„Blynų karalius“

Kartą gyveno karalius. Jis labai mėgo blynus, todėl visi rūmų virėjai ir jų padėjėjai per dienas tešlą maišė ir blynus kepė. Visa karaliaus pilis, visas kiemas, net visas kraštas kvepėjo blynais. O karalius tik valgė ir storėjo.

– Ajajai! – dejavo rūmų ponios, – karalius į sostą nebetelpa!

O karalius visai tuo nesirūpino, tik dar daugiau blynų valgė. Bet kai jis jau taip nutuko, kad karūna ant galvos nebesilaikė, tada atėjo pas jį vyriausias ministeris, žemai nusilenkė ir sako:

– Jūsų Storybe, jums reikia naujos karūnos.

– Man reikia blynų, – burną blynų prisikimšęs sumurmėjo karalius. Bet, kąsnį nurijęs, įsakė auksakaliui nukalti tokią karūną, kuri geriausiai prie jo veido tiktų.

Ir nukalė auksakalis karūną – blyną. Karaliui ji taip patiko, kad ir miegodamas su ja nesiskirdavo. Auksakalį gi karalius apdovanojo bulvinio blyno medaliu.

Taip bėgo metai, o karalius vis blynus valgė. Rūmų virėjai ir jų padėjėjai į tuos blynus nė pažiūrėti nebegalėjo. Rūmų ponios, blynų kvapą užuodusios, nualpdavo, o viso krašto žmonės nė to vardo nebeminėjo, kad staiga nesusirgtų.

Štai vieną dieną, kaip visada, vyriausias virėjas atnešė karaliui bulvinių blynų ant auksinės lėkštės. Karalius pačiupo vieną blyną, atsikando ir staiga piktai sušuko:

– Nenoriu bulvinių blynų!

Vyriausias virėjas savo ausims netikėjo.

– Ką? Ką Jūsų Storybė pasakė? – klausė jis, nuvožęs nuo galvos aukštą baltą kepurę.

– Nenoriu bulvinių blynų! – pakartojo karalius ir pastūmė lėkštę šalin.

Vyriausias virėjas tekinas parbėgo į virtuvę.

– Karalius nenori bulvinių blynų! – sušuko jis.

– Karalius nenori bulvinių blynų? – pakartojo nustebę jo padėjėjai.

– Negali būti! – pečiais truktelėjo kepėjai ir šlavėjai, pažai ir kambarinės.

– Ar girdėjai? Karalius nenori bulvinių blynų, – kuždėjo viena kitai rūmų ponios, prisidengdamos vėduoklėmis, kad paslaptingiau atrodytų.

– Karalius nenori bulvinių blynų? – šnabždėjo ministeriai kraipydami galvas. Gi rūmų raštininkai įrašė tą naujieną į storą knygą, ant kurios raudonos raidės aiškiai sakė: VALSTYBĖS PASLAPTYS. SKAITYTI DRAUDŽIAMA.

Tuo tarpu visi virėjai, jų padėjėjai ir kepėjai, tešlos maišytojai ir miltų barstytojai bėgiojo po virtuvę galvas laužydami, kuo dabar maitinti karalių. Pagaliau vyriausiojo virėjo padėjėjas ir sako:

– Jei karalius nevalgo bulvinių blynų, iškepkim jam obuolinių.

– Puikiai sugalvota! – sušuko vyriausias virėjas ir pradėjo kepti obuolinius blynus. Bet… koks negirdėtas dalykas! Karalius nevalgė nė obuolinių blynų.

– Nenoriu! – sušuko jis ir trenkė koja į grindis. Dabar jau susirūpino visas dvaras – juk karalius nieko nevalgo! Karalius dabar nebevalgo jokių blynų – nei varškinių, nei obuolinių, nei bulvinių, jokių blynų… Jis sublogo, suplonėjo, vėl į sostą galėjo tilpti, net jaunesnis atrodė. Tačiau nuo ilgo badavimo karalius susirgo.

Valdovo gydytojus slėgė rūpestis, o ministeriai išsiuntė žvalgus į visą kraštą, kad surastų virėją, kurio keptus blynus karalius valgytų. Tokį virėją žadėjo apdovanoti auksine keptuve ir pinigų maišu.

Privažiavo, prigužėjo į dvarą visokių virėjų: jaunų ir senų, storų ir plonų, aukštų ir žemų. Jie prikepė tokį kalną blynų, kad už jo viršūnės debesys užkliuvo. Bet karalius gulėjo nusilpęs ir nė vieno blyno neparagavo.

Kas gi dabar bus?

Vienų dieną atėjo į dvarą jaunas berniokas, atsistojo karališkosios virtuvės tarpduryje ir sako vyriausiajam virėjui:

– Aš žinau, ko karalius nori.

– Ar tu virėjas? – paklausė vyriausias virėjas.

– Ne. – atsakė berniokas. – Aš artojas.

– Artojas? Tai tu nieko neišmanai apie karališką skonį!

– Išmanau, – nenusileido berniokas. – Aš gerai žinau, kas karaliui skanu.

– Tai kepk, – atsakė jam vyriausias virėjas ir įspaudė į rankas didžiulę keptuvę.

– Ne, ne, ne! – šūktelėjo artojas. – Jei karalius blynų nebenori, tai duokit jam juodos duonos.

Dabar jau visi išsižiojo – vyriausias virėjas ir jo padėjėjas, kepėjai ir šlavėjai, kambarinės ir pažai, tarnai ir tarnaitės.

– Duonos? – pakartojo jie baisiai nustebę. – Juodos duonos?

Pagaliau vyriausias virėjas pagalando didžiulį peilį, atriekė juodos duonos riekę nuo didžiulio kepalo, ir nunešė sergančiam karaliui ant auksinės lėkštės.

Karalius apžiūrėjo duoną, pauostė, rankose pavartė… ir atsikando.

– Koks gardumėlis! – atsiduso jis. – Atnešk daugiau.

Lauždamas riekę po riekės, karalius suvalgė visą duonos kepalą. Tuoj paraudo jo žandai, akys pradėjo blizgėti, lūpos šypsotis. Karalius pasveiko ir pagražėjo.

– Juoda duona karalių pagydė, – šnabždėjosi rūmų ponios ir krimto plutas, slaptai išsitraukdamos iš rankinukų.

– Geriausias vaistas yra juoda duona, – nutarė karališkieji gydytojai.

– Duona yra karališkas maistas, nusprendė ministeriai ir įsakė visiems dvariškiams valgyti tik juodą duoną.

O gudrusis artojas, gavęs auksinę keptuvę ir maišą pinigų, nusipirko didelę kepyklą ir ėmė kepti juodą duoną. Ji buvo tokia skani, kad net vėjui nuo jos kvapo galva apsisuko. Jis tą kvapą išnešiojo po visas šalis. Kas tą kvapą užuodė, daugiau nieko nebenorėjo, tik juodos duonos. Ir taip duona pasidarė svarbiausias žmonių maistas.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 2 (3)