JŪRA, SU KURIA (NE)GALIMA ŽAISTI (Tove’s Jansson „Tėtis ir jūra“)

Šis straipsnis gimė apmąstant vieną mažytį karštos ir tingios vėlyvos vasaros popietės aprašymą knygoje Tėtis ir jūra, jo ryšį su kitu tos knygos tekstu, jo reikšmę tolesnei siužeto raidai, bandant įprasminti jį atskleidžiamomis kultūros filosofijos aliuzijomis ir paralelėmis. Teksto analizės įrankiais pasirinkti rusų formalistų ir struktūralistų teiginiai, taip pat nyderlandų filosofo, istoriko, kultūrologo Johano Huizingos veikalo Homo ludens idėjos. Tai padaryta be jokių išankstinių simpatijų kuriai nors metodologijai, vadovaujantis nuostata, kad pats nagrinėjamas tekstas diktuoja savo analizės būdus ir įrankius.

Tad pradėkime nuo minėto aprašymo: „Vieną popietę rugpjūčio gale tėtis vaikštinėjo po savo sodą ir jautėsi niekam nereikalingas. Jis nežinojo kur dėtis, nes visi darbai buvo nudirbti arba juos dirbo kas nors iš namiškių. <…> Slėnyje slūgsojo ir plūduriavo kaitra, visur buvo tylu ramu dulkėta. Atėjo didžiųjų miško gaisrų ir didžiojo atsargumo mėnuo. <…> Visą laiką jie ką nors triūsdavo. Ramiai, be paliovos ir entuziastingai jie užsiiminėdavo niekais niekeliais, pripildančiais pasaulį. Jų pasaulis buvo jau nusistovėjęs ir asmeniškas, čia nieko nebegalėjai pridėti. Kaip žemėlapis, kuriame pažymėtos visos atrastos ir apgyventos vietos ir kur daugiau nebuvo baltų dėmių. Ir jie sakydavo vieni kitiems:

– Rugpjūtį tėtis visuomet kalba apie miško gaisrus.“¹

Vaizduotėje galime nusipiešti visiškai nusistovėjusį, sustingusį, tarsi pakibusį ore pasaulėlį, kur viskas žinoma, seniai atrasta ir kur nuostaba, garantuojanti budrų, sąmoningą ir aktyvų gyvenimą, jau nebegalima, besiblaškantį, sau vietos nerandantį Muminuko tėtį ir net pajusti ore tvyrančią įtampą, laukimą to įvykio, kuris šį pasaulėlį išjudintų. Toks įvykis galėtų būti gaisras, apie kurį nuolat perspėja ir kurio gal net pasąmonėje trokšta tėtis, mat tada galėtų ginti nuo ugnies savo šeimą ir vėl pasijustų reikalingas. Bet gaisras nekyla, tiksliau, namiškiai „tikrą nedidelį miško gaisrą“, už tabako lauko užsidegusias samanas, užgesina patys, be Tėčio pagalbos, ir tuo labai jį papiktina: „– Jūs užgesinote gaisrą be manęs? – paklausė jis. – Kodėl man nieko nepasakėte? Leidote miegoti ir nieko nepasakėte!“ (p. 12).

Prireikus tokią situaciją ne tik aprašyti, bet ir tiksliai pavadinti, juo labiau moksliniu terminu, labai tiktų rusų formalistų automatizacija. Viktoras Šklovskis ją apibrėžia taip: „Įsigilinus į bendruosius suvokimo dėsnius, matyti, kad, darydamiesi įprastiniai, veiksmai tampa automatiniai. Taip į nesąmoningą – automatinę – sritį ateina, pavyzdžiui, įpročiai; jei kas nors prisimins potyrį, kai pirmą kartą laikė rankose rašiklį ar kalbėjo svetima kalba, ir palygins jį su tuo, kurį patiria darydamas tai dešimttūkstantąjį kartą, sutiks su manimi.“² Automatizacija laikytina tokia situacija, kai daiktus ir reiškinius nustojame matyti ar pastebėti, bet žinome, kad jie yra arba vyksta; tai nesąmoningas, automatiškas kasdienis gyvenimas, apie kurį, deja, nieko negalime pasakyti, – tai „žemėlapis, kuriame pažymėtos visos atrastos ir apgyventos vietos ir kur daugiau nebuvo baltų dėmių“. Toks šio kūrinio pradžioje yra trolių Mumių gyvenimas.

Šiek tiek nutolkime nuo cituoto teksto ir įsigilinkime į aprašomą laiką, į akimirkos svarbą. Ne veltui paminėta ore tvyranti įtampa – šio dienos ir metų laiko keliamus išgyvenimus pažinojo ir aprašė jau senovės graikai. Labai įdomus šių aprašymų kontekstas – jie siejami su popietę išgyvenamu panišku, dievo Pano keliamu, siaubu. Būdingą tokio siaubo išgyvenimą aprašė Lietuvoje mažai žinomas XX a. pirmosios pusės rusų filosofas Leonidas Lipavskis (Leonid Lipavskij) (beje, rašęs ir vaikams). Savo veikale Siaubo tyrinėjimas popiečio laiką jis aprašo taip: „Esama ypatingo popiečio valandų siaubo, kai ryškumas, tyla ir kaitra artinasi prie ribos, kai Panas groja dūdele, kai diena pasiekia didžiausią įkarštį. Tokią dieną jūs einate pievele ar retu mišku apie nieką negalvodami. Nerūpestingai skraidžioja drugeliai, takelį perbėga skruzdėlės ir iš po kojų į šonus striksi žiogai. Diena pasiekė aukščiausią tašką. <…> Nėra žmonių ir vienintelis jus lydintis garsas – tai savos viduje tuksinčios širdies. Ir staiga užklumpa neišvengiamos nelaimės nuojauta – laikas ruošiasi sustoti. <…> Laiko katalepsija! Pasaulis atrodo besąs mėšlungio sutrauktas raumuo, nuo įtampos sustingęs akies vyzdys. Dieve mano, kokia ištuštėjusi nejudamybė, koks negyvas žydėjimas aplinkui! <…> Kaipgi aš iki šiol nepastebėjau, kad pasaulyje niekas nevyksta ir negali vykti, jis buvo toks anksčiau ir bus per amžių amžius. <…> Nejaugi nėra išsigelbėjimo iš užburto pasaulio, sustabarėjęs vyzdys praris ir jus? Apmiręs su siaubu jūs laukiate išlaisvinančio sprogimo. Ir jis įvyksta. <…> Taip, kažkas pašaukia jus vardu. <…> Senovės graikai taip pat pažinojo šį jausmą. Jie vadino tai susitikimu su Panu, panišku siaubu. Tai pusiaudienio siaubas.“³

Šitokį apmirimą, sąstingį matome ir Trolių Mumių slėnyje, jis nekelia siaubo, bet kelia įtampą, vidinę ir išorinę, Muminuko tėtis vis blaškosi nenusitverdamas jokio darbo, kol šiokią tokią ramybę randa tik atitolęs nuo įprasto šeimos gyvenimo – prie savo rutulio. Kyla klausimas, kas pašauks tėtį, o kartu ir jo šeimą vardu? Kokia galima išeitis iš šios automatizuotos, nesąmoningos situacijos? Anot Šklovskio, tokia išeitis yra menas: „Ir štai tam, kad susigrąžintume gyvenimo pojūtį, kad pajaustume daiktus, tam, kad akmuo taptų akmeninis, egzistuoja tai, ką vadiname menu.“⁴ Troliams Mumiams tokia išeitimi tampa ŽAIDIMAS.

Žaidimai tiesiog persmelkę šį kūrinį: žaidžia visi veikėjai, išskyrus Mažąją Miu ir Morą; žaidimas prasideda nuo žiūrėjimo sode į rutulį ir baigiasi sužaistu nuotykiu – išvykimu gyventi į salą (prisiminkime, kad iš pradžių tėtis konstruoja švyturio modelį ir vadina tai „tik žaidimu, savotiškomis pratybomis“, p. 24), tad galime sakyti, kad žaidimas virsta tikrove, jos pagrindu, kad gyvenimas yra žaidžiamas. „Kiekvienas veikėjas tarsi žaidžia gyvenimą“⁵, – aptariant knygą Tėtis ir jūra apskritojo stalo diskusijoje sakė latvių literatūrologė Inesa Janovska.

Tėčiui žaidimas – tarsi išsigelbėjimas, išeitis iš pabodusios kasdienybės, galimybė tapti reikšmingam ir reikalingam. Žiūrėdamas į rutulį jis mato savo šeimynykščius mažus ir reikalingus globos: „<…> atspindyje jie visi buvo neįtikėtinai maži, o jų judesiai pakriki ir neapgalvoti. Kaip tik tai Muminuko tėtis ir mėgo, šitoks buvo jo vakarinis žaidimas. Jam imdavo atrodyti, jog turi juos globoti, jog jie nugrimzdę į gilią jūrą, kurią pažįsta tik jis“ (p. 16). Čia kūrinyje atsiranda jūra. Pirmiausia ją pamatome tik kaip žaidimo foną ar dalyvę – per atstumą tėčio rutulyje, tarsi netikrą, vėliau ji taps viena iš kūrinio veikėjų. Jūra čia pavojinga, paslaptinga vieta, galinti pasiglemžti trolių Mumių šeimą, o tėtis įsivaizduoja, kad ją pažįsta, išmano jos dėsnius ir vienintelis gali su ja susidoroti. Taip tėtis tampa savo mikrovisatos kūrėju: žaidžia žaidimą pagal savo taisykles ir taip kuria, pasak žymiojo struktūralizmo atstovo Jurijaus Lotmano, ypatingą realybės modelį: „<…> žaidimas – ypatingas realybės modelio tipas. Išversdamas į savo taisyklių kalbą, žaidimas atkuria vienas ar kitas jos [realybės. – I. M.] puses.“⁶ Toks tėčio žaidimas pirmiausia, žinoma, atlieka psichologinę funkciją – leidžia pasijusti padėties šeimininku, tikru savo šeimos vadu, jūrų ir vandenynų nugalėtoju.

Troliai Mumiai žaidžia siekdami įvairių tikslų: kartais tai labai rimti žaidimai, kuriantys savą visatos modelį, – tokie kaip tėčio („Tėtis nori ten gyventi. Jis nori plaukti ten. Iš tikrųjų. Tai jau rimtas žaidimas“, p. 21); kartais labiau menami, iš neturėjimo ką veikti, vaizduotės žaismas – taip žaidžia Muminukas („Muminukas įsivaizdavo, kad jis yra Mora. Lėtai ir susikūprinęs sliūkino per negyvų lapų šūsnis, ramiai stovėjo ir laukė, kol jį apsiaus ūkanos, dūsavo ir ilgesingai žvelgė į langą. Jis buvo vienišiausia būtybė visame pasaulyje. Tačiau nematydamas lempos negalėjo pernelyg įsijausti. Taigi jo galvoje ėmė suktis linksmos mintelės apie salas jūroje ir didžiules permainas, jis pamiršo Morą ir pradėjo šokinėti tarp ilgų ryto šešėlių. Leteną buvo galima dėti tik ten, kur švietė saulė, visur kitur tyvuliavo gili kaip bedugnė jūra. Aišku, jeigu nemokėjai plaukti“, p. 23). Toks žaidimas neįtraukia iki galo, lengvai gali nutrūkti, būti pakeistas kitu, smagesniu. Jūra čia – sąlygas diktuojantis veiksnys. Pražūva visi, tų sąlygų nevykdantys, be jos nebūtų ir žaidimo, nebūtų pavojaus, kuris ir yra varomoji šio žaidimo jėga. Muminukas yra tas šeimos narys, kurio žaidimai dažniausiai apsiriboja vaizduote, jis susikuria mintyse savą jaukią erdvę, ir to jam visiškai pakanka: „Dabar jis žaidė mintyse, ir taip buvo kur kas įdomiau. Jis žaidė mintimi apie save patį ir jūros arkliukus, mintimis apie mėnulį, kurios buvo dar nuostabesnės todėl, kad jis patyrė ir Moros patamsius“ (p. 124).

Muminuko mama taip pat žaidžia, tačiau jai visas gyvenimas tarsi žaidimas, ji viską daro lengvai ir smagiai, per daug nesigilindama į dalykų esmę: „Kaskart atrodė, kad ji eina visai nauju keliu ir jai tai įdomu. Bet niekad negali būti tikras. Gal ji slapčia linksminosi, žaisdavo pati sau viena ar tik sukiodavosi po kiemą, kupina gyvenimo džiaugsmo“ (p. 16). Mama į kiekvieną kasdienį darbą ar užsiėmimą žiūri lyg į žaidimą, tuo palengvina būtį ir buitį sau ir kitiems: „Namiškiai priprato prie malkas pjaunančios mamos, kurios už malkų rietuvės buvo vis mažiau ir mažiau matyti. Iš pradžių tėtis susijaudino ir norėjo perimti iš mamos malkų krūvą. Tačiau tada ji supyko ir pareiškė: / – Ji mano. Aš irgi noriu pažaisti“ (p. 126–127).

Žaidimas gali ir neturėti tikslo, būti reikšmingas, tikslingas pats savaime. Galime pavadinti tai estetine, grynąja žaidimo funkcija. Tokį žaidimą žaidžia jūros arkliukai, jiems nereikia nei pabėgti nuo gniuždančios kasdienybės, nei pasilengvinti buities darbų, nei įsivaizduoti menamų dalykų: „Jie pradundėjo pro Muminuką išsprogdinę akis, plevėsuojančiais karčiais, jų kanopėlės baimingai dunksėjo per smėlį, tačiau buvo visiškai aišku, jog tai tik žaidimas. Muminukas žinojo, kad jie žaidžia baimę ir mėgaujasi savo žaidimu, bet jis nežinojo, ar jam ploti katučių, ar juos raminti“ (p. 87).

Taigi realus trolių Mumių gyvenimas ir žaidimas neatskiriami vienas nuo kito ir taip susipynę, kad riba tarp vieno ir kito kartais dingsta. Toks gyvenimo būdas kelia nepatogumų ir yra nesuprantamas tiems, kurie šiame kūrinyje nežaidžia, kuriuos gyvenimas tenkina toks, koks yra. Tokia yra Mora. Mora ilgisi šviesos, ilgisi draugystės ryšio, bet ji nieko nežaidžia, jos pasaulyje žaidimų nėra. Tokia yra Mažoji Miu. Dėl to ji kartais nesupranta kitų šeimos narių elgesio: „Jie kažką žaidžia, bet galėčiau sušveisti kibirą mėšlo, jei tik suprasčiau, kas dedasi“ (p. 21). Tokį dviplanį elgesį kaip būdingą žaidimo bruožą išskiria jau minėtasis Lotmanas: „Žaidimas numano ypatingo – žaidybinio – elgesio, kuris skiriasi ir nuo „praktinio“, ir nuo apibrėžiamo atsigręžimu ar kreipimusi į mokslinius modelius, realizavimą. Žaidimas numano praktinį ir sąlyginį elgesį tuo pat metu.“⁷

Ir vis dėlto visi žaidimai nublanksta prieš pagrindinį, tampantį kūrinio ašimi ir varomąja jėga, – prieš kelionę į salą. Šis žaidimas prasideda dar būnant Trolių Mumių slėnyje ir toliau vyksta saloje. Slėnyje Muminuko tėtis konstruoja žaislinį švyturio modelį, bet daro tai taip rimtai, su tokiu kruopštumu, kad galima net neabejoti, jog taip kuriamas kitos realybės modelis: „– Pasižiūrėk į šitas geležines kilpas, – tarė tėtis. – Jos įkaltos į uolą, ir jomis lipama į švyturį. Per darganą reikia labai saugotis. Matai, laivelis ant bangų keteros artėja prie kalno – iššoki iš jo, įsitveri, lipi aukštyn – tuo laiku laivelis nunešamas tolyn. Kol ateina kita banga, jau esi saugus. Grumiesi su vėju, štai, matai, laikydamasis turėklų – atplėši duris, o jos tokios sunkios. Pro storas sienas girdi tik tolimą jūros šniokštimą. Ji griaudėja lauke, visur aplinkui, o laivelio jau seniai nebeliko nė žymės“ (p. 23). Tuo pat metu tėtis suvokia savo veiksmų iliuziškumą ir sąlygiškumą, sako, kad tai tik žaidimas. Šis momentas, šis „tik“ labai svarbus – tai vienas svarbiausių žaidimo kaip reiškinio bruožų. Anot nyderlandų mokslininko Huizingos, žaidimas „nėra „kasdienis“ arba „tikras“ gyvenimas. Tai išėjimas iš tokio gyvenimo į laikiną veiklos sritį, kuriai būdingi savi siekiai. Jau vaikas puikiai žino, kad jis, „na, tiesiog taip daro“, kad viskas, „na, tiesiog tam, kad būtų linksma“⁸.

Huizinga išskyrė ir kitus žaidimo bruožus, kurie tinka ir trolių Mumių žaidimo modeliui:

Pirma. Kiekvienas žaidimas yra laisvas veiksmas. Troliai Mumiai išvyksta iš savo slėnio niekieno neverčiami, laisva valia, žaidžia jie visada taip pat laisva valia. Jų išvykimas netgi neturi jokios aiškios motyvacijos: „Kaip keista, – susirūpinusi galvojo mama. – Kaip keista, kad iš gero gyvenimo galima liūdėti ar pykti. Tačiau nieko čia nepadarysi. O tada gal ir geriausia pradėti viską iš kito galo“ (p. 27). Jie tiesiog sugalvoja išvykti ir taip padaro.

Antra. Kitas žaidimo bruožas yra uždarumas, ribotumas. Žaidimas visada vyksta tam tikroje vietoje tam tikru laiku, t. y. turi griežtai apibrėžtus laiko ir vietos rėmus. Panaši situacija ir Tėtyje ir jūroje: veiksmas čia vyksta saloje, ribotoje erdvėje, ir trunka apie mėnesį.

Trečia. Anot Huizingos, „žaidimo erdvėje viešpatauja tik jam būdinga tobula tvarka. <…> [Žaidimas. – I. M.] nustato tvarką, jis pats yra tvarka. Šiame netobulame pasaulyje, šiame gyvenimo sąmyšyje, jis įkūnija laikiną, apibrėžtą tobulumą.“⁹ Prisiminkime tėtį, bandantį sukurti kaip tik tokią tvarką, savą tobulą pasaulėlį, kuriame galiotų jo taisyklės. Tai dar vienas žaidimui būdingas bruožas: „Kiekviename žaidime – savos taisyklės. <…> Žaidimo taisyklės neginčijamos ir privalomos, jomis negali būti abejojama. <…> Vos tik nutolstama nuo žaidimo taisyklių, jo pasaulis tuoj pat griūva.“¹⁰

Ketvirta. „Ryškiausia žaidimo ypatingumo ir atskirumo forma – tas įgytas paslaptingumas, kuriuo jis [žaidimas. – I. M.] taip noriai apsigaubia.“¹¹ Šį bruožą matome ir pagrindiniame trolių Mumių žaidime, žaidime su jūra, kuriame iki pat galo neaišku, kas darosi su sala, kuo viskas baigsis, ar tėtis susitaikys su jūra ir t. t.

Tačiau tėčiui kažkas vis trukdo žaisti, pažeidžia taisykles, nepaiso laiko ir vietos rėmų, nes yra neaprėpiamas  ir begalinis, nesileidžia būti suprastas ar ištirtas. Tas kažkas – tai jūra. Koks jos vaidmuo tėčio žaidime? Tėtis bando jūrą perprasti, ją ištirti, paversti skaičiais, formulėmis ar teiginiais, kovoja su ja, pyksta ant jos: „Suprantat, aš noriu sužinoti, ar jūra turi kokią nors sistemą, ar viskas keičiasi bet kaip… tai svarbu“ (p. 154). Jūra nepasiduoda, neužleidžia savo pozicijų, ji nepaaiškinama ir nenugalima: „Štai ir vėl toji svaiginama mintis, kad jūrai nėra jokių įstatymų“ (p. 173); „– Bet tada jūra turėtų būti gyva, – svarstė tėtis. – ji gali mąstyti. Ji elgiasi, kaip jai šauna į galvą… negalima to suprasti…“ (p. 179). Taigi jūra elgiasi kaip, Huizingos terminais tariant, špilbrecheris¹² – tas, kuris laužo taisykles, demonstratyviai jas apeina, elgiasi priešingai ir taip griauna trapų iliuzinį žaidimo pasaulį, jo erdvės ir laiko ribotumo sukurtą magiją. Apie tokį gaivalą negalima galvoti gerai: „Tėtis ir mama stovėjo vienas šalia kito bangose ir šalo, o mama galvojo: „Kokia bloga ta jo jūra…“ (p. 101). Lotmano teiginys, kad „<…> žaidimas suteikia žmogui santykinės pergalės prieš nenugalimą ar labai stiprų priešininką galimybę“13, čia negalioja. Jūros negalima nugalėti, neįmanoma jos suprasti nei su ja žaisti, jūrą galima tik priimti tokią, kokia yra, ir pamilti: „– Jūra yra didelė būtybė, kuri kartais būna geros nuotaikos, o kartais blogos. Mes nepajėgūs sužinoti kodėl. Juk regim tik paviršių. Bet jeigu mums jūra patinka, tai nesvarbu… priimi viską“ (p. 188).

______________________________

¹ T. Jansson, Tėtis ir jūra, iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė, Vilnius: Garnelis, 2009, p. 9–10. (Toliau cituojant kūrinį skliaustuose nurodomas tik šio leidinio puslapis.)

² В. Шкловский, „Искусство как приём“ [prieiga internete: <http://opojaz.ru/manifests/kakpriem.html>].

³ Л. Липавский, „Исследование ужаса“, Логос, 1993, №

⁴ [prieiga internete: <http://www.ruthenia.ru/logos/ number/1993­4.htm>]. 4 В. Шкловский, op. cit.

⁵ Jūra ir vaikų literatūra (III tarptautinis literatūrologinis seminaras, vykęs 1998 m. liepos 22–23 d. Klaipėdos menininkų namuose), Klaipėda, 1999, p. 53.

⁶ Ю. Лотман, „Структура художественного текста“ [prieiga internete: <http://www.e­reading.ws/book. php?book=35262>].

⁷ Ibid.

⁸ Й. Хейзинга, Homo ludens. Статьи по истории культуры [prieiga internete: <http://www.gumer.info/ bibliotek_Buks/Culture/Heiz/intro.php>].

⁹ Ibid.

¹⁰ Ibid.

¹¹ Ibid.

¹² Ibid.

¹³ Ю. Лотман, op. cit.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 2 (70)