Intriguojančių paslapčių knyga
Naujoji Kotrynos Zylės knyga*, dar net neatversta, atkreipia į save dėmesį. Visų pirma, regis, nesuderinamų sąvokų jungtimi patraukia pavadinimas Siela sumuštinių dėžutėje. Intriguoja ir paantraštė „nelabai baisios istorijos“. Ką reiškia „nelabai baisios“ – kad istorijos tik truputį baugios? O gal tai klaidinimas, slepiantis tikrąją prasmę, – istorijos iš tiesų šiurpulingos? Savotiškai, mažumėlę bauginamai nuteikia juodas knygos viršelis su blyškiai baltos spalvos žodžiais ir tarsi lengva ranka sukraigaliotu piešiniu. Antraštė ir piešinys – lyg vaiko išraityti ant mokyklinės lentos ar pakibę ore nakties tamsoje ir, sakytum, netvarūs, blunkantys, tirpstantys. Neaiškumas, grėslus mįslingumas ir siekis sužadinti skaitytojo smalsumą – dėmesį patraukiančios viršelio savybės – drauge yra ir esminės šios knygos tekstų savybės.
Kotryna Zylė, viena ryškiausių mitologine tematika kuriančių vaikų rašytojų, knygoje Siela sumuštinių dėžutėje, kaip pažymima viršelyje, skirtoje 10+ amžiaus skaitytojams, tęsia sakmiškų istorijų pasakojimo tradiciją. Pratarmėje rašytoja prisipažįsta: „Vaikystėje nuo tėčio istorijų apie laumes, raganas, burtus, Joninių ir Kūčių naktį vykstančius stebuklus nugara man lakstydavo šiurpuliukai. Dabar tas istorijas pasakoju pati. Savaip!“ (p. 5). Savaip – tai yra perkeldama į šiandieną. Žanro požiūriu Kotrynos Zylės istorijos priskirtinos apsakymams, bet recenzijoje bus laikomasi rašytojos pasiūlyto istorijos termino.
Parodyti, kaip aktualizuoja tradicines sakmiškas iš tėčio išgirstas istorijas, rašytoja nusprendžia savita knygos struktūra: po kiekvienos Kotrynos Zylės papasakotos istorijos, nutikusios vienam ar keliems vaikams, eina tėčio pasakojimas apie archajiškus papročius ar mitines būtybes, su kuriomis esą žmonės seniau susidurdavę, ir šį pasakojimą galima traktuoti kaip pradmenį, iš kurio rašytoja išrutuliojo savą istoriją. Devyniose iš dešimties Kotrynos Zylės papasakotų istorijų veiksmas vyksta dabartyje, tik paskutinėje keliamasi į ateitį, kalbama apie kosminę katastrofą, tad ši istorija atrodo kiek kitokia, artėjanti prie mokslinės fantastikos ir, deja, silpnesnės meninės įtaigos.
Tėčio pasakojimai – tarsi iš garso įrašo iššifruoti folkloriniai naratyvai, nei turiniu, nei stiliumi nesiskiriantys nuo skelbiamų tautosakos rinkiniuose. Tėčio pasakojimų kalba – sakytinė: su pakartojimais, tikslinimais, pertarais, vietomis pasitaikančiu sakinių neužbaigtumu ar minčių šokinėjimu, smulkiais tarminiais niuansais. Tikroviška, gyva liaudies pasakotojo kalba!
Ne mažiau tikroviška ir rašytojos istorijų kalba, tik jos tikroviškumas kitoks – atitinkantis nūdienę žargonišką paauglių šnekėseną. Itin natūralūs yra dialogai, gyvõs paaugliškos kalbõs savybėmis pasižymi ir pasakotojo stilius, ypač perėjus į menamąją kalbą. Kadangi istorijos pateikiamos iš jas patyrusių vaikų perspektyvos, šitoks kalbos stilius dera su pasakojimo strategija, be to, taip pratęsiama ilgaamžė tradicija – folklorinės sakmės sektos buitine šnekamąja kalba.
Tautosakos sistemoje sakmėms priskiriami tekstai, pasakojantys apie įprastinės kasdienybės sąlytį su kažkuo, kas tarsi nepriklauso žmogiškajai realybei, netelpa į racionalios mąstysenos rėmus. Toks sąlytis vaizduojamas ir Kotrynos Zylės knygoje. Daugumą istorijų jungia nerimastingas klausimas: kas čia dedasi?
Iš kur Joninių naktį virtuvėje atsirado kilpinį rankšluostėlį velkanti neįtikėtino dydžio rupūžė, išgąsdinanti iš miego pakirdusį Ugnių, ir kodėl po Joninių, niekam negėrus, vis ištuštėja tėvų nupirkti pieno pakeliai („Pienas“)? Kas yra besitreniruojančių plaukikių užkabinėjama mergaitė, ketvirtadieniais pasirodanti baseine nuo pažastų iki kulnų susivyniojusi į rankšluostį, einanti tik į pirtį ir už paskolintus rūbus Jonui paliekanti keistą dovaną („Baseinas“)? Kas tokie yra Užgavėnių šventėje kitus smūgiuojantys ir spardantys nepažįstami persirengėliai, kurie nusiaubia direktorės kabinetą, lyg niekur nieko iššoka pro ketvirto aukšto langą ir puola į Morės liepsnas, bet lieka gyvi ūkvedžiui puolus ugnį gesinti putomis („Svečiai“)?
Atsakyti į klausimą, su kuo susidūrę, pajėgia tik kelių istorijų veikėjai: nepaprastą gebėjimą – matyti ligas – turinti Rusnė suvokia, kad spintoje jos įkalinta balta būtybė yra Giltinė („Spinta“); Adelė gana greit susigaudo, kad SMS žinutėmis Vėlinių naktį su ja bendrauja miręs brolis Simas („SMS“); Smiltė perpranta, kad iš miegančios Upės burnos išskrendanti ir sugrįžtanti bitė yra susijusi su Upės gyvybe („Sumuštinių dėžutė“).
Didžiumoje istorijų aiškių atsakymų į kilusius klausimus veikėjai neranda, tik pastebi įtartinus kai kurių keistenybių ryšius. Ugnius, šakute puolęs bjauriąją rupūžę ir sužeidęs jai blauzdą, keturis vienodais tarpais išsidėsčiusius šašus pamato šlubuojančios kaimynės Krupinienės, pienu užliejusios apatinį aukštą, blauzdoje, be to, Krupinienės prieškambaryje išvysta tą patį rankšluostėlį, kurį tempė rupūžė, – iš jo laša pienas. Jonas, ketvirtadienį baseine nepasirodžius plaukikėms, iš susierzinusios jų trenerės elgesio supranta, kad kažkas joms nutiko, o išpakavęs keistosios mergaitės dovaną randa kažkokio suvelto pluošto megztinį, atsiduodantį plaukais, šampūnu, chloruotu baseino vandeniu ir guminėmis plaukikių kepurėlėmis.
Kotryna Zylė išmoningai rezga siužetą, jo pinklėse įpainiodama ne tik veikėjus, bet, kas itin svarbu, pagaudama ir skaitytoją. Ir dažniau ne veikėjams, o skaitytojui leidžiama įminti esmines paslaptis. Tai padaryti įgalina tėčio pasakojimai.
Istorijų pinkles nesunku išnarplioti tada, kai tėčio pasakojimų fragmentai tipologiškai sutampa su istorijų epizodais. Pavyzdžiui, tuoj po Ugniaus istorijos einančiame tekste „Mano tėtis pasakoja apie raganas Joninių naktį“ labiausiai patraukia siužetai, kaip ragana rankšluosčiu vagia iš žmonių pieną ir kaip, bernui kirviu įkirtus į keliu riedantį sūrį, kitą dieną sužinoma, kad kaimynei kažkas įkirto į koją, – taip paaiškėja, kad ji ragana. Siužetinius nūdienės istorijos ir tėčio pasakojimo fragmentų atitikmenis skaitytojas pastebės ir „Dantukuose ir nagučiuose“ bei „Sumuštinių dėžutėje“. Išsiaiškinti istorijos keistenybes padeda tėčio pasakojimuose pateikti mitinių būtybių elgesio apibūdinimai. Tarkim, perskaičius „Mano tėtis pasakoja apie laumes“, kad šios labai mėgusios pertis, paaiškėja, kodėl keistoji „Baseino“ mergaitė eina tik į pirtį, o informacija apie laumių verpimo įpročius, išskiriant vieną jų – suverpia ir žmonių plaukus, verčia prisiminti Jonui dovanotą megztinį. Įdėmiam skaitytojui pagelbėti gali ir, regis, mažareikšmiai tėčio teiginiai. Antai pastebėjimas, kad per Užgavėnes žmonės apsirengdavę pabaisom, panašiom į žiemos pabaisas ir dvasias („Mano tėtis pasakoja apie Užgavėnes“), įžiebia mintį, kad, „Svečiuose“ vaizduojami trys agresyvūs persirengėliai, ko gero, yra ne žmonės, o kažkokios dvasios. Tačiau tėčio pasakojimai atveria toli gražu ne viską, kas paslėpta istorijose. Tad būtų puiku, jei skaitytojai panūstų pasiieškoti kitų su sakmėmis ir papročiais supažindinančių šaltinių, – šie išplėstų istorijų suvokimo kontekstą, leistų pamatyti, kiek daug knygos elementų priklauso mitologinės semantikos laukui.
Savitumo istorijoms teikia veikėjų nusistatymas patirtus keistus dalykus laikyti slaptyje. Kodėl jais nesidalijama su tėvais, lyg ir suprantama – juk nepatikės. Todėl Adelė, laikydama rankoje, anot mamos, neveikiantį, be akumuliatoriaus, telefoną, neišdrįsta šiai pasakyti, kad naktį būtent šiuo telefonu susirašinėjo su mirusiu broliu žinutėmis („SMS“), o Ugnius, tėvų ir sesės kaltintas šaldytuve paliekantis tuščius pieno pakelius, net ir po kaimynus ištikusio pieno tvano nieko nepasakoja namiškiams („Pienas“). Bet geriausių draugių slapukavimas glumina: Smiltė apie matytą iš Rusnės burnos išskrendančią bitę pačiai Rusnei nė žodeliu neprasitaria, o juk draugės paprastai taip nesielgia. Tad veikėjų nenorą su kitais dalytis ypatinga patirtimi turbūt reiktų sieti su rašytojos pasirinkta nutylėjimų poetika. Tik viename kūrinyje, „Spintoje“, slapties įžadas sulaužomas, nes to reikalauja siužetas: po dešimties metų Rusnė ryžtasi šimtametei savo bičiulei Eleonorai atskleisti tiesą, kodėl tuos dešimtį metų jų miestelyje niekas nemirė, – papasakoja apie spintoje įkalintą Giltinę, ir Eleonora nusprendžia, kad spintą būtina atrakinti. Bet ir ši istorija baigiasi nutylėjimu – itin jaudinančiu suvokiant, kas liko nepasakyta:
„Sutemo.
Mergaitė nusikabino tiek metų saugotą raktelį ir atidavė jį draugei. Primiršta baimė ir vėl kaip reikiant sugnybo širdį. Po ilgų ginčų buvo nusprendusios, kad spintą Eleonora atrakins viena.
Abi stipriai apsikabino.
Ilgai taip stovėjo.
Galiausiai atsisveikino. Sutarusios gerai pailsėti.“ (p. 130)
Be sakmių aktualizavimo, šioje knygoje svarbi yra meninė pamatinių gyvenimo principų, folklore tvirtai susietų su etinėmis vertybėmis, sklaida. Vienas šių principų – ginti silpnuosius, skriaudžiamuosius, papuolusius į bėdą. Juo instinktyviai vadovaujasi Kotrynos Zylės vaizduojami vaikai. Didžiumoje istorijų pagalba kitam yra pagrindinis vaikus charakterizuojantis veiksmas, vystantis siužetui lemiantis reikšmingą konflikto posūkį ar baigtį. Tačiau būti padedančiuoju nelengva. Nei Eglė iš istorijos „Dantukai ir nagučiai“, nei „Spintoje“ vaizduojama Rusnė nėra bebaimės, bet ekstremalioje situacijoje, kai viena suvokia tuoj prarasianti mažąjį broliuką, kita – senolę, jos abi, nors ir stingdomos siaubo, stoja į žūtbūtines grumtynes su baisiomis nepažįstamomis esybėmis. Padėdami kitiems, išorines ar vidines kliūtis turi įveikti ir kitų istorijų veikėjai: kad išgelbėtų sužeisto ir vis labiau silpstančio Elnio gyvybę, sesėms Gretai ir Elzei tenka sulaužyti draudimą neiti iš namų („Troleibusų parkas“), kad išdrįstų ginti chuliganų bjauriai žeminamą nepažįstamą senuką, Liudvikas turi užgniaužti baimę pačiam būti apstumdytam ar primuštam („Kita stotelė“), o Jonui, kad pagelbėtų nuo pikto plaukikių pokšto nukentėjusiai keistajai mergaitei, pirmiausia reikia nugalėti drovumą („Baseinas“). Pagalbos scenos Kotrynos Zylės istorijose traktuotinos kaip skaitytojus įkvepiančio moralinio elgesio pavyzdžiai, drauge reikia pažymėti įtaigų šių scenų psichologizmą.
Intriguojantį istorijų veiksmą rašytoja intensyvina perteikdama veikėjų sąmonės įtampą. Grumtynių epizoduose vizualią judesių ekspresiją vis perskrodžia jausmo žybsniai, o tyliosios veikėjų vidaus būsenos vietomis transformuojasi į spontaniškus poelgius. Mitinis pasaulis, įsibrovęs į žmogiškąjį, gali esmingai paveikti dvasinę veikėjų būklę, antai istorijoje „SMS“ sukelia psichologinį Adelės virsmą. Per Vėlinių vakarienę liūdėjusi ir irzusi, kad negali kartu su mama ir bobule ilgėtis ir mylėti mirusio brolio, nes jo neprisimena, SMS pokalbiui su juo įpusėjus, Adelė patiria ūmų emocinį sukrėtimą, kuris liudija pasikeitusį jos santykį su broliu: „Adelei atrodė, kad iš krūtinės išlips širdis. Dabar jau nė kiek neabejojo, kad čia jis. Čia pat. Jos! Nebe svetimi atsiminimai“ (p. 47). Psichologizmą stiprina veikėjų kūno kalba. Ji ypač raiški „Baseine“: perteikiant Jono savijautą, jam stebint, o vėliau – laukiant susitikimo su keistąja mergaite.
Kūrybingai susiedama mitologinį palikimą su nūdiene vaikų kasdienybe, intriguojantį siužetą su nutylėjimų poetika, imponuojančią moralinę veikėjų laikyseną su ryškiu psichologiškumu, Kotryna Zylė sukūrė įtaigią ir paveikią knygą. Savo paslaptimis įtraukdama skaitytoją, ji verčia jį būti aktyvų, ir tai yra dar vienas, vaikams gal net svarbiausias, šios knygos privalumas.
__________________________________
* KOTRYNA ZYLĖ. Siela sumuštinių dėžutėje: nelabai baisios istorijos. – Vilnius: Aukso žuvys, 2021. – 155, [8] p.; iliustr. ISBN 978-609-8120-64-6
Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 4 (100)
