Antididaktiškasis Markas Tvenas (160-osioms gimimo metinėms)
Pačiame XIX amžiaus viduryje dvidešimtmetis locmanas, buvęs Amerikos nedidelio Hanibalo miestelio nenuorama ir pramuštgalvis, ištraukęs matuoklę iš Misisypės gelmių, karts nuo karto šaukdavo savo padėjėjui: „Mark twain!“ Taip būdavo pranešama, kad iki dugno daugiau negu du sieksniai, tai yra apie keturis metrus, ir laivas galės plaukti neįsirėždamas į seklumą.
Šitą padėjėjui skirtą šūksmą maždaug po dvidešimties metų išgirdo visas pasaulis (iki šiol jį aiškiausiai tebegirdi paaugliai), kada tas jaunasis locmanas, Semiuelis Klemensas, gimęs 1835 metų lapkričio 30-ąją, išleido aštuntąją savo knygą „Heklberio Fino nuotykiai“ (1885), jau pasirašydamas Marko Tveno slapyvardžiu… Knygą, laikomą vienu iš ryškiausių kūrinių amerikiečių literatūros istorijoje, pasaulinėje paauglių literatūros istorijoje. „Knyga, kuri žavėtų ir 14-metį ir literatūros profesorių, iš tikrųjų retas dalykas, todėl turėtume ją vertinti dėmesingai“, – rašė mūsų laikų mokslininkas R. K. Mileris.
„Šiandien Markas Tvenas labai juoktųsi, žinodamas, kad pasaulyje jis pirmiausiai žinomas kaip berniukų rašytojas“, – pastebėjo kitas jaunas amerikiečių literatas M. P. Hernas. Buvo ir bus literatūros karžygių, atkakliai ginančių H. K. Anderseno „garbę“, primenant, kad jis nebuvo tik vaikų rašytojas. Yra nenorinčių ir Marką Tveną atiduoti vaikams. Bet vaikai jį seniai pasiėmė. Užtektų ir Lietuvos pavyzdžio: jau kelinti metai jo knygos tvirtai laikosi populiariausių knygų penketuke.
Vis dėlto tiesa yra ir tai, kad pats Markas Tvenas nelengvai taikstėsi su ta mintimi, kad jo pagrindiniai skaitytojai bus paaugliai, berniukai. Tai jam išpranašavo bičiulis V. Hovelsas, perskaitęs „Tomo Sojerio nuotykių“ (1876) rankraštį. Vienintelė knyga, kurią jis be išlygų skyrė vaikams, rankraštį aptarinėdamas su savo dukrelėm Sjuzi ir Klara (trečioji – Džina – dar tik buvo pakeliui į pasaulį) – tai „Princas ir elgeta“ (1881). Galbūt dėl tos „dėmės“, kad ji – vaikams, šioji knyga menkiausiai M. Tveno kūrybos specialistų išanalizuota, nepelnytai nustumta į pašalį. O galbūt dėl ko kito: žiūrint šių dienų akimis, „Princas ir elgeta“ savo žanriniu sinkretiškumu (pasaka? istorinis romanas? socialinė, o gal psichologinė apysaka?) yra pernelyg laiką aplenkęs kūrinys, išpranašavęs XX a. paskutiniųjų dešimtmečių vaikų ir paauglių literatūros tendencijas.
Pagaliau tąjį Marko Tveno vidinį priešinimąsi labiau suvokiame, žinodami, kad jo laiku vadinamoji specialioji vaikų ir paauglių literatūra (ypač nepasakinė literatūra) dar tik brendo, formavosi, veržėsi pro įkyriai didaktiškos, meniškai nebrandžios lektūros klodą. Italas E. De Amičis rašo savo plačiai pagarsėjusią knygą „Širdis“ (1886), amerikietės M. M. Dodž „Sidabrinių pačiūžų“ (1865) socialinę problematiką praturtina nauji pažintinio turinio raiškos modeliai. Kaip tos kylančios literatūros fone atrodė Markas Tvenas, kokia jo vieta paauglių literatūros raidoje?
Markas Tvenas trimis savo knygomis, vaizduojančiomis vaikų pasaulį (jų buvo dar keletas, neprilygusių savo menine jėga pirmosioms), padėjo pamatus giliąja žodžio prasme grožinei realistinei vaikų ir paauglių literatūrai, pademonstravo, koks turi būti autentiškas vaiko paveikslas, kaip galima apsieiti be sentimentalumo, didaktikos. Priešingai, Markas Tvenas – sąmoningai antididaktiškas rašytojas. Jis tęsė savo bendraminčio, amerikiečio T. Oldridžo („Istorija apie blogą berniuką“, 1870) ir kitų autorių kūrybos apie blogus vaikus tradiciją. Tai buvo literatūrinis protestas prieš hipertrofuotą Č. Dikenso tradiciją (ją greičiausiai galbūt suvoksime iš Oliverio Tvisto – socialinių aplinkybių aukos, neregėtai doro, sąžiningo, besąlygiškai krypstančio į gėrį – paveikslo), kurios imitatoriai ėmė vaizduoti vaikus kaip angeliškas, sentimentalias, suaugusiuosius visiškai pranokstančias būtybes. Marko Tveno Tomas Sojeris – išdykėlio, maištautojo tipažas, blogo elgesio pavyzdys. Argi tik taip?
Pasakymas, jog Markas Tvenas antididaktiškas rašytojas, nereiškia, kad jo knygos nedaro auklėjamojo, moralinio poveikio. Paslaptis ir įdomybė yra ta, kad tiesiogines didaktines tezes jo apysakose pakeičia savitas siužeto mechanizmas – moralinio pasirinkimo situacija, tam tikra dilema. Ar pasakyti teisėjui, kad gydytoją Robinsoną nužudė indėnas Džo, o ne Mefas Poteris ir atsidurti pavojuj patiems, ar nutylėti ir likti saugiems? („Tomo Sojerio nuotykiai“). „Princo ir elgetos“ finalinė, naujojo karaliaus karūnavimo scena: ar Tomas Kentis išmes už vartų Eduardą Tiudorą ir liks soste, prie kurio jau priprato, ir liks apsišaukėliu ar pripažins, kad tikrasis sosto paveldėtojas ne jis, o Eduardas? Kirsdamas valstijų sieną, Hekas Finas kankinasi: įduoti pabėgėlį negrą Džimą, kurio žmogiškumas jau užvaldė jam širdį, įstatymų sergėtojams, ar paslėpti jį ir nusikalsti įstatymams? („Heklberio Fino nuotykiai“). Visais atvejais nugali sąžinė, žmogiškumas, dora prigimtis. Argi toks didelės siužetinės įtampos išlydis nepaveikia giliau už bet kokią teisingą, bet nuogą didaktiką?
Marką Tveną iki šiol bandoma atriboti nuo vaikų, o vaikus nuo Marko Tveno, pasiūloma jį net uždrausti, išmesti į šiukšlyną. Tai nėra nauja, T. S. Eliotui, bene brandžiausiai įvertinusiam „Heklberį Finą“, tėvai vaikystėje irgi draudė skaityti Marko Tveno knygas, bijodami, kad jis ims rūkyti, meluoti ir panašiai… Dar vis neišmokstam patikėti, kad vaiko, paauglio knyga daro poveikį savo gelme, o ne paviršiumi.
Marko Tveno kaip vaikų rašytojo – charakterių ir fabulos meistro, humoristo, puikaus pasakotojo – nuodugnesnis pristatymas lietuvių skaitytojui tegul lieka kaip perspektyva. Jubiliejiniame straipsnyje – tik svarbesnieji momentai.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 2 (3)
