Ar mums sava lietuvių vaikų literatūra?
Mūsų vaikų literatūra yra vidutiniška… Taip viename pokalbyje prieš keletą metų yra pasakiusi Janina Degutytė. Tąsyk ji šiek tiek nuliūdino entuziastingai pradėjusius tyrinėti šią literatūros sritį jaunuosius mokslininkus, dar menkai tesusipažinusius su visuotinės vaikų literatūros kontekstu. Taip, tarp pasaulio viršukalnių jos bemaž nematyti. Net ir vertingiausioji jos dalis beveik neturėjo galimybių prabilti užsienio kalbomis, ypač angliškai. Vis dėlto, matuodami ją ne tik savais, bet ir tarptautiniais masteliais, gražių, vertingų puslapių surastume ne vieną.
Galbūt ne pats svarbiausias (nors ir svarbus) dalykas pasipuikuoti tąja literatūra prieš svetimtaučius. Kur kas svarbiau, kad ji nuolat kalbėtųsi su mažaisiais Lietuvos skaitytojais.
Originalioji – kaip esame įpratę vadinti – vaikų literatūra turi sunkiai nusakomų privalumų, kai kuriais požiūriais nenurungiama pasaulinių šedevrų. Visų pirma, vaizduojamojo pasaulio realijomis ji labiau už verstinę literatūrą skatina vaiko socializaciją, gaivina istorinę atmintį, formuoja tautinį identitetą. Juk ar galėtų kas nors geriau už lietuvį Praną Mašiotą įprasminti Lietuvos spaudos draudimo metus, suformuoti lietuviškos sodybos kiemo, gamtos pasaulio suvokimą? Kitas neginčytinas dalykas – gimtosios kalbos jausmo ugdymas. Poezija – neišverčiama literatūros šaka ir, beje, vienas iš svarbesniųjų vaikų literatūros barų, neišvengiamai funkcionuoja vaikystės pasaulyje, ypač ankstyvesniaisiais tarpsniais. Iš eilėraščių mokomasi ne tik pirminės, bet ir paslėptosios žodžio reikšmės, suvokiamas skambesio, vaizdo grožis.
Pakankamai akivaizdu, kad lietuvių vaikų literatūrai paskutinieji metai nėra palankūs. Lengviau prieinamos pasaulinės įžymybės, gausėja gebančiųjų versti iš svetimų kalbų, todėl verstinė literatūra pradeda imti viršų vaikų knygų rinkoje. Atrodo, nebėra senosios valstybinės leidyklos politikos, kuri originaliajai literatūrai skirtų tam tikrą procentą. Tiesa, kai kurių leidyklų ar pavienių entuziastų dėka dar vis pasirodo reikšmingi prieškario ar išeivijos vaikų literatūros pakartojimai. Tačiau kas primins šalia mūsų vaikštinėjančiam, daug nusipelniusiam autoriui, kad metas pakartoti prieš dešimt, dvidešimt metų parašytą knygą, jau nebesurandamą bibliotekose, kas paskatins vėl sėsti prie stalo, prie naujo rankraščio?
Galbūt ne menkiausią vaidmenį šiame procese vaidina ir tyrinėtojų, mokslininkų, kritikų dėmesys? Įdomu trumpai žvilgtelėti į lietuvių vaikų literatūros tyrinėjimų istoriją, į ryškiuosius darbus. Turbūt bus teisinga pasakyti, kad svarbiausias tų tyrinėjimų startas yra B. Brazdžionio istorinė apybraiža „Lietuvių vaikų literatūra“, išspausdinta „Žiburėlio“ žurnale 1942–1943 metais, padėjusi periodizacijos, klasifikacijos, vertinimo pamatus, kurių iš esmės nepaneigė ir vėlesnių dešimtmečių specialistai. XX a. antroje pusėje iš vaikų literatūros parašytos ir apgintos penkios daktaro disertacijos: J. Riškaus „Vaikų apsakymas tarybinėje lietuvių literatūroje“ (1959), V. Aurylos „Lietuvių vaikų literatūros istorijos apybraižos (iki 1919 m.)“ (1963), J. Linkevičiaus „Tarybinė lietuvių vaikų poezija (1940–1970 m.)“ (1971), K. Urbos „Lietuvių vaikų dramaturgija“ (1985), G. Skabeikytės „Tautosakiškumo problema šiuolaikinėje lietuvių vaikų poezijoje“ (1988). Disertacijų pagrindu išleistos knygos – V. Aurylos „Lietuvių vaikų literatūra (iki 1917 m.)“ (1967), J. Linkevičiaus „Vaikų poezijos dešimtmečiai“ (1972). Be abejonės, didžiausi nuopelnai šiame bare priklauso Pedagoginio universiteto profesoriui V. Aurylai, visą gyvenimą atidavusiam vaikų literatūros tyrinėjimams. Neminint gausybės straipsnių, recenzijų, reikia dar sykį priminti jo apybraižą rusų kalba „Lietuvos vaikų literatūra“ (M., Detskaja literatūra, 1981), didelės mokslinės vertės antologijas „Lietuvių vaikų proza“ (1977), „Lietuvių vaikų poezija“ (1980), „Lietuvių vaikų dramaturgija“ (1984) bei kapitalinį veikalą – monografiją „Lietuvių vaikų literatūra“ (1986). Itin savitas, brandus ir gaivus, Tarptautiniais vaikų metais pasirodęs straipsnių rinkinys, sudarytas J. Linkevičiaus, – „Šiuolaikinės vaikų literatūros problemos“ (1979). Jis sutelkė ne tik visus specialistus, bent kiek tuomet susijusius su vaikų literatūra, bet ir sudarė galimybę savitų minčių pasakyti kūrėjams, rašytojams. Labai svarbi ir 1976–1990 metais ėjusi „Literatūros panorama“, kuri buvo nuolatinė ir vaikų literatūros tribūna, joje metų apžvalgas skelbė beveik visi šios srities specialistai: V. Auryla, J. Linkevičius, D. Striogaitė, G. Skabeikytė, K. Urba, G. Raguotienė.
Neseniai pasirodė dar vienas reikšmingas leidinys – straipsnių rinkinys „Vaikų literatūros patirtis“ (1995). Jame plačioji visuomenė galės rasti minėtąją B. Brazdžionio apybraižą, monografiniuose straipsniuose naujesniu žvilgsniu aptariama prieškario rašytojų kūryba, neretai anksčiau ignoruota dėl politinių priežasčių, savitai kultūros sričiai – vaikų periodikai – skirta G. Raguotienės studija. Tačiau tai jokiu būdu nėra paskutinis žingsnis, rekonstruojant tikrąjį vaikų literatūros vaizdą, aiškinantis vertybių hierarchiją, savitumą.
Iki pastarųjų metų net ir specialistams beveik nepažįstama buvo išeivijoje sukurta literatūra vaikams. Tiesa, ne vienas puslapis jai skirtas neseniai išleistoje monografijoje „Lietuvių egzodo literatūra (1945–1990 m.)“ (1992), apie autorius galima rasti žinių autobiografijų knygoje „Egzodo rašytojai“ (1994). Šios literatūros panoramą turėtų pagilinti ir šis „Rubinaičio“ numeris. Jo pagrindas yra išeivijos mokslininkės G. Slavėnienės apybraiža, kituose straipsniuose siekiama pristatyti ryškesnius autorius, kūrinius. Ir vėl, žinoma, ne visus, ne viską.
Pateiktoji žurnalo tematika ir problematika, kaip, beje, ir knyga „Vaikų literatūros patirtis“ išaugo iš IBBY Lietuvos skyriaus ir M. Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro rengiamų tradicinių seminarų. Šios organizacijos bei jos mokslinio informacinio žurnalo „Rubinaitis“ paskirtis – ne tik pristatyti užsienio šalių vaikų literatūrą, bet ir išlaikyti nuolatinį dėmesį savajai, lietuvių vaikų literatūrai.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 2 (3)
