„Užsispyręs cukriukas“
Kartą viena ponia atėjo į krautuvę ir nusipirko dėžutę gabalinio cukraus. Toje dėžutėje dailiai vienas ant kito sudėti snaudė 99 cukraus gabaliukai. Jie visi atrodė kaip mažytės kaladytės, ant kurių kažkas pamiršo užrašyti raides.
Ponia nešasi geltonąją dėžutę namo, o cukraus gabaliukai viduje tyliai šnekasi:
– Kur mus neša?
– Į kitą krautuvę?
– Kur mus dės?
– Į kavą.
– Ne, į arbatą.
– Kas tau sakė?
– Girdėjau…
– Kas ta arbata?
– Pamatysim…
Grįžusi namo, ponia pastatė cukraus dėžutę virtuvėje ant stalo ir užkaitė virdulį. Kai vanduo užvirė, ji pasiėmė dailų melsvą puoduką, įdėjo į jį arbatos maišelį ir užpylė karštu vandeniu.
– Ar čia arbata?.. O gal kava? – šnabždėjosi cukraus gabaliukai, žiūrėdami pro dėžutės langelį. Tik staiga ponia atidarė dėžutę ir pačiupo vieną cukraus gabaliukų.
– Sudie! – dar cyptelėjo pagautasis, labai nusigandęs, bet ponia nieko negirdėjo. Ji įmetė cukriuką į karštą arbatą, pamaišė šaukšteliu ir siurbtelėjusi tarė:
–A! Tai saldi arbatėlė!
– Matai, sakiau, kad arbata, – pasigyrė dėžutėje vienas cukriukas.
– Tai išminčius! – pavydžiai sučežėjo kitas.
– Jei jau sutirpti, tai geriau kavoje, – atsiliepė trečias.
– O aš visai nenoriu! – sušuko 99-tasis gabaliukas dėžutės dugne.
– Ko nenori? – klausinėjo draugai.
– Ištirpti! Nei arbatoje, nei kavoje. Niekur nenoriu, – paaiškino jis.
Tas 99-tasis cukriukas buvo tikras užsispyrėlis! Kiekvieną rytą, kai ponia iš dėžutės imdavo cukraus gabaliukus, jis sušnabždėdavo „nenoriu“ ir tvirtai prilipdavo prie dėžutės dugno.
Dienos bėgo. Geltonoji dėžutė tuštėjo. Galų gale joje beliko vienų vienas 99-tasis cukriukas, kuris nenorėjo ištirpti.
Vieną rytą ponia vėl išvirė arbatos, pasiėmė dėžutę ir pakratė. Bar-bar-bar subarškėjo viduje nusigandęs cukriukas.
– Jau mano eilė, – pagalvojo jis, kai ponia, dėžutę pakreipusi, bandė jį įmesti tiesiai į šaukštelį.
– Nenoriu! – šūktelėjo cukriukas, pasispyrė ir pupt nukrito ant grindų.
– Kad tave kur! – supyko ponia. – Palauk, nenaudėli!
Bet cukriukas nelaukė. Slidžiomis virtuvės grindimis jis nučiuožė tiesiai už indaujos durų, susigūžė patamsy ir tyli.
Ponia apsižvalgė, bet cukriuko niekur nesimatė. Ji išgėrė nesaldintą arbatą ir išėjo į krautuvę cukraus pirkti.
Cukriukas tūnojo sau už durų ir tylėjo. Jis nejudėjo visą rytą ir visą popietę. Bet vakare, kai pro virtuvės langą pradėjo šviesti mėnulis, cukriukas pasirąžė ir ėmė dairytis. Tik žiūri – iš plyšio išlenda toks keistas juodas sutvėrimas su ilgais ūsais ir su ragučiais ant uodegos.
– O! – linksmai sušuko jis, pamatęs cukriuką. – Kokia graži kėdutė!
Ir strykt, užšokęs ant cukriuko, atsisėdo.
– Atsiprašau, aš nesu kėdutė! – pasipurtė įžeistas cukriukas.
– Tai kas tu toks? – paklausė juodasis sutvėrimas.
– Aš cukrus. Bet kas tu?
– Aš esu Svirplys.
– Ar tu saldus? – vėl paklausė cukriukas.
– Nežinau, – atsakė Svirplys, – bet aš moku griežti. Ir perbraukė kojytėmis sau per šonus. Tamsioje virtuvėje pasklido skambus garsas: svirpt-svirpt-svirpt.
– Kaip gražu! – nudžiugo cukriukas. – Dar pagriežk.
– Dabar tavo eilė, – atsakė Svirplys. – Suderink stygas.
– Bet aš nemoku griežti. Ir stygų neturiu… – nusiminė cukriukas.
– Negali būti! – nustebo Svirplys. – Kaip tu gyveni be muzikos?
– Nė nežinau, – prisipažino cukriukas. – Bet užtat aš saldus, – pridėjo pasiteisindamas.
– Galiu paragauti? – sujudo Svirpliukas.
–Žinoma. Prašau!
Svirplys pasistiebė ir atsikando cukraus kamputį.
– Ummmm-hmmmmm! – čepsėjo jis, – ir skanumėlis gi!
Kai Svirplys privalgė, jis suderino savo smuiko stygas ir taip linksmai užgriežė, kad cukriukas panoro dainuoti. Bet vargšas nemokėjo jokios dainos.
– Ateik rytoj pagriežti, – prašė jis Svirplį, – galėsi vėl nukąsti man kamputį.
– Ačiū labai. Žinoma, ateisiu, – svirptelėjo muzikantas ir įlindo į plyšį.
Už indaujos durų cukriukui prasidėjo linksmas gyvenimas. Vakarais jį lankė Svirplys ir griežė apie mėnesieną, gėlių kvapą, šiltą vėją ir blizgančią rasą. Cukriukas susižavėjęs klausydavo tų nepaprastų melodijų ir muzikantui leisdavo vis daugiau atsikąsti iš savo šono.
Vieną vakarą ponia sėdėjo virtuvėje su kaimyne ir šnekėjosi. Staiga jos išgirdo Svirplio muziką.
– Kaip gražiai jis svirpia! – pastebėjo ponia.
– Net saldu klausytis, – pritarė jos draugė.
Svirplys tikrai saldžiai griežė, nes tą vakarą jis pabaigė valgyti paskutinį trupinėlį cukriuko, kuris nei kavoje, nei arbatoje nenorėjo ištirpti. Ir neištirpo!
Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 2 (3)
