GRAŽIOS DOVANOS VAIKAMS (2013 m. vaikų knygų iliustracijų apžvalga)
Dažnai pagalvoju, kad bjaurasties ir negražumo galėtų nelikti tiesiog stiprinant ir visapusiškai palaikant tai, kas gražu ir gera, taip lyg ir padarant nekenksmingą ar mažiau kenksmingą neestetiškų iliustracijų, nemielų tekstų poveikio vaikams zoną.
Peržvelgusi 2013 m. vaikų knygų iliustracijas, nuoširdžiai apsidžiaugiau. Šįsyk gražias ir geras iliustracijas galima ramiai aptarti ne siekiant jas priešpriešinti prastosioms, o tiesiog todėl, kad jų daug, silpnąsias jos stipriai viršija kiekiu, ir ši gausa leidžia teigti, kad vaikų knygų iliustracijų srityje įsitvirtina stiprūs, saviti dailininkai, turintys ką pasakyti ir parodyti jauniesiems skaitytojams. Sunku čia atskirti pasakymą nuo parodymo, nes ten, kur kalbama apie gerą knygą, iliustracija sykiu ir rodo, ir kalba.
Geriausia 2013 m. knyga mažiausiems skaitytojams pripažinta Mariaus Zavadskio Pirštinė („Versus aureus“) yra kalbėjimo ir rodymo vienovės pavyzdys. Knyga priskirtina prie kasmet gausėjančių dailininkų autorinių knygų. Tiesa, įdėti šią knygą į lentyną nebus lengva – ji ne vertikalaus, o horizontalaus formato. Tačiau toks formatas nėra savitikslis. Mat knygutės tekstas – vos keli sakiniai, kuriuose vyrauja judėjimą nusakantys veiksmažodžiai: atvirvėjo, atčiūžino, atstriksėjo, kad pasileis visi šokti. Tad horizontalus formatas, suteikiantis laisvę judėti visomis atvirvėjimo ir atstriksėjimo kryptimis, tampa tiek žodžio išraiškos vieta, tiek ir regimuoju skubančių linksmų personažų dinamikos greitintuvu.
Jūratės Račinskaitės Taškuma raganytėms („Versus aureus“) – taip pat neeilinis žaismingos dinamikos pavyzdys. Knygoje dailininkė pateikia kitus dar 2003 m. pasaulio šviesą išvydusių raganyčių (Raganyčių burtai) burtininkavimo žaidimus. Ir čia reikia, kad dalyvautų pats skaitytojas, taigi į pasakos kūrimą įtraukiamas ir jis. Kaip ir pirmojoje knygoje, taip ir šioje galimybę judėti, kurti stebuklus suteikia skersai perkirpti atvartų puslapiai. Įvairiai juos versdamas, pats skaitantis žiūrovas gali kurti vaizdų derinius ir kaskart stebėtis gimstančių naujų formų išraiškingumu.
Ne ką mažiau meniškai darnios ir Edvardo Jazgevičiaus iliustruotos Kosto Kubilinsko Eiliuotos pasakos („Alma littera“). Siekiant nustatyti gražiausiai iliustruotą pernykštę knygą net buvo pakartotinai balsuojama renkantis iš dviejų kandidačių (konkurentė – M. Smirnovaitės iliustruota knyga Auksinis kirvukas. Įvairios lietuvių liaudies pasakos). Retai kada pasitaiko, kad tokios lakoniškos, aukšto stilizavimo ir apibendrinimo lygio iliustracijos kartu pasižymėtų ir tokiomis subtiliomis, veikėjų snukučius didžiai individualizuojančiomis išraiškomis arba jas atstojančiomis pozomis, kurios ne ką menkiau nei išraiškos rodo veikėjų gyvybingumą ir charakterį. Šis apibendrintų formų ir meilių arba šelmiškų išraiškų gretinys ir sugyvenimas daro vaizdą tokį emociškai įtaigų, kad klausimas, ar būtų galima kaip nors geriau perteikti tvirtą, vyrišką Kubilinsko pasakų poetiškumą, atrodo beprasmis. Emocinė vaizdų poveikio galia ir taiklumas vienaprasmiškai siūlo atmesti net tokio klausimo galimybę. Tačiau niekas, aišku, nedraudžia poeto interpretuoti kaip nors kitaip. Taip, kaip padarė Marija Smirnovaitė, iliustruodama Debesėlių tiltą („Nieko rimto“). Tiesą sakant, ir Kubilinsko eilėraščiai čia kiek poetiškai talpesni ir tinkamesni smulkmeniškiau ir detaliau juos įvaizdinti, švariai, moteriškesnei vaizdo raiškai. Matyt, tuo dailininkė pasinaudojo ir sukūrė paprastus, bet jaukius ir stilingus atvartų fragmentus. Pavyzdžiui, žvirblis ant kamino patupdytas taip, kad, atrodo, tuoj purptelės, o kregždės lizdą randame ne matomiausioje lapo vietoje, bet pačiame kamputyje. Tad nors iliustracijų personažai emocinių išraiškų prasme nėra tokie paveikūs kaip Jazgevičiaus, vis dėlto netiesmuka, subtili aliuzija į būdingus gyvūnėlių judesius ir pomėgius taip pat individualizuoja ir gaivina Smirnovaitės iliustracijų stilizaciją.
Įsigalėjusių vaizdinių stereotipų, metų metus keliavusių per iliustracijų valdas, beveik nelikę. Džiugu pažymėti, kad pagaliau pasikeitė kiškis skeltalūpis, lapė snapė, šarka patarška. Nors ir nepraradę guvių realistinių formų, bet gerokai atsinaujinę jie pasirodė Erikos Tumienės iliustruotoje Girios trobelėje. Lietuvių liaudies pasakose apie gyvūnus („Nieko rimto“). Liudos Petkevičiūtės knygutės Vištelė Put Pututė (UAB „Lieparas“), kurią iliustravo Laimutė Varkalaitė, per įvairias pasakas keliaujanti raiboji vištelė skaitytojams taip pat pasirodė visiškai nauju apdaru, paperkančiu ornamentų ir nėrinukų realizmu. To, ką esame įpratę matyti skaitydami lietuviškas pasakas, nerasi ir Rimanto Juškaičio Gražiausiose vaikystės pasakose („Alma littera“). Monochrominių vaizdų realizmu prieš keletą metų nustebinęs dailininkas šįsyk parodė tokią polichromijos valdymo galią, kad net sunku pasakyti, ar ji nėra jauniesiems skaitytojams kiek per stipri. O vaizdai čia, nors praplečia ir detalizuoja pasakas, tokie ryškūs, kad bemaž nenoromis kyla įprastų, jau matytų ir savaip saugesnių veikėjų ir jų aplinkos ilgesys. Meninė Juškaičio vaizdų struktūra neabejotina, bet jų iliustracinė vertė neišvengiamai matuojama dviem matais – meniniu ir pedagoginiu. Čia, matyt, kaip tik tas atvejis, kuris rodo, kaip sunkiai kartais jie tarpusavyje dera.
Jūratės Račinskaitės iliustruotoje Ramutės Skučaitės knygoje Ant ledo atsirado rožė („Homo liber“) nė su žiburiu nerasi ne tik lietuvių, bet ir pasaulinėje animacijoje ar iliustracijose suformuotų kalifo gandro, karalaitės ant žirnio, Raudonkepuraitės stereotipų. Gaila tik, kad dailininkės sukurtų koliažų nesugeba perteikti spauda – subtilių permatomų šešėlių, toninių susiliejimų vietose lieka išblėsusios, pirminį spalvų ir reljefo žėrėjimą praradusios plokščios dėmės. Tačiau, net turint omenyje autoriaus originalo ir išspausdintos iliustracijos skirtumą, dailininkės paveikslai vis tiek paženklinti skoningo originalumo ir stilingumo stigma.
Na, o dėl Algės Varnaitės iliustracijų Vytauto Tamulaičio knygoje Petriuko vėliava („Gimtasis žodis“) stilingumo ir skoningumo galima ginčytis, nors, žinoma, nei Tamulaitis su Skučaite, nei Varnaitė su Račinskaite negali būti lyginami. Aptariant Varnaitės paveikslus atskirai, norisi atlikti neleistiną veiksmą – patarti dailininkei, kuri, regis, viena koja jau stojasi ant išties ansambliškos, įtaigios knygos pakopos, bet taip ir pritrūksta galios ant jos išsilaikyti ir nusprūsta į nereikalingą vaizdinį komplikuotumą, neleidžiantį visiems knygos vaizdams lygiuotis į plevėsuojančios trispalvės šilko ir vaikiško piešinio gretinio efektą.
Ypatingu ansambliškumu ir dviejų vaizdavimo būdų – piešinio ir fotografijos – derinimu pasižymi Andriaus Seselsko iliustruota knyga Vilniaus padavimai („Nieko rimto“). Ji pripažinta gražiausia nespalvotų knygų kategorijoje. Tai, kad knygoje derinami du vaizdavimo būdai, nestebina, nes A. Seselskas yra žinomas ir kaip virtuoziškas piešėjas, ir kaip fotografas. Nuostabu tai, kad fotografijos realizmas nesipjauna su fantastinių piešinių realybe, kurią formuoja sodrus tekstūriškumas, medžiagiški nematytų tūrinių daiktų pavidalai ir trimatė piešinių erdvė. Šios savybės leidžia knygą interpretuoti kaip tvirtos kompozicijos, viso kūrinio maketo įrėmintą ir iliuzinių įspūdžių gausų baroką, pasižymintį ypatingu teatrališkumu, vaizdų slėpiningumu ir ryškia šešėliavimo ritmika. O koks gi kitas meninis stilius turiningiau galėtų atskleisti Vilnių?
Stilistinė vaizdų vienovė ir nereali pasakiška erdvė ženklina dar vieną šių metų nominantę – Marijos Smirnovaitės iliustruotą knygą Aukso kirvukas. Įvairios lietuvių liaudies pasakos („Nieko rimto“), kuri pelnė Domicelės Tarabildienės premiją. Nors iliustracijos kiek primena Stasio Eidrigevičiaus vaizdus, iš tiesų jose esantis metafizinis įvykių fonas ir veikėjų paslaptingumas sukurti kitais principais. Panaudojant akinamą kontrastą, įvykio erdvėje išryškinama kokia nors detalė – auksu švytintis kirvukas, įkirsto kelmo „kraujas“ ar pan. Spalvinis tokių detalių intensyvumas nevalingai formuoja optinę iliuziją, kad jos yra kitų iliustracijoje vaizduojamų daiktų apšvietimo šaltinis. Tačiau iš tikrųjų visų iliustracijų elementų ši švytinti dėmė nemodeliuoja, kitaip sakant, ne ji lemia formos tūriškumo ir erdvės gylio ypatybes. Šis optinis neatitikimas, be abejo, būdamas vienas unikaliausių iliustracijų meninės raiškos būdų, kaip tik ir sudaro nerealios erdvės įspūdį, sustingusio laiko iliuziją, o šiųjų keistumą dar labiau pabrėžia preciziškai išpaišytos detalės, įtikinančios pasakų pasaulio tikrumu. Deja, Vaivos Būgaitės knygutėje Perlytės nuotykiai („Nieko rimto“) fluorescenciniai spalviniai tos pačios autorės iliustracijų efektai yra savitiksliai, todėl piešiniai atrodo dirbtinoki, netgi pretenzingi.
Iš tiesų malonu, kad galima gėrėtis ne tik knygų piešinių originalumu ir meniniu lygiu, bet ir tuo, kad tiek daug pernykščių vaikiškų knygų pasižymi ansambliškumu, kuris vaizdus susieja su teksto išdėstymu, šriftu, subalansuoja iliustruoto ir tuščio lapo ploto santykius. Tokiomis savybėmis pasižymi, pavyzdžiui, Eugenijaus Varkulavičiaus-Varkalio iliustruota Jono ir Adolfo Mekų knyga Iš pasakų krašto („Dominicus lituanus“), Deimantės Rybakovienės iliustruota Vilmos Isevičiūtės knyga Aš norėjau sesutės („Gimtasis žodis“), Dalios Karpavičiūtės iliustruota Vytauto V. Landsbergio Iš kur atsirado Pūkis? („Dominicus lituanus“), Ievos Babilaitės iliustruota Selemono Paltanavičiaus knyga Kai sugenda telefonas („Žara“), Kęstučio Kasparavičiaus Povandeninė istorija („Nieko rimto“), Linos Žutautės Kakė Makė ir didelė Tamsa („Alma littera“). Pastarosios vaizdas taip suaugęs su visais knygos elementais, be abejo, ir su tekstu, kurį parašė pati Žutautė, kad šią knygą norisi pavadinti vienu dideliu, gražiu ir įspūdingu nuotykiu, pasikartojančiu atvertus kiekvieną knygos puslapį. Sakau „kiekvieną“ todėl, kad atverstojo meninė gravitacija įtraukia ir skatina keliauti ir per kitus puslapius, vis įsitikinant, kokia menine įtaiga pasižymi vaizdinis Žutautės knygų naratyvas. Skaitydama Žutautės knygas, ne kartą esu pagalvojusi, koks likimas ištiktų šios dailininkės tekstus, jeigu jie atsidurtų kito iliustruotojo rankose. Atsakymo į šį klausimą, deja, neturiu, nes Kakė Makė, mano galva, taip stipriai suaugo su jai padedančiu vaizdų pasauliu, kad vaizduotės jėga jau nebepajėgi jos atskirti nuo paveikslų. Matyt, Linos Žutautės Abėcėlė. Pažink raideles („Briedis“), nors ir išleista 2013 m., yra iš dailininkės praeito, formavimosi, etapo, kuris anaiptol nepasižymi nei knygos kaip visumos charakteristikomis, nei stilistine atskirų vaizdų pusiausvyra ar meniniu tolygumu.
Čia paminėtos knygos, be abejo, nėra panašios tarpusavyje. Iš jų aiškiai išsiskiria gyvybinga Babilaitės stilistika ir šriftų pavadinimų sąsajos su vaizdu, kaskart naujomis linksmomis detalėmis patraukiantys Kasparavičiaus piešiniai, mielas Karpavičiūtės vaizdų pobūdis. Šių ansambliškų knygų būrį papildo ir Laimutės Varkalaitės iliustruota Liudos Petkevičiūtės Raudona („Poringė“), kupina mažorinių ryškiaspalvių, dinamiškų ir ekspresyvių vaizdų.
Iš tiesų nuotaiką ir jausminius vaizdo niuansus spalvotomis iliustracijomis perteikti lengviau nei nespalvotu piešiniu. Jau įprasta, kad paauglių knygų iliustracijos retai kada būna daugiaspalvės. Ne išimtis ir Jurgos Budrytės iliustruotas Leenos Krohn kūrinys Pelikanas. Miesto pasakojimai („Nieko rimto“). Ši knyga kiek stokoja stiliaus skaidrumo ir vaizdinės vienovės (tai ypač atskleidžia spalvoto viršelio ir vidinių iliustracijų neatitikimas), vis dėlto galima pasveikinti jaunąją dailininkę, taip nuotaikingai pavaizdavusią paslaptingąjį knygos veikėją Pelikaną, – patraukli rimtis, laikysena, santūrūs rakursai atliepia literatūrinę jo charakteristiką. Kartais vertingi ir nedideli pasiekimai. Šiuo atveju taip ir yra, nes pavykęs pagrindinio veikėjo įvaizdis dažnai gyvena atmintyje kur kas ilgiau nei meniškai vertingas, emocingas bendras veiksmo vietos vaizdinys su personažais be charakterio.
Be abejo, charakterį įmanu perteikti ir be veikėjo. Vis dėlto tam reikia didelės meninės įtaigos, kokia, pavyzdžiui, pasižymi Rimanto Juškaičio iliustracijos Kazio Sajos Liepsnojančioje („Alma littera“). Romano veikėja Radvilė – anaiptol nėra išraiškinga, tačiau gebėdamas nedideliais, tarsi atsitiktiniais, neretai fragmentiškai sukomponuotais piešiniais perteikti vidines Radvilės būsenas Juškaitis kuo puikiausiai atsveria išorinį veikėjos paveikslo lakoniškumą.
Be abejo, čia suminėtos veikėjų kūrimo priemonės nelaikytinos taisykle be išimčių: gali ir ypatingos erdvės nebūti, ir veikėjo veido galima neprisiminti. Man pačiai, pavyzdžiui, labai patiko ir įstrigo Aleksandros Jacovskytės piešiniai Violetos Juškutės Nutikimuose. Gal todėl, kad jau seniai esu suaugusi ir man, mačiusiai labai daug iliustracijų, jų pagalba skaitant knygas nėra būtina, tad subtilus piešinių saikas tampa ypatinga vertybe. O gal patinkantys dalykai jau savaime yra gražūs? Kad ir kaip ten būtų, smagu, kad jaunieji skaitytojai iš dailininkų pernai gavo tiek daug gražių dovanų.
Rubriką remia Lietuvos kultūros taryba.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 2 (70)
