PAKALBĖKIME APIE KARĄ

2014 m. rugpjūčio pradžioje sukanka 100 metų, kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, maždaug iki 1939 m. vadintas Didžiuoju karu. Lietuvių isto­rinėje atmintyje šis įvykis, atrodo, nėra itin įsirėžęs, menkai atspindėtas literatūroje ir mene. Gal todėl ir apie šimtmečio sukaktį kol kas beveik nekalbame. Tačiau pasaulyje dėmesys jai rodomas, surengta ar rengiama konferencijų, be kita ko, analizuojančių šio karo atspindžius vaikų literatūroje.

Šiuo straipsniu pradedamas įgyvendinti „Rubinaičio“ redakcinės kolegijos narės Gintarės Adomaitytės siūlymas ir mums aptarti Pirmojo pasaulinio karo temą. Tikimasi sužadinti moky­tojų, auklėtojų, bibliotekininkų norą šia tema su­rengti vieną kitą renginį jauniesiems skaitytojams.

Bet pirmiausia pažvelkime, ar turime pa­kankamai kūrinių šia tema. Prieš gerą pusmetį redakcija kreipėsi į IBBY Lietuvos skyriaus narius, prašydama priminti, kur vaizduojamas Pirmasis pasaulinis karas. Ne visi hipotetiniai siūlymai pasitvirtino, pirminis sąrašas sutrumpėjo. Tvir­tai galime pasakyti, kad Pirmąjį pasaulinį karą vaizduojančių kūrinių nėra daug. Iš verstinės literatūros šiai temai besąlygiškai atstovauja trys knygos: Terry’o Deary Purvinasis Pirmasis pasau­linis karas, Sonyos Hartnett Sidabrinis asiliukas ir Michaelo Morpurgo Karo žirgas. Atsižvelgdami į parašymo datą su Didžiuoju karu santykiškai galime sieti ir Januszo Korczako romaną-pasaką Karalius Motiejukas Pirmasis (1923), nors šia tema kūrinys neapsiriboja. Dar keliose knygose paaugliams karas yra tik vaizduojamasis laikas, įvykių fonas, pavyzdžiui: Roddy’o Doyle’io Žvaigž­dė, vardu Henris, Hanso Fallados Anuomet mūsų namuose, Ericho Kastnerio Kenigsbruko gatvė ir aš, Irmgardos Koin Mergaitė, su kuria draudžia­ma draugauti (ypač svarbus šios knygos skyrius „Mes rašome kaizeriui“).

Iš lietuvių vaikų literatūros aptartini vos keletas apsakymų: Petro Cvirkos „Mikučio vargai“, Liudo Dovydėno „Rašalas“ ir „Miško daina“ (šiuo metu prieinami Dovydėno Raštuose, t. 6, 2009), Stepo Zobarsko „Pabėgėlis“, „Mėnesienos sėja“, „Gerasis kareivis“ ir „Pakarklio išdavimas“ (visi perspaus­dinti rinkinyje Per šaltį ir vėją, 1989). Negalėtume teigti, kad tai tikrai yra viskas. Būtume dėkingi skaitytojams, jeigu atkreiptų dėmesį į kokį nors nepastebėtą kūrinį.

Žinoma, pedagogai ar bibliotekininkai, dir­bantys su aukštesniųjų klasių skaitytojais, iškart atkreips dėmesį, kad tokiam adresatui puikiai tinka Ericho Marios Remarque’o, Ernesto Hemingway’aus romanai, Richardo Aldingtono Visi žmonės priešai, garsieji Jaroslavo Hašeko Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai, Ga­brielės Petkevičaitės-Bitės Karo metų dienoraštis ir kita.

Šiaip ar taip, susidaro tam tikra šūsnis kūrinių, arba, kaip įprantama įmantriai sakyti, klas­teris, kurį galima panaudoti ne tik literatūriniam, bet ir pilieti­niam, moraliniam, kūrybiniam ugdymui, mokyti diskutuoti, aktualinti istorijos žinias, lyginti literatūrą ir kiną, rengiant paro­das, kuriant iliustracijas ir pan. Konkrečios temos knygų grupė visada padeda įžiebti pokalbį, sukelti diskusijas. Ugdytojas gali glaustai supažindinti su tų kūri­nių visuma, siūlyti juos skaityti patiems arba paskaityti moki­niams garsiai, skatinti pasirinkti vieną įdomiausią, kurį norėtųsi aptarti išsamiai. Labai reikšminga aiškintis, „kaip įvairiai ta pati tema atsiskleidžia atskirose knygose, o paskui pradėti plėtoti tarptekstinius ryšius“¹.

Kokios veiklos, jų formos tiktų siekiant tų tikslų? Tai labai priklauso nuo adresato amžiaus, literatūrinio išprusimo, smalsumo ir kt. Ar tai bus viena pamoka, vienkartinis skaitytojų būre­lio renginys, ar visą trimestrą trunkantis ciklas, pasibaigiantis viešu pasirodymu, – irgi daugelio aplinkybių klausimas. Įsivaizduotume tokias formas: kelios integruotos pamokos; užklasinio skaitymo pamoka ar pamokų ciklas; garsinis mokytojo skaitymas su komentavimu; raiškiojo skaitymo renginys; knygų paroda; knygų recenzi­jos; diskusijos; paprasčiausias plakatas su knygų sąrašu, skatinantis susidomėti tema…

Šiame labiau metodiniame nei moksliniame straipsnyje siūlomos vienos knygos – Sonyos Hartnett Sidabrinio asiliuko² – pristatymo, analizės, interpretavimo galimybės. Remiamasi įvairiais internete rastais siūlymais, daugiausia Pam Macintyre publikacija „Mokytojo pastabos“ („Teachers Notes“³), literatūrologinėmis įžvalgo­mis ir, žinoma, savarankiškomis mintimis.

Sunku pasakyti, ar Sonya Hartnett (Sonja Hartnet) apysaką Sidabrinis asiliukas rašė spe­cialiai Pirmojo pasaulinio karo 90-mečio jubiliejui (knyga išleista 2004 m.), bet kad Lietuvoje ji pasirodė to karo šimtmečio metais, 2014–aisiais, yra visiškas atsitik­tinumas. Puikus atsitiktinumas, reikšmingas sutapimas, kuriuo būtina pasinaudoti, nes tai tikrai aukštoji (bet ne elitinė) vaikų literatūra, talentingas kūrinys, stebėtinai parankus edukacijai –literatūriniam, pilietiniam, doroviniam, intelektiniam ugdymui. Knyga skatina bendradarbiauti su istorijos, geografijos, biolo­gijos, etikos, tikybos mokytojais ir aktualinti atitinkamų sričių žinias. Autorė tarsi „be pastangų ir be jokio perdėto rimtumo at­skleidžia nepaprastai sudėtingas temas“⁴.

Toliau ir bus siūlomi tam tikri veiklos žingsniai, analizės fragmentai, kuriuos galima įgyvendinti visus (nuosekliai ar kita tvarka) arba išsirinkti keletą (ar net vieną), skirti knygai vieną pamoką, vieną būrelio renginį. Bet galima su ja dirbti ir ištisą trimestrą, skiriant įvairias už­duotis, kaupiant atsakymus, juos aptariant ir pan.

Literatūros pedagogai tvirtina, kad ši apysaka labai tinkama skaityti garsiai, ypač jei su ja supa­žindinsime mažesniuosius. Beje, knygos adresatas apibūdinamas labai įvairiai: vieni teigia, kad ši knyga „skaitytojams nuo 5 iki 8 metų“, kiti – „skai­tytojams nuo 8 iki 12 metų“. „Pasiūliau knygą savo 9–10 metų mokiniams“⁵, – rašo Diane Samuels. „Tai tikrai knyga vaikams, bet ja žavėsis visokio amžiaus skaitytojai“, – pranašauja internautas. „Knygą pamils visi nuo 6 iki 13, mamos ir tėčiai – taip pat, – įtikinėja Peteris Cravenas. – Tai bus vaikų literatūros klasika.“⁶ Viena iš strateginių autorės gudrybių – kad ji vaizduoja jaunus gana įvairaus amžiaus veikėjus, daug dėmesio skiria suaugusiesiems, o tai išplečia ir skaitytojų amžiaus diapazoną. Mes siūlytume orientuotis į 4–6 klases.

Žinios apie autorę. Sonya Hartnett – jauna, 1968 m. vasario 23 d. gimusi australų rašytoja. Pirmąją knygą ji parašė trylikos, o išleido penkio­likos metų. Įdomu, kad tai buvo knyga suaugusie­siems. Šiuo metu ji – daugiau kaip dvidešimties knygų autorė. Du trečdaliai jų skirtos vaikams, paaugliams ir jaunimui. Nors jau ir iki tol turėjo gausybę apdovanojimų, platusis pasaulis apie šią neeilinio talento rašytoją išgirdo 2008 m., kai jai buvo skirta Astridos Lindgren atminimo premija. Sidabrinis asiliukas – pirmoji rašytojos knyga lietuvių kalba.

Bendresni literatūriniai knygos bruožai. Tai realistinė apysaka, joje nėra šiuolaikinei vaikų ir paauglių literatūrai įprastų ir dažnų magijos, fantastinių elementų. Jau minėtas kritikas Cravenas pavadino Sidabrinį asiliuką „sąmoningai senamade knyga“⁷. Net ir tie knygos skyriai, kuriems būdingas meninis sąlygiškumas, tam tikra prasme senamadžiai, grindžiami parabole, alegorija, pasakėčios poetika. Kūrinys stulbina veikėjų paveikslų, pirmiausia vaikų, psichologiniu autentiškumu ir įtaigumu.

Naratyvo struktūra. Aiškinantis literatūrinį savitumą, svarbu suvokti, kaip sudarytas apysakos pasakojimas. Reikėtų padėti jauniesiems skaity­tojams pastebėti tris plotmes. Pirma, dabarties pasakojamasis laikas – pagrindinė vaizduojama situacija. Paklausti, kas kūrinyje vyksta, skaitytojai tur­būt pirmiausia atsakys: dvi sesutės, Marselė ir Kiaukė, miškelyje randa apakusį kariškį, leitenantą Šepardą, jį globoja, saugo, rūpinasi, kaip padėti jam sugrįžti namo į Angliją. Ši plotmė – siužeto ir intrigos pagrindas. (Labai gera proga įtvirtinti intrigos sampratą!) Gana anksti skaitytojas sužino, kad leitenanto tikslas – grįžti namo kitapus Lamanšo sąsiaurio. Esame suintriguoti, ar jam tai pavyks ir kaip, kokiu būdu. Antra, iš kūrinio sužinome, kas vyko prieš dabarties laiką, – tai karei­vio gyvenimo, jo šeimos istorija, karo vaizdai. Šiuo atveju galime kalbėti apie retrospektyvų pasakojimą. Ir trečias, išsiskiriantis, klodas – keturi įterptiniai pasakojimai, pateikiami kariškio lūpomis.

Apysakos tema ir idėja. Jau kelis kartus sa­kėme, kad pagrindinė knygos tema – Pirmasis pasaulinis karas. Siužetinė situacija turi istorinį pagrindą, tačiau laikyti šią apysaką istorine vargu ar galima. Joje nėra konkrečių datų, skaičių, faktų. Jeigu mokiniai pasakys, kad knyga parašyta tiesiog karo tema, bus teisinga. Jeigu jie įžvelgs ir šalutinių temų – drąsą, heroizmą, artimo meilę, pasiaukoji­mą, – tuo reikėtų tik džiaugtis. Gal kebliau jiems bus nusakyti knygos idėją. Iš esmės Sidabrinis asiliukas yra antikarinė knyga, skelbianti huma­nistines vertybes.

Žinios apie Pirmąjį pasaulinį karą. Siekiant šią knygą visavertiškai suvokti labai svarbios is­torijos žinios. Be abejo, aptariant knygą tai būtų vienas iš įžanginių žingsnių. Vyrėlesni skaitytojai į klausimus gali atsakyti patys, paieškoję atsaky­mų žinynuose, enciklopedijose, internete. (Beje, populiariai pateikiamos informacijos gausu minė­toje Deary knygoje Purvinas Pirmasis pasaulinis karas, ja galima pasiremti kaip parengiamąja medžiaga, juolab kad abiejų knygų adresatas bemaž toks pat.) Arba galima tiesiog išklausyti kito parengtą informaciją, gauti jau susistemintų žinių. Žinių pateikti pamokoje (renginyje) galėtų istorijos mokytojas, o gal ir gabesni aukštesniųjų klasių mokiniai. Svarbūs klausimai: Kada vyko Didysis, arba Pirmasis pasaulinis, karas? Kodėl tai pasaulinis karas? Kodėl nuo XX a. antrosios pusės jis jau nebevadinamas Didžiuoju? (Grei­čiausiai todėl, kad 1939–1945 m. karas buvo dar siaubingesnis.) Kokios Didžiojo karo priežastys? Kokios šalys jame dalyvavo? Kaip buvo kariaujama tame kare? Kaip su Pirmuoju pasauliniu karu susijusi Australija? (Galima pateikti ANZAK’o – Australijos ir Naujosios Zelandijos armijos korpuso – terminą.) Karo pobū­dis, realijos: kas yra tranšėja, arba apkasas, šrapnelis, artilerijos sviedinys, snaiperis, šautuvas su durklu? Kokiais dar ginklais buvo kariaujama? (Šias reali­jas, žinoma, galima iliustruoti nuotraukomis, dailės kūriniais.) Knygos autorė nėra patyrusi jokio karo. Kaip tada ji galėjo rašyti apie karą?

Vaizduojamasis knygos pasaulis. Jau išsiaiš­kinta, kad pagrindinis veiksmas vyksta dabar, t. y. pasakojamuoju laiku. Taigi kada vyksta apysakos veiksmas? (Metai nenurodyti, bet jau išsiaiški­nome, kad tai Pirmasis pasaulinis karas. Galima spėti, kad karas jau įsibėgėjęs ar įpusėjęs – galbūt jau po kurių nors didžiųjų mūšių. Kaip sakėme, knygoje nėra istorinių detalių, datų. Pasvarstykite, kodėl. (Galbūt autorė siekia apibendrinto karo vaizdo.) Metų laikas – vėlyvas pavasaris. Ar tai motyvuota meniniu požiūriu? (Atbundanti gam­ta kaip mirties, žudymo priešprieša.) O loginiu? (Veiksmas negalėjo vykti žiemą, nes leitenantas nebūtų galėjęs išlikti miške gyvas.) Kiek laiko trunka vaizduojami įvykiai? (Dabarties veiksmas trunka tik keletą dienų, taigi neilgai. Tai, be kita ko, irgi nulemta įvykių, situacijos logikos. Tačiau pasakojimo visuma aprėpia kone visą jauno kari­ninko gyvenimą – galbūt net tris dešimtmečius.)

Kur vyksta veiksmas? (Prancūzijoje, prie Lamanšo sąsiaurio, siauriausioje jo vietoje.) Šis klausimas – puiki proga pasikartoti geografijos žinias. Verta pasiūlyti mokiniams surasti tą vietą žemėlapyje. Žinoma, apytiksliai.) Kaip dar galima nusakyti veiksmo vietą? (Mažas miestelis, baž­nytkaimis, netoli jūros, miškelis.) O gal pasiūlyti surasti ir kokią konkrečią Prancūzijos vietovę, pa­sitelkti vaizdų? Kodėl autorė parinko tokią vietą? (Britanija ir Prancūzija buvo karo sąjungininkės, tai padeda atspindėti realybę. Netoli vaizduojamų vietų vyko didžiausi karo mūšiai. Lamanšo sąsiau­ris – įvykių kliūtis, padeda kurti dramatizmą etc.)

Karo vaizdas kūrinyje. Šiam klausimui aptarti ypač tinka skyrius „Frontas“, kuriame leitenantas prisimena karo realybę (prisiminimas – savotiš­kas žiaurumą prislopinantis filtras?), ir „Trečiasis pasakojimas“. Kaip vaizduojamas karas? (Galima abu skyrius palyginti, paklausti, kuris jų įspūdin­gesnis.) Kurie epizodai labiausiai įsiminė? Koks autorės požiūris į karą? Kokias idėjas ji kelia šiais vaizdais? Kokių jums kilo minčių apie karą?

Pagrindiniai veikėjai. Ši apysaka labai paranki norint įtvirtinti teorines veikėjo, charakterio sampratas, joje gana aiškiai skiriasi pagrindiniai, antraeiliai, šalutiniai, epizodiniai veikėjai. Galima netgi skirti centrinio veikėjo sąvoką. Pagrindiniais laikytini keturi veikėjai: Marselė (10 metų), Kiaukė-Teresė (8 metų), Paskalis (13 metų), Fabricijus (jaunas vyras). Jie, be abejo, laikytini ir charak­teriais. Mokiniai turėtų bandyti patys nurodyti jų bruožus. Marselė – aktyvi, atsakinga, jautri, ryžtinga. Kiaukė – patikli mažylė, susižavėjusi sidabriniu asiliuku. Skaitytojai turėtų pamėginti psichologiškai atpažinti tokį susižavėjimą, prisi­minti panašių jausenų iš savo patirties. Įdomiai kūrinyje žaidžiama tikru vardu ir pravarde. Ga­lima paieškoti situacijų, kai Kiaukė pavadinama Terese, ir pasiaiškinti, kodėl. Paskalis – protingas, sumanus, geras strategas. Tai jis sukuria leitenanto gelbėjimo planą. Aptartinas Paskalio požiūris į karą. Ko jis tikisi iš leitenanto pasakojimų? (Žr. p. 59, 100, 112) Kaip paaiškinti jo ir Fabricijaus draugystę? Autorė talentingai ryškina berniukų ir mergaičių psichologines skirtybes, amžiaus tarpsnius. Tiesa, labai tradiciškai, gal net ste­reotipiškai. Apie tai galima padiskutuoti. Nors Marselei ir Kiaukei brolis yra tarsi kitas, kitoks, bet jos pripažįsta jo pranašumą, sumanumą, už tai jį gerbia. Apibendrinant knygoje pavaizduotus vaikus, verta paklausti, ar jų charakteriai atrodo labai senoviniai, ar primena šiuolaikinius vaikus. Kuo jų gyvenimas panašus į dabartinį? Kuo ski­riasi? (Lanko mokyklą, ne itin noriai imasi tėvų pavestų darbų…) Kuo skiriasi kūrinyje pavaizduota ir šiuolaikinė mokykla?

Knygoje labai svarbus ir įdomus Fabricijaus paveikslas. Jis gali sudominti ir vyrėlesnius skaitytojus. Kas pasakyta apie Fabricijų? (Labai neturtingas, luošys. Vairuoja motociklą. Svajoja apie meilę ir žygdarbius. Žr. p. 114–117 ir kt.) Fabricijaus paveikslas bene geriausiai atskleidžia herojiškumo problemą ir idėją: žygdarbiui nebū­tinas karas, kasdienybės žygdarbis gali būti ne mažiau reikšmingas, kilnus, o gal net prasminges­nis. (Žr. p. 98, 100, 116) Jeigu mokiniai Fabricijų pavadins antraeiliu veikėju, nebus didelė klaida. Tada reikėtų išryškinti antraeilių veikėjų svarbą meno kūriniuose.

Tikrai antraeiliais, epizodiniais veikėjais gali­ma laikyti tėvą, motiną (galima sutelkti dėmesį į šeimos santykių tradiciškumą, palyginti su dabar­tinių šeimų situacija), mokytoją (ir šeimos, ir mo­kyklos vaizdams apibūdinti tiktų skirti išankstines individualias užduotis), leitenanto brolį Džoną ir keletą kareivių, kuriuos prisimena leitenantas. Džono paveikslui kūrinio siužete tenka ypatinga vieta – pasiaiškinkite, kodėl. Jis teikia galimybių kalbėti apie idealizuotą veikėjo paveikslą. Tačiau tas idealizavimas psichologiškai motyvuotas: leitenantas labai myli brolį, jo ilgisi, brolis ne­pagydomai serga, tad nevalingai ir atsirenkami gražiausi jo bruožai. Vis dėlto galima klausti, ar Džonas įtikinamas. O gal jis net išgalvotas – kaip pasiteisinimas, kaip priežastis pabėgti iš karo? (Taip įtaria Fabricijus. Žr. p. 115.)

Leitenanto paveikslas. Ypatingas kūrinyje yra leitenanto Šepardo paveikslas. Jam galbūt taikyti­na centrinio, o ne pagrindinio veikėjo kategorija. Jis visažinis, jis – įterptinių istorijų, taip pat karo įvykių pasakotojas, antikarinės idėjos reiškėjas, jis aprėpia visas tris knygos pasaulio plotmes. Ir vis dėlto galima ginčytis, ar tai charakteris. (Žinoma, veikėjo ir charakterio skirtybes prasminga svarstyti su brandesniais skaity­tojais.) Ką sužinome apie ankstesnį leitenanto gyve­nimą? (Kaip sužinome?) Kur jis mokėsi, koks jo išsilavini­mas? („Sulaukęs devynerių dideliam savo liūdesiui buvo išsiųstas į internatinę moky­klą. <…> jį vertė daryti tai, kas, suaugusiųjų nuomone, privalu, – taip elgiamasi su visais vaikais“, p. 23) Tikėti­na, kad ši citata išprovokuos skaitytojų vaikų emocijas, nesunku būtų sukelti ir dis­kusijas – nesvarbu, kad tai kita tema. Kodėl leitenantas ryžtingai ėjo į karą? Kaip jis elgiasi su kareiviais? (Norint atsakyti į šį klausimą būtina peržvelgti skyrių „Frontas“, pasikartoti.) Kurio kareivio likimas labiausiai įsiminė? (Tikriausiai Ernio. Tegul mokiniai jį atpasakoja, aptaria.) Koks jo santykis su broliu Džonu? Ar tikrai kareivis buvo aklas, ar tiesiog „pavargo matyti“, „atsisakė matyti“? Kodėl jis ryžosi palikti karo lauką, karą? Apibūdinkite, kaip kiekvienas pagrindinis veikėjas žiūri į leite­nantą. Prasminga įžvelgti ir aptarti Fabricijaus ir Šepardo paveikslų ir likimų priešpriešą. (Cha­rakterių priešprieša – veikėjų paveikslų kūrimo būdas.) Paradoksalu, bet leitenanto kaip žmogaus charakteris tarsi nėra iki galo atskleistas. O gal tai natūralu – iš to paveikslo kyla svarbiausios problemos ir svarstymai, diskusijos.

Karo romantizavimas iki karo. Kūrinio veikėjus vyrus (Paskalį, Fabricijų ir leitenantą), jų pasaulėjautą padėtų suprasti ir paaiškinti mo­kiniams kelios anglų literatūros tyrėjų įžvalgos. Stebėdamiesi, kad Pirmajame pasauliniame kare dalyvavo ir žuvo tiek daug labai jaunų, pilna­metystės nesulaukusių (savo amžių nuslėpusių) vaikinų, jie pateikia keletą to paaiškinimų. Pirma, tai nulėmusios praktinės aplinkybės – į karą buvo veržiamasi norint pabėgti nuo sunkaus ir nuo­bodaus darbo (tais laikais berniukai jau dvylikos metų tapdavo darbininkais, tai leido įstatymai). Antra, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje buvo daug į jaunus vyrus ir berniukus orientuotos ir karą romantizuojančios litera­tūros, periodikos. Įsivyravo tam tikra mąstysena, mitas. Karas imtas suvokti kaip „jaunatviško heroizmo, vyriškos draugystės metas, kaip galimybė parodyti tokius visuotinį susižavėjimą keliančius bruožus kaip patri­otizmas, pareiga, narsa ir troš­kimas aukotis dėl kitų“⁸. Tokios mąstysenos, požiūrio į karą kaip nuotykį išraišką ką tik cituota mokslininkė Kimberly Reynolds regi dešimt metų prieš karą pa­sirodžiusiame garsiame Jameso Barrie’io kūrinyje Piteris Penas: „Mirti juk bus toks siaubingai šaunus nuotykis.“⁹ (O kaip į karą žiūri šiuolaikiniai berniukai? Tai irgi galima pokalbio, diskusijos tema.)

Pagrindinė diskusija – he­roizmas ir bailumas. Aptarkite dezertyro sąvoką. Juk leitenan­tas Šepardas – dezertyras. (Iš ko supratote, kad jis dezertyras? Kurie veikėjai tai suvokia?) Ar jis turėjo teisę bėgti iš karo? Kodėl jis bėgo? Ar pa­teisinate jo poelgį? Ir apskritai, kas yra leitenantas Šepardas – bailys ar drąsuolis?

Kuris veikėjas jums atrodo didesnis herojus – leitenantas ar Fabricijus? Kaip suprasti Fabricijaus herojiškumą? Kiaukė sako, kad leitenantas labai drąsus, nes drįsta nakvoti miške. Ar tikrai tai yra drąsa? (Pasiūlykite tokioje situacijoje įsivaizduoti save. Nebijokite tokių subjektyvių užduočių – jos mezga emocinį santykį su kūriniu, o tai labai svarbu.)

Aiškiai įvardijamas Džeko heroizmas (trečia­sis pasakojimas). O Ernis („Frontas“)? Ar jis ne herojus? Kodėl? Ar sutinkate, kad pagrindinė apysakos tema – heroizmas? Kas yra narsa, drą­sa, heroizmas? Kokios kitos kūrinio temos jums atrodo svarbios? (Pasiaukojimas, broliška meilė, atsakomybė.)
Kaip su pagrindine knygos tema susiję įterpti­niai pasakojimai apie asilus?

Įterptiniai pasakojimai – jų prasmė ir raiš­ka. Gana svarbus ir nelengvas klausimas – kaip su visu kūriniu susiję įterptiniai pasakojimai? Jeigu pavyktų deramai pakalbėti apie heroizmą, skaitytojai suvoktų, kad tą motyvą labiausiai ir plėtoja asilų vaizdavimas. Kone visi pasakojimai „liudija šių be galo paprastų gyvūnų ištvermę, stojiškumą, patikimumą ir nepretenzingą pado–rumą“¹⁰. Tie pasakojimai išplečia probleminę ir meninę apysakos erdvę, yra gana savarankiški, kiekvieną jų įmanoma nagrinėti (skaityti garsiai klasėje, aptarti, atlikti įvairias užduotis) ir atskirai, netgi neturint galimybių analizuoti visos knygos. (Žinoma, tada nutoltume nuo karo temos.)

Pirmasis pasakojimas – įtaigi Biblijos in­terpretacija. Pasikalbėti šia tema labai padėtų tikybos mokytojas. Būtų galima prisiminti, kas apie Betliejų ir Kūdikėlio gimimą sakoma Bibli­joje, palyginti, kaip tą istoriją keičia apysakos autorė. Api­būdinkite karaliaus paveikslą šiame pasakojime. Provo­kuojantis asilo pabučiavimo motyvas – galima įdomiai juo pažaisti. (Kuris iš jūsų asilo pabučiuotas?) Asilės Riešutės netektis – jausmingas akcen­tas. Ar pritariate Marselei, kad „ji baigė savo gyvenimą laiminga“ (p. 45)? Kodėl?

Antrasis pasakojimas – itin talpus, tai parabolė, le­genda, alegorija. Jame įžvelgtina „Pančatantros“ apraiškų. Paklausus ir išsiaiškinus, kokiai šaliai ypač būdingi musonai, kur gali augti zizifo medžiai, kur gyvena dram­bliai ir tigrai, šiame pasakojime galima įžvelgti Indijos provaizdį. Bet tai neprivalu, nes rašytoja vaizduoja apibendrintą šalį. Kai kuriems skaity­tojams Indijos pasaulis gali būti atpažįstamas iš Rudyardo Kiplingo Džiunglių knygos ar šio rašyto­jo trumpų pasakų knygos Kaip drugelis treptelėjo koja. Tas sąsajas galima suaktualinti.

Raiškiai paskaitydami kelis pirmuosius teks­to puslapius pademonstruotume legendiškas intonacijas, įspūdingą vaizdo kūrimą. Apskritai atkreiptinas dėmesys į savitą šio pasakojimo stilių, palyginimus. Tačiau svarbiausia pereiti prie pokal­bio apie moralinę laikyseną atsidūrus dramatiško­je, ekstremalioje situacijoje, paprasčiau tariant, pakliuvus į bėdą. „Priversti, įsakyti, reikalauti“ – tokia sausrą kenčiančių žmonių bendruomenės pozicija neveiksminga. Skaitydami ar klausydami mokiniai turėtų surasti žodžius, nusakančius lietaus prašančių gyvūnų elgesį ir charakterį. Dramblys – išdidus pasipūtėlis; tigras – „klastūnas ir bailys“, „nuostabusis aš“; gyvatė – savimyla („ge­ros nuomonės apie save“), besielė; šuo – kvailai ištikimas, vergiškai paklusnus, „neturi savigarbos“. Tik „apgailėtinas asilas“ išprašo lietaus, nes žino, „ką reiškia kentėti“, ir negali matyti, „kaip kenčia kiti“ (p. 69), nes reikalauja ne visko, o „prašo tik trupučio“ (p. 70). Kokių moralinių pamokų gauna­me iš kiekvieno pavaizduoto gyvūno? Kaip į antrąjį pasakojimą reaguoja Kiaukė (p. 73)?

Trečiasis pasakojimas apie jaunuolį Džeką, kuris asiliuku gabeno nuo skardžio sužeistus kareivius, pasirodo, turi dokumentinį pagrindą. Jo prototipas – Johnas Simpsonas Kirkpatrickas, ANZAK’o kareivis, žuvęs 1915 m. gegužės 19 d. Turkijoje, Galipolio mūšyje. Labai įdomi istorija, galinti virsti moksleivišku projektu! Australijos sostinėje Kan­beroje, priešais Australijos karo memorialą, stovi garsi kareivio su asilu skulptūra, jos nuotraukų lengva rasti internete.

Ketvirtasis pasakojimas – sidabrinės asiliuko skulp­tūrėlės istorija – įdomus tuo, kad daikto istorija iš esmės atskleidžia žmogaus istoriją. (Autorė savotiškai apgauna tiek skaitytoją, tiek pasakojimo klau­sančius kūrinio veikėjus.) Skaitytojui svarbesnės žinios apie leitenanto broliuką Džoną, o ne apie asiliuką: leitenanto santykis su Džonu, jų šeimos istorija, liga etc.

Simboliškumas, potekstės. Šie analizės as­pektai – aukštesnio lygmens, sudėtingesni, galbūt ne visiems įdomūs ir įveikiami. Žinoma, viena svarbiausių detalių – sidabrinio asiliuko figūrėlė. Ji sutelkia, įcentrina visos knygos meninį pasaulį, pateisina įterptinių pasakojimų siužetus. Asiliu­kas – tarsi „likimo simbolis, meninės išraiškos ar dvasinio tikėjimo emblema“¹¹. Nagrinėjant kūrinį, svarstytina, ką ši skulptūrėlė reiškia kareiviui. Ką ji reiškia Kiaukei? Kaip baigiama pasakoti apie asiliuką? Ar jus tenkina tokia pabaiga? „Sidabri­nis asiliukas priklauso patikimiems ir drąsiems“ (p. 128), – teigiama knygoje. Tad ar pagrįstai jis atiteko Kiaukei? Pagaliau galima pakalbėti apie talismano sąvoką, pafantazuoti, kokius talismanus pasirinktų (o gal jau turi) šios knygos skaitytojai.

Itin simboliškas aklumo motyvas. Kareivis apanka laikinai. Kaip tai suprasti? Kodėl jis regi baltumą? Pasiaiškinkite, ką reiškia samprota­vimas, „kad iš tikrųjų jis visai ne aklas, kad tik paprasčiausiai pavargo matyti šį pasaulį, kad tie­siog užsispyrė ir pavargo žiūrėti“ (p. 76). O kodėl ilgainiui leitenantas praregi?

Galima pakartotinai įsiskaityti į neilgą vabalo aprašymą (p. 143–145). Ar verta ieškoti alegorinių sąsajų tarp vabalo ir leitenanto?

Kai kurie literatai ir knygoje vaizduojamą mišką suvokia kaip simbolinę erdvę. Ką manote jūs?

Asmeniniai įspūdžiai. Jie svarbūs pradedant analizuoti arba apibendrinant knygą. Galimi klau­simai: Kurie įvykiai jums buvo patys netikėčiausi? Kurios kūrinio vietos ypač prikaustė dėmesį? Kuris veikėjas įdomiausias, artimiausias? Ar jus tenkina tokia kūrinio pabaiga? Ar buvo knygoje linksmų vietų, situacijų, kurios privertė nusišyp­soti? Kaip perskaičius šią knygą pasikeitė jūsų požiūris į karą, į karo temą literatūroje?

Ryšys su kitais menais. Esant galimybei, verta palyginti įvairius knygos viršelius ar net iliustra­cijas. Kaip įprasta, jaunesniesiems mokiniams galima pasiūlyti iliustruoti kuriuos nors epizodus. Rengiant parodą, galima pasitelkti įvairių meno kūrinių, vaizduojančių Pirmąjį pasaulinį karą.

Knyga ir kinas. 2014 m. gegužės 30 d. įvyko pagal Sonyos Hartnett Sidabrinį asiliuką pasta­tyto filmo premjera. Jeigu tik atsiras galimybė jį pamatyti, bus proga palyginti literatūros ir filmo sukeltus įspūdžius.

Asilų literatūroje kontekstas. Sonyos Hartnett knyga gali paskatinti kitą literatūrinį pro­jektą – „Asilai literatūroje“. Lietuvių skaitytojams prieinami šie tekstai: trys senovės indų pasakėčios, paskelbtos „Pančatantroje“ (Vilnius: Mintis, 1990, p. 227–230, 234, 279–281), Ezopo pasakėčios „Ožka ir asilas“, „Liūtas, asilas ir lapė“, „Asilas, nešąs druską“, „Asilas, nešąs Dievo statulą“, „Asilas ir varlės“, „Asilas ir cikados“, „Asilas“ (viskas skel­biama 1987 m. „Pasaulinės literatūros bibliotekoje“), Grafienės de Segiur „Asilo memuarai“, Brolių Grimmų pasakos „Brėmeno miesto muzikantai“, „Stebuklingas stalelis, aukso asilas ir lazda iš maišo“, „Salotų asilas“, „Asiliukas“. Pagaliau šiame kontekste matytinas Asilas Nulėpausis iš Alano Alexanderio Milne’o Pūkuotuko pasaulio, Anne’s Hogarth (Enės Hogart) Mafinas ir jo linksmieji draugai, Heinricho Marios Denneborgo Asiliukė Grizela ir net Almos Karosaitės sukurtas persona­žas Asilėlis Benas. Hipotetiškai galima sakyti, kad Sonya Hartnett savo apysaka pakeitė vyraujantį pašaipų, niekinamą, menkinamą požiūrį į asilus.

Papildomas pokalbis – apie asilus. Būtų visai prasminga, jei grožinis kūrinys sužadintų gamtos žinių poreikį. Pasikvietus biologijos mokytoją arba pasitelkus enciklopedinių šaltinių galima surengti įspūdingą pokalbį apie asilus – mums gana egzo­tiškus gyvūnus. Beje, šiokių tokių žinių esama ir Sonyos Hartnett knygoje (p. 36, 41, 102, 105–106) – tą informaciją reikėtų surinkti ir papildyti.

„Įtaigios, stiprios knygos, supažindindamos vaikus su įvairiais pasauliais, žmonėmis ir vietovė­mis, kurių jie gal net neįtarė esant, žadina jausmus, plečia žinias ir akiratį. <…> Tos pačios temos kū­rinių, sutelktų į vieną grupę, idėjos daro stipresnį poveikį, nes skaitytojai panašius reiškinius pamato iš įvairių perspektyvų ir įvairiai suvokiamus.“¹² Šia citata dar kartą motyvuojame siūlymą pakalbėti su jaunaisiais skaitytojais apie karą literatūroje.

____________________________________

¹ G. Goss, „Helping Children Think about Peace: Children’s Books that Promote Peace Using a Literature Cluster“, Bookbird, 2003, Vol. 41, No 4, p. 34.

² S. Hartnett, Sidabrinis asiliukas, iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas; iliustravo Anne Spulvilas, Vilnius: Nieko rimto, 2014, 152 p. (Toliau cituojant kūrinį skliaustuose nurodomi tik šio leidinio puslapiai.)

³ P. Macintyre, „Teacher’s Notes. The Silver Donkey by Sonya Hartnett“, <http://www.sonyahartnett.com.au/ui/ pdf/The_Silver_Donkey.pdf>.

⁴ D. Samuels, „The Silver Donkey by Sonya Hartnett“, www.theguardian.com/books/2007/jan/13/featuresreviews.guardianreview21

⁵ Ibid.

⁶ P. Craven, „The Silver Donkey. Revie“, <http://www. theage.com.au/article/2004/10/22/1098316849456?html ?oneclick=true>.

⁷ Ibid.

⁸ K. Reynolds, „Words about War for Boys: Representations of Soldiers and Conflict in Writing for Children before World War I“, Children’s Literature Association Quarterly, Fall 2009, Vol. 34, No 3, p. 256.

⁹ J. M. Barrie, Piteris Penas, Vilnius, 1997, p. 106.

¹⁰ D. Samuels, op. cit.

¹¹ P. Craven, op. cit.

¹² G. Goss, op. cit., p. 33–34.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 2 (70)