Nijolės Jankutės proza
Skirtingai nuo ankstesnių (1948–1965) metų lietuvių išeivijos vaikų literatūros, kurioje kaimiškoji Lietuva, kaip kad rašo G. Slavėnienė, dažnai būdavo laimingos vaikystės sinonimas, N. Jankutės proza ištisai grindžiama amerikietiškai lietuviškomis dabarties realijomis. Tai galbūt susiję su dviem dalykais. Pirma, su autorės pedagoginėmis pažiūromis, didaktiniais principais, kuriuos ji aiškiai ir dosniai atskleidžia apysakoje „Nuo devynių iki pirmos“, kurdama gana nepatrauklios mokytojos lituanistės paveikslą ir teigdama, kad lietuviškosios literatūros vaizdai nėra artimi ir patrauklūs išeivijos vaikams, nekelia jiems susidomėjimo, kad toje literatūroje daug kalbama ir mažai kas įvyksta. Antras, labai artimas dalykas – jos kūryba adresuota konkrečiai lituanistinių mokyklų auditorijai (kelios jos knygos ir rekomenduotos toms mokykloms), kuri gyvena ir auga apie Lietuvą turėdama gana abstraktų supratimą. Kitaip tariant, N. Jankutė savo knygų vaizduojamu pasauliu nori sukelti atgarsį išeivijos vaikų širdyse, tas pasaulis jiems turįs būti pažįstamas ir artimas.
Knygos mažiesiems
N. Jankutės proza nevienalytė žanro ir adresato požiūriu. Ji parašiusi trumpų pasakų, apsakymų, apysakų, apysakų-pasakų. Pirmosios trys jos knygos skirtos jaunesniajam, galbūt 7–10 metų skaitytojui. Tai „Žebriuko nuotykiai miške“ (1963), „Danutė stovyklauja“ (1966), „Kaip Algiukas vėjo ieškojo“ (1967). Beveik tuo pat metu, kai V. Giedros Murklys iškeliavo iš kaimo į miestą ieškoti geresnio šeimininko („Murklys ieško šeimininko“, 1964). N. Jankutės katinas Žebriukas iš didmiesčio su šeimininkais išvyko iškylauti į mišką, ten pasiklydo ir patyrė įvairių nuotykių. Tuo sugretinimu neturiu pagrindo teigti apie kokį nors tiesioginį skirtinguose kontinentuose kurtos lietuvių vaikų literatūros sąlytį, bet apie gilumines sąšaukas negali nepagalvoti. Murklys grįžta iš savo kelionės daug ką suvokęs, Žebriukas irgi grįžta pas savo šeimininkę Mildute kitoks: Taip, taip. Visų nustebimui, katinukas labai pasikeitė. Jis pasidarė draugiškas, kaip kiškis Pūkas, linksmas kaip drugelis Linksmutis ir geros širdies rakūnas Smalsutis. (p. 70). Galime konstatuoti, kad N. Jankutės knyga, kaip ir to paties periodo Lietuvoje sukurtos literatūrinės pasakos, orientuota į vaiko charakterio ugdymą, grindžiama pedomorfizmo modeliu, įslaptinta didaktika. N. Jankutės kūrinys suskyla į daugybę savarankiškų epizodų. Žebriukas miške sutinka įvairių gyvių (genys, drugelis, kiškių šeimyna, rakūnas, pelėda), išsigąsta pelės, apsvaigsta nuo valerijonų, įkrinta į duobę. Pristatydama tuos gyvius, autorė ne tik brūkšniuoja jų lakoniškus charakterius (genys – piktas dėdė, drugelis – linksmuolis, sraigė – nuolanki, baili ir verksminga), bet ir išnaudoja progas pateikti skaitytojui elementarių biologinių žinių. Nors, kurdama pasakinius įvykius, mokslinės tiesos ir nuoseklumo rašytoja ne itin paiso. Katinas šoka su vovere, Mildutė tiesiogiai kalba su Žebriuku ir pan. Dėl tokios pasakos logikos pažeidimų D. Rodaris autorei papriekaištautų, o ir mums toks žanrinis eklektiškumas rėžia akį. Tai pasakytina ir apie trumpų kūrinių rinkinį „Kaip Algiukas vėjo ieškojo“. Vaikai, gyvūnai, daiktai dažname kūrinyje be jokios psichologinės motyvacijos bendrauja tarpusavyje, skaitytojui pateikiami elementarūs nuotykiai, vėl yra mokomųjų, pažintinių detalių, Įspūdingiausia, meniškai nuosekliausia, šiek tiek anderseniška poetika pagrįsta pasaka „Užsispyręs cukriukas“ bei pasaka „Blynų karalius“. Kiti kūriniai – perdėm elementarūs, netgi primityvoki, neįspūdingi.
Itin buitiška šiandien atrodo ir „Danutė stovyklauja“ – apie šešerių metų mergaitės išgyvenimus skaučių vasaros stovykloje. Savo patetiškumu ir net egzaltacija (nors gal ir autentiška…) apysaka primena ir mūsų krašte aprašinėtus vaikų išgyvenimus pionierių stovyklose. Nors realijos, žinoma, visai kitokios: stovykloje ugdomi patriotiniai jausmai, sergstima ir ugdoma lietuvių kalba. Buitiškų įvykių tėkmę autorė praskaidrina keletu nesudėtingų nuotykių: vaidinant prie laužo pelytę, užsidega Danutės uodegėlė; naktį mergaites išgąsdina priklydusi į stovyklą karvė; šeimininkaudama virtuvėje Danutė į kompotą pripila krakmolo vietoj cukraus…
Gaiviu žodžiu, taisyklinga kalba N. Jankutės knygos mažiausiems skaitytojams, atrodo, reikšmingai pagyvino to meto išeivijos vaikų literatūros kontekstą, tačiau šių dienų skaitytojų Lietuvoje jos jau nei nustebintų, nei kuo nors praturtintų mūsų vaikų literatūrą. Šia prasme visai kitaip atrodo kitos trys knygos.
Detektyvas paaugliams
Štai apysaka „Šamo ežero sekliai“ (1972, 1988) lengvai sudomino „Vyturio“ leidyklos redaktorius ir ji buvo išleista Lietuvoje 1991 metais. A. Vaičiulaitis šią N. Jankutės apysaką apibūdino taip: šaunus vaikų detektyvas. Ir išties šis nedidelės apimties kūrinys nusipelno dėmesio žanriniu taisyklingumu ir grynumu. Priešingai negu tokio pobūdžio kūrybos ėmęsi Lietuvos rašytojai, kurie detektyviškumą betirštindami taip supainiodavę siužetines linijas, jog patys tarp jų beveik pasiklysdavę, arba taip prisodrindavę šiam žanrui ne visada būtinus psichologinius portretus, jog susidarydavo painus, slegiantis mįslių kamuolys, N. Jankutė kuria gana aiškų siužetą ir labai nuosekliai kyla augančios intrigos laiptais. Užmiestyje vasarojančių Rimo ir Alės Jurkūnų bei jų naujo draugo Tomo akiratyje pasirodo du keistai besielgiantys nepažįstamieji. Naktį iš daržinėlės pagrobiamas „pekingese“ veislės kaimyno šunelis Čang-Po. Rimas, turėdamas A. Lindgren Kalio Bliumkvisto bruožų, ryžtasi aiškintis nusikaltimą, tapti sekliu. Jo bičiulis Tomas, pusiau įveltas į vagystę, irgi savaip bando demaskuoti nusikaltimą. Abu draugai, prisijungiant ir mažajai Alei, dalyvauja įvykiuose, gaudynėse, tuo pat metu juos analizuodami, keldami klausimą po klausimo (sau ir skaitytojams), kol galų gale paaiškėja, kad nusikaltėlius traukė ne pats šunelis, o jo apykaklis, dirželis, kuriame kažkada buvo paslėpta didelės vertės, iš garsios aktorės pavogta deimantų apyrankė. Rašytoja subtiliai išdėlioja užuominas, klaustukus, iš pirmo žvilgsnio atsitiktinius įvykius, kurie skaitytoją verčia galvoti, ieškoti jų priežastinio ryšio ir logikos. Vaikai padeda išaiškinti svarbų nusikaltimą – toks motyvas pasaulio vaikų literatūros istorijoje nėra naujas, bet N. Jankutės gražiai ir nuosaikiai realizuotas.
Dar vienas detektyvo žanro išbandymas – apsakymas „Karilė ir pabėgėliai“. 1972 metais jis buvo išspausdintas „Eglutėje“, 1990 m. – įdėtas į rotaprintu padaugintą rinkinį „Karilė ir jos draugai“, kuriame dar yra viena pasaka ir fantastinis apsakymas apie ateivį iš Grįžulo Ratų „Mėlynas svečias“.
Jaunimui
„Šamo ežero sekliai“– jaunesniųjų paauglių knyga, jos herojai – vienuolikmečiai. Kita realistinio pobūdžio apysaka – „Nuo devynių iki pirmos“ (1973) – skirta gerokai vyresniems, jaunimui. Sudėtingesnė jos problematika, kompozicija, įvairesnės pasakojimo formos. Apysaka komponuojama kaip 21 metų Ritos, ištekėjusios ir besirengiančios palikti tėvų namus, dienoraštis. Tiksliau – jo sklaidymas, komentavimas. Tokia siužeto išeities situacija diktuoja retrospektyvinį įvykių pateikimo principą bei pateisina, motyvuoja neretus publicistinius intarpus. Autorė brėžia dvi problemines linijas, plėtoja du motyvus. Pirma – tai Amerikos lituanistinės mokyklos problema, vaikų savijauta joje, pedagoginės ir metodinės nuostatos (N. Jankutė pati mokytojavo Čikagos K.. Donelaičio lituanistinėje mokykloje. Jos tėvas buvo istorijos mokytojas Lietuvoje – gal tai padėjo kurti gana ryškius mokytojų paveikslus.) Autorė kelia klausimą: „Ką ir kaip reikia daryt, kad lietuviška mokykla būtų mėgstama? Nors truputį? Ar galima pasidaryti lietuviu nuo devynių iki pirmos tik šeštadieniais? Mane užgriuvo klausimai. Kas man duos atsakymus? (p. 99). Ir atsakoma gana kategoriškai: „Negalima išmokt būt lietuviu nuo devynių iki pirmos tik šeštadieniais. Tam reikia septynių dienų ir tokių tėvų, kaip mano“ (p. 107). Rita, apysakos pasakotoja, pati lankiusi lituanistinę mokyklą, vėliau pradeda joje dirbti, mokytojauti, tad šios pedagoginės problemos organiškai siejamos su herojės dvasiniais išgyvenimais, patirtimi.
Antra plačiai išsiskleidusi probleminė linija – baltųjų ir juodaodžių tarpusavio santykiai – atrodo, yra išprovokuota 1964–1970 metais Amerikoje paaštrėjusių rasinių santykių. Šiek tiek paradoksalu, kad šį iš prigimties publicistišką motyvą rašytoja sužmogina, supsichologina netgi labiau negu lietuviškąją tematiką. Ritos brolis Rimas (jau apysakos pradžioje sužinome, kad jo nebėra gyvo; Rimo paveikslas kaip ir šeimos namų aplinka piešiama ištisai su adoraciniu santykiu), pamilsta jos gimnazijos draugę juodaodę Lia. Abu jie labai ryškios asmenybės, principingi, protingi. Nepaprastai traukdami vienas kitą, jie suvokia, kad jų meilė yra be perspektyvos, santuoka neįmanoma. Abu jie mirtinai sužalojami politinių riaušių įkarštyje ir miršta. Šią problemą autorė gvildena ir psichologiniu aspektu, ir publicistiškai, ją dar plėtoja ir lietuvaitės, Rudaičių Liucės santuokos su kitataučiu epizodai.
Apysaka „Nuo devynių iki pirmos“ yra patraukli savo emociniu intensyvumu, ji atskleistų mūsų skaitytojams ne tik socialines išeivijos realijas, tautiškumo likimo problemas, bet ir pateiktų įtikinamą psichologinės savijautos, atsidūrus svetimoje šalyje, vaizdą.
Šiuolaikinė pasaka
Bene pats iškiliausias N. Jankutės kūrinys – apysaka-pasaka „Kelionė į septintą stotį“ (1973). Ją galima charakterizuoti tokiais parametrais. Pirma, originalioji, tai yra autorės išmone, šiuolaikinio vaiko realijomis pagrįsta pasaka. Antra, šiuolaikinis vaikas tarp tradicinių pasakos veikėjų – vadinasi, yra sąsajos su folkloriška pasaka. Trečia, pagal savo prasmę tai yra neįkyriai didaktinė pasaka. Pagaliau, ketvirta, ją galima priskirti ir svajonės išsipildymo pasakos modeliui. Karilei nepatinka nuolat rodomo TV siaubo laidos, baisios pasakos, ji nori regėti ir fėjas, laumes, gerąsias raganas, nykštukus, Velykę ir Kalėdų senelį – bent kartą per savaitę. Ir štai bežiūrint reklaminę laidą, nematyta senutė užšoka ant reklamuojamo limonado butelio (7 – Aukštyn) ir įjoja pas Karilę į kambarį. Juodvi ir leisis į pasakinę kelionę, į 7-osios stoties (programos) susirinkimą, kuriame nugalės piktuosius veikėjus, nes senutė, arba geroji Ragana Teodora, ir privalėjo į tą susirinkimą atgabenti bent vieną vaiką, kuriam nepatinka baisios pasakos. Knygos kompozicija ir pasakiniai triukai akivaizdžiai primena L. Kerolio pasakų poetiką, tiksliau – kai kurias detales. Kaip Alisa peržengė veidrodį, taip Karilė peržengia TV ekraną. Atsikandusi riestainio, Karilė ir jos bendrakeleiviai (Teodora, katinas Spurgas) sumažėja ir gali skristi ant limonado butelio „7-up“, o pauostę dūmelio, vėl, reikalui esant, padidėja. Tačiau pati siužeto jungtis N. Jankutės knygoje yra, žinoma, daug racionalesnė, kryptingesnė negu L. Kerelio dilogijoje. Siužetas pasižymi stipria dinamika, nuotykiais: kova su priešininkais, pagalbininkų vaidmuo, netikėtumai daro kūrinį intriguojantį, patrauklų. Autorė plastiškai supina dvi idėjas. Be minėto protesto prieš bauginančias TV laidas, kurį galima interpretuoti ir plačiau – kaip kovą už gėrį, gerųjų būtybių dominavimą gyvenime, labai išradingai plėtojama ir lingvistinė didaktika. „Lietuvių egzodo literatūroje“ (p. 680) užsimenama, kad rašytoja pasirėmė Amerikos TV programos „Electric Company“ pedagoginėmis priemonėmis ir metodais, o mums ši knyga labiausiai asocijuojasi su J. Šukio mokomąja knyga „Gramatikos šalyje“. Karilė, kuri turi problemų dėl gramatikos, ypač linksniavimo, Teodoros yra nuskraidinama į Belinksnių šalį, Žargono girią, Žiežulos namelyje ji sutinka kaukus Pikį ir Tilviką, kurie kalba adverniška kalba, ji gėrisi žodžių cirku, pabendrauja su dėde Daiktavardžiu ir Būdvardžiu. Visi šie nuotykiai tiek pačiai herojei, tiek skaitytojams diegia mintį apie taisyklingos kalbos, gramatikos svarbą. Tam, nugalėjus piktąją raganą Faustiną, nutariama panaudoti ir TV laidas. Nors N. Jankutės pasaka pagrįsta Amerikos lietuvaičių kalbine situacija, t. y. anglų kalbos poveikiu gimtajai kalbai, galime pastebėti, kad tie dalykai (anglicizmų antplūdis į lietuvių kalbą) darosi vis aktualesni ir mūsų vaikams, o ką jau kalbėti apie bendrą šios autorės knygos lingvistinės metodikos patrauklumą ir išradingumą.
Naujausieji N. Jankutės kūriniai vaikams ir jaunimui yra tikrai brandūs, jie praturtina lietuvių vaikų ir jaunimo literatūrą ne tik vaizduojamojo pasaulio kitoniškumu, bet ir meniniu savitumu.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 2 (3)
