–XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūroje, ir Reimeriui buvo labai svarbi, artima. Eilėraštyje „Džiaugsmas“ iš rinkinio Su tavim kalbu (1958) pasakotojas prisimena „vinguringus vaikystės takus“, ir iš užmaršties sugrįžta toks tolimos vaikystės vaizdas:

Atsigrįžęs į vaiko metus,

Tu prisimeni tokią minutę:

Rods, perkūnija buvo, lietus,

Rodos, vėjas kiaurai tądien pūtė.

Mažas basas piemuo po medžiu,

Iš kažkur gautą knygą praskleidęs,

Susikaupęs nuo pat paryčių

Į žodžius rinko raidę po raidės.¹⁰

Panašios sunkios vaikystės intonacijos ir rūsčios socialinės gaidos skamba ir eilėraščiuose „Kumetyno langas“, „Žiemvargiai“ ir kituose.

Poetas su meile prisimena savo mokyklą ir pirmąjį mokytoją Grinevičių: „Jo ramus veidas su storų stiklų akiniais, jo įtaigojantis balsas lydėjo mane skaitant ne tik pirmąsias knygas ar vaikiškus žurnalus, bet ir klasikų kūrinius. Tebeveikė mokytojo įdiegta mintis – kaip bendrauti su knyga, ko iš jos semtis. Pasakysiu dar ir tai, kad jį, mokytoją, tartum jaučiau šalia, rašydamas eilėraščius vaikams.“¹¹

Ankstyvieji poezijos rinkiniai

Pirmoji knyga, skirta vaikams, – eilių rinkinys Geras vyras (1948). Tai socialistinio realizmo kanonus demonstruojanti knyga, parašyta tradiciniais ketureiliais. Bene žinomiausias eilėraštis, patekęs ir į sovietinius mokyklinius vadovėlius,  – „Spalio šventė“ („O kadaise tokiam vėjui / Dūkstant laukuose plačiuos, / Darbininkų gretos ėjo / Versti ponų nuo valdžios“¹²). Knygos viršelyje (dail. Rimtas Kalpokas) vaizduojamas skubantis į mokyklą mokinys, pasidabinęs raudonu pionieriaus kaklaraiščiu. Esama pirmajame rinkinyje ir neideologinių eilėraščių, pavyzdžiui, viename iš jų džiaugiamasi žiema, ateinančiais Naujaisiais metais: „Ant upelio pamažu jau  / Ledas klojas, žvilga. / Kas iš mūsų, iš mažųjų, / Čiuožt nepasiilgo?“¹³

„V. Reimeris negalėtų pasigirti, kad tarybiniais metais buvo kitoks nei daugelis to meto žmonių, kurie dabar sako, kad buvę dideli patriotai ir kovotojai už laisvę. „Nuo vaikystės buvau arčiau paprastų žmonių, žinojau jų gyenimus, bedarbystę. Atėjus tarybinei valdžiai manėme, kad bus geriau, nes Antano Smetonos laikais daug vargo buvo – teko net badauti. Prasidėjus karui, nuėjome su nauja santvarka.“ Reimeriui daug kas nepatiko, kaip ir daugeliui kitų, galvojančių, kad lyg ir ne taip turėtų viskas būti. Griežtumas, trėmimai, represijos. „Teko nori ar nenori, bet būti. Esame ir tarybinių eilėraščių parašę ir aš to neišsiginu. Kūriniai kaip mano vaikai. Negaliu sakyti, kad buvau kovotojas, tačiau man visada buvo brangi Lietuva“¹⁴, – pasakojama Dovilės Tuskenytės straipsnyje apie poetą.

Vaikams Reimeris kalba pasitelkdamas didaktiką, dažnai mažai pridengtą. Antai antroji jo knygelė vaikams – Kodėl daiktai prašneko piktai (1962) – pasakoja apie berniuką Miką, laužantį žaislus ir kitus daiktus. Nukenčia ne tik žadintuvas, mašina, sviedinukas… Nedorėlį kaltina net etažerė:

Viskas jam vieni juokai,

viskas – nulis ir niekai.

Vienas tik jisai – ne nulis,

numylėtinis mamulės.¹⁵

Poema baigiama didaktine teze: „Su daiktais gyvenk geruoju, / Kaip ir su žmonėm!“¹⁶ Neigiamo pavyzdžio retorika, daiktų personifikavimas  – išbandytos didaktinio pasakojimo meninės priemonės.

Knygoje Ciksi-tiksi (1969) skelbiamos dvi poemėlės: „Ciksi-tiksi“ (vienas gražiausių Reimerio kūrinių vaikams) ir „Lietus kieme“. Jos kitokios nei pati pirmoji poema – linksmesnės, nuotaikingesnės, nedidaktiškos. Čia skaitytojas nukeliamas į smagią vaikystės, žaidimų žemę: žiogai ciksi tarsi maži laikrodukai („Ciksi-tiksi“), po pievas juos išbarstė paslaptingas rudabarzdis senis (rudens personifikacija):

Laikrodėlių šitų pilna

Kalvose aplinkui Vilnių,

Užberti panemuniai

Ir Anykščiai,

Ir Varniai.¹⁷

Kieme vaikai žaidžia „televizorių“ („Lietus kieme“) – lietaus vandens klanas mažiesiems virsta televizoriaus ekranu. Tame ekrane – „svarbios futbolo rungtynės / tarp Kuršėnų ir Merkinės“¹⁸ ir daugybė kitų „laidų“. Kūriniuose išradingai poetizuojama turtinga vaikų vaizduotė. „V. Reimeris, atrodytų, patiems proziškiausiems buities daiktams įkvėpė gyvybės, apgaubė juos vaikų fantazijos skraiste, supoetino.“¹⁹

Galima sakyti, kad knygelėse Kodėl daiktai prašneko piktai ir Ciksi-tiksi poetas rado savo kelią lietuvių vaikų poezijos lauke. Didaktinio ir žaidybinio prado tekstai vyraus ir vėlesnėje kūryboje.

Šarkos švarko sėkmė

1974 m. pasirodo rinktinė Šarkos švarkas, į kurią sudėti daugiau nei per 25 metus parašyti kūriniai vaikams. Čia randame poemų, ilgų siužetinių eilėraščių ir įdomios žanrinės atmainos – eilėraščių-mįslių – pavyzdžių. Ši knyga, kaip minėta, buvo įvertinta Valstybine premija. Rinktinėn pateko ir sovietinę tikrovę vaizduojančių tekstų – senų ir naujų. Vienas iš tokių naujų kūrinių – poema „Draugystė“, kurioje aprašoma pionieriaus Algio kelionė į Krymą, „Arteko“ stovyklą, stovyklavimas joje, daug vietos skiriama ir Algio susirašinėjimui su vaikais iš įvairių respublikų. Štai mergaitė Nestana iš Dagestano laiške rašo, kad nori atvykti į Lietuvą pamatyti, kaip atrodo lygumos, bet Algis turi kitų planų: „Teks kopt su Nastana / pilin Gedimino…   / Ir mes turim kalną – / tegu sužino.“²⁰ Be abejo, sovietmečiu adoruota tautų draugystės, sovietinių švenčių ir pan. tematika iš dalies nulėmė premijos skyrimą, kita vertus, rinktinėje yra išties įtaigių poetinių tekstų, kurie neideologizuoti ir meniški, nepasenę ir šiandien. Vienas ypač pavykusių Reimerio kūrinių – poema „Šarkos švarkas“. Pagyrūnė ir dabita šarka pasisiuva naują švarką ir be saiko puikuojasi prieš kitus beržyno gyventojus:

Apžiūrėkit

dailiai kirptą,

brangiai pirktą

mano švarką!

Kiek dėl jo

Ilgų skvernų

Siuvėjo vargta!²¹

Šiame kūrinyje gražiai dera didaktinės intonacijos (iš pagyrūnės šarkos yra nepiktai pasišaipoma), sklandus eiliavimas, įsimenantys personažai (šarkos, varnos), kūrinio dinamiškumas, šmaikštumas.

Poetui sekasi kurti ilgus siužetinius eilėraščius. Eilėraštyje „Akmenukai“ žaismingai atskleidžiamas akmenukų grožis, eilėraštyje „Kaip keliavome“ perteikiama, kaip vaikai žaidžia keleivius ir kelionę. Vienas labiausiai pavykusių siužetinių eilėraščių – „Geniai“. Tai pasakinio siužeto tekstas apie genių kalvę, kur kaustomos kanopos elniui, briedžiui lyginami ragai, meškai smailinami nagai, tiesinami ežio spygliai ir t. t. Tekstas kelia šypseną ir nuotaiką, jame (ir kituose čia aptartuose eilėraščiuose) nėra didaktinių aspektų.

Rinkinį paįvairina trys eilėraščiai-mįslės. Juose dera pažintinės ir meninės intencijos. Eilėraštis „Keistas stipruolis“ remiasi netikėtumo, alogiškumo poetika: žmogus lengvai paneša medžius su paukščiais, bokštus, daugiaaukščius namus, gatves, automobilius… Kas tas stipruolis? Atsakymas netikėtas – ogi žmogus, nešinas veidrodžiu. Eilėraštis-mįslė „Kaip viską pamatyti?“ baigiamas klausimu:

Jis kiekvienam parodys,

kas tik pasidairys,

kur kryžkelės, kur stotys,

kur kalnas, kur pilis…

Ar tu žinai, kas jis,

Tas stebukladarys?²²

Po tekstu pateikiamas ir įminimas – žemėlapis. Lengviausiai įmenama mįslė „Stogas – palydovas“, kur kalbama apie skėtį. Taigi vienas mįsles lengvai įmins darželinukas, o kitoms prireiks ir ketvirtoko ar net dar vyresnio skaitytojo įžvalgumo. Šarkos švarkas iki šiol yra plačiausiai Reimerio kūrybą vaikams pristatanti knyga.

Vėlesni eilėraščių rinkiniai

Vėlesnėje kūryboje atsiranda kai kurių naujų poetinių sprendimų. Rinkinyje Gyveno storulis (1984) skelbiamas eilėraščių ciklas „Žodžiai žaidžia“, kuriame įsiklausoma į vaikų kalbą. Eilėraštyje „Ne niau, o miau“ mama katė moko kačiukus taisyklingai miauksėti, aiškina rašto svarbą: „beraštės kelias / sunkus. Net pelės / – ir tos / moka krimsti laišką.“²³ Žaismingas, pavykęs eilėraštis „Balanakt…“ Mažasis Giedrius nemoka taisyklingai ištarti kai kurių žodžių, iš to kyla daug smagumo: „Plaukia jūra garlaivis, / Giedriui – „liūra garvalis“²⁴, vabalą berniukas vadina „bavalu“ ir t. t. Panašus ir eilėraštis „L ir R“, kur aprašomas švepluojantis berniukas Marius. Knygą užbaigia neįprasto žanro kūrinys – sakmė-mįslė „Gyveno storulis“. Storulis – tai kalendorius, kasdien vis plonėjantis netekdamas išplėšiamų lapelių… Čia aktualizuojama tradicinė vaikų poezijoje metų laikų tema: storulis gimsta prieš pačius Naujuosius metus, vėliau, sukantis metų ratui, vis „mąžta storis jo ir svoris / dienomis, savaitėm…“²⁵, svarbios čia metų laikus atspindinčios detalės – obuolių derlius ir jurginų žiedai, rūkstančios krosnys ir krintančios snaigės…

Šimtas dėdžių (1986) (knygoje įrašyta netiksli paantraštė „eilėraščiai“, iš tikrųjų tai vientiso siužeto poema) yra didaktinis pasakojimas apie tai, kad dideliems ir stipriems nevalia skriausti mažesnių ir silpnesnių. Gyvūnai patraukia į zoologijos sodą ieškoti užtarėjų – „dėdžių“. Ežiai sutinka stiprų dygliuotį, sliekas – pitoną… Įdomi beždžioniuko ir žmogaus paralelė. Bet meniškumo knygelei pristinga: ji pernelyg ištęsta, eiliavimas nėra sklandus, jaučiamas teksto nuovargis. Gera idėja nevirto menišku tekstu, jis nėra nusikratęs juodraščio pėdsakų.

Rinkinyje Nosių vagys (1995) atsiranda trumpų eilėraščių, laisvesnis strofų komponavimas. Čia, kaip ir rinkinio Gyveno storulis eilėraščiuose, imituojama vaiko galvosena ir kalbos kūryba. Tai gerai iliustruoja, pavyzdžiui, eilėraštis „Griaustinis piktinis“:

Tai negeras, – mąsto Simonas, –

tas griaustinis – tuo ir žinomas:

jeigu griaudžia – tai griaustinis,

o jei piktas – tai piktinis.²⁶

Eilėraštyje „Linksma klaidelė“ Aliukas mamai parašo raštelį su klaida: „Išėjau ieškoti peliuko, / pamečiau bevydamas katę.“²⁷ Pasirodo, vaikas ieškojo pamesto peiliuko. Praleista vos viena raidė sukuria komišką situaciją. Esama šiame rinkinyje ir įtaigių lyriškų eilių (lyrizmas Reimerio poezijai nėra būdingas): „Saulutės malonė“, „Labanakt“, „Pievų rylininkė“ ir kt.

Vėlesniuose eilėraščių rinkiniuose poetas eina praminta vaga. Rinkinyje Į svečius Liliputijon (2001) pasakojama apie vabalų šalį Liliputiją, įsikūrusią sodo kamputyje. Deja, ne visos eilės vienodo meninio lygio, kai kurios ištęstos, medžiaga nesuvaldyta. Labiau pavykę trumpieji eilėraščiai „Kaip ilgai gyventi“, „Dangaus medus“ ir kt. Eilėraštis „Pasižymėjęs“ (cituojamas visas) nestokoja lengvos ironijos:

Vejoj tarp žiogų pamatėme žiogą,

kuris aukščiau už kitus iššoka.

Jam davėm auksinį ramunės medalį –

čempionas be jo šokinėti negali.

Bet, žinote, žalias žiogas –

ir muzikantas neblogas:

už tai, anot Aurelijos,

taip pat jis vertas premijos.²⁸

Apskritai įvairios komizmo formos – dažna poetinė Reimerio kūrybos priemonė. Tai nėra atsitiktinis dalykas, juk komiška situacija leidžia pamokyti skaitytoją, pasijuokti iš netinkamo veikėjo elgesio, būdo bruožų. Kita vertus, vaikystės žemėje daug tiesiog smagaus juoko, kai nesistengiama pamokslauti. Ir tokių kūrinių Reimerio kūryboje nemažai.

Paskutinė poeto Reimerio knyga vaikams – 1000 ir vienas lašas (2003). Tai pažintinė poemėlė apie vaikų kelionę į Lašų muziejų, kur stiklainiuose eksponuojami patys įvairiausi lašai: ašaros, vandens, pieno, benzino, vyno, medaus, kraujo… Ant paskutinės lentynos švyti tuščias stiklainis. Poetas čia vėl grįžta prie kalbos temos: pasirodo, jame yra nematerialus dalykas – paskutinis kantrybės lašas: „dažnai dar girdėt – paskutinis, / perpildęs taurę, lašas… / Didelis aš ar mažas – / o sunkiai gulu ant krūtinės.“²⁹ Frazeologizmo negalime pamatyti akimis, bet, išgirdę pavartotą, jo reikšmę suprantame. Deja, poemėlė ištęsta, tik viena kita jos dalis pavykusi meniniu požiūriu (pavyzdžiui, tekstas apie prakaito lašą „Sūrus, bet ne ašara“).

Taikliai Reimerio kūrinių poetiką aptaria literatūrologas Vitas Areška: „V. Reimerio lyrikos žanro tendencijas nulemia ne savistaba, ne dėmesys vidiniam pasauliui, o naraciškai orientuotas pasakojimas arba naracinė refleksija.“³⁰ Nors literatūrologas čia aptaria Reimerio poeziją suaugusiesiems, kai kurie jo pastebėjimai tinka ir vaikų poezijai. Daug šio poeto eilėraščių vaikams (ne tik poemų) turi mažiau ar daugiau išplėtotą siužetą. Areška teigia, kad juose „neišvengiama konstatuojančio referavimo“³¹, o „reportažiško stiliaus inercija <…> kartais atitraukia nuo vertinančio santykio ir nuveda grynos informacijos keliu“³². Kartais toks ištęstas aprašinėjimas, teksto disciplinos stoka pakiša koją ir neprastam sumanymui.

Retrospektyvi poeto knygų vaikams visuma atspindi ir nueitą lietuvių vaikų literatūros iliustravimo kelią: nuo Rimto Kalpoko pokarinės knygos (Geras vyras), sovietmečio klasika tapusių Rasos Dočkutės (Kodėl daiktai prašneko piktai), stilizuotų Vangos Gedmantaitės (Ciksi-tiksi) iliustracijų, visiems atpažįstamų, jaukių Taidos Balčiūnienės (Šimtas dėdžių) piešinių iki savitų ir meniškų Ados Skliutauskaitės (Šarkos švarkas), Nijolės Kryževičiūtės-Jurgelionienės (Gyveno storulis), Aušros Čapskytės (Nosių vagys) iliustracijų.

100-ųjų gimimo metinių proga iš naujo peržvelgus kūrybinį poeto palikimą ir profesionaliai atrinkus vertingiausią jo dalį, būtų prasminga sudaryti naują kūrybos vaikams rinktinę. Viena didelė geriausių Vacio Reimerio eilių knyga pildytų vertingų lietuvių poezijos rinktinių vaikams lentyną. Tokiu leidiniu galėtų džiaugtis mūsų darželinukai ir pradinukai – juk daugiausia šiam adresatui poetas skyrė savo poetinį palikimą.

__________________________________

¹ Vacys Reimeris, …buvo…: kelionė per gyvenimą: laikai, įvykiai, žmonės, kūryba. – Vilnius: Žuvėdra, 2009, p. 14.

² Ibid., p. 29.

³ Ibid.

⁴ Ibid., p. 30.

⁵ Vacys Reimeris, „Vaikystė“, Tėvų žemei, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948, p. 57.

⁶ Vacys Reimeris, „Joniuko dalia“, Eisenos, Vilnius: Vaga, 1970, p. 11.

⁷ Ibid., p. 12.

⁸ Vacys Reimeris, „Šviesa“, Eisenos, p. 14.

⁹ Vacys Reimeris, …buvo…, p. 34–35.

¹⁰ Vacys Reimeris, „Džiaugsmas“, Su tavim kalbu, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, p. 17–18.

¹¹ Vacys Reimeris, …buvo…, p. 45.

¹² Vacys Reimeris, „Spalio šventė“, Geras vyras, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948, p. 22.

¹³ Vacys Reimeris, „Gruodis eina“, Geras vyras, p. 25.

¹⁴ Dovilė Tuskenytė, „Poetas Vacys Reimeris: savo neatsiūtus metus mama prisiuvo man“, Universiteto žurnalistas, 2013, liepos 24. Prieiga per internetą: http://www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt/2013/07/poetas-vacysreimeris-savo-neatsiutus-metus-mama-prisiuvo-man/ (žiūrėta 2021 08 02).

¹⁵ Vacys Reimeris, Kodėl daiktai prašneko piktai, Vilnius: Vaga, 1964, p. 10.

¹⁶ Ibid., p. 32.

¹⁷ Vacys Reimeris, „Ciksi-tiksi“, Ciksi-tiksi, Vilnius: Vaga, p. 8.

¹⁸ Vacys Reimeris, „Lietus kieme“, Ciksi-tiksi, p. 20.

¹⁹ Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1986, p. 186.

²⁰ Vacys Reimeris, „Draugystė“, Šarkos švarkas, Vilnius: Vaga, p. 56.

²¹ Vacys Reimeris, „Šarkos švarkas“, Šarkos švarkas, p. 29.

²² Vacys Reimeris, „Kaip viską pamatyti?“, Šarkos švarkas, p. 29.

²³ Vacys Reimeris, „Ne niau, o miau“, Gyveno storulis, Vilnius: Vaga, 1984, p. 9.

²⁴ Vacys Reimeris, „Balanakt…“, Gyveno storulis, p. 12.

²⁵ Vacys Reimeris, „Gyveno storulis“, Gyveno storulis, p. 12.

²⁶ Vacys Reimeris, „Griaustinis piktinis“, Nosių vagys, Vilnius: Gairės, 1995, p. 11.

²⁷ Vacys Reimeris, „Linksma klaidelė“, Nosių vagys, p. 19.

²⁸ Vacys Reimeris, „Pasižymėjęs“, Į svečius Liliputijon, Vilnius: Trys žvaigždutės, 2001, p. 21.

²⁹ Vacys Reimeris, „Paskutinis slapukas“, 1000 ir vienas lašas, Vilnius: Trys žvaigždutės, 2003, p. 14.

³⁰ Vitas Areška, Lietuvių tarybinė lyrika, Vilnius: Vaga, 1983, p. 261.

³¹ Ibid., p. 262.

³² Ibid., p. 263.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 4 (100)