NONSENSO ŽAVESYS TROLIŲ MUMIŲ BRAIŽU (Tove Jansson – Lewiso Carrollio  „Alisos Stebuklų šalyje“ iliustruotoja)

„Šios iliustracijos kur kas artimesnės pačios Tove’s sukurtam Mumių pasauliui nei kiekvienas kitas jos kaip iliustruotojos darbas. Kartais tarp tų gana fantastiškų visų trijų knygų personažų galima atpažinti kurį nors ateivį iš trolių Mumių slėnio. Bilbas Beginsas mažumėlę primena Hemulį, patekusį į pavojingą ir svetimą nuotykių pasaulį.“

Erik Kruskopf

Tove Jansson pirmiausia žinoma kaip apysakųpasakų apie trolius Mumius ir vienaip ar kitaip su Mumių pasauliu susijusių paveikslėlių knygų autorė. Galbūt mažiau ji pažįstama kaip kitų autorių knygų iliustruotoja. Švedijos leidyklose ji iliustravo anglų autorių fantasy kūrinius – tris Eriko Kruskopfo minimas knygas, išleistas viena po kitos: 1959 m. pasirodė Lewiso Carrollio Snarko medžioklė (The Hunting of the Snark), 1962 m. – J. R. R. Tolkieno Hobitas (Bilbo, en hobbits äventyr) ir 1966 m. – Carrollio Alisa Stebuklų šalyje (Alice’s Adventures in Wonderland).

Lyginant Jansson sukurtas anglų autorių fantasy iliustracijas su jos pačios trolius Mumius vaizduojančiais kūriniais, matyti, kad jos atsirado tada, kai Mumių bruožai buvo pradėję keistis. Ryškiausiai pokyčiai regimi kūrinyje Stebuklinga žiema (1957). Tai juntama ne tik iliustracijose, bet ir turinyje. Stebuklinga žiema kartais netgi laikoma pačios Jansson viduramžio krizės atspindžiu.

Beveik tuo pat metu kaip Hobito ir Alisos Stebuklų šalyje iliustracijos pasirodė trumpųjų pasakų rinkinys Nematomas vaikas ir kiti apsakymai (Det osynliga barnet och andra berättelser, 1962), taip pat apysaka­pasaka Tėtis ir jūra (1965). Iš tikrųjų knygų apie trolius Mumius šiam kūrybos laikotarpiui priskirtina Kas paguos Mažulę? (Who Will Comfort Toffle?, 1960).

Iliustracijas lyginant laiko ir raiškos požiūriu atsiskleidžia Jansson iliustravimo stiliaus raida. Be to, ji stengėsi atsitraukti nuo „mumiškumo“ ir krypo į suaugusiesiems skirtus, apmąstymų persmelktus apsakymų rinkinius.

Šiame straipsnyje aptarsiu Jansson iliustracijas, sukurtas knygai Alisa Stebuklų šalyje. Nors buvo planuojama, bet šios knygos tęsinio Alisa Veidrodžio karalystėje (Through the Looking Glass) Jansson neiliustravo.

Ar iliustruotojas regi elfus?

Anot Tolkieno, pasakos autorius yra vadinamasis subkūrėjas (angl. sub-creator), sukuriantis pasakų šalį. Subkūrėjas rašo apie kažką jau esantį, randa savyje didžių galių ir regi elfus. Carrollis savuosius „elfus“ surado visai šalia: Alisoje Stebuklų šalyje pilna daugiau ar mažiau užmaskuotų nuorodų į rašytojo ir jo amžininkų ryšius. Netgi pagrindinės veikėjos Alisos prototipas paimtas iš artimosios aplinkos – Alice Liddell buvo autoriaus draugų dukra. Carrollis sekė Liddellių vaikams pasakas ir nufotografavo juos vilkinčius fantastiniais drabužiais.

O kaip elfus regi iliustruotojas? Kaip prisiimti subkūrėjo vaidmenį iliustruojant kitų parašytas knygas? Kaip linijomis, spalvomis, komponavimu ir kitomis vizualiosios raiškos priemonėmis perteikti žiūrovams rašytojo sumanytas pasakai būdingas fantazijas, stebuklus ir magiją?

Kaip toli Jansson ieškojo savųjų „elfų“ – kaip su Mumių slėnio gyventojų pagalba ir Mumių linijomis kūrė pasakos kerus? Ar jai pasisekė išsivaduoti iš „mumiško“ stiliaus?

Dar vienas klausimas: kaip dailininkei pavyko sukurti savitas jau ne vieną dešimtį kartų iliustruoto – pradedant Johnu Tennieliu (1865), Arthuru Rackhamu (1907) ir baigiant Helen Oxenbury (1999) – klasikos kūrinio iliustracijas? Netgi Salvadoras Dalí 1966 m. – atsitiktinai tais pačiais metais kaip ir Jansson – sukūrė savą siurrealistinius nuotykius sapnų pasaulyje patiriančios mergaitės versiją.

Galimybė pasisotinti siaubu?

Anglosaksų nonsenso pasakos XX a. trečiajame dešimtmetyje pradėjo daryti įtaką Suomijos švedų pasakininkams. Vaikystėje Jansson skaitė Carrollio knygas apie Alisą, bet tai nereiškia, kad tapo prisiekusia jų gerbėja. Jos nuomone, šios knygos primena košmarus ir artimos Kafkai; jų įvykiai tėra išdidinti galinčios bet kada įsiveržti vidun bevardės kitapusinės tikrovės šešėliai – tai suaugusiųjų, bet ne vaikų baimės.

Vis dėlto Carrollis buvo vienas iš Jansson „elfų“ – manoma, kad jo knygos apie Alisą turėjo įtakos knygoms apie trolius Mumius. Be to, siaubo literatūra buvo viena iš Jansson mėgstamiausių. Jai patiko Edgaras Allanas Poe, kurio siaubo istorijas skaitė dar būdama devynerių ir kurį buvo linkusi iliustruoti.

Leidykla „Bonniers“, kurioje išėjo Snarko medžioklė, Jansson laikė idealia knygos, kurioje dera „keisti ir smagūs personažai“, iliustruotoja. Imtis Hobito Jansson paviliojo leidyklos „Rabén & Sjögren“ redaktorė Astrida Lindgren. Ji buvo įsitikinusi, kad su Jansson iliustracijomis Hobitas taps „šimtmečio knyga vaikams“.

Pati Jansson dirbdama su Tolkieno Hobitu galėjo maudytis siaubo siužetuose taip pat kaip ir Snarko medžioklėje. Kai „Bonniers“ pasiūlė iliustruoti naują Alisos Stebuklų šalyje vertimą į švedų kalbą, Jansson negalėjo atsispirti pagundai, nors buvo gerokai užsiėmusi. Jos nuomone, Alisa Stebuklų šalyje persmelkta žavaus, šiurpuliukus keliančio siaubo. Iliustruodama kitų autorių kūrinius, Jansson galbūt turėjo progą paieškoti naujų meninių sprendimų ir pasigalynėti su iššūkiais.

Alisa Stebuklų šalyje, kaip ir Snarko medžioklė bei Hobitas, Jansson suteikė progą kurti nonsenso ir siaubo (angl. horror) stilistikos iliustracijas. Iliustruotoja norėjo, kad Alisa Stebuklų šalyje taptų siaubo knyga, o jos piešiniai atrodytų tarsi liguisti košmarai, primenantys Jeronimo Boscho paveikslus, tačiau drąsiausiems jos užmojams leidykla nepritarė. Jansson nusivylimui, Alisa Stebuklų šalyje tapo ne siaubo knyga, o – prieš ką ji pati protestavo – idiliška paprastiems švedų skaitytojams tinkama knyga.

Leidykla Alisos Stebuklų šalyje iliustracijas laikė meistriškomis. Vis dėlto saviti ir puikūs piešiniai nebuvo sutikti labai palankiai, mat skaitytojų sąmonėje buvo įaugę ankstesnių iliustracijų vaizdiniai – virš Jansson kybojo Tennielio šešėlis.

Pastangos atsitraukti nuo Mumių stilistikos?

Dar iliustruodama Tolkieno Hobitą Jansson siekė laikytis atokiau savo pačios susikurto Mumių pasaulio ir stiliaus. Ji brėžė ryškias linijas ir rūpestingai pripildė paviršius, piešė laisviau, neškicuodama tušo piešinių pieštuku.

Jansson rašė Lindgren, kad, bėgdama nuo savo technikos, ji tol piešė ant blogo popieriaus vinjetes ir žmonių portretus, kol pasiekė pageidaujamą rezultatą. Prireikus iš piešinių iškirpdavo ir įklijuodavo naujas vinjetes. Spausdintose iliustracijose popieriaus nelygumų ir įklijų ribų nematyti.

Atrodo, kad Alisoje Stebuklų šalyje mažiau akivaizdžių pastangų išsilaisvinti iš Mumių pasaulio. Knygoje yra ir vienspalvių, ir spalvotų iliustracijų. Pirmųjų kone visos ribos išplaukusios, tiktai keliuose piešiniuose galima išskirti visą puslapį ribojančias paraštes. Spalvotos iliustracijos turi tradicinį kvadratinį arba stačiakampį iliustruotų knygų apvadą. Konkrečius įvykius atspindintiems piešiniams būdinga ekspresyvesnė raiška negu papuošimų detalėms, kuriose matyti tokia pati stora tarsi viela linija kaip ir Mumius vaizduojančiuose piešiniuose.

Įdomu palyginti Jansson ir jos labai vertinto Tennielio iliustracijas kompozicijos požiūriu. Kažin ar sąmoningai kai kurios iš jų išėjo panašios? Pavyzdžiui, piešinys, vaizduojantis sumažėjusią Alisą ir šunytį tarp dagių, žiūrint iš atokiau, šiek tiek primena kaljaną ant grybo rūkančio vikšro ir Alisos susitikimo sceną.

Kita vertus, Karalienės, Karaliaus ir Kunigaikštienės figūros aiškiai kitokios negu Tennielio – jos ne tokios groteskiškos. Kunigaikštienės veido bruožai ir nusiminusi mina visai galėtų priklausyti kuriam nors Mumių slėnio gyventojui. Jos puošni skraistė taip pat gana jansoniška.

Nespalvotose Alisos Stebuklų šalyje iliustracijose, neskaitant knygos pradžios, aplinkai daug reikšmės neteikiama – čia svarbesnės veiksmą plėtojančių veikėjų figūros. Uždara Mumių slėnio tipo vieta matyti vienoje iliustracijoje, vaizduojančioje siužeto požiūriu akivaizdžiai nereikšmingą situaciją. Tai į pasakos įvykius įpinta istorija – beprotiškoje arbatėlėje Miegapelė pasakoja apie tris savo sesutes, kurios gyvena sirupo šulinyje ir piešia M raide prasidedančius daiktus. Jansson piešinyje matyti puošnus, smailėjančiu stogu namas, primenantis Mumių maudynių kabiną ir atrodantis kone kaip gyva būtybė, mat jo langai – tarsi akys. O sesučių akys, kaip ir daugumos Mumių slėnio gyventojų, liūdnos.

Tai, kad vietoj veiksmo lūžio scenų dailininkė piešia tariamai neesmines detales, gali byloti apie jos pačios pomėgius. Galbūt piešdama sirupo šulinį Jansson tarsi slapčiomis grįžo į Mumių slėnį, nors ir norėjo nuo jo nutolti.

Sirupu piešiančios sesutės – aliuzija į dailininko profesiją. Galbūt tai ir žavėjo Jansson – sirupo šulinį galima traktuoti kaip menininko kūrybinio atsiskyrimo simbolį. Metais anksčiau pasirodžiusioje knygoje apie Mumius Tėtis ir jūra Muminuko mama ant švyturio sienos išpaišo savąjį rojų, į kurį ji gali ramiai pasitraukti ir atitolti nuo išorinio pasaulio.

Gali būti, kad Alisoje Stebuklų šalyje Jansson norėjo sukurti savus vizualiuosius simbolius, ir jie išėjo panašūs į Mumių pasaulį. Tennielio iliustracijas ji laikė tobulomis ir vertino jo metaforas.

Nonsensas ir linijos stebuklas – „mumiškos“ galimybės

Kai kuriais vertinimais, klasikų knygų iliustracijos Jansson kūryboje ne tokios įvairiapusės kaip trolių Mumių istorijų. Priežastis gali būti ta, kad tekstas nustato tam tikras ribas, kurių turi paisyti dailininkas.

Vis dėlto Alisos Stebuklų šalyje iliustracijos rodo, kad dailininkas gali atskleisti savo matymą ir pomėgius tų ribų neperžengdamas. Jansson piešiniai, neturintys atitikmens Tennielio iliustracijose, pavyzdžiui, sirupo šulinys ir nuo budelio bėganti Kunigaikštienė, yra patys geriausi – ir patys „mumiškiausi“.

Pasakos kerus Jansson perteikia keistas būtybes ir mitinius peizažus vaizduodama tai stora ištisine linija, tai subtiliai kryžmai brūkšniuodama arba rastruodama. Žiūrovas mato linijos sukurtą stebuklą – fantasy žanrui būdingą pasaulį, neturintį nieko bendra su mūsiškiu. Tai nonsensas ir vis dėlto tam tikra prasme – tiesa.

Nors Jansson nesiėmė iliustruoti Alisos Stebuklų šalyje tęsinio Alisa Veidrodžio karalystėje, Alisos istorija savaip buvo pratęsta jos pačios kūryboje. 1977 m. pasirodė Jansson paveikslėlių knyga Pavojinga kelionė, gvildenanti sapnų ir nonsenso temas. Maža mergaitė leidžiasi į pavojingą kelionę, kol galiausiai oro balionu pasiekia saugų Mumių slėnį. Alisa prisimena savo katę ir susitinka Češyro katiną. Pavojingoje kelionėje taip pat figūruoja pavidalą keičiantis katinas – jis labai išauga, kaip kad buvo nutikę Alisai. Iliustracijose gausu tokių pat karpytasparnių priešistorinių paukščių ir šikšnosparnių kaip Alisoje Stebuklų šalyje ir Mumių knygose. Pavojingas kraštovaizdis įgauna rausvą atspalvį, būdingą spalvotoms Alisos Stebuklų šalyje iliustracijoms.

Jansson piešiniuose lygiagrečiai matyti skirtingos raiškos galimybės, kas būdinga ir vaikams. Vaiko pasaulyje saugumas ir katastrofa gali eiti greta. Iracionalumas sumišęs su skaidria logika, o kasdienybė – su vaizduote. Pati Tove Jansson yra sakiusi, kad prieš akis – „tušti košmariško sapno horizontai, o kartu pažįstama kasdienybės butaforija, iki smulkmenų aiški ir draugiškai detali“.

Šaltiniai

Salme Aejmelaeus, Kun lyhdyt syttyvät. Tove Jansson ja muumimaailma (Kai užsidega žibintuvai. Tove Jansson ir Mumių pasaulis), Tampere: SNI, 1994.

Sirke Happonen, Vilijonkka ikkunassa. Tove Janssonin muumiteosten kuva, sana ja liike (Tove’s Jansson kūrinių apie Mumius vaizdas, žodis ir judesys), Helsinki: WSOY, 2007.

Jo Elwyn Jones & J. Francis Gladstone, The Red King’s Dream or Lewis Carroll in Wonderland, London: Pimlico, 1996.

Tuula Karjalainen, Tove Jansson. Tee työtä ja rakasta (Tove Jansson. Dirbk darbą ir mylėk), Helsinki: Tammi, 2013.

Erik Kruskopf, Kuvataiteilija Tove Jansson (Dailininkė Tove Jansson), Porvoo–Helsinki–Juva: WSOY, 1992.

2002. R. R. Tolkien, Puu ja lehti (Medis ir lapas), Helsinki: WSOY, 2002.

Boel Westin, Tove Jansson. Sanat, kuvat, elämä (Tove Jansson. Žodžiai, piešiniai, gyvenimas), Helsinki: Schildts, 2008.

Iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė

­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­__________________­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­_______________

* Straipsnio autorė – buvusi Laplandijos universiteto meno istorijos dėstytoja. Šiuo metu ji gyvena Rovaniemyje ir tyrinėja vaikų literatūrą, ypač literatūrines pasakas ir paveikslėlių knygas. Apgailestaujame ir atsiprašome, kad nei šiam, nei ankstesniajam straipsniui neįstengėme įsigyti mums per brangiai kainuojančių Tove’s Jansson iliustracijų.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 2 (70)