Kai vaikai dar buvo dideli

„Prisirišti žmogui yra būtina. Taip būtina, kaip medžiui suleisti šaknis toje vietoje, kur jis auga. Prisirišti prie žmonių, prie daiktų, kurie daugelis gyvena ilgiau už mus, prie knygų, prie buities smulkmenų…“

V. Daujotytė „Apie artimuosius“ („Gairės“, 1992)

Rašėte: „Esu knygos žmogus“. Gal iš vaikystės šitas „prisirišimas“?

Mano vaikystėj knygų, žinoma, buvo nedaug. Aš esu kaimo vaikas. Be to, tuo laiku – 47-aisiais ar 55-aisiais metais – knygų iš tiesų labai trūko. Kai išmokau skaityti, pirmiausia ką perskaičiau – tai laikraščius, kuriais buvo išlipinta mano senelės seklytėlė. Man labai patikdavo, nes reikėdavo lipti vis aukščiau ir aukščiau. Paskui perskaičiau senelės maldaknygę, Valančiaus „kantičkas“, paskui Žemaitę. Knyga, kurią aš atsimenu – Žemaitės „Raštai“. Aš ir dabar matau jas – seni keli tomai namuose.

Knygas man labai atstojo žmonės. Aš pažinau labai daug įdomių, senų žmonių, girdėjau daug žodinės literatūros – pasakojimų, pasakų, nuotykių, žmonių gyvenimų – ypač žmonių gyvenimų. Labai anksti supratau, koks įdomus žanras yra žmogaus gyvenimas.

Prisiminėte Žemaitę. Ar galvojate, kad ji gali būti įdomi vaikams šiandien?

Negalėčiau dabar to pasakyti. Nesu tikra, kad vaikai tokie patys. Aš gyvenau kažkaip labai arti suaugusių žmonių, mano visi draugai buvo suaugę. O Žemaitė… Aš mačiau, kaip Žemaitę skaitė mano babūnėlė, užsidėjusi akinius, perrištus siūlu. Man buvo paliudijimas, kad tai tikrai rimtas reikalas. Ir aš taip dariau. Ir akinius užsidėdavau. Negaliu atsiminti, kaip tas man atrodė. Liko tik įspūdis, kad aš galėjau viską pasitikrinti, kad taip ir yra, kaip Žemaitė rašo – toks pat ruduo, tokia pati saulė, darbai, kuriuos aš matau. Dabar galima turbūt kitaip skaityti, nes visai kitaip užpildytas žmogaus gyvenimas. O juk skaitymas, pasirinkimas labai priklauso nuo to, kaip gyveni, su kuo gyveni.

Aš dar esu mačiusi tų ypatingų vaikų, kurie keistai maži, bet suaugę, kitokie. Ir reikia, kad tų kitokių vaikų nepasiglemžtų tas lengvasis televizijos, serialo, to paviršinio įdomumo gyvenimas. Sąmonė labai lengvai pažeidžiama. Ir niekas jau tada nesugrąžins prie lėtojo Valančiaus, prie neskubios Žemaitės. Aš galiu sakyti, kad visa tikra literatūra yra visiems, bet kad yra ir specifinė, vaikui tarsi pritaikyta – irgi teisybė. Gal ji ir pradėta rašyti specialiai tada, kai vaikai labai atsiskyrė nuo suaugusių. Mano kartos vaikai dar gyveno kartu su suaugusiais. Mažas buvo tas pats, tik kad mažas. Aš nuo ketverių metų dirbau tai, ką mano mama, mano babūnėlė. Visuose darbuose gyvenau, viską mačiau. Aš turėjau tokią patirtį. O dabar vaikai – tarsi atskira visuomenė. Tad ir atskira literatūra.

„Žmogui yra būtina jo gyvybinė erdvė. Artimi žmonės, artimi medžiai, artimi daiktai“. Gal ta gyvybinė erdvė – vaikystės pasaulis? Ką iš jo prisimenate?

Aš esu labai anksti pažinusi autentiškų, senoviškų žmonių. Mano vaikystės draugai buvo ne vaikai, o būtent suaugę ir seni žmonės. Pažinau dar paskutiniuosius žemaičių bajorus. Dvylikos metų aš buvau panelė Viktorija savo kaime, todėl, kad mano artimiausias kaimynas buvo Boleslovas Šliogeris – gana didelės bajoriškos dinastijos paskutinysis. Aš mačiau, kaip visa tai atrodo, kaip oriai žmogus gali elgtis, nors jis yra skurdžių skurdžiausias, varganų varganiausias, bet jis yra bajoras. Žino, kas jam yra galima, kaip jis turi elgtis, kas tai yra savigarba, arba „onoras“, kaip jis sakydavo. Kai dirbau darbus kolūkyje už savo mamą, būdama 12–14 metų, mano didžiausia draugė buvo didelio žemaičių ūkio buvusi savininkė Vidmantienė. Mudvi kartu rugius rišdavom, kartu eidavom namo pietų. Ir ji su manim, ir aš su ja labai rimtai kalbėdavomės. Apie viską. Aš turėjau savo mamos mamą – babūnėlę – vaistažolininkę, žoliautoją. Kuo toliau gyvenau, tuo labiau supratau, kokie išmintingi buvo tie žmonės. Todėl galvodama apie vaikystę visada išskiriu autentišką senų žmonių pažinimo džiaugsmą.

Dar matau gamtos daiktus – senus didelius medžius. Iš vaikystės liko prisirišimas prie medžių – jis ypatingas. Vietą, kur aš galiu gerai jaustis, pirmiausia atpažįstu iš didelių medžių, kurie ypatingai ošia. Tėviškėj dar likę abu dideli klevai. Saugu yra ten, kur dideli seni medžiai.

„Kaip pasakyti, kad žodžiai paliestų jį, apsigyventų jame, kaip visą gyvenimą su žmogum gyvena jo vaikystėje išmokti eilėraštukai“. Ar su Jumis gyvena koks eilėraštukas?

Taip, be jokios abejonės. Mano mama priklauso tai kartai, kurią labai gerai išmokė nepriklausomos Lietuvos pradinė mokykla. Ji baigė 4 skyrius ir puikiai mokėjo lietuvių literatūrą. Pirmas eilėraštis, kurį aš deklamavau šeimos susiėjime – pastatyta ant kėdės ir gražiai aprengta – buvo „žinau, man sakė dar mamaitė / kad čia mūsų žemė, kad aš lietuvaitė…“ Man buvo gal ketveri metai. Paskui, žinoma, Maironis. Aš tikrinausi dar prieš kelerius metus – mano mamos kartos žmonės dar moka Maironį – jis jiems labai gražus. Eilėraščius išmokau labai anksti ir man patikdavo juos sakyti užlipus kur aukščiau – taip gražiai jie man skambėdavo. Žinoma, tai mamos mokykla.

Gal vaikystės aplinka padėjo pasirinkti literatūros tyrinėtojos darbą?

Su pasirinkimu tai čia didelio gražumo nėra. Nebuvau apsisprendusi. Norėjau studijuoti vokiečių kalbą, bet universitete nepasisekė įstoti, tai pagalvojau, kad galiu ir lietuvių studijuoti. Bet kad mano patirtis buvo tokia, kuri galėjo kreipti šia linkme – teisybė. Iš tiesų mačiau dar labai tikrą XIX a. pabaigą – tradicinę žemaitiško gyvenimo sanklodą, žmonių santykius, dar neišdraskytus, gyvą tautosaką, pasakojimą. Labai mane veikė žemaitiškų religinių giesmių tradicija – kalnų giesmės, stočių giesmės. Per adventą jos būdavo giedamos mūsų namuose. Visa tai galėjo mane stumti į lituanistiką, bet aš pati tada to nesupratau.

Ar neteko rašyti apie vaikų literatūrą?

Yra du atvejai, kai susidūriau su vaikų literatūra. Rašiau vidinę recenziją S. Gedos knygai „Vasara su peliuku Miku“, ir man džiaugsmingai patiko ši knyga. Kitas būtinybės darbas – rašiau apie J. Degutytės knygą „Baltas gulbių sostas“. Bet paskui perskaičiau G. Skabeikytės recenziją ir supratau, tiesiog buvau įtikinta, kad vaikų literatūra yra atskira, ir ji parašė geriau už mane. Daugiau nesiryžau.

Esate rašiusi – „poezija tikrai yra viena, bendra, negali būti geras eilėraštis vaikui, jei jis nieko nesako suaugusiam“. Gal taip ir yra?

Man atrodo, kad tarsi norime galvoti: yra viena literatūra. Gal taip patogu. Bet vaikų literatūra pati nesiduoda, nesileidžia sulyginama. Gražu, tiesiog gražu pasakyti, kad literatūra yra viena, o visa kita – išsigalvojimas, bet mano patirtis sako kita. Rašydama knygelę apie J. Degutytės kūrybą išskyriau poeziją vaikams. Mačiau, kad žmogus, kuris specialiai gilinasi į tuos dalykus, jis pasiruošęs vaikų literatūros studijoms, jis mato daugiau negu aš ir gali pasakyti geriau. Jei formuluočiau aiškiau – pati literatūra sako, kad ji yra skirtinga, nors mintis apie gerą eilėraštį visiems – gal ir teisinga. Eilėraštis vaikui turi kalbėti ir suaugusiajam, bet eilėraštis suaugusiajam nebūtinai kalba vaikui. Niekas negali pasakyti, kur riba. Vaikų literatūroje labai daug lygmenų. Yra toks aukštasis – S. Gedos, tarkim, ir kitas – žemesnis: skaičiuočių, pažinimo, mokymo, didaktikos – patiems mažiausiems. Tai labiau hierarchiška, struktūriška literatūra. Tikroji ar rimtoji – suaugusiųjų – literatūra jau prasideda nuo tam tikro lygmens, kuris sako, kad literatūra yra, ji jau yra. Po to jau galima kalbėti, kaip ji yra, kas ji yra. Vaikų literatūroj man visada jaučiami struktūra, lygmenys. Pirmasis lygmuo – gražiai pasakoma, supažindinama, aiškinama. O po to skleidžiasi, auga, eina iki tam tikro įspūdžio, fantazijos. Ir gal būtų teisinga galvoti, kad tas aukščiausias, sudėtingiausias lygmuo tikrai labai sueina su riba, kur prasideda tikroji, suaugusiųjų, literatūra.

Lietuvoje vaikai daugiausia skaito verstinę literatūrą. Ar galėtumėte paminėti kokį lietuvių prozos kūrinį, kurį būtų galima išversti ir pasiūlyti kitų šalių vaikams?

Manau, kad J. Degutytės „Nepalik Manęs“. Tai paskutinioji, išmintingoji jos knyga. Tikrai nedaug ir pasaulyje knygelių, kur išlaikyta pamatinė žmogaus dvasios bičiulystė su mažaisiais broliais, susiklausymas, mane apstulbinęs tikras dialogas. Tikrai paminėčiau ją, bet gal aš tiesiog per mažai žinau. O iš klasikos – P. Cvirkos „Cukrinius avinėlius“. Juk tikrai galima išversti!

Japonijos vaikų rašytojas S. Watanabe rašė: „jei kiekvienas vaikas turėtų bent po vieną knygą, pasaulyje nesutarimų būtų daug mažiau“. Jūs rašote vadovėlius. Ar tikitės sugrąžinti vaikus prie knygų, sudominti literatūra?

Vadovėliai – nėra sėkmingas darbas. Neturiu patirties, nes mažai esu dirbusi mokykloje. Tai trūkumas. Patirtis labai svarbus dalykas. Ar knyga gali ką pakeisti?.. Visam pasauly jaučiama ta problema. Gyvenimo reikia kitokio. Šitame gyvenime šiam modeliui, kuris, mano nuomone, yra visuotinis, tokia galimybė vis mažesnė ir mažesnė. Gyvenimas su knygom, autentiškais daiktais ir žmonėmis yra prasmingesnis. Ar ne todėl, kad dauguma kuriančių, rašančių žmonių turi būtent tokią patirtį: jie matė patį gyvenimą – iš daiktų, medžių, žmonių. O mieste – standartiniam bute, kur stačiakampės sienos, televizorius – iškart kitas modelis. Kaip netinka čia senas Žemaitės raštų tomelis… Ir tik pirmieji artimieji žmonės gali vaiką apsaugoti. Pirmoji giminiškoji vaiko apsuptis – svarbiausia. Tai galimybė matyti kitokį – ne tokį standartizuotą, aštrių formų – pasaulį. Galimybė suprasti, kad tai nėra vienintelis gyvenimo modelis. Yra ne tik asfaltas, bet ir keliukas, ne tik vandens čiaupas, bet ir šulinys.

„… dėti visas pastangas, kad vaikas būtų ir apsaugomas nuo jį užgriūvančio, ne pagal jėgas sunkaus pasaulio“. Ką turėjote galvoje?

Labai svarbus dalykas yra riba. Ribos jausmas, matymas, pojūtis. Manyčiau, kad vaiko natūraliam, ramiam užaugimui reikalingos ramios, neskaudžios ribos. Motina intuityviai jaučia, kas galima. Toliau – mokyklos programos – juk jos sudaromos pagal tai, kiek vaikas gali, kiek pajėgia. Turėtų būti kokia neskaudi riba, kiek vaikas gali šio pasaulio suprasti – žmonių santykius, skausmą, mirtį. Prisiminkim klasiką – Biliūną. Kokia yra natūrali pedagogika, kaip artinama prie mirties supratimo. Neslepiama, bet ir negąsdinama. Aš negaliu būti labai moderni ir sakyti – viskas galima. Tik kaip padaryti, kad ta riba išliktų riba, o ne paaiškėtų kaip draudimas. Nereikia draudimo, kuris kelia norą nepaklusti.

„… net pasaką pasakaitę paaiškinti sunku“, – taip esate rašiusi. Tai kaip paaiškinti gyvenimą vaikui?

Dabar vaikai labai atskirti. Jų patirtis jiems nepadeda – viskas turi būti pasakoma. Ta žodžio, pasakymo problema… Mažas žmogutis gyveno tarp suaugusiųjų, jam nieko neaiškino, bet jam buvo aišku. Jis matydavo, iš kur atsiranda mažas veršiukas. Nors negaliu sakyti, kad nebuvo draudžiama žiūrėti, kaip skerdžiamas gyvulys. Viską žinojom. Nereikėjo drausti, nes niekas ir nenorėjo eiti žiūrėti. Savaime buvo aišku, kas vyksta. O dabar – viskas yra pasakoma, turi būti pasakoma. Žodį užgulė didžiulė našta…

Nuotraukos iš V. Daujotytės asmeninio archyvo.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 2 (3)