Vytauto Tamulaičio kūryba išeivijoje
Vytautas Tamulaitis (1913–1993) kaip lietuvių vaikų literatūros kūrėjas iškilo ketvirtajame mūsų amžiaus dešimtmetyje. Atėjo jis su nauja rašytojų karta, kuriai labiau nei didaktinis kryptingumas rūpėjo meno dėsniais besiremiąs kūrinio turinys, meninis vaizdas ir raiškus bei spalvingas žodis. Jau savo pirmąja knyga, pasaka-apysaka „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai“ (1935), jis atsistojo į vieną gretą su B. Buivydaite, K. Bajerčiumi, P. Cvirka, L. Dovydėnu, A. Vaičiulaičiu, S. Zobarsku. Iš jų V. Tamulaitis išsiskyrė kaip vienas iš nedaugelio lietuvių rašytojų, atsidavusių vien vaikų ir jaunimo literatūrai.
Po „Skruzdėlytės Greitutės nuotykių“ Lietuvoje išėjo dar penkios knygos. Pasakos-apysakos „Kiškelio užrašai“ (1935) ir „Vieną kartą“ (1942) pelnė V. Tamulaičiui literatūrinės pasakos kūrėjo autoritetą. Reikšmingos lietuvių vaikų prozai buvo ir jo apysakos „Ateina pavasaris“ ir „Vytuko užrašai“ (1937), apsakymų rinkinys „Naktis ant Nemuno“ (1938).
„Sugrįžimas“
1944 m. pasitraukęs į Vakarus, V. Tamulaitis gana nelengvomis sąlygomis daug rašė, darbavosi prie anksčiau sumanytų ar pradėtų kūrinių, ėmėsi naujų temų. Per nepilnus ketverius metus, gyvendamas daugiausia karo pabėgėliams skirtose stovyklose, Vokietijoje leistame vaikų žurnale „Saulutė“ jis išspausdino didelį pluoštą literatūrinių pasakų ir apsakymų, iš kurių sudarytas rinkinys „Sugrįžimas“, 1948 m. išleistas Tiubingene.
Didesnę rinkinio „Sugrįžimas“ dalį užėmė apsakymai. Kai kurie savo temomis buvo artimi rinkinio „Naktis ant Nemuno“ apsakymams, kuriuose vaizduojami į mokslą ar meną besiveržiantys vargingų šeimų vaikai ar našlaičiai, didžiausiomis pastangomis siekiantys savo svajonių įgyvendinimo („Petruko elementorius“, „Smuikininkas“, „Kupriuko laimė“). Tie apsakymai išsiskiria dideliu rašytojo dėmesiu vaiko vidiniam pasauliui, jo išgyvenimų detalizavimui, sugebėjimu tolydžio didinti veiksmo įtampą, užbaigti juos natūralia kulminacija ir iš kūrinio visumos kylančia atomazga. Tai būdinga ir apsakymams apie vaikus-kovotojus prieš okupantus („Būgnininko sūnus“, „Mokytojas“), apie mažųjų, atsidūrusių svetimoje žemėje, likimą („Aldutės paršiukas“, „Svetimoje žemėje“). Pastarųjų kūrinių pagrindinė mintis taikliai pasakyta apsakyme „Kelias namo“: „Gimtųjų namų šiluma brangiausia už viską žemėje. Ji gydo visas žaizdas ir tirpdo kartųjį sielvartą“.
Ketvirtadalį rinkinio sudaro nedidelės literatūrinės pasakos, iš kurių savo meniškumu išsiskiria „Sugrįžimas“, „Žvakutė“, „Ant ežero kranto“. Tose lyrinėse pasakose įkūnyti tėvynės meilės jausmai, artimi nuo gimtojo krašto atplėštiems tautiečiams, poetiškai išreikštas gimtųjų namų ilgesys, karo baisumų akivaizdoje smerkiamas žiaurumas ir neapykanta.
Pasaka „Aukso maišas“, 1948 m. išspausdinta „Saulutėje“, nespėjo patekti į rinkinį. Ji laikytina ypač pavykusia, viena iš tų, kurios jaudina ir jaunesniuosius, ir vyresnio amžiaus skaitytojus. Vėliau neatsitiktinai autorius pasiūlė ją egzodo beletristikos antologijai (1965). Šioje pasakoje V. Tamulaitis vaizduoja gilesnius visuomenės degradavimo klodus, žingsnis po žingsnio apnuogindamas šykštuolio svajonę turėti maišą aukso ir pasimetimą slapstant, saugant radinį, nenusiperkant nei šautuvo, nei dvaro. Gobšuolis su katino kauke tiek nusigyveno, kad „ūsai nutriušo ir nukaro žemyn, o šviesios akys aptemo, išgraužtos neįvykdomų svajonių ir kančios“. Pasakos veiksmas vyksta siauroje erdvėje, patvoryje, kur keroja varnalėšos ir dilgės. Toji veiksmo vieta, lakoniškas katino ir kiemo paukščių bei gyvulių dialogas, o ypač pagrindinio veikėjo katino elgesį ir postringavimus perteikiančios pastraipos pripildo pasaką kandžios satyros, jos turi alegoriškumo.
Daugiausia darbo gyvenant Vokietijoje įdėta į ten sukurtą ir keliolikoje „Saulutės“ numerių išspausdintą pasaką-apysaką „Auksinė pasaka“. Ją rašant pasinaudota pažinties su vabalijos pasauliu patirtimi, sukaupta triūsiant prie „Skruzdėlytės Greitutės nuotykių“, išstudijavus gausią ir įvairią literatūrą apie bites. Darbas vyko sparčiai, bet jo pabaiga jau nesuspėjo į „Saulutę“, kurios leidimas nutrūko lietuvių rašytojams iš Vokietijos iškeliavus į kitus žemynus. Ir „Auksinės pasakos“ išleidimas atskira knyga nusikėlė iki šių dienų*.
1948 m. persikėlus į Kanadą ir visam laikui apsistojus Toronte, V. Tamulaičiui teko išgyventi naujakurio sunkumus. Sąlygos kūrybai pradžioje nebuvo lengvos. Ir vėliau rašytojas jautėsi vienišas, stigo kūrybinės aplinkos. „Gal būčiau ir toliau nuėjęs, jei ne karai ir emigracijos. Fizinis darbas Kanadoje ir tie „overtaimai“ daug ką surijo“, – guodėsi septyniasdešimt penktojo gimtadienio proga. Vis dėlto rašytojas atsitiesė greit ir 1950 m. JAV pradėto leisti žurnalo vaikams „Eglutė“ pirmame numeryje jau spausdina naują, iki tol negirdėtą kūrinį – pasaka-apysaką „Svirplio Muzikanto kelionės“. Tame žurnalėlyje pakartotinai publikuoti kai kurie „Saulutėje“ spausdinti apsakymai ir „mažosios“ pasakos, o 1952 m., baigus „Svirplio Muzikanto keliones“, pradėta spausdinti nauja „Skruzdėlytės Greitutės nuotykių“ redakcija.
Patekęs į emigraciją, V. Tamulaitis pradėjo rašyti ir suaugusiems. Jau 1947 m. Vokietijoje leisto laikraščio „Lietuvių žodis“ konkurse už novelę „Širdis sargyboje“ jis laimėjo pirmąją premiją. 1951 m. Kanadoje „Prošvaisčių“ serijoje, užsimojusioje „tautiečiams duoti medžiagos dvasiai atsigauti“, atskira knyga išleido nedidelę apysaką „Raguvos malūnininkas“. Ši apysaka, vienintelė knyga, adresuota suaugusiems, vaizduojanti dramatiškus 1863 m. sukilimo įvykius, savo romantiniu skambesiu geriausiai atitinka jaunimui skirtos literatūros specifiką.
„Svirplio Muzikanto kelionės“
Iš išeivijoje sukurtų ir išleistų V. Tamulaičio knygų plačiausio atgarsio ir palankiausio įvertinimo susilaukė „Svirplio Muzikanto kelionės“ (1960). Apie šią vasaros pasaką-apysaką reikia kalbėti kaip apie vieną iš trilogijos apie vabalijos pasaulį knygų. Tiesa, išėjo ji po „Skruzdėlytės Greitutės nuotykių“, bet prisimenant, kad „Auksinė pasaka“, to paties žanro kūrinys apie Bitelę, buvo išspausdintas „Saulutėje“ anksčiau, 1946–1948 m., galima kelti jį į trečią vietą, nors antrasis atskira knyga neišleistas iki šiol. Kūrinyje pasakojimas patikėtas Svirpliui Muzikantui, pagrindiniam veikėjui, kuris paporina pamiškės trobelės gyventojams savo vasaros odisėją. O Svirplio kelionės prasideda nuo paslaptingo Raguvos malūno, nuvingiuoja Nemuno slėniais iki Veliuonos, Raudonės ir užsibaigia Kauno operos ir baleto scenoje. Nuostabą kelia aprašytų kelionių vingiai, trumpo vabalėlių gyvenimo įvairovė (septyni vabalai veda vieną nuotaką, o ši po vestuvių suvalgo visus savo vyrus). Pavilioja nuotykių grandinė ir švelniai jausmingas, vietomis graudokas pasakojimo tonas, giedra nuotaika, tėvynės, gamtos jausmas („Ta širdis žino, kas yra nenuperkama už jokius turtus… Tai tėviškės naktų sidabrinis rūkas, pilnas saldaus vaikystės dienų skambesio…“). „Svirplio Muzikanto kelionių“ pasaulis gana savitas, netikėtas, naujas. Tai pati linksmiausia iš visų rašytojo knygų, išsiskirianti spalvinga ir greitai besikeičiančia veiksmo aplinka ir minčių apie gyvenimą aforistiškumu („Jei tu negirdi, tai dar nereiškia, kad ten nieko nėra, daug kas apsirinka apie gyvenimą ir pasaulį spręsdamas pagal save“). Knygoje ryški aukšta patriotinė gaida („Pasikalbėjimas su milžinu“). Dėl „Svirplio Muzikanto kelionių“ reikšmingumo lietuvių vaikų literatūroje galima pritarti rašytojui A. Giedriui: „Tokių svarių knygų retai tesusilaukia mūsų vaikų literatūra“.
„Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai“
Lemtingiausia knyga V. Tamulaičio kūrybos kelyje – „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai“. Vos pasirodžiusi 1935 m., ji pelnė autoriui garbingą Raudonojo kryžiaus premiją ir vaikų rašytojo talento pripažinimą. „Eglutėje“ išspausdinus pataisytą pasakos-apysakos variantą, o 1965 m. išleidus anglų kalba, ji vėl susilaukė pasisekimo ir pelnė rašytojui paramą: jam buvo skirta 9200 dolerių „Vasaros pasakai“ (naujam „Auksinės pasakos“ variantui) parašyti.
Lygindami paskutinįjį „Skruzdėlytės Greitutės nuotykių“ leidimą su pirmuoju randame praturtintus naujais bruožais tuos pačius veikėjus, nemaža naujų siužeto vingių, naujų kalbos, stiliaus „perliukų“. Pusė skyrių pavadinimų daugiau ar mažiau pakeisti, o skyrius „Gėlių karalystėje“ nebededamas. Atnaujintame kūrinyje Greitutė, pagrindinė veikėja, kur kas veiklesnė, drąsesnė negu pirmojoje knygoje. Ji praeina sunkesnių išbandymų kelią, be stebuklinių pagalbininkų įsikišimo pasprunka iš nelaisvės ir laimingai sugrįžta į savo skruzdėlyną.
„Vasaros pasaka“
„Vasaros pasaką“, paties rašytojo liudijimu, 1988 m. buvo užsimojusi išleisti Čikagoje LB jaunimo sekcija. To paties kūrinio rankraštis, leidėjui prašant, buvo sutrumpintas ir išverstas į anglų kalbą. Bet knyga nei lietuvių , nei anglų kalba neišėjo. Šiuo metu, gavus iš rašytojo žmonos rankraštį, „Vasaros pasaka“ parengta spaudai. Ją galima laikyti „Skruzdėlytės Greitutės nuotykių“ tęsiniu. Iš pirmosios į ją atėjo kai kurie veikėjai, panaudoti tie patys jų paveikslų kūrimo principai, tas pats veiksmo laikas. Tik veiksmas vyksta nebe miške, o vienkiemio sodyboje, paežerėje, žydinčioje pievoje. Lyginant su „Auksine pasaka“, tai naujas, nedaug kuo kartojantis pirmąjį savo variantą kūrinys. „Vasaros pasakoje“ daugiau pažintinės medžiagos, Bitelės paveikslas konkretesnis. Mažylei patikimas sunkesnis krūvis, sukuriamas šviesesnis jos nuotaikų ir išgyvenimų vaizdas. Atsisakyta bičių avilio skilimo supasakinimo. Bitelės gerumas, jautrumas išryškėja ne tiek iš jos žodžių, kiek iš darbų. „Vasaros pasakoje“ yra įterpta kitų veikėjų pasakojimų, kurie pagyvina, sudinamina kūrinį, suteikia humoro.
„Petruko vėliava“
Pavydėtino likimo susilaukė ir nemaža teigiamų emocijų suteikė autoriui apsakymas „Petruko vėliava“. Jis pateko į trisdešimt dviejų pasaulio tautų rašytojų antologiją „Vaikai visur“, išleistą anglų kalba, ir išgarsino V. Tamulaitį bei priminė plačiam pasauliui apie kovojančią dėl laisvės Lietuvą. Pagrindinis apsakymo veikėjas Petrukas, neturtingos našlės skalbėjos sūnus, iš prigimties kuprotas ir savo amžiui per mažas, Vasario šešioliktosios išvakarėse ant aukšto pilies prie Nemuno bokšto iškėlė okupantų uždraustą tautinę trispalvę. Apsakyme labai iš arti pažvelgta į patriotiškai nusiteikusio paauglio išgyvenimus, pasekamas kiekvienas kopimo į bokšto viršūnę žingsnis, išryškinamas ryžtas nugalint aukščio baimę ir nenumatytų sunkumų šiurpą. Lietuviškų apsakymų apie mažuosius didvyrius kontekste „Petruko vėliava“ pagrindinio veikėjo paveikslo ryškumu, jo vidinio pasaulio grožiu užima išskirtinę vietą.
Ir konspektyviai apžvelgus V. Tamulaičio emigracijos metų kūrybą, galima teigti, kad šis rašytojas – vienas ir produktyvesnių ir ryškiausių to laikotarpio mūsų vaikų literatūros kūrėjų. Per tuos metus jis tolokai pažengė dar Lietuvoje nusibrėžtu kūrybos keliu ir sustiprino savo, kaip literatūrinės pasakos kūrėjo-klasiko, pozicijas. Tų metų kūriniai praturtino ir visą lietuvių vaikų literatūrą. Jie skaitytojui labai artimi savo humanizmu, giliamintiškumu, patriotiškumu, giliu vaiko ir gamtos pažinimu, savo liaudišku paprastumu, žodžio spalvomis ir judrumu. Jiems lemta ugdyti naujas jaunųjų skaitytojų kartas. V. Tamulaitis lieka mūsų vaikų literatūros numylėtiniu.
_________________________________
* Redakcijos žiniomis, „Auksinės pasakos“ naująjį variantą „Vasaros pasaka“ bei kitą V. Tamulaičio kūrinį „Svirplio Muzikanto kelionės“ rengiasi išleisti Rašytojų sąjungos leidykla.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 2 (3)
