KIEK DAR PRAMOGAUSIME?.. (2013 m. verstinė vaikų literatūra)

 

 

 

 

„Vieną gražų rytą Jeronimas sau tarė: – Šiandien yra gera diena ką nors atrasti.“

Andreas H. Schmachtl, Jeronimas Varlė

 

Su panašiais žodžiais mintyse vertinimo komisijos nariai kasmet puola vertinti praėjusių metų knygų. Tikintis, kad leidėjai geriausiai žino knygų rengimo užkulisius, t. y. kiek darbo įdėjo vertėjas, o kiek – kalbos redaktorius, pretendentes į geriausios vaikų ir paauglių verstinės knygos premiją siūlo pačios leidyklos.

Komisijai (šiųmetės nariai – Rita Urnėžiūtė, Irena Aleksaitė, Roma Kišūnaitė, Laima Bačkienė ir aš) buvo pateikta penkiolika 2013 m. išleistų knygų. Apdovanojimai du – verstinės knygos mažiausiems skaitytojams ir verstinės paauglių knygos.

Beveik visi vertimai daugmaž atitinka sklandžios kalbos reikalavimus. Tačiau buvo tekstų, dėl kurių šiek tiek abejota, – čia ypač pravertė kalbininkės Ritos ir vertėjos Irenos pastebėjimai.

Taigi kokių verstinių knygų, leidėjų akimis, laukia šiandienos vaikai ir ar tarp jų yra tokia, apie kurią būtų galima pasakyti, kad ją tiesiog būtina buvo išversti į lietuvių kalbą?

Pirmiausia krinta į akis, kad leidėjai tebemano, jog pramoginė literatūra yra kaip tik tai, ko reikia vaikams. Be abejo, tai išties smagūs, padaužiški skaitiniai, visai tinkantys pratinti prie knygos tuos, kurie laisvalaikį mieliau leidžia prie kompiuterio. Pavyzdžiui, Andy Stanton Tu bjaurus, pone Gumbai! (iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė, „Baltų lankų leidyba“) – tai knyga, kuri, anot leidėjų, „susišlavė Roaldo Dahlio Juokų prizą, „Blue Peter“ apdovanojimą už Juokingiausią iliustruotą pasakojimą“, o vaikų nuomone, yra „juokingiausia knyga, kokią tik kada nors teko skaityti… kai paskaičiau mamai, ji pratrūko kvatoti ir vos neapsisiusiojo“. Toks vaikams keliantis juoką knygos apibūdinimas primena lengvą masalą. Pono Gumbo paveikslas atstumiantis: „Jis tik snūduriuodavo, piktindavosi, krapštydavo nosį ir rydavo, ką iškrapštęs“; „Ponas Gumbas nėrė iš miegamojo ir nuskuodė laiptais žemyn. Pakeliui koridoriuje užmynė pamestą gabalą senos picos ir virtuvėn įčiuožė tarsi ant sūrio ir pomidorų banglentės“ (p. 31). Tokiais pigiais triukais juokinami skaitytojai. Beje, tai pirmoji šio anglų autoriaus knyga.

Kitas populiariosios pramoginės literatūros kūrinys – Jo Nesbø Daktaras Proktoras ir pirstukonautai (iš norvegų k. vertė Alvyda Gaivenienė, „Alma littera“). Pramoginį pobūdį liudija ir pavadinimas, ir įrašas, kad tai pirmoji romanų ciklo knyga. Pasakojimas lyginamas su Roaldo Dahlio Čarliu ir šokolado fabriku, Matilda ir Raganomis, bet juokinama gana lėkštais situaciniais triukais, pavyzdžiui:

„– Ir ką gi čia veikiat? – paklausė Biulė.

– Mėginu bezdėti, – pro dantis sušvokštė profesorius. – Ir neišeina. Argi ne fantastika?

Jis nusijuokė ir pamėgino dar kartą. Žinia, labai sunku tuo pat metu ir juoktis, ir bezdėti, todėl daktaras Proktoras pasidavė“ (p. 28).

Dar viena pramoginė knyga – Rutos Skrebeles Janio B. dienoraštis (iš latvių k. vertė Bronė Balčienė, „Alma littera“) – lyginama su populiariais Rachel Renée Russell Prietrankos dienoraščiais, bet skaitant apie vaiko, siekiančio tapti rašytoju, vargus, iš praeities ataidi Vytautės Žilinskaitės Vaidoto, niekaip negalinčio parašyti rašinio apie saulę, istorija. Anoji buvo smagesnė…

Aišku, ši ir panašios knygos bus perkamos. Tačiau laikyti jas pretendentėmis į išliekamosios vertės knygą, sakyčiau, labai drąsu.

Virš. dail. Andreas H. Schmachtl
Virš. dail. Andreas H. Schmachtl

O štai Andreaso H. Schmachtlo Tilda Kruopelytė. Draugai iš Erškėtrožių tako: Tildos, Ruperto, Molės ir bičiulių nuotykiai (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė, „Gimtasis žodis“) – istorija apie „baltutę kaip šeivamedžio žiedeliai bažnyčios pelę“ (p. 5) ir jos bičiulius Sraigių, Ežį Rupertą, Voverę Edną su dvyniais Vilium ir Benium, Robiną Liepsnelę ir Pilkąją pelę Molę – šviesi, skaidri knyga. Autorius pats ir iliustruotojas, tad knygos pasaulis vientisas, darnus: „Jaukūs Tildos namučiai stovi prie Erškėtrožių tako, pačioje bažnyčios bokšto papėdėje. Ten ji pasiraičiusi rankoves verda uogienes, kepa gardžiausius pyragus, ir tikriausiai nebūna nė dienos, kad su draugais nebūtų pasimėgavusi nors puodeliu kvapnios arbatos“ (p. 5). Pasakojimai ir net šiltos iliustracijos šiek tiek primena Beatrix Potter pasakas apie triušį Petriuką, o veikėjai savo gyvenimo filosofija – Mikę Pūkuotuką (pavyzdžiui, Tildos sumanymas pasidaryti remontą virsta tiesiog jaukiu pasisėdėjimu, o svarstymai, kaip įsirengti vieną iš kambarių, – savotišku atradimu: „Tiesiog paliksiu šį kambarį tuščią. Bus, taip sakant… mano laisvoji erdvė! (…) Juk kiekvienam iš mūsų gera turėti šiek tiek laisvos erdvės, ar ne?“, p. 14). Veikėjų charakteriai truputį šaržuoti, jų bendravimas pagrįstas draugyste, vienas kito supratimu ir palaikymu. Rašytojas kuria pasaulį, kuriame vis kas nors nutinka, tačiau iš esmės gyventi saugu: „– O jei mūsų kaime iš tiesų atsirado naujas gyventojas, tai mums reikėtų žinoti. Turime ko nors imtis, ar ne? / – Aišku! – pritarė visi. / Nuo tos akimirkos ore padvelkė nuotykiais. / Toks dvelksmas patiko net ir Molei… kol jautėsi saugi su bičiuliais“ (p. 77).

Knygoje rasime žinių apie aplinką, ypač augalus: „Tilda klausėsi labai atidžiai ir išgirdo, kad gervuogių lapai labai gardūs, tačiau rusmenės – nuodingos. Be to, sužinojo, kad dilgėles reikia sudžiovinti, tada jos nebekanda. O dobilai ramina skrandį“ (p. 51). Minimos gudobelės, šeivamedžiai, ožekšniai… Vertėjai tikrai buvo ką veikti, kol visas tas smulkmenas sužiūrėjo.

Vertimo kalba labai ekspresyvi: „Ednai staiga toptelėjo“ (p. 43), „pasišovė paskambinti“ (p. 43), „tučtuojau išsidangino“ (p. 46), „imdavo vienas kitą niukinti“ (p. 54), „suzmeko ant kėdės“ (p. 76), „nutapseno į savo lovą“ (p. 107), „dvidešimt minučių kulniavome iš gretimo kaimo“ (p. 115)… Tai skaitytoją vaiką moko vaizdingos kalbos.

Andreaso H. Schmachtlo iliustr.
Andreaso H. Schmachtlo iliustr.

Be to, vertėja parodė puikų humoro jausmą, kitaip knygoje vargu ar būtų atsiradę personažai „Stasiukas ir Vilgaudas, ežio sūnėnai“ (p. 115). Keletas žodžių apie šių veikėjų, kurie originale vadinasi Stanley ir Wilfried, vardų vertimo užkulisius. Vertėjai norėjosi juos šiek tiek sulietuvinti, kad vaikai tardami nelaužytų liežuvių (Tilda ir Rupertas skamba dar visai neblogai), taigi Stanley tapo Stasiuku, o Vilfrydas, anot vertėjos, – toks „rimtas germaniškas kunigaikštiškas“ vardas, kad iš karto mintyse kilo asociacijos su gyvuoju folkloro personažu vilniečiu Kunigaikščiu Vilgaudu. Lietuviškas ir Zurzos vardas (originale Humphry, t. y. kažkodėl angliškas, nors pavarčiusi šaltinius vertėja rado ir Humfrey, seną germanišką vardą, reiškiantį peaceful warrior, bet tas padarėlis toks zurzeklis, kad vertėja nusprendė jo vardą interpretuoti laisvai). Labai ilgai ieškota pavardės pagrindinei veikėjai, kol galiausiai originalo Tilda Apfelkern tapo Tilda Kruopelyte.

Truputį glumina, kad ta pati leidykla vertimų konkursui pateikė ir kitą Andreaso H. Schmachtlo knygą – Jeronimas Varlė (iš vokiečių k. vertė Milda Kunskaitė), kurią skaityti buvo ne taip įdomu. Gal todėl, kad pats pasakojimas vienpusis. Veiksmas sukasi apie vieną veikėją – varlių Jeronimą, vis bandantį išrasti tai, ko pasaulis seniai laukė, ir dėl to patenkantį į komiškas situacijas. Taigi Jeronimas Varlė papildo nevykėlių personažų išradėjų galeriją. Knyga būtų daugiau laimėjusi turėdama ryškesnę pažintinę liniją, kurią punktyrais autorius lyg ir ketino brėžti istorijos pradžioje („Varliagyvių ir amfibijų klasėje mokslas skiria du būrius. Pirmas – uodeguotieji varliagyviai. Prie jų priskiriamos visos salamandros ir tritonai. O antras – beuodegiai varliagyviai, tai yra kūmutės, diskaliežuvės, rupūžės ir, aišku, varlės. Ir nors kai kurie žmonės net labai norėdami nesugeba jų skirti, jie atkakliai tvirtina, kad kiekviena varlė yra užkerėtas princas“, p. 7), bet, įsukęs Jeronimą į nuotykius, pažintinę giją paleido. Vargina (veikiausiai paties autoriaus sumanyta) žalia spausdinto teksto spalva. Tiesa, vertėja stengėsi išradingai perteikti knygos kalbą, rado retesnių žodžių („maži varložiai“, p. 54), bet sklandumo kai kur pritrūko („…po kelių minučių pasigirdo kalimo ir gręžimo, veržimo ir dildymo garsai, pernelyg gerai pažįstami jo kaimynams ir verčiantys juos susirūpinus sužiurti“, p. 27; „O kaip manei, kur tu papuolei?“, p. 112).

Virš. dail. Agnė Nananai
Virš. dail. Agnė Nananai

Prie pramoginės literatūros priskirtina ir Timo Parvelos knyga Elė ir draugai (iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė, „Nieko rimto“). Knygelėje kuriamas jautraus, supratingo mokytojo paveikslas, kas prieštarauja dabartinėms vaikų literatūros tendencijoms vaizduoti komiškus bjauraus charakterio mokytojus ar kitus suaugusiuosius, bet nuobodžiauti skaitant nėra kada – mokyklos gyvenimas virte verda. Ir pramogų čia užtektinai, ir humoras šviesus. Vienas malonumas skaityti, jei norisi lengvesnės literatūros.

Gudrun Mebs Sekmadienio vaikas (iš vokiečių k. vertė Elena Zambacevičiūtė, „Gimtasis žodis“) – gyvai papasakota našlaitės, kuri svajoja bent savaitgaliais būti paimta į šeimą, istorija. Ir štai pagaliau jos gyvenime atsiranda šiek tiek išprotėjusi „sekmadienio mamytė“ vaikų rašytoja ir jos draugas. Skaitant kliudė tik viena – viskas, kartu ir laiminga pabaiga, pernelyg nuspėjama.

Virš. dail. Camila Fialkowski
Virš. dail. Camila Fialkowski

Kitokio tipo, bet taip pat prie populiariosios literatūros priskirtinas Paulo van Loono Siaubų autobusas 3 (iš nyderlandų k. vertė Antanas Gailius, „Nieko rimto“). Knyga išversta nepriekaištingai, o istorijos tokios įtikinamos, kad prieš miegą jų geriau neskaityti. Gardus kąsnelis siaubo istorijų mėgėjams. Man pačiai vaikystėje ši knyga būtų suteikusi daug šiurpių teigiamų emocijų. Bet skiriant apdovanojimą, suprantama, reikia atsižvelgti ir į silpnesnių nervų skaitytojus…

Prieš pereinant prie paaugliams skirtų vertimų, reikia pasakyti, kad ne visada aišku, kurios amžiaus grupės skaitytojams priskirtinos kai kurios knygos. Visi žinome, kad esama keliasluoksnių kūrinių, kuriuos jaunesnis vaikas perskaitys vienaip, kreipdamas dėmesį į išorinį siužetą, o vyresnis labiau įsigilins ir susimąstys. Tai universali literatūra. Tokios dabar labiausiai laukiame. Gaila, kad negalėjome tinkamai įvertinti Silversteino Shelo Dovanų medžio (iš anglų k. vertė Violeta Palčinskaitė, „Tyto alba“) – alegorinio filosofinio pasakojimo apie meilę ir besąlyginį pasiaukojimą. Šiemet sukanka penkiasdešimt metų nuo pirmojo šios knygos leidimo. Ji interpretuojama, vertinama iš įvairių, netgi feministinių literatūros tyrinėjimo perspektyvų. Tačiau tai pasakojimas piešiniais, teksto, kad ir poetinio, nedaug. O apdovanojama juk pirmiausia už vertėjo pastangas.

Kita vertus, esama knygų, kurių vienodai svarūs tiek tekstas, tiek iliustracijos, ir tai parodė iš bendro srauto išsiskirianti Shauno Tano knyga Atokaus priemiesčio istorijos (iš anglų k. vertė Viktorija Labuckienė, „Nieko rimto“). Čia iliustracijos taip natūraliai tęsia pasakojimą, kad net nepajunti, kada nuo teksto pereini prie vaizdo ir jau nebe skaitai, o giliniesi į piešinio informaciją. Kartais tik iš piešinių ir gali suvokti, kodėl veikėjas vienaip ar kitaip pasielgė, susidaryti įspūdį, koks yra tas „atokus priemiestis“, kuriame nutinka aprašytos istorijos. Tai industrinis rajonas, kur stūkso gamyklos, kur namai panašūs vieni į kitus, tačiau turintys jaukius vidinius kiemus, kur tų namų šeimininkai gyvena nuo svetimų akių paslėptus gyvenimus. Priemiesčio gatvėmis skraido eilėraščių skiautės (visą šią istoriją taip ir perskaitai šokinėdamas akimis nuo vienos išpieštos skiautės prie kitos…), o nebylūs nežinia iš kur atsirandantys „pagaliniai žmogučiai“ vien savo buvimu liudija, kad esama neatsakomų klausimų: „Jie nekelia bėdų – tėra priemiesčio kraštovaizdžio dalis, o jų trapios kojelės juda lėtai lyg debesys. Kiek žmonės atmena, jie visada čia buvo, dar prieš iškertant krūmynus ir pastatant namus“ (p. 65); „Ar jie turi kokį tikslą? Nežinia. Bet jei sustosi ir ilgai į juos stebeilysi, ims rodytis, kad jie ieško atsakymų, prasmės. Tartum surinktų visus mūsų klausimus ir grąžintų atgalios. Kas jūs? Kodėl jūs čia? Ko norite?“ (p. 69). Žmogučiai nebyliai ištveria visus išpuolius: „Kai kurie vyresni berniukai linksmai daužo juos beisbolo arba golfo lazdomis ar tuo, kas pakliūva po ranka, taip pat ir pačios aukos nulaužtomis galūnėmis. Atidžiai nusitaikius ir kaip reikiant iš peties vožus, galvelė – beveidis žemės grumstas – nuskrieja labai aukštai. Kūnelis lieka stačias, kol kulnai pritreškia jį prie asfalto ir galutinai sutrupina“ (p. 66). Sulaužyti jie miršta, bet po nakties ir vėl atsiranda lyg niekur nieko.

Sudėtingas kūrinys buvo nemenkas iššūkis vertėjai. Skaitant per tekstą reikia brautis tarsi per brūzgyną, tad imi įtarti, kad tai – vertimo problema: „– Nieku gyvu, – nesutikau, o pakelti mano antakiai turėjo priminti pernelyg šviežią kivirčą, vykusį pro galinę tvorą“ (p. 24); „Jiems buvo puikiai pažįstami dažni riksmai, durų trankymas ir dūžtančių daiktų garsas…“ (p. 37); „Netrukus, supratę padėties kvailumą, jie sumišo ir nutilo“ (p. 37); „Paspaudėme rankas, susilažinę dėl didžiulės dvidešimties dolerių sumos – neregėto turto netgi einant lažybų dėl gerai žinomų dalykų“ (p. 87); „Atrodė neįmanoma susirasti tinkamo maisto arba išmokti taisyklingai pasakyti bent paprasčiausius dalykus“ (p. 57)… Žodis „dalykai“ dažnai kaišiojamas ten, kur jo nebūtina versti. Galima tik apgailestauti, kad ši knyga, galėjusi tapti metų atradimu, nepateko į atidesnio kalbos redaktoriaus rankas.

Kitas iš paminėtinų daugiasluoksnių kūrinių – Leenos Krohn Pelikanas (iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė, „Nieko rimto“). Čia jungiama realistinė ir pasakinė plotmės, fantastinė situacija kuriama remiantis pelikano gyvenimu kurį laiką tarp žmonių, kur jo niekas neatpažįsta kaip paukščio – užtenka persirengti žmogaus drabužiais. Svarbus autorės užmojis parodyti, koks gi yra tas šiuolaikinių žmonių pasaulis: knyga užgriebia įvairias veiklos sritis – socialinę, psichologinę, filosofinę, religinę, ekologinę. Pasirinkimą tapti žmogumi pelikanas grindžia tuo, kad, jo akimis, žmonių rūšiai gyventi geriausia, tačiau nusivilia civilizacijos pažanga, iš tiesų vedančia į susinaikinimą. Galbūt dėl užmojo kalbėti globaliai autorė neišvengė ir tiesmukos didaktikos, ir šiokių tokių logikos klaidų, bet iš esmės džiugu, kad ši knyga pagaliau buvo išversta, nors tai derėjo padaryti prieš dešimtmetį.

Virš. dail. Irma Gineikienė
Virš. dail. Irma Gineikienė

Dėl Susanos Hinton Autsaiderių (iš anglų k. vertė Vytautas Čepliejus, „Alma littera“) nuomonės išsiskyrė. Knyga, išleista 1967 m., kadaise padarė didžiulę įtaką jaunajai amerikiečių kartai (romanas buvo lyginamas su Jerome’o Sallingerio Rugiuose prie bedugnės). Kūrinyje atskleidžiamos jaunimo problemos, vaizduojamas Niujorko gatvės paauglių gyvenimas. Galima būtų diskutuoti ir apie iššūkius, su kuriais susidūrė vertėjas, ėmęsis versti slengą. Tačiau manęs (tarp komisijos narių buvo ir kitaip manančių) tokia „jaunimo kalba“ neįtikino. Ir ne vertėjas čia kaltas. Neįtikino pasakotojas, penkiolikmetis paauglys Ponis, – kalbama pirmuoju asmeniu, bet kalbėjimas dažnai sklandus kaip iš rašto, nors iš esmės veikėjas gyvena gatvėje. Be to, neatrodo, kad pasakotų vaikinas, už jo nuolatos jauti autorę merginą. Autsaiderius ji parašė būdama penkiolikos, rankraštį parodė draugės mamai vaikų rašytojai, o ši veikiausiai turėjo puikų agentą leidykloje. Tad buvo ne tik išleista knyga – 1983 m. pagal ją pastatytas filmas, kurį režisavo Francis Fordas Coppola, filmavosi Tomas Cruise’as, Mattas Dillonas ir Robertas Lowe’as. Suprantama, gatvės paauglių grupuočių griserių ir socių kovos – puiki tema. Tad geras redaktorius, vadybininkas ir režisierius gali padaryti kultinį net ir penkiolikmetės kūrinį.

Švedų rašytojų Matso Strandbergo ir Saros Elfgren Ratas (iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė, „Nieko rimto“) darytų įspūdį, jei ne tai, kad šiuolaikiniams paaugliams aktualios problemos – narkotikų vartojimas, tėvų nepriežiūra, anoreksija ir kt. – šiame kūrinyje sprendžiamos pasitelkiant magiją. Pavyzdžiui, savižudybė aiškinama ne vidiniu veikėjo sutrikimu, blaškymusi, nesugebėjimu ieškoti susidariusios situacijos sprendimų, bet blogio jėgų veikme. Šešias paaugles kovoti suburia taip pat magija – jos sužino esančios raganos. Skaitant knygą atrodo, kad tik tai ir sutvirtina jų draugystę: jei ne magija, jos viena su kita net nebendrautų. Nors knyga bus skaitoma ir mėgstama, bet iš probleminės literatūros tikiesi, kad ji privers susimąstyti apie galimus problemų sprendimo būdus realiame gyvenime, ir jei vienintelis sprendimas, kaip sakydavo senovės romėnai, – deus ex machina, t. y. magija, vadinasi, to sprendimo nėra.

Virš. dail. Dovydas Bou
Virš. dail. Dovydas Bou

Kitokios – poetinės – magijos, magiškojo realizmo šiek tiek persmelktas, kaip man pasirodė, Angelos Nanetti Žmogus, kuris augino kometas (iš italų k. vertė Laura Vilkaitė, „Nieko rimto“). Knygoje kalbama apie situaciją, kai vaikų tėvas nežinomas, o jauna mama Mirjam (kai gimė vyresnysis Arnas, jai buvo penkiolika) atrodo lengvabūdė, nors iš tiesų iš gyvenimo ji ima viską, kaip sakydavo geriausiai ją suprantanti senelė: „Esi smalsi ir nuoširdi, mėgsti muziką it koks paukštelis, o šokdama esi lengvesnė už obels žiedlapį“ (p. 11). Mirjam besąlygiškai myli savo vaikus ir sunkiai dirba, kad visi būtų laimingi. Tačiau miestelio žmonės jos nesupranta ir smerkia, galiausiai ji turi išsikraustyti kartu su žmogumi, kuris ją pamilsta tokią, kokia yra.

Virš. dail. Deimantė Rybakovienė
Virš. dail. Deimantė Rybakovienė

Dar vienas atradimas – Melvino Burgesso Vilko kauksmas (iš anglų k. vertė Eglė Kumžaitė, „Gimtasis žodis“). Atradimas, nes tai debiutinė ir kitokios tematikos rašytojo knyga, nei esame įpratę iš jo tikėtis. Tai ne garsusis Heroinas apie šiandienos jaunimo gyvenimą. Tai knyga apie paskutinių Anglijos vilkų gyvenimo būdą, įpročius, juos persekiojantį Medžiotoją ir vaiko pastangas ištaisyti klaidą – kadaise jis prasitarė Medžiotojui, kad apylinkėse esama vilkų. Knygos pasaulis rūstus, atvirai negailestingas – vilkiuko akyse žūva abu jo tėvai. Pasakojimas dramatiškas, nesistengiama švelninti situacijos:

„Du vilkai ėmė verstis kūlio, vertėsi ir vertėsi, kandžiodamiesi, laižydamiesi ir švelniai grumdamiesi, kupini meilės. Pilkiukas, nepažinęs šio dar aukštesnio, didžiulio žvėries, atskubėjo ginti mamos. Bet nepažįstamasis tik pagriebė jį į nasrus ir išmetė aukštyn į orą. Sidabraplaukė pagavusi ėmė ridinėti kaip kamuoliuką, ir jis suprato, kad pavojus negresia. Apimti džiaugsmo, išvydę vienas kitą, akimirką du vilkai pamiršo visas taisykles ir šnypšdami, urgzdami bei kiauksėdami spardė drėgną žemę ir sudžiūvusius lapus. Tada pradėjo rimtą susitikimo ir pasisveikinimo ritualą – sustoję priešpriešiais Sidabraplaukė su Vyliumi laižė vienas kitam snukius ir nasrus, o per vidurį, stiebdamasis ant užpakalinių kojų, bandė įsiterpti Pilkiukas.

Pirmoji strėlė kiaurai pervėrė Vyliui kaklą. Stuburo nepažeidė, tačiau perkirto centrinę, į galvą kylančią arteriją, ir jis dar nušliaužė kelis metrus iki atžalyno, kur užspringo savo krauju“ (p. 90).

Autorius tarsi bando skaitytoją žiaurumu – galbūt atvirumas sukrės taip, kad niekad nepakels rankos prieš laukinį žvėrį.

Pasakojama ir apie priverstinę vilko, bandos gyvūno, vienatvę: „Toli nuo šunidės, vienintelių namų, kuriuos prisiminė, Pilkiukas jautėsi dar svetimesnis. Dabar jį aplankė jausmas, kad pasaulyje jis visiškai vienas, tad pirmą kartą gyvenime užvertė galvą ir prabilo savo balsu – sustaugė kaip tikras laukinis vilkas. Tuoj pat pabudo Dženė ir urgzdama iššiepė dantis. Nors anksčiau ir nebuvo girdėjusi, žinojo, kad tai ne šuns giesmė. Anglijos vilkai jau seniai išmoko slopinti savo dainas – pasaulyje, siekiančiame juos sunaikinti, kalbėti vilkų kalba pernelyg pavojinga“ (p. 77); „Vilkas tapo vaiduokliu, ir neliko nė vilties, kad jo ribotas gyvenimas galėtų pasikeisti. Tačiau nors širdis traukėsi, kūnas augo“ (p. 125).

Tiek vilkai, tiek juos gelbstintys žmonės turi vardus (Vylius, Sidabraplaukė, Pilkiukas, berniukas Benas, jo tėtis Džonas Tilis), o Medžiotojas – bevardis, jis tarsi įkūnija beasmenę žudančią jėgą, prieš kurią gamta negali atsilaikyti. Nors knygos pabaigoje gamta praryja Medžiotoją – jis nuskęsta, toks atpildas neatsveria žalos: vilkai išnaikinti dėl beprasmio medžioklės azarto.

Pasakojimas sklandus, perskaitomas vienu atokvėpiu – gal todėl mano mintyse pavadinimas Vilko kauksmas transformuojasi į „Vilko dainą“, net „Vilko giesmę“. Tokią istoriją sunku pamiršti.

Taigi, kaip matėme, pernykščiai metai pasižymėjo verstinių knygų įvairove. Reikia tikėtis, kad iš geriausių paminėtųjų (nebūtinai apdovanotųjų) kiekvienas ras ir knygą sau. Tačiau kas atsakys į klausimą, ar leidėjai, teikiantys knygas geriausios verstinės knygos premijai, skaito specializuotame leidinyje spausdinamas kasmetes jų apžvalgas? Susidaro įspūdis, kad, bandydami apčiuopti rinkos pulsą, jie įsivaizduoja, jog pramoginės literatūros madų vaikosi ir vertintojai. O mums rūpi apdovanoti knygas, kurios ir po dešimtmečio bus aktualios ir kalbės apie gyvenimą ne kaip apie vienadienį nuotykį. Nuotykis gerai, bet tegul jis būna prasmingas.

Rubriką remia Lietuvos kultūros taryba.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 2 (70)

 

Įžanginis

KNYGOS – TAI PAŽINIMO DŽIAUGSMAS (Pasisakymas priėmus 2013 m. Prano Mašioto premiją)

Apžvalgos

GRAŽIOS DOVANOS VAIKAMS (2013 m. vaikų knygų iliustracijų apžvalga)

Straipsniai

PAKALBĖKIME APIE KARĄ

Toves Jansson 100-osioms gimimo metinėms

JŪRA, SU KURIA (NE)GALIMA ŽAISTI (Tove’s Jansson „Tėtis ir jūra“)
NONSENSO ŽAVESYS TROLIŲ MUMIŲ BRAIŽU (Tove Jansson – Lewiso Carrollio  „Alisos Stebuklų šalyje“ iliustruotoja)
MUMIAI, KURIE GYVENA SU MUMIS

Mano vaikystės skaitymai

„O TO „TARZANO“ VIS BUVO NEGANA...“

Supažindiname

Vaikų literatūros muziejus Kaune

Laiškai

Bibliotekos renginiai klausos negalią turintiems mažiesiems

Bibliografija

Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2013 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai