„O TO „TARZANO“ VIS BUVO NEGANA...“

– Su garsiu šiauliečiu profesoriumi sklaidome senas fotografijas, vaikystėje   pripieštus sąsiuvinius. Geriame rytinę kavą ir kalbamės, o už lango skuba ankstyvi praeiviai… Tradicinis klausimas: trumpai papasakokite apie šeimą, kurioje augote.

– Augau gimnazijos mokytojo Jaroslavo Rimkaus šeimoje. Mama – žemaitė Apolonija Budrikaitė. Tėvas, baigęs Peterburgo universitetą, buvo istorijos, lotynų ir senosios graikų kalbų specialistas, mokytojavo Šiaulių gimnazijose. Gyvenome Pikeliškės vienkiemyje (33 ha žemės, nauji pastatai). Mama nebuvo baigusi jokios mokyklos, tačiau mokėjo kalbėti, skaityti ir rašyti lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai, buvo labai apsiskaičiusi. Augau su vyresne (Irena) ir jaunesne (Elytė) sesutėmis, po ilgesnės pertraukos atsirado dar du broliukai ir sesutė. Visa šeima – aštuoni žmonės – 1949 m. kovo 25 d. buvome ištremti į Sibirą. 1951 m. trys šeimos nariai už „antitarybinę veiklą“ Irkutske buvome nuteisti kalėti lageriuose: aš – 25 metus, tėvas ir sesuo Elytė – po 10 metų. 1958 m. atskiromis grupėmis grįžome į Lietuvą.

– Kokia knygos vieta Jūsų aplinkoje? Ar turėjote namų biblioteką? Kas ją rinko, kaupė – Jūsų tėvelis, kiti namiškiai? Ar buvo ten vaikų lentynėlė?

– Namie buvo tėvo biblioteka, joje – daug senų rusiškų, lotyniškų knygų. Buvo prenumeruojami laikraščiai („Lietuvos žinios“, „XX amžius“), žurnalai („Naujoji romuva“, „Žvaigždutė“). Biblioteka buvo galiniame kambaryje – salone, kuris, beje, žiemą buvo nešildomas. Buvo knygų dėžių ant aukšto (pastogėje), taip pat ryšuliai rankraščių, laiškų – kaip tik juos įnikau skaityti nuo vaikystės, maždaug nuo dvylikos metų. Tai darydavau slapčia: ryšulėlį gražiai atrišdavau, peržvelgdavau ir vėl surišęs tiksliai dėdavau atgal. Taip pirmą kartą perskaičiau J. Basanavičiaus laišką tėvui, tėvų jaunystės meilės, bėdų, nelaimių laiškus. Pamenu visų mūsų skaitytą ir net varžantis žiūrėtą Eglę žalčių karalienę su K. Šimonio iliustracijomis. Savo lentynėlę pradėjau kaupti būdamas mokinukas, papildydavau ir tapęs gimnazistu. Deja, po tremties visa tai dingo, išskyrus dalį tėvo knygų ir dokumentų, apdairiai išvežtų pas kaimynus. Itin gaila nemažo pašto ženklų rinkinio.

– Kaip išmokote skaityti, kada?

– To tiksliai pasakyti negaliu – neatsimenu.

– Kokia Jūsų mėgstamiausia vaikystės, o vėliau – jaunystės, paauglystės knyga? Kodėl ji Jums patiko, gal ją tebeturite?

– Man buvo mielos visos ir visokios knygos. Pagrindinis šaltinis – Bagdoniškės pradžios mokykla. Skaičiau beveik viską, o ypač Karlą Majų (Sidabro ežero turtus ir kt.).

– Gal mokate atmintinai vaikiškų eilėraščių?

– Atrodo, nelabai temokėjau eilėraščių atmintinai, bent jau neatmenu. Žinoma, švenčių, eglučių proga reikėdavo ką nors padeklamuoti. O mama mokėjo, ir labai daug, net visą „Čičinską“. Jaunystėje ji beveik visą Maironį deklamuodavo klausantis pačiam poetui, kai jis atvažiuodavo vasaroti pas savo bendramokslį kun. Juozą Budriką, mamos dėdę. Keturiolikos pradėjau rašyti eilėraščius, tokių vaikiškų ir jau gimnazistiškų eilių rinkinėlį (Jaunystės eilės, 2011) išleidau atskira knygute Šiaulių J. Janonio gimnazijos jubiliejaus proga.

– Kokie buvo Jūsų vaikystės žaislai? Gal kokį išsaugojote? (Dabar labai populiarūs žaislų muziejai…) Kokius žaidimus žaisdavote?

– Žaidynių vieta buvo smėlynas, įrengtas prie namo, gerajame kieme. Namie, mūsų vaikų kambaryje, buvo didokų medinių kaladžių, iš kurių buvo galima sudėlioti iki metro aukščio namelį ir kitokių statinių. Tėvas iš spaustuvių parveždavo spalvoto kartono atliekų, iš jų iškarpydavome, išlankstydavome, išpiešdavome namelius. Statydavome ištisus miestelius su gatvėmis, krautuvėmis, įstaigomis. Karpėme kareivėlius su įkirpta trečia kojele, kad stovėtų (2–3 cm aukščio), ištisus būrius pagal kartono spalvą (žalieji, raudonieji…), rikiavom į gretas ir pradėdavome karą sprigtais šaudydami žirnius. Žaisdavau su jaunesniąja sesute, vyresnioji kaži kodėl neprisidėdavo. Net ir būdami pirmų klasių mokinukai skubėdavom namo baigti statyti miesto, didinti armijų, kovoti. Kambarys buvo tiesiog užverstas kaladėmis, karpiniais, bet buvo griežta tvarka – vakarop reikėdavo viską gražiai sudėti į spintelę ir po staliuku prie sienos.

Visas vasaras bėgiodavome ir į mokyklą eidavome basi. Vyravo privalomas ritualas: leistis stataus skardžio laiptais į Šiaušės upelį nusiplauti kojų. Tik tada buvo galima gultis miegoti. Rytą visiems vaikams buvo privalu keltis vienu laiku, praustis, kiekvienam pasikloti lovą. Vasaromis didžiausias džiaugsmas buvo maudyklės. Vingiuojančiame Šiaušės upelyje buvo pagilėjimų, praplatėjimų, svarbiausias iš jų – vadinamoji Kumelinė (sakydavo, kad kažkada ten maudydavę arklius ir kumeliukus). Vykdavo varžybos, kas pirmieji tą maudyklę užims – berniukai ar mergaitės. Kita maudyklė buvo kaimynų žemėje – ten pliuškendavosi nespėjusieji užimti Kumelinės, dažniausiai mergaitės. Vaikų būdavo gausu, čia ateidavo jų iš Bagdoniškės, Sakalų kaimų. Pamenu, kažkurią karštą vasarą gyriausi, kad visus pralenkiau nusimaudydamas septynis kartus per dieną.

Būta ir visokių nuotykių. Karo metais iš Pietų Prūsijos į mūsų sodybą buvo atkelta sentikių Lazutkinų šeima, buvo atkeltųjų ir kitur apylinkėje. Ir štai mums, berniukams, besimaudant ateina barzdotas Lazutkinas su žmona ir dviem mergaitėmis, jau beveik panelėmis. Nusirengia ir visi nuogi pliūkšteli tarp mūsų. Tai buvo taip netikėta, kad taip ir neišdrįsome išlipti iš vandens, kol jie visi išlipę apsirengė ir nuėjo. Tokia buvusi tų žmonių tradicija – ir pirtyje pertis visai šeimai drauge. Vėliau tokių atvejų nebepasitaikė – matyt, suaugusieji suvokė, kad pas mus taip neįprasta.

Tarp berniukų populiarūs buvo žaidimai su pagaliukais: pimpiras, palendra, „Kiaulės varymas“ ir kt. Pimpiras buvo žaidžiamas dviese, „kiaulei varyti“ jau reikėdavo būrelio vaikų. Žiemą reikėjo savadarbių slidžių ir pačiūžų, vienuolikos ar dvylikos metų pradėjo rūpėti ir dviratis.

– Išsirinkite vieną sau brangią vaikystės nuotrauką ir pakomentuokite ją.

– Vaikystės nuotraukos visos brangios. Man atrodo, kad toji, kur mes trise – laiminga vyresnioji trijulė, – geriausiai atspindi tą mūsų saulėtos vaikystės tarpsnį: išdykėliškai besislepiantys tarp rugių, atrodome smagūs ir laimingi.

1939 m. vasarą aš, devynmetis, dalyvavau pirmojoje etnografinėje ekspedicijoje. Atvykęs Peliksas Bugailiškis pasiėmė su mano tėvu ir mane į kelionę pėsčiomis Šiaušės pakrantėmis iki pat Dubysos. Fotografuojant kai kuriuos objektus aš buvau lyg ir pozuotojas: einu lieptu, stoviu ant tilto, prie senoviškos daržinės, sėdžiu sūpynėse. Ar tai ne pradžia, ne viso mano gyvenimo aistros kraštotyrai impulsas?

– O dabar sunkus klausimas – vaikas ir knyga tremtyje. Papasakokite apie tai.

– Pirmaisiais metais tremtyje knygų kaip ir nebuvo, nebent viena kita atsitiktinai pasiimta. O kai mano mažieji broliukai ir sesutė pradėjo eiti į mokyklą, rusiškų vadovėlių, knygelių atsirado. Na, o aš ir grupelė jau ūgtelėjusio jaunimo išleidome vos ne literatūrinį rankraštinį laikraštuką „Taiga“¹, už kurį buvome nuteisti. Gana daug rusiškų knygų perskaičiau tardymo metu kalėjime, vieną jų atsimenu iki šiol – tai Smolensko miesto istorija, kurios vos ne pusė – apie Vytautą Didįjį (Vitovt). O šiaip ir tremtyje, ir lageriuose sueiliavau nemažai tekstų, dalis jų skelbta spaudoje, išleistas eilėraščių rinkinys Jaunystės meilė ir kova (1993). Tik tuo laikotarpiu ir tebuvau „poetu“… Per kratas iš visų buvo surinkta visa, kas parašyta ir išspausdinta lietuviškai: dainų sąsiuviniai, laiškai, knygos, brošiūros. Iš mūsų buvo paimtas antitarybine literatūra palaikytas žurnalo „Jaunoji karta“ komplektas.

– O kokias knygas vėliau siūlydavote savo vaikams? Ar buvo šeimoje tradicija skaityti vaikams vakarais? Sekti pasakas?

– Vaikystėje mūsų namuose buvo balsu skaitomos knygos. Tai būdavo rudenį ir žiemą, uždegus lempą, dažniausiai virtuvėje, visai šeimynai susėdus apie didelį stalą. Žmonių mūsų namuose visada buvo daug. Vis pakurstoma, degdavo ugnis, kas nors būdavo verdama. Dažniausiai skaitydavo mama. Buvo perskaityti beveik visi Žemaitės raštai, iki šiol atmenu jos „Rudens vakarą“, gal todėl, kad tai buvo taip panašu į mūsų gyvenamą vakarą. Na, o skaitymų viršūnė – visi trys Tarzano tomai. Karo metais vakaronės buvo ribojamos, nes trūko žibalo lempai, o to Tarzano vis buvo negana, atskiri skyreliai skaityti po kelis kartus. Aš rašiau perskaitytų knygų sąrašą, jų būta gana daug, bet išliko tik gimnazijos laikų kelerių metų sąrašėliai.

Savo vaikams balsu lyg ir nesu skaitęs, tačiau žmonai teko, ypač padėt išmokti atmintinai deklamuoti, dažniausiai proginius eilėraščius. Pasitaiko jais pasinaudoti ir bendraujant su anūkais.

– Jūs – tituluotas menotyrininkas, tautodailės specialistas. Savaime suprantama, kad Jūsų žvilgsnis akylai vertina vaikų (ir ne tik) knygų iliustracijas, poligrafinę kokybę. Kokia turėtų būti ideali vaikų knygos iliustracija? Gal pateiktumėte jos apibrėžimą?

– Bene 1969–1970 m. mūsų spaudoje buvo įsiplieskusi diskusija apie vaikų knygų iliustracijas, į kurią ir aš buvau įsitraukęs. Buvo užsipulti Algirdas Steponavičius, Birutė Žilytė, Vincas Kisarauskas, kad jų iliustracijos netikroviškos, klaidinančios moksleivius (kur matyta, kad vilko nasrai didesni už patį vilką, kas matęs žalią arklį ir t. t.). Rėmiausi labai paprastais argumentais: o kaip zoologiškai tikslus vilkelis galėjo imti ir praryti Raudonkepuraitę arba kaip karalaitis auksiniu žirgu per dangų šuoliavo pas savo Pelenę?

Pasakos, eilėraščiai – tai ne zoologijos, geografijos ar kitokie vadovėliai, o meniniai vaizdai. Žinoma, galima ir net būtina didžiulė įvairovė – nuo realizmo iki fantastikos, svarbu, kad tekstas ir iliustracijos sudarytų darnią visumą, atskleidžiančią kūrinio turinį, idėją. O tai jau priklauso nuo dailininko talento, sugebėjimo, net atsidavimo, įsijautimo į vaikų pasaulį, gal net gebėjimo pačiam tapti vaiku… Nemanyčiau, kad apskritai įmanoma sukurti tobulas iliustracijas, vengiu tokių terminų, atsiduodančių taisyklėmis, stereotipais. Mano manymu, geriausia tokia grožinė vaikų literatūra, kai patys vaikai tartum įsitraukia į jos prasminį ir vaizdinį vyksmą. Puiku yra dydžio, spaudos, materialinis knygos tobulumas, bet neužmirškime ir kuklučių karo, vargo metų leidinėlių, vaidinusių, o ir dabar neretai vaidinančių svarų vaidmenį pažįstant grožį ir gėrį.

– Kokius lietuvių dailininkus – vaikų knygos iliustruotojus – išskirtumėte: a) XX a. pirmosios pusės, b) XX a. antrosios pusės, c) šių dienų? Kodėl? O koks būtų Jūsų pats mėgstamiausias knygos iliustruotojas?

– Atsakyti į šiuos klausimus reikia specialių studijų. Dailininkų yra labai daug, prie jau paminėtų galima pridurti ir senuosius Kazį Šimonį, Telesforą Kulakauską, jaunesniosios kartos Vytautą Valių, Petrą Repšį, Leonardą Gutauską, Albiną Makūnaitę, Aspaziją Surgailienę. Negaliu iš to daugelio išskirti vieno mėgstamiausio, nes man kaip tik patinka skirtingiausi… Esu įsitikinęs, kad lietuvių vaikų literatūros iliustracijos yra aukšto lygio, liudijančios įvairovę, laikančios vaiką lygiaverčiu kultūros dalyviu.

– Kai kas mano, kad vaikų knygų iliustracijos turi būti šviesios, smagios, kad reikia vengti sunkių, tamsių spalvų. Pavyzdžiui, suabejojama, ar Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos tinkamos vaikams, ir pan.? Kokia Jūsų nuomonė?

Manau, kad S. Eidrigevičius yra puikus dailininkas, vargu ar jo kūryba skirstytina į suaugusiųjų ir vaikų. Siurrealistiniai vaizdai, užmenamos mįslės tiesiog skatina žiūrovus, didelius ir mažus, jas įspėti, išsiaiškinti, pamąstyti. Ir spalva čia niekuo dėta – svarbu, kokia ta mįslė. Negi mes neužmename vaikams ir kitokių mįslių? O štai Arvydo Každailio iliustracijos – suprantamos, įdomios, informatyvios ir suaugusiesiems, ir vaikams.

– Kaip vertinate dabar gana populiarų būdą, kai knygas iliustruoja patys vaikai?

– Gali būti pačių vaikų iliustruotų knygų, bet čia, man regis, reikia kruopščios atrankos, gal kokios nors pedagoginės užduoties, nes galimas labai greitas suvienodėjimas, monotonija. Juk viso pasaulio vaikų, ypač pradinių amžiaus grupių, kūryba labai panaši, artima.

– Kodėl Lietuvoje neprigyja komiksai?

– Atsakymo tiesiog nėra. Gal todėl, kad nėra šio žanro dailininkų, o vienas kitas veikalas, toks kaip J. Šiliečio Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m. paveikslėliuose ir trumpuose jų aprašymuose (1922, 1999 m.), sekėjų nesulaukė.

– Neretai tvirtinama, kad vizualiuosius tekstus suvokti lengviau už verbalinius. Ar tai tiesa? Ar piešinys gali būti daugiaprasmis? Koks žodinio ir vaizdinio teksto santykis?

– Reikia turėti galvoje, kad ir vaikai yra individualūs, knygos patikimo lygmuo gali būti įvairus, neatmestinas pasirinkimo veiksnys. Kiekviena iliustracija turi daugiaprasmiškumo elementų.

– Ar išstums knygą kompiuteriai, kitos elektroninės medijos?

– Ši problema jau gyvuoja, ją būtina ne tik stebėti, bet ir ieškoti derinimo, pasidalijimo su knyga, dailės kūriniais, muzika, teatru būdų…

– Ką palinkėtumėte šiuolaikiniams vaikams? O mokytojams?

– Linkiu būti lygiateisiais ir lygiaverčiais naujosios Lietuvos ir jos kultūros kūrėjais.

– Ačiū už pokalbį. Ir linkiu Jums dar sykį išgerti puodelį geros kavos Eifelio bokšto papėdėje! (Profesorius pasakojo, kad būdamas tremtyje Sibire negalėjo tikėtis, jog ateis diena, kai jis su žmona Paryžiuje galės išgerti puodelį kavos. Ir vis dėlto tokia diena atėjo.)

P. S. Kalbėtasi 2013 m. rudenį.

______________________________________

¹ Plačiau apie tai žr. Vytenis Rimkus, „Taiga taigoje. 40 metų nelaisvės už viltį“, Kultūros barai, 2013, Nr. 9, p. 79–83.

Nuotraukos iš asmeninio Vytenio Rimkaus archyvo

Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 2 (70)