KNYGOS – TAI PAŽINIMO DŽIAUGSMAS (Pasisakymas priėmus 2013 m. Prano Mašioto premiją)
Esu daugiau nei dvidešimties pažintinių knygų autorė ir sudarytoja, todėl iš tiesų maloniai nustebau gavusi tokį svarbų įvertinimą už savo grožinį kūrinį. Priimu jį kaip paskatinimą ir paskolą, kurią turėsiu grąžinti. Esame per maža šalis, kad galėtume sau leisti nedaryti to, ką mokame geriausiai ar bent jau gerai.
Esu laimingas žmogus, nes nuo pat mažų dienų žinojau savo kelią. Esu leidyklos direktorė, rašytoja, redaktorė, užkietėjusi skaitytoja ir netgi knygų kolekcininkė. Knygas kūriau dar tada, kai nemokėjau rašyti: siuvau lėlėms drabužius, rengiau ir dabinau šunis, tada kūriau istorijas ir prašiau, kad brolis jas fotografuotų. Knygos visuomet man buvo pažinimo šaltinis, iš jų mokiausi gamtos paslapčių, kalbų, sėmiausi konditerijos ar net siuvimo įgūdžių. Daugelį dalykų – daug anksčiau, nei to pradėjau mokytis mokykloje. Knygos įkvėpdavo ir daugelį mano vaikystės nuotykių, už kuriuos dažnai tekdavo stovėti priešais mokinių rikiuotę, kartais net keletą savaičių, – negelbėdavo net geri pažymiai. Knygos mane augino ir skatino tobulėti.
Knygos – tai pažinimas: regimojo pasaulio ir nematomybių (emocijų, santykių, gyvenimo dėsnių). Kartais viena gera knyga gali išmokyti daugiau nei keletas pamokų mokykloje. Nes pamokos privalomos, o knygos tinka ir nepaklusniesiems. Pasaulyje yra labai daug ir gerų knygų, visų jų negalime perskaityti. Būtume naivūs manydami, kad Lietuvoje gyvena geriausi rašytojai. Gerų rašytojų, žinoma, yra, ir tai be galo džiugu. Nekalbu apie save. Todėl vaikus turėtume skatinti skaityti gerus kūrinius, nepaisydami jų autorystės: gerą klasiką, laikmetį atitinkančius kūrinius, šedevrus ir, žinoma, tautosaką. Svarbu, kad kūriniai būtų geri.
O dėl pažintinių knygų vertėtų suklusti. Čia tampa labai svarbi autoriaus gyvenamoji erdvė. Kalbu apie enciklopedijas, žinynus ir teminius leidinius, kuriuose pasakojama § pasaulio, šalies istorija, aprašoma gamta, menas, žymūs žmonės. Jei neturėsime tokių nacionalinių leidinių, tai ir .g manysime, kad visus pasaulio JĮ atradimus padarė prancūzai, anglai ir vokiečiai. Kiekvienos šalies autoriai sąmoningai pabrėžia savo šalies išskirtinumą – tai visiškai pateisinama. Tik kur dingsta Lietuva? Ji dažniausiai net žemėlapiuose nebūna pažymėta. Kas serga už mus, už mūsų K. Donelaitį, M. K. Čiurlionį, M. K. Sarbievijų?.. Ir kas turėtų?
Kartais tėvams, o labiausiai mokytojams, norisi sušukti: sugrąžinkite vaikams pažinimo džiaugsmą. Neverskite jų, ypač pradinukų, informacijos pamokoms ieškoti internete. Jų mokyklinių prekių krepšelyje dar nėra kompiuterio, jie dar nesimoko informatikos. Ar tikrai norite, kad žinias jie „ištrauktų“, o ne sužinotų? Kad jas suvartotų greitai, kol tiesiog nukopijuos ir perkels į lapą? Ar tai ne veidmainiška, ar tai nėra vagystė – pažinimo džiaugsmo vagystė? Džiaugsmo abėcėlinėje rodyklėje suradus reikalingą pavardę, pasaulio atlase – gyvūną, aiškinamajame žodyne – žodį. Surasti informaciją įsitaisius savo mėgstamame kambario kampe vaikišku tempu, kai to norisi, o ne ją ištraukti ar – dar blogiau – nukopijuoti, net nesusimąstant apie jos autorių.
Juk knyga – tai lėtas gyvenimas, lėtas, atradimo džiaugsmo nuspalvintas pažinimas. Tai fantazijos, svajonių vieta. Tai galimybė džiaugtis gyvenimu, net jei kartais ir dingsta elektra. Nes žmonės nėra baterijomis ar elektra įkraunamos būtybės. O lėtas gyvenimo būdas, sakoma, jau darosi madingas.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 2 (70)
