Marijos Mašiotaitės-Urbšienės 100-metis
Marija Mašiotaitė gimė 1895 m. birželio 24 d. Rygoje, garsaus pedagogo ir rašytojo Prano Mašioto šeimoje. Mašiotų šeima Rygos mieste išgyveno 24-erius metus. Marija ten baigė pradžios mokyklą, o 1913 m. Rygos gimnaziją. Tų pačių metų rudenį išvyko studijuoti į Maskvos aukštuosius moterų kursus. Aukštojo mokslo pabaigti nesuspėjo, sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas ir liga. Grįžusi į Lietuvą nuo 1918 metų dirbo vertėja Nepriklausomos Lietuvos ministerijose, nuo 1922 iki 1927 m. – Lietuvos pasiuntinybėse Berlyne, Maskvoje ir Paryžiuje. Ištekėjusi už diplomato Juozo Urbšio ilgiausiai iš užsienio šalių išgyveno Paryžiuje – iki 1933 metų. Prancūzijoje susipažino su Paryžiaus bibliofilais, jų organizuota veikla. Todėl jai kilo mintis ir Lietuvoje įsteigti kokią nors bibliofilų draugiją. Iš Paryžiaus ji rašė laiškus dideliam knygų mylėtojui Vytautui Steponavičiui ir siūlė įsteigti knygos mėgėjų draugiją. Tokia draugija buvo įsteigta Kaune 1930 m. gruodžio mėnesį – XXVII knygos mėgėjų draugija, kurios narių skaičius galėjo būti ne didesnis kaip 27. Į aktyvią draugijos veiklą pati Marija Urbšienė galėjo įsitraukti tik nuo 1934 metų, iš Paryžiaus sugrįžusi gyventi į Kauną.
Dar gyvendama Paryžiuje M. Mašiotaitė pradėjo sudarinėti knygų iš lituanistikos srities aprašus. Vėliau aplankė ir Rygos bibliotekas, ir ten suregistravo įvairiomis kalbomis knygas, skirtas Lietuvai. Dirbdama Kaune per septynerius metus ji sudarė ir išleido daug reikšmingų lituanistikos bibliografijos darbų, keletą knygų aprašų – istorijos ir kraštotyros tematika. Be to, ji rašė specialias istorijos studijas, skirtas praėjusio šimtmečio sukilimams, Pirmojo pasaulinio karo įvykiams nušviesti.
Sugrįžusi iš Paryžiaus Marija Urbšienė nuo pat pirmųjų metų „Bibliografijos žiniose“ ėmė spausdinti tęstines 1933–1934 m. Lituanistinės literatūros rodykles, apimančias 20-ies šalių spaudą. Šiose rodyklėse ji aprašė įvairius dokumentus, žemėlapius, knygas, recenzijas, straipsnius apie Lietuvos valstybę, mūsų tautą.
Vienas iš didžiausių jos parengtų darbų buvo retrospektyvinė rodyklė „Lituanistika Vakarų Europos kalbomis“, apimanti 1900–1932 m. knygas. Šį darbą buvo žadėjusi išleisti Lietuvos švietimo ministerijos knygų leidimo komisija. Tačiau dėl nežinomų priežasčių rodyklė išleista nebuvo. Rankraštis iki šiol nerastas. Marija Urbšienė daug laiko paskyrė regioninėms bibliografijos rodyklėms sudaryti.
Prieškario metais pradėtas darbas buvo tęsiamas jai dirbant Respublikinėje bibliotekoje 1957–1958 m. Per visą gyvenimą ji yra suregistravusi maždaug 50 tūkstančių lietuviškų ir Lietuvai skirtų spaudinių, kurie apėmė laikotarpį nuo XVI a. iki 1940 metų, iki pat jos tremties. Marija Urbšienė buvo ištremta su savo vyru į Tarukovo sritį. Rusijos kalėjimų vienutėse kalinta beveik 11 metų, o po to dar ketverius metus laikoma tremtyje. Grįžusi iš tremties kartu su vyru, buvusiu užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu, apsigyveno Kaune. Dirbo Respublikinėje bibliotekoje. Kiek leido sąlygos ir galimybės tęsė anksčiau pradėtus darbus. Pradėjo rinkti savo tėvo Prano Mašioto bibliografiją. Darbo paskelbti nesuspėjo, liko tik rankraščiai. Marija Urbšienė parašė prisiminimus „Prie žibalinės lempos“. Joje pavaizduotas Mašiotų šeimos, kitų mūsų inteligentų, gyvenusių Rygoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą, gyvenimas, kultūrinė veikla. Knyga buvo dviejų dalių. Tačiau okupacijos metais išėjo tik pirmoji dalis, ir ta pati cenzūros išbraukyta. Išliko antrosios dalies rankraštis. Šiemet marijampoliečiai žada išleisti abi šios knygelės dalis.
Marija Urbšienė mirė Kaune 1959 metų kovo 2 dieną. Palaidota Petrašiūnų kapinėse.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 2 (3)
