Leonardo Žitkevičiaus eilėraščio žaismas

„Vaikas ypatingai mėgsta eiliuotą žodį. Dar nemokėdamas skaityti, jis puikiai gali išmokti atmintinai net ilgiausią eilėraštį. Jei eilėraštis lengvas ir artimas vaiko dvasiai, tai vaikas jį išmoksta tiesiog žaisdamas“¹, – apie eilėraščius vaikams rašė Leonardas Žitkevičius. Todėl, kalbėdami apie L. Žitkevičiaus poeziją vaikams, pirmiausia turbūt ir turėtume ieškoti žaidimo, kaip vaiko saviraiškos, bei poetinio žodžio, kaip priemonės tai saviraiškai išryškinti, analogijų. Sugretindami žodžius „žaidimas“ ir „žaismė“, esminiu L. Žitkevičiaus poezijos bruožu turėtume laikyti žaismą plačiąja prasme. Ne eilėraščių temomis, kurios to laikotarpio vaikų poetams daugmaž įprastos – tėvynės, gimtojo krašto meilė, gamtos pasaulis, vaikų džiaugsmai ir rūpesčiai, – o eilėraščio struktūra išsiskyrė pirmieji L. Žitkevičiaus poezijos rinkiniai vaikams, sukurti čia, Lietuvoje: „Čyru vyru pavasaris“ (1935), „Su tėvelio kepure“ (1938), „Muzikantų brigada“ (1941), „Tarp tūkstančio žvaigždelių“ (1944).

Išeivijoje pasirodę trys eilėraščių rinkiniai „Nemunėlio šnekos“ (1945), „Saulutė debesėliuos“ (1953), „Aš nelauksiu, kol užaugsiu“ (1985)* bei Lietuvoje išleista eilėraščių rinktinė „Su tėvelio kepure“ (1994) skiriasi tik naujais tematikos vingiais, bet ne eilėraščio forma. Tiksliau, išeivijoje rašytų eilėraščių turinys tapo daug įvairesnis, o forma dar meniškesnė. „Žitkevičius gi tarytum randa įkvėpimo ne pasauly – vis tiek kaip suprastum: natūraliam ar susvajotam, – bet pačiame žody, jo skambesy, jo grakštume, – rašo J. Blekaitis apie L. Žitkevičiaus lyrines ironijas. – Jis todėl dažniausiai neperteikia anapus žodinės formos glūdinčios poetinės idėjos, o lieka ornamentalus, formalistiškas visa savo esme. Kitaip sakant, poetinė forma yra pati jo idėja. Todėl tad ir pati kūryba nėra Žitkevičiui gilus ir būtinas išsisakymas, o žaismas, tegu meistriškas, grakštus, su meile ir pasišventimu atliekamas, bet vis tik žaismas“². Šios mintys visiškai tinka ir vaikų poezijai, nes kaip tik jau čia pastebime satyrinės poezijos suaugusiems užuomazgų: „Tad – rita – rita / Velykų rytą: / Šimtus margučių / Zuikučiai rita. / Vieną geltoną, / O kitą žalią, / Trečią raudoną. / Tik duok jiem valią – / Iškels jie vėliavą / Trispalvę, / Išgąsdins mešką / Raudongalvę.“ Arba: „Aš nelauksiu, kol užaugsiu: / Ne toks mažas jau esu! / Vilko maršą kad užtrauksiu, / Tai net meškai bus baisu! / Į jo ritmą, į jo garsą / Žengs jaunuoliai mūs tautos. / Geležinio vilko maršą / Visas Vilnius atkartos.“ Taip pastebimas ir lyrinio subjekto kitimas: iš nenuoramos vaiko auga jaunas žmogus, kurio minčių pasaulį užvaldo jau konkretesni tikslai bei idėjos: „Aš nebūsiu karaliūnas, / Neturėsiu aš pilies. / Bet aš būsiu toks galiūnas, / Kurio nieks nenugalės. /…/ Aš nebūsiu karaliūnas, / Nesipuošiu karūna. / Bet žygiuosiu, kaip galiūnas / Su lietuviška daina.“

Taigi L. Žitkevičiaus eilėraščio formos išskirtinumą lemia žodžio ir veiksmo dermė. Žaismėje atsiskleidžia vaiko pasaulis: „Linksma žaisti mums kartu: / Kur tik aš, tenai ir tu. / Kas tiek džiaugsmo mums atneš! / Kur tik tu, tenai ir aš! /…/ Opa opa, o čia čia – / Sviedinukas mums jau čia! / Kas tiek džiaugsmo mums atneš! / Kur tik tu, tenai ir aš!“ Poezijos gyvumą bei dinamiškumą stiprina situacijos, momento perkėlimas į eilėraštį. „Labai svarbu, kad eilėraštis būtų gyvas, dinamiškas, o ne sustingęs, statiškas. Gyvą eilėraštį skaitydamas, vaikas nė pats nepasijunta, kaip jis visas užsidega, ima nuoširdžiai juoktis, net šokinėti“³ – rašė L. Žitkevičius. Poetas sugeba vaiko žaidimo situaciją, akimirksnį paversti eiliuotu tekstu, o jis irgi tampa viena iš žaidimo formų: „Pušku pušku! Mes kaip žuvys! / Kaip žuvytės, dievaži! / Kaip banginiai, ant bangų vis! / Pušku pušku mes maži! / Ei, tu laive, didis laive! / Ką ten sveikas taip veži? / O štai mes ar ne jūreiviai? / Argi mes tokie maži?“

Eilėraščių „judrumą“, nuotaikingumą pagyvina tautosakiniai intarpai, įvairūs jausmažodžiai, garsažodžiai, kurių L. Žitkevičiaus poezijoje itin daug. Pasak A. Gaižučio, „svarbiausias daugelio vaikų žaidimų komponentas vis dėlto yra veiksmas, o ne žodis… Vaikai net mėgsta žaisti žodžiu kaip garsu“⁴. Pats žodis L. Žitkevičiaus poezijoje tampa žaidimo elementu, o jo skambėjimas, lengvumas prašyte prašosi veiksmo – imituojančio tekstą judesio, t. y. L. Žitkevičiaus eilėraštis gali būti atliekamas vaiką žaidinant: „Duos broliukas man dūdelę – / Tai pagrosiu jam dainelę: / Tir lir ly, rum bum bum – / Duokit mum, bus ir jum.“

Įvairūs garsažodžiai L. Žitkevičiaus eilėraštyje paryškina komiškas situacijas, sukuria atitinkamą nuotaiką, gyvina vaiko kalbą, žaidimus, autorius ir adresatas glaudžiau bendrauja, pagaliau tai teikia vaikui džiaugsmo. Kaip rašo pats poetas, „vaikui daug džiaugsmo suteikia ritmiškas eilėraščio skambėjimas bei nuoseklus neprasmingų žodelių (jaustukų) pasikartojimus /…/ ir nuostabi paprasto eilėraštuko galia!“⁵. Taigi kalbant apie L. Žitkevičiaus eilėraščio modelį reikėtų pasakyti, kad tai dažniausiai klasikinis sklandžiai sueiliuoto ketureilio tipas, ritmas pakankamai tikslus, nors kartais bandoma ir laisviau eiliuoti, eilutė simetrinė, rimuojant akcentuojami prasminiai žodžiai: „Oi, tu šluota, mano šluota! / Pusė kiemo dar nešluota. / Pusė ratų netaisyta. / Pusė arklio nekinkyta.“

Vaiko pasaulio žaismei sustiprinti L. Žitkevičius savo poezijos pasaulio gyventojams suteikia vaikų labai mėgstamas antropomorfines savybes. Įasmeninami ne tik įprasti žaislai, zuikučiai, sniego senis („Vos akys užsimerkia, / Girdžiu – žaisliukai verkia, / Kad palikau jų būrį, / Kad būt vieni jie turi.“), bet ir neįprasti daiktai bei gyviai: plunksna, šluota, rupūžėlė, kamuolys, kepuraitė, samtis, šaukštas, lėkštė, cukrus ir druska, laikrodis: „Ėjau, ėjau, ėjau, ėjau. / Bet štai sustojau ir bijau: / Nerodau laiko (tai baisu!). / Lyg nebe laikrodis esu.“ L. Žitkevičiaus poezijoje subtiliai susilieja įprasta ir nepaprasta, ir tai tampa mažu stebuklu vaikų žaidimų pasaulyje: „Kad aš kamuolį mečiau, / Kur jis dingo, nemačiau. / Gal įkrito kaminan, / O gal nulėkė Kaunan… / – Pasakyk, man, kamuoly, / Kurioje esi šaly? / Ar jon plaukti, ar jon skrist, / Ar į kaminą man lįst? / – Kai tu būsi kamine, / Tai aš būsiu jau Kaune! – / Taip atsakė kamuolys, / Man po kojų begulįs.“ Įasmeninimai dažnai tampa komizmo pamatu: „Ir atėjo šaukštas kaukštas / Lyg koks viršininkas aukštas: / „Lėkšte plėkšte, duok sriubos! / Srėbsiu tol, kol nusibos!“ / Šaukštas kaukštas srebia sriubą / (Gal išalkęs, kad taip skuba?) / Ir sušunka: „Jau baigiau!? Lėkšte plėkšte, duok daugiau!“ Kartais L. Žitkevičiaus eilėraštyje galime kalbėti ir apie žaidimą absurdiškomis situacijomis, t. y. sumaišytines, kurios kelia juoką ir priartėja prie nonsenso sąvokos:

Kai cukrus druską susitiko,

Tai viens antram labai patiko,

Buvau ir aš su jais kartu

Ir gėriau kavą tuo metu.

Ir bėriau cukrų ant kiaušinio,

Tiesiog ant baltymo ir trynio.

O kavą gėriau su druska,

Lyg būtų čia tokia tvarka.

Bet jiems abiem tatai patiko,

Ir vėl mane apgauti tyko.

Patinka jiems, kad jie balti:

Neraudonuoja, nors kalti

(,,Apgavikai“)

Daiktų sugyvinimas L. Žitkevičiaus eilėraščiui kartais suteikia staigumo, netikėtumo, kartais – švelnaus lyrizmo: „Sapnuoja mažas beždžioniukas, / Kad jis pavirto zuikeliu. / Ir prakalbėjo akmenukas. / Miegok saldžiai, vai liūlialiu“.

Kalbant apie L. Žitkevičiaus eilėraštį nereikėtų pamiršti ir liaudies kalbos intonacijų, įvaizdžių, intarpų, kurie jo eilėraštį artina prie liaudies dainos: „Sėjo sesė ten leliją, / Sėjo sesė rūtą. / Tai skambėjo ten dainelė / Žilvitėli, tūta! / Ten daržely aukštas kryžius, / Ten svajonių kelias / Tai skambėjo ten dainelė: / Bijūnėli, žalias!“

Ir vis dėlto, reikėtų pripažinti, kad žaismas L. Žitkevičiaus poezijoje nėra savitikslis dalykas. „Leonardas Žitkevičius yra tipingas minties poetas. Jo eilėraščio centras ne vaizdas, bet mintis, – teigė A. Nyka-Niliūnas, recenzuodamas eilėraščių rinkinį sauaugusiems „Daiktai ir nuorūkos“⁶. Dar lieka L. Žitkevičius ne kaip linksmintojas, ne kaip žaismingas eiliuotojas, bet kaip jautrusis širdies poetas, – rašė A. Vaičiulaitis⁷. Bene aiškiausiai išryškėja prarastos tėvynės ilgesio, meilės motyvas. Ši tematika ir skiria L. Žitkevičiaus egzodo eilėraščius nuo rašytų Lietuvoje. Vadinamas „benamystės tragizmas“ ryškiausiai atsiskleidžia eilėraščių rinkinyje „Saulutė debesėliuos“, kur jau pats metaforinis rinkinio pavadinimas slepia ilgesingą gimtos šalies praradimo skausmą: „Širdis nerimsta svečioj šalelėj / Ir skęsta ilgesėliuos. / O mūsų broliams – dygūs keleliai, / Saulutė debesėliuos…“ Graudus ilgesys išsilieja ne tik vinguriuojančio tėviškės upelio, Nemunėlio, lakštutės, obelėlės įvaizdžiais, bitutės dūzgimu, žydinčiais tėviškės žiedais, motulės daina („Dainuok, motule, man dainužę / Apie tas lygumas žalias, / Kur bitinėliai soduos ūžia, / Kur sesė skina rūteles.“) ar tragiškai suskambančiu bei nujaučiamu leitmotyvu „be tėviškėlės man tamsu“, bet ir vaiko žaislo (lėlės) įvaizdžiu: „Ei, lėlyte gražuolyte, / Iš kur tu? – Iš Lietuvos! / Štai uždėjau tau, lėlyte, / Vainikėlį ant galvos. / Drabužėliais margo rašto / Ir akutėm kaip dangus, / Būk dukrytė mano krašto, / Būk žiedelis man brangus.“ Išeivijoje rašytų eilėraščių vaizdus jungia ne tik prisiminimas, bet ir kontrasto principas. Svetimos šalies vaizdai pinasi su Lietuvos peizažu: „Oi, tu dangoraiži puikus, / Ar tu matai žalius laukus, / Melsvas upes, tamsias girias / Ir gelsvo gintaro marias?“ Arba: „Aš palmių pavėsy sėdėjau / Ir vyturio giesmę girdėjau. / Ir vėjas iš tėviškės pūtė, / Ir dainą dainavo motutė, / Kaip gintaro jūra ten švietė / Ir žaist gintarėliais ją kvietė, / Kaip eglė sodyboj žaliavo, / Ir liepa šlamėjo prie klevo.“

Taigi džiūgavimo, žaismo, tobulos eilėraščio formos bei gilios minties, tylios meditacijos dermė liudija L. Žitkevičių esant neįprastu poetu lietuvių vaikų poezijos raidoje.

____________________________________

* Toliau bus cituojama iš trijų pastarųjų knygelių.

¹ Žitkevičius L. Eilėraščiai vaikams. // Šeima. – 1941. – Nr. 5.– P. 223.

² Blekaitis J. Rimtas žaidimas. // Aidai. – 1955. – Nr. 6.– P. 240–241.

³ Žitkevičius L. Eilėraščiai vaikams. // Šeima. – 1941. – Nr. 5. – P. 224.

⁴ Gaižutis A. Vaikystė ir grožis. – K., 1988. – P. 76.

⁵ Žitkevičius L. Eilėraščiai vaikams. // Šeima. – 1941. – Nr. 5.– P. 223.

⁶ O. M. Daiktai ir nuorūkos. // Literatūros lankai. – 1955. – Nr. 6. – P. 30.

⁷ Vaičiulaitis A. Lietuvių poezija svetur. // Lietuvių literatūra svetur. 1945–1967. – Chicago. – 1968. – P. 49.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 2 (3)