Pasakiškumo ir realybės santykis Pulgio Andriušio „Vabalų vestuvėse“
Literatūrinė pasaka nėra griežtai atsiribojusi nuo folklorinės pasakos žanro: ji taip pat adresuota vaikų auditorijai, taip pat balansuoja tarp realybės ir fantazijos, tiesos ir išmonės, įmanomo ir neįmanomo. Tačiau literatūrinė pasaka neretai esti universalesnė, artimesnė realiajam pasauliui, gyvenamajam laikotarpiui, kartais joje minimi konkretūs įvykiai, tiesa, sąlyginėje – pasakos – plotmėje, ir tai praplečia teksto prasmių diapazoną. Literatūrinė pasaka randa įvairias santykio su folkloru formas, išvengdama primityvaus siužetų, motyvų skolinimosi. Itin įspūdingai pasakos potekstė aktualizuojama nerealią, sufantazuotą situaciją supriešinant su pabrėžtinai žmogiška mąstysena ir problematika.
Tai pasakytina ir apie skaitytojų mažai žinomą P. Andriušio pasaką „Vabalų vestuvės“, parašytą ir išleistą autoriui gyvenant emigrantų stovykloje Vokietijoje, Schweinfurte, 1948 metais*. Pasakos personažai vabalai gyvena žmonėms būdingą gyvenimą, o jų mąstyme ir kalboje juntamos netgi pokario realijos. Ieškant paralelių su folkloru, „Vabalų vestuves“ reikėtų skaityti kaip gyvulinę pasaką: vabalai sužmoginti iki tam tikro laipsnio, žmogus pasakos veiksme nedalyvauja, veikėjai apibūdinami parodant jų veiksmus, elgesį. Pasakos siužetas turi bendrumų ir su buitinėmis pasakomis, kurios D. Saukos teigimu, atliepia „žemiškus rūpesčius, smagumus ir apmaudus, priartina prie kasdienės tikrovės aplinkybių“ (D. Sauka. Lietuvių tautosaka. V., 1982, p. 196). Kaip ir buitinių pasakų, „Vabalų vestuvių“ stilistika ir vabalų charakterizavimo būdai įvairesni nei įprasta tautosakai.
P. Andriušio pasakos ekspozicija atlieka dvigubą funkciją: informatyviąją ir charakterizuojančiąją. Būtent: sužinome, kad Kazio Gojuje dedasi neįprasti dalykai ir kad nuo šio, vabalų bendruomenę vienijančio, vyksmo atstumta vienintelė Uodo Zirzeklio ir Uodienės šeima. Pasakojimo eigoje paaiškėja, kad Uodų domėjimąsi neįprastu vabalų sujudimu skatina ne nekaltas smalsumas, o pavydas ir pagieža, kurią dar labiau sustiprina žinia, kad ruošiamasi vestuvėms ir kad nepakviesti tik juodu du. Pyktis išvirsta į norą keršyti. Ir tada įtampa pasiekia apogėjų, po kurio įvyksta lūžis – auka tampa pats Uodas. Visa Uodo istorija užbaigiama liaudies pasakoms charakteringu moralu – „Koks gyvenimas, tokia ir mirtis!“ Vabalų pasaulis, kurio harmoniją ardė su tradicine morale besikertantis Uodo elgesys, grįžta į savo vėžes, likusioji pasakojimo dalis tik užbaigia vestuvių istoriją bei išryškina etinį aspektą. Blogis pralaimi. Taip tradiciškai baigiasi visos liaudies pasakos. Tačiau P. Andriušiui svarbesnė teisiųjų laikysena. Šimtakojienė, artimiausia Uodų kaimynė ir todėl daugiausiai patyrusi jų įkyrumą ir tulžingumą, atsitikus nelaimei skuba guosti Uodienę: Plepalas buvo, palaidas liežuvis nuvarė į kapus, bet žmogus geras, rūpestingas, – glostydama Zirzekliene, šnekėjo Šimtakojienė.
Įprastinis pasakos modelis, kai pasakojimo pradžioje „visuomenės sutartis“ (A. Greimas) yra pažeista, o jo pabaigoje vėl įsiviešpatauja harmonija, per aliuzijas į konkrečius įvykius, žmonių likimus įgyja antrąjį – žmogiškų santykių su konkrečiu istoriniu laiku – turinį. O keršto ir atlaidaus dėmesingumo priešprieša iškelia problemą, kokia turėtų būti laikysena to, kuriam grėsė išdavystė. Tokiu būdu, išlaikant pasakos ir realybės, žaismės ir tikroviškumo balansą, vaikiška, supasakinta fantazija tampa aktuali ir universali.
Liaudies pasakų veikėjai gyvuliai turi savo nusistovėjusį simbolizuojamąjį tipažą. „Vabalų vestuvių“ veikėjai neįprasti liaudies pasakoms nei patys savaime, nei tuo, ką jie gali pasakyti apie realųjį gyvenimą. Be to, pasirinktieji personažai atitinka vaiko pasaulėjautą, jo domėjimąsi gyvąja gamta, simpatijas mažiems gyvūnėliams ar vabaliukams. Bet šiame tekste vabalai ne tiek simbolizuoja vienokį ar kitokį tipą (nors to nenuneigsi), kiek visi kartu – kaimo, ar net platesnio regiono (tuokiasi aukštaitis Grikiapelis ir žemaitė Dievo Karvutė) bendruomenę, turinčią tradicinę etikos, moralės, kolektyvizmo sampratą. Tačiau ši bendruomenė jau ardoma iš vidaus savo pačių nario, ardoma, ieškant ryšių su vabalų priešininku Varnėnu, kitos bendruomenės atstovu. Pasirinkta situacija – vestuvės – turi daug atitikmenų tiek folklore, tiek literatūrinėje kūryboje, pradedant jau K. Donelaičio „Metais“. Kolektyvas neišvengiamai dešifruoja individą. Antra vertus – bendro veiksmo metu atsiskleidžia ir prioritetinės vertybės, formuojančios pačią bendriją. Tai ir svarbiausia autoriui, nes iš gausybės veikiančių vabalų ryškiausiai individualizuoti tie, per kurių charakterius brėžiami esminės – etinės – problemos kontūrai. Uodas Zirzeklis ne tik nemalonaus būdo, jis ir atstumtasis, svetimas:
Taigi mat nepakvietė Zirzeklių į Grikiapelio ir Dievo Karvutės vestuves. <…> Ir kam juos kvies? Vestuvės tai yra linksmybės šventė, o Zirzeklis savo nuobodulio pasakomis tiktai sugadins svečiams apetitą. Tik į laidotuves tokius kviesti.
Visi kiti – „tikrieji“ bendruomenės nariai, ir jų charakteriai, kaip ir gyvulinėse pasakose, ryškėja per veiksmą ir dialogą. Ryškiai individualizuotas mokslinčius Vabalas Degutinis. Žaismingas jo išorės ir gyvenamosios aplinkos aprašymas („Prie to griežinio, ant kiškio spiros, sėdėjo, juodu ilgu švarku apsirengęs, su akiniais ant nosies, patsai samanykščiaus raštininkas ponas Vabalas Degutinis“) kuria pasakišką veiksmo foną. Jį papildo nepikta pasakotojo ironija: dėl savo mokslumo Vabalas Degutinis vienintelis susilaukia nuolankumo ir pagarbos. Šitaip per vieno personažo charakterį išryškinami vabalų tarpusavio santykiai bei prioritetai.
Padegutavęs savo pirmutinę koją, persikreipęs it sinklių maišas, jisai vedžiojo ant tošies gabaliukų raitytines raides. Skruzdės ir naktinės peteliškės, u ž g n i a u ž u s i o s k v a p ą, a k i m i s r i j o k i e k v i e n ą r a š t i n i n k o p l u n k s n o s p a s i s u k i m ą [čia ir toliau išretinta – L. A.], viena kitai taksėdamos į pašonę:
– Š-š-š, tyliau!
– Šv. Jono Vabale, pakišk arčiau savo žibintapalaikį, žmogus gali apakti tokioj šviesoj! – subarė ponas Degutinis, o šv. Jono Vabalėlis k l u s n i a i pakišo lemputę po pat nosim.
Pagarba ir pasitikėjimas tuo didesnis, kuo „mokslingesnis“ Degutinio elgesys. Pats Degutinis irgi jaučia savo vertę: šokdamas su Peteliške vestuvėse ir susitepęs jos sparnų dulkelėmis savo juodąjį švarką, jis išdidžiai apsisprendžia:
Nėra čia ko man maišytis su prastuomene; prie ko pritapsi, toks ir pats tapsi! – tarė jis sau vienas ir susipylė už žiaunos stiklinaitę midaus, davęs žodį daugiau nešokti su kaimiečiais.
Visi kiti vabalai būtų toji „prastuomenė“ – niekuo ypatingesniu neišsiskirianti „masė“. Tačiau be savo „vabališkų“ savybių beveik kiekvienas jų turi vienokį ar kitokį žmogišką bruožą: Žiogienė šokėja, Bitinienė dainininkė, Laukinė Blakė – nelabai mėgstama, bet pakenčiama intravertė moteriškė, mokanti naudotis tegu ir nepatraukliais savo pranašumais. Šimtakojienė – rūpestinga guodėja, Naminė Musė, Mėsinė Musė ir Vapsva – šeimininkės, kurių kiekviena turi savo „firminių“ gaminių sritį, Žalioji Varlė – puikuolė pamaiva, verta vien lengvos ironijos, nes niekam nekenkia. Jos ruošimasis vestuvėms yra viena iš žaviausių teksto atkarpų:
Kiškonės upelyje, ant trečiojo slenkstinio akmens, apdengto samanų kilimėliu, sėdėjo Žalioji Varlė ir gėrė ešerio kiaušinius, o vieną išgėrusi vis atsikosėdavo ir bandydavo savo balsą: Do-re-mi-fa-sol!
– Stiprumas yra, bet švarumo dar nėra! – sakydavo dainininkė ir vėl prarydavo naują kiaušinį.
Šį margaspalvį vabalų būrį sieja bendrumo ir atsakomybės jausmas. Užuot slėpusis pati, Širšė skuba pranešti vestuvininkams apie Uodo kerštą.
Šioje teksto atkarpoje rašytojas išlaiko sąmojingą toną (visiems išsislapsčius, Laukinė Blakė įspūdingai puotauja, sukeldama Vabalo Degutinio pavydą:
„Kartais ir pasmirdėle gera būti… – galvojo, juodą seilę varvindamas, po alksnio žirgumvnais pasislėpęs, Degutinis. – Niekas tokios smarvės nenori užkabinti, nė pats Varnėnas“), tačiau pro ironiją, pokštą ir fantaziją jauti antrą – realistinį planą: perspėjimo motyvas įgyja asmeninės atsakomybės už kolektyvo ar net tautos išlikimą išdavystės, priešo akivaizdoje prasmę. Tai, kad pavojus atšaukiamas, nes Varnėnas prarijo Uodą dar nespėjus jam įvykdyti savo ketinimų, tėra pasakos epilogo vingis: gėris turi nugalėti. Šitokiu būdu P. Andriušis išsprendžia ir Uodo Zirzeklio bylą, ir visą vabalų vestuvių baigtį. Bet skaitant tekstą žmogiškų santykių plotmėje, justi jau ne vien didaktinis, moralinis, bet ir filosofinis krūvis.
______________________________________
* Visai neseniai šis kūrinys išleistas Lietuvoje: Andriušis P. Vabalų vestuvės. Linksmas pasakojimas ir mažiems, ir dideliems / Iliustr. R. Bilinsko. – V.: Algimantas, 1995. – 23 p.: iliustr.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 2 (3)
