MUMIAI, KURIE GYVENA SU MUMIS
Daugelį rašytojų galima išgirsti apibūdinant kaip „vieną svarbiausių“, „vieną žymiausių“, „vieną mėgstamiausių“. Tačiau už Tove Mariką Jansson (Tuvė Janson, 1914–2001) geriausiai kalba ne apibendrinantys žodžiai, o šios autorės sukurti troliai Mumiai, žinomi visame pasaulyje ir tapę kelių kartų ne tik mylimiausiais vaikystės personažais, bet ir apskritai visos vaikystės simboliais.
Pirmoji knyga apie trolius Mumius išleista dar 1945 m., o kitos dvi – Kometa atskrieja (Kometjakten, 1946) ir Burtininko skrybėlė (Trollkarlens hatt, 1948) – atnešė autorei pasaulinį pripažinimą. Jansson parašė devynias tekstines knygas apie linksmus, baltus ir truputį į begemotus panašius veikėjus, taip pat nupiešė ir parašė penkias paveikslėlių ir septynias komiksų knygas apie trolius Mumius. 1981 m. septintąja komiksų knygute Jansson, galima sakyti, užbaigė Mumių epą (nors kai kurie tyrėjai tvirtina, kad vaikams Jansson neberašė jau nuo 1970 m.). Šios knygos dabar skaitomos ir perleidžiamos visame pasaulyje, tačiau net ir praėjus daugiau nei dešimtmečiui po autorės mirties pasirodo naujos knygos apie Mumius, o šiemet, minint rašytojos ir dailininkės šimtmetį, tokių leidinių tik padaugėjo.
Pagal anksčiau parašytas knygas ar sugalvotus personažus kitų autorių kuriamos naujos knygos leidybos pasaulyje yra ganėtinai paplitęs reiškinys. Vaikų literatūroje veikėjų populiarumas neretai būna svarbiausias sėkmės garantas, o skirtingų medijų ar žanrų jungimas padeda atrasti veikėjus platesniam skaitytojų būriui. Tai laikoma pagrindiniu tokių jau sukurtą pasaulį plėtojančių knygų tikslu, žinoma, neminint komercinių paskatų.
Mumių istorijų adaptacijoms pradžią davė animacinis televizijos serialas. Televizijos klestėjimo laikais pasirodę filmukai padėjo atrasti Mumius kur kas didesnei auditorijai. Ilgainiui šią svarbią funkciją suprato ir leidyklos. Taikomuosius Mumių istorijų variantus ėmėsi kurti viena didžiausių pasaulio leidyklų „Penguin“ (šiuo metu tokių knygų ji leidžia daugiausia), kuri suprato, kad Mumiai kaip veikėjai iš savęs gali būti labai universalūs. Nors pirmąjį Muminuką Jansson nupiešė kaip patį bjauriausią padarą, kokį tik įmanoma įsivaizduoti, vėliau Mumiai virto kartu ir pasakiniais, ir filosofiniais personažais, taip mėgstamais visame pasaulyje. Leisdama Mumių istorijų variacijas, „Penguin“ nusprendė orientuotis į ikimokyklinio amžiaus – 2–6 metų – vaikus.
Nauji leidybos projektai visada prasideda nuo originalių Jansson istorijų ir iliustracijų, dažniausiai pritaikomų jaunesniesiems skaitytojams temiškai ir spalviškai. Kiekviena tokia nauja knyga derinama su rašytojos ir dailininkės teisių tvarkytojais (svarbiausi žmonės čia – Tove’s Jansson dukterėčia Sophia Jansson ir Roleffas Kråkströmas), kurie dalyvauja visuose kūrimo etapuose ir stengiasi užtikrinti, kad būtų laikomasi Jansson kūrybos tradicijos. Kiekviena nauja knyga apie Mumius yra patvirtinta šių žmonių, per pastaruosius dvidešimt metų į šį darbą žiūrinčių vis rimčiau ir keliančių didesnius reikalavimus.
Patiems mažiausiems išleistą kartoninių knygelių seriją sudaro Muminuko spalvų knygelė (Moomin’s Little Book of Colors), Muminuko priešingybių knygelė (Moomin’s Little Book of Opposites), Muminuko žodžių knygelė (Moomin’s Little Book of Words) ir Muminuko skaičių knygelė (Moomin’s Little Book of Numbers), kurias Lietuvoje 2013 m. išleido leidykla „Nieko rimto“. Šios mažo formato (14,8 × 18 cm) knygutės skirtos 2–4 metų vaikams susipažinti su pagrindiniais teminiais žodžiais, kurie yra tolesnio mokymosi pagrindas. Šias knygas į vieną sujungia Mumių pojūčių ir mokymosi knyga (Moomin’s Touch and Feel Playbook), kurioje yra papildomų elementų – tekstūrų, langelių ir kt. Didesnio formato (24,8 × 29,8 cm) Didžioji Mumių knyga su langeliais (Moomin’s Very Big Lift-the-Flap Book) skirta tėvams ir vaikams skaityti kartu – ji eiliuota, tad vaikai gali nesunkiai atkartoti posmus ir tuo pat metu pažinti aplinką per Mumių pasaulį atversdami kartoninius langelius. Dar dvi knygutės su langeliais Moomin’s Lift-the-Flap Peekaboo ir Moomin’s Lift-the-Flap Hide and Seek (Lietuvoje neišleistos) paremtos tradiciniais vaikų mėgstamais slėpynių ir „kukū“ žaidimais, siekiant ilgiau išlaikyti jų dėmesį ir sudominti mokantis.
Visuose šiuose leidiniuose Mumiai yra savotiški pagalbininkai vaikui mokytis. Taip jie plėtoja originalių Jansson sukurtų knygų pasaulį. Kitaip tariant, čia svarbiausios tampa ne Mumių istorijos ir ne pasaulis, kuriame jie gyvena, o to pasaulio tinkamumas ir pritaikymas mokymuisi. Taigi tai utilitarinės knygos, leidėjai nemažai dėmesio turi skirti iliustracijų parinkimui, spalviniam pritaikymui ir apskritai knygos formos ir medžiagų sprendimams. Savaime suprantama, literatūriškumo tokiose knygose labai mažai arba ir visai nėra. Reikšmingiausia čia edukacinė funkcija. Atsižvelgiant į šiuos aspektus sukuriama galimybė sudominti vaikus Mumiais nuo mažų dienų, o kiek paaugę vaikai gali skaityti autentiškas istorijas ir vėl juos atrasti. Natūralu, kad leidėjai tokius leidinius stengiasi daryti kuo komerciškesnius (yra knygų, kurios komplektuojamos su pliušiniu Muminuku ar kitais žaislais, taip siekiant suteikti interaktyvumo), tačiau veikėjų populiarinimo prasme tai galima pateisinti.
Greta kartoninių knygelių didelę asortimento dalį sudaro užduočių knygos su troliais Mumiais, kurių įvairovė plati: nuo elementaraus spalvinimo iki įvairių užduočių rinkinių. Jas leidžia įvairios leidyklos, įsigijusios personažų licencijas. Pristatant šiuos leidinius būtų apskritai sunku kalbėti apie Jansson kuriamo pasaulio tradicijas, nes daugiausia dėmesio jose skiriama pačioms užduotims, kurios yra universalios nepriklausomai nuo veikėjų.
Atskirai norėtųsi paminėti Švedijos leidyklos „Schildts“ išleistą Iliustruotąjį anglų–lietuvių Mumių žodynėlį (Mumindalens bildordbok svenskaengelska), kurio žanras ir personažai atskleidžia kalbų mokymosi svarbą, o kartu skatina vaikus būti atvirus, smalsius, suprasti įvairių kultūrų žmones. Šiuo požiūriu pats žanras parankus Mumių puoselėjamoms vertybėms atskleisti. Leidinyje naudojamos originalios Jansson iliustracijos (kitaip nei „Penguin“ leidyklos knygose, šioje paliktas ir originalus Jansson piešinių spalviškumas). Iliustruotasis anglų–lietuvių Mumių žodynėlis apima platų teminį spektrą, o tai rodo, koks detalizuotas yra Mumių pasaulis. Įdomu, kad knygos pradžioje pristatomi visi veikėjai, o teminiuose atvartuose atsispindi Mumių nuotykiai, todėl šį žodyną galima laikyti daugiasluoksniu Jansson kūrybos pratęsimu.
Dar vienas taikomasis Jansson sukurtų knygų variantas – Sami Malilos knyga Muminuko mamos receptai – Lietuvoje pasirodė 2012 m., vyraujant receptų knygų leidimo madai. Knygoje pateikiama įvairių temiškai sudėliotų receptų, tad ji, kaip ir žodynėlis ar kartoninės knygos, taip pat yra negrožinė literatūra. Knyga išleista su Jansson pieštomis iliustracijomis, šalia receptų pateikiama ištraukų iš originaliųjų knygų. Kitaip nei pirmiau aptarti leidiniai, šis iš esmės skirtas ne vaikams, o jaunoms mamoms, kurios trolius Mumius prisimena iš savo vaikystės. Knyga praplečia Mumių gerbėjų gretas įtraukdama ir suaugusiųjų amžiaus grupę. Muminuko mamos receptai pritaiko Mumius naujoje srityje, knyga įgyja estetinę ir dovaninę funkcijas.
Iš visų adaptacijų ir variacijų arčiausiai originaliosios Jansson kūrybos yra paveikslėlių knygos ir paveikslėlių istorijų rinkiniai, kuriami kitų rašytojų ir dailininkų. Reikia paminėti, kad ir pati Jansson kūrė trolių Mumių paveikslėlių knygas (save laikė tiek pat rašytoja, kiek ir dailininke, ir apibūdino tai kaip neatsiejamas vaikų knygų ir savo saviraiškos dalis). Pagrindinis šių knygų tikslas – supažindinti jaunesniuosius skaitytojus su Mumių pasauliu. Beje, tai vienintelis atvejis, kai kūriniai skiriami maždaug tai pačiai amžiaus grupei, į kurią orientavosi ir pati Jansson. Savaime suprantama, šiuolaikines paveikslėlių knygas apie Mumius stengiamasi tiek iliustracijomis, tiek istorijomis pritraukti prie šių dienų skaitytojų, daug dėmesio skiriama komerciniam aspektui. Ir nors nemažai lemia žanro ypatumai, šias paveikslėlių knygas paranku palyginti su originaliosiomis pasakomis apie Mumius (daugiausia turimos galvoje penkios pirmosios knygos, labiausiai orientuotos į skaitytoją vaiką), siekiant išsiaiškinti, kurie akcentai išlieka svarbūs, o kurie išnyksta.
Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į veikėjus. Originaliosiose Jansson pasakose lyg ir nėra vieno svarbiausio veikėjo, svarbumas priklauso nuo situacijos. Nors kai kurie veikėjai pasirodo dažniau už kitus, distancija nėra didelė, o tarp veikėjų nesusiformuoja antagonistiniai santykiai. Tuo tarpu Mumių gyvenimą plėtojančios paveikslėlių knygos jau vien dėl savo žanro turėjo susitelkti į mažiau veikėjų, todėl protagonistu tapo Muminukas. Sumažėjo ir veikėjų skaičius, svarbiausiais iš jų tarsi pasirinkti Muminukas, Muminuko mama, Muminuko tėtis, Snusmumrikas, Freken Snork, Snifas, mažoji Miu, nors veikia ir kiti. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad veikėjai, nors nėra nutolę nuo originalo, kur kas abstraktesni, kartais gal kiek paviršutiniški, palyginti su originaliosiomis knygomis. Veikėjų charakteristikos išlieka, tačiau jos kuriamos minimaliomis priemonėmis. Paveikslėlių knygose labiau orientuojamasi į vieną nuotykį, veiksmą, o ne į psichologiškumą (psichologiškumo taip pat yra, tačiau proporcingai kur kas mažiau, įvertinant skaitytojų amžiaus grupę). Susitelkiama į vieną pagrindinį įvykį ar temą, tuo tarpu Jansson knygos išsiskiria įvykių gausa.
Taigi kokie tai kūriniai? „Penguin“ leidyklos, leidžiančios paveikslėlių knygų seriją, knygos – 3–6 metų vaikams skirtos istorijos, sukurtos pagal originaliąsias Jansson knygas, su originaliomis iliustracijomis, pritaikytomis paveikslėlių knygos žanrui. Šioje serijoje išleistos knygos Muminukas ir gimtadienio sagutė (Moomin and the Birthday Button), Muminukas ir žiemos sniegas (Moomin and the Winter Snow), Moomin and the Moonlight Adventure, Moomin and the New Friend, Moomin and the Little Ghost. Šios knygos sukurtos taip, kad lengvai būtų suprantamos ikimokyklinukams, daugelis jų tinkamos skaityti vaikams, taip pat turi edukacinį aspektą. Kitaip nei originaliosiose knygose, čia daugiau didaktinių motyvų, kurių pati Jansson sąmoningai atsisakė. Tiesa, didaktika neįkyri ir dažniausiai atitinka vertybes, būdingas troliams Mumiams originaliosiose pasakose.
Paminėtini šie Lietuvoje išleisti paveikslėlių istorijų rinkiniai: Didžioji trolių Mumių knyga I. Troliai Mumiai ir stebuklų metas, Didžioji trolių Mumių knyga II. Troliai Mumiai ir kūrybos džiaugsmas, Didžioji trolių Mumių knyga III. Troliai Mumiai sausumoje ir jūroje ir Trolių Mumių slėnio lobiai. Kuriant naujas istorijas iliustruotos kitų dailininkų, šios knygos imituoja Jansson dailę, tačiau daugelis sutaria, kad joms stinga autorei būdingo lengvumo. Šiose knygose daugiau tiek veikėjų, tiek kuriamų istorijų, tačiau tai taip pat kur kas paprastesnis Jansson kūrybos atkartojimas, dažniausiai netenkantis filosofiškumo ir daugiasluoksniškumo, už ką ši rašytoja ypač vertinama. Kita vertus, šiose knygose ypač stengiamasi išlaikyti Mumių knygoms būdingą komizmą, ir tai neretai pavyksta, nes šis ypatumas parankiai kyla iš Mumių sąsajų su žmonių pasauliu ir tuo pat metu nežmogiškos veikėjų prigimties. Kaip paveikslėlių knygose jaunesniesiems skaitytojams, taip ir šiose, skirtose 5–7 metų vaikams, pastebimas šioks toks paprastinantis adaptavimas, nors pati Jansson kūrė istorijas, kuriose skaitytojo amžiaus ribos išnyksta. Jos pasakose veiksmas vyksta stichinių nelaimių, įvairių ekstremalių situacijų metu, tuo tarpu paveikslėlių istorijų kūrėjai tarsi sąmoningai to atsisako ir pasirenka lengvesnius, patogesnius siužetus. Dėl to naujosiose Mumius vaizduojančiose knygose mažiau įtampos, o labiau susitelkiama į veikėjų ryšius bei koks tai gali būti pavyzdys šiuolaikiniams vaikams.
Vertinant Jansson sukurto pasaulio elementus Mumių knygų variacijose, dera atkreipti dėmesį ir į tų knygų autorius. Vienas iš daugiausia knygų apie Mumius sukūrusių yra Tapani Bagge – gerai žinomas Suomijos detektyvų rašytojas, 2005 m. pelnęs kultūrinį Häme, taip pat Arvido Lydeckeno, 2006 m. – Pertsa ir Kilu, 2007 m. – The Lead apdovanojimus ir išleidęs per trisdešimt knygų. Clive Alan, apie kurį nieko nežinoma, yra pseudonimas žmogaus, parašiusio vienas populiariausių Mumių tęsinių knygų, ir daugelis mano, kad tai dar vienas žinomas rašytojas. Taigi knygas apie Mumius šiais laikais kurti imasi talentingi žmonės, veikiausiai ir patys dar vaikystėje pamilę šiuos personažus ir gerai susipažinę su jų pasauliu. Savaime suprantama, kiekvienas rašytojas turi savitą stilių ir tai daugiau ar mažiau justi skaitant jų knygas. Autoriai, toliau rašantys apie Mumius, tarsi įsipareigoja pasinerti į Jansson sukurtą pasaulį. Jie kuria apriboti, suvaržyti to pasaulio, ir tik nuo kiekvieno meistriškumo priklauso, kaip tuo lobynu bus pasinaudota.
Sakoma, kad sukurtas personažas tampa savarankiškas ir gyvena savo gyvenimą. Taip atsitiko ir su linksmaisiais troliais Mumiais, kurie pergyveno savo autorę ir toliau džiugina viso pasaulio skaitytojus.
Apibendrinant galima pasidžiaugti, kad šiandien kuriamuose tęsiniuose apie trolius Mumius išlaikoma principinė tradicija – stengiamasi naudoti originalias Jansson iliustracijas, o įkvėpimo ieškoma rašytojos sukurtose istorijose, pernelyg nuo jų nenutolstant. Literatūriniu požiūriu Mumių istorijos pratęsiamos subtiliai ir atsargiai, stengiantis išlaikyti jų pasaulį tokį, kokį sukūrė Jansson, t. y. nesiekiama to pasaulio įžūliai interpretuoti ar papildyti, o tai užtikrina bendradarbiavimas su žmonėmis, geriausiai susipažinusiais su Jansson kūryba ir pasaulėžiūra.
Iš šių dienų leidybos perspektyvos naujieji troliai Mumiai padeda atrasti dar neatrastus žanrus, apima vis didesnį skaitytojų būrį. Nors Jansson knygos ilgaamžės ir universalios, toks pritaikymas šių dienų vaikams atrodo logiškas ir suprantamas, kai kuriais atvejais gal net būtinas, nes knygos, kad būtų gyvos, turi būti skaitomos. Mumiai, būdami svarbi Suomijos kultūros dalis, jau yra tapę ir pasaulinės kultūros dalimi, tad į juos jau dabar reikėtų žiūrėti kaip į klasikinius pasakų personažus – tokius, kokiais yra tapę Raudonkepuraitė, Coliukė, Pinokis ir kiti. Šie personažai pereina į visuomenės kūrybos ir konteksto plotmes, kuriose naudojami anekdotuose, metaforose, frazeologizmuose ir daugybėje įvairių diskursų. Galiausiai norisi prisiminti pagrindinį autorių, ypač kuriančių vaikams, tikslą – perduoti tam tikrą žinią, mintį, pamoką. O koks būdas tam gali būti parankesnis, jei ne daryti tai pasitelkiant veikėjus, kuriuos daugelis mėgsta ir, svarbiausia, kurių klausosi?
Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 2 (70)
