Lietuvių egzodo vaikų literatūros raidos bruožai
Buffalo, N. Y. JAV
Didžiąją pokarinę lietuvių imigrantų bangą į Šiaurės Ameriką 1945 m. lėmė Lietuvos nepriklausomybės praradimas bei okupacija. Priešingai negu ankstyvesnės imigrantų bangos, naujieji atvykėliai save laikė politiniais pabėgėliais – egzilais ir dėl to priešinosi įprastam asimiliacijos procesui ir sąmoningai siekė išsaugoti savo kultūrą ir literatūrinį-lingvistinį paveldą. Tarp pabėgėlių buvo nemažas skaičius rašytojų ir poetų, iškilusių Nepriklausomoje Lietuvoje ir pasiryžusių tęsti savo kūrybinę veiklą išeivijoj. Laikui bėgant jie sukūrė naują lietuvių literatūros atšaką, kuri dabar vadinama egzodo literatūra ir jau tapo mokslinių tyrinėjimų objektu. Tarp tų rašytojų buvo ir keletas pačių geriausių Nepriklausomos Lietuvos laikų vaikų literatūros kūrėjų. Išeivijos vaikų literatūra rimto kritikų dėmesio nesusilaukė. Trūko aiškiai apibrėžtų vertinimo rėmų, kurie naudojami amerikiečių. Išeivijoj, pavyzdžiui, buvo priimta vaikų literatūrai priskirti visas literatūrines pasakas (A. Vaičiulaičio, J. Kaupo, J. Jankaus, J. Švaisto), pseudoistorinius nuotykių romanus bei kitus kūrinius, kuriuose veikia vaikai. Pagal dabartinius kriterijus tokie kūriniai dažniausiai vaikams netinka ir vaikų literatūrai nepriskirtini. Šių knygų čia ir neminėsime.
Straipsnyje siekiama bendrais bruožais apžvelgti vaikų literatūros raidą išeivijoj ir paminėti ryškiausius autorius bei jų kūrinius. Nebandoma aprėpti visų knygų ir visų autorių, kurie išeivijoj rašė vaikams. (Bibliografinę informaciją suteikia P. Naujokaitis: „Žvilgsnis į vaikų literatūrą“. – Moteris*, 1977, Nr. 2, 3, 4 (116, 117, 118); t. p. P. Naujokaitis, Lietuvių literatūros istorija, IV, Chicago, JAV Kultūros Taryba, 1976, p. 334–339.) Neįtraukiama dar iš Lietuvos atsivežta vaikų ir jaunimo mėgstama ir išeivijoj perspausdinta verstinė literatūra (pavyzdžiui, H. Loftingo „Daktaras Aiskauda“, M. Tveno „Princas ir elgeta“). Į straipsnio apimtį neįeina kompiliacijos, skaitiniai, vadovėliai ir kitos su lietuviškom šeštadieninėm mokyklom susijusios priemonės.
Išeivijos vaikų literatūra yra labai marga. Skirtingai nuo vaikų literatūros sovietinėje Lietuvoje, kur ji buvo valdžios remiama ir kontroliuojama, vaikų literatūra išeivijoje plėtojosi spontaniškai, net pripuolamai, ir knygos dažnai išvysdavo pasaulį tik pačių autorių bei jų leidėjų atkaklumo ir pasišventimo dėka. Kadangi lietuviškų knygų leidimas Amerikoj buvo nuostolingas, autoriams teko patiems savo knygas finansuoti arba surasti prielankių leidėjų bei rėmėjų. Dėl to atsirado daug spragų ir ryškių kokybinių skirtumų. Šalia pasižymėjusių vaikų autorių randame abejotinos literatūrinės vertės geranoriškų tėvelių ar pedagogų parengtas knygeles.
Lietuviškos vaikų knygos buvo leidžiamos mažais tiražais ir daug jų šiandien yra bibliografinės retenybės. Jos niekad nebuvo sistemingai kolekcionuojamos. Šiaurės Amerikoj pilniausios kolekcijos yra Putnamo Vienuolyno bibliotekoje, Lietuvių archyve Čikagoje ir Pranciškonų Parapijos bibliotekoje Toronte. Tik kelios jų pasirodė angliškai, ir tai daugiausia autorių ar vertėjų pastangomis. Šiaurės Amerikoje vaikų literatūra yra bilijoninis verslas, kasmet išleidžiami didžiuliai tiražai patraukliausių knygų, parengtų vaikų literatūros specialistų ir iliustratorių. Kadangi lietuviškos knygos buvo išleistos mažose privačiose leidyklėlėse, jos nepateko į vaikų knygų platinimo tinklą ir amerikietiškų bibliotekų lentynų nepasiekė. Į didžiąją vaikų literatūros rinką lietuviškos knygos neprasimušė – net ir Vytautas Tamulaitis. Šiek tiek daugiau pastebėti buvo skoningai išleisti sovietinės Lietuvos leidiniai (žaismingai išversti L. Pažūsio, kurie naudojosi specialiu per Maskvą kontroliuojamu, tam tikslui įsteigtu knygų mainų tinklu).
I. Literatūra, sukurta Vokietijos stovyklose 1946–1950 m. Klasikai ir toliau kuria vaikams
Išeivijos kritikai kurį laiką buvo pripratę egzodo literatūrą skirstyti į tris skirtingus etapus ar periodus. Šitą modelį galima pritaikyti ir vaikų literatūrai.
Pasauliniam karui pasibaigus pirmos knygos vaikams už Lietuvos ribų buvo išspausdintos 1945–1948 metais Vakarų Vokietijoje veikiančiose vadinamosiose Perkeltųjų Asmenų (Displaced Persons) stovyklose. Paradoksalu, kad toje varganoje ir primityvioje aplinkoje lietuviškas kultūrinis gyvenimas virte virė. Stovyklose susitelkė didelis skaičius energingų ir talentingų žmonių, ypač neproporcingai daug kultūrininkų, žurnalistų ir rašytojų. Steigėsi leidyklos, buvo leidžiami laikraščiai ir žurnalai, spausdinamos ir premijuojamos knygos. Viena iš kokybiškiausių leidyklų buvo J. Lenktaičio „Patria“ Tiubingeno mieste, kuri išleido ir gerų knygų vaikams. Stovyklose cirkuliavo iš Lietuvos atsivežtos perspausdinamos ir naujai parašytos knygos vaikams. Paskaičiuota, kad tuo metu buvo išleista 50 knygų vaikams. Tai sudarė penkis procentus visų lietuviškų knygų, nors vaikų buvo 24 procentai (žr. R. Misiūno str. „Lietuvos ryte“, Nr. 169, 1995 liepos 21 d.). Beveik visi tų laikų leidiniai buvo spausdinami ant labai menkos kokybės popieriaus, nedaug jų gerai išsilaikė.
Literatūriniu požiūriu stovyklos laikotarpio vaikų knygos buvo aukštos kokybės, nes daug autorių jau Lietuvoje buvo pasižymėję kaip šios srities specialistai, tarp jų laureatai Stepas Zobarskas, Vytautas Tamulaitis ir Bernardas Brazdžionis. Nepriklausomoje Lietuvoje vaikų literatūra, kurią reikėjo pradėti iš nieko, suklestėjo ketvirtajame dešimtmetyje, kai įsitraukė talentingi autoriai ir specialistai, gerai susipažinę su naujausiomis tendencijomis Vakaruose ir siekę jas įgyvendinti Lietuvoje. P. Mašioto ir kitų entuziastų dėka Lietuvos vaikai skaitė naujausias ir geriausias vaikų knygas, išverstas į lietuvių kalbą. Raudonojo Kryžiaus premijos skatino autorius rašyti ir pakėlė vaikų literatūros kokybę ir prestižą. Šios knygos irgi pasiekė stovyklas ir ilgesnį laiką buvo skaitomos pabėgėlių vaikų.
Iškiliausi beletristai buvo Stepas Zobarskas ir Vytautas Tamulaitis. Abu savo šedevrus sukūrė Lietuvoje, o Vokietijoje stiprių naujų darbų neparašė. 1947 m. Vokietijoje S. Zobarskas perspausdino „Patria“ leidykloje savo 1938 m. premijuotą labai populiarią stilizuotą pasaką „Brolių ieškotoja“. Šis tikrai patrauklus leidinys Šiaurės Amerikoje nebepasirodė. 1948 m. S. Zobarskas toje pačioje leidykloje naujai išleido Lietuvoje premijuotą savo apysakų rinkinį iš lietuviško kaimo gyvenimo „Ganyklų vaikai“ (autoriaus pastangomis ši knyga pasirodė ir vokiškai), taip pat „Per šaltį ir vėją“, naujai sukūrė simpatingą paveiksluotą pasaką mažiesiems „Riestaūsio sūnus“ (1947) ir „Gandras ir Gandrytė“ (1947). Iš viso S. Zobarskas išleido 5 knygas. S. Zobarsko kalba yra gyva, vaizdinga, plaukia lengvai, patraukia gyvu veiksmu, optimistine nuotaika, nesudėtingais sveikais veikėjais.
S. Zobarskas emigravo į JAV ir Niujorke įsteigė knygų leidyklą „Manyland Books“, kurioje jis išleido daug gerų lietuviškų knygų anglų kalba ir tokiu būdu užėmė svarbią vietą populiarindamas lietuvių literatūrą. S. Zobarskas savo leidykloje savo knygų vaikams nebespausdino. Naudingą veiklą nutraukė ankstyva jo mirtis 1984 m. „Brolių ieškotoją“ į anglų kalbą išvertė poetė ir vertėja Danguolė Sadūnaitė-Sealey, vėlesnė ilgametė vaikų žurnalo „Eglutė“ redaktorė. D. Sadūnaitės pastangomis knyga buvo išleista Anglijoje pavadinimu „In Quest of Nine Brothers“ (Ilfracombe, Stockwell, 1960).
S. Zobarsko vaikai dažniausiai nekomplikuoti, linksmi, savim pasitikintys, nerūpestingi. V. Tamulaitis, stovyklose parašęs naują apsakymų rinkinį „Sugrįžimas“ (1948), su psichologiniu įžvalgumu įsijaučia į jautresnių, pažeidžiamų vaikų psichiką, paguodžia nuskriaustuosius, moko tolerancijos. Jo gyvūnai pasižymi tokiomis pačiomis subtiliomis savybėmis kaip žmonės. Žiūrint retrospektyviai, V. Tamulaičio unikalus įnašas yra jo personalizuotas vabzdžių mikropasaulis, perteikiamas stebėtinai vaizdingu stiliumi, kuriam būtų lengva pritaikyti animaciją. V. Tamulaitis emigravo į Kanadą ir vaikų literatūros neapleido. 1960 m. jis sugrįžo į savo vabzdžių pasaulį ir parašė naują dviejų dalių knygą „Svirplio Muzikanto kelionės“ (Putnam, Immaculata, 1960). 1965 m. „Skruzdėlytę“ išvertė A. Baranauskas ir Clark Mills ir išleido S. Zobarsko leidykloje gana griozdišku pavadinimu „Nimblefoot the Ant, her Adventures“. Etniniam judėjimui įsisiūbavus, V. Tamulaitis Kanadoje išspausdino kelias apysakas angliškai ir laimėjo stamboką valstybinę premiją. Jo paskutinė knyga yra „Vasaros pasaka“. Jos anglišką vertimą man pačiai teko trumpinti, redaguoti ir stilizuoti. Jis dar laukia leidėjo. V. Tamulaičio stilius yra niuansuotas, mažybinis, žaismingas, su lyriniu atspalviu ir švelniu humoru. Vertimais sunku perduoti jo savitumą.
Šalia S. Zobarsko ir V. Tamulaičio stovyklose reiškėsi visas būrys kitų mažiau ar daugiau žinomų beletristų. Į vaikų literatūrą aktyviai įsitraukė Liudas Dovydėnas ir 1947 m. (Gunzenhausen, Sudavija) išleido iliustruotą knygą mažiems vaikams „Gyveno kartą karalius“, už kurią jis gavo laikraščio „Mintis“ premiją. Tais pačiais metais ten pat išėjo jo beletristinis dienoraštis „Pabėgėlis Rapsiukas“ – alegorinė pasaka apie pabėgusį šuniuką, kuris įsiveržus dideliam šuniui netenka savo namų ir klajodamas miške turi išmokti prisitaikyti ir išlikti gyvas.
Šiaip pasakų srityje dominavo veteranas Antanas Giedrius-Giedraitis. A. Giedrius išleido du tomus lietuvių liaudies pasakų, kurias jis bandė pritaikyti vaikams: „Tėvelių pasakos“ (Stade, 1947) ir „Tėvų pasakos“ (Memmingen, 1951, PLB Vokietijos knygų leidyklos leidinys Nr. 2). A. Giedrius vaikų literatūrai buvo atsidavęs nuo jaunystės. Emigracijoj jis darbavosi pasakų srityje iki pat mirties. Šalia pasakų labai svarbus jo įnašas buvo vaikų periodika. Jau 1946 m. Detmolde jis atgaivino savo vaikų žurnalą „Saulutė“ ir jį redagavo iki 1948 m. Emigracijoj „Saulutė“ nustojo eiti, bet buvo pakeistas nauju vaikų žurnalu „Eglutė“, kuris egzistuoja dar ir šiandien.
Daugiausia stovyklose buvo spausdinama eilėraščių vaikams. Poezijoje ryškiausiai skambėjo Bernardo Brazdžionio balsas (Vytė Nemunėlis). Jis parašė daugybę eilėraščių vaikams nuo paprasčiausių ABC eilėraštukų iki puikios lyrinės poezijos su trapiais lietuviško peizažo įvaizdžiais. Daug jų tapo klasika ir buvo deklamuojami ir kartojami antologijose, vadovėliuose ir įvairiuose vaikų skaitiniuose. Vyraujanti tema yra tėvynės praradimas. Jo įtaka vaikų poezijai milžiniška ir jis sukūrė modelį, kuris su variacijom kartojasi per visą egzodo poeziją.
Vytės Nemunėlio šedevras buvo ir liko „Meškiukas Rudnosiukas“ (1939, 1951, 1966, 1989). Šio leidinio formatą ir iliustracijas pažinojo beveik kiekvienas emigranto vaikas, ir jį skaitė ir mylėjo iš kartos į kartą. Jo naujos knygelės vaikams buvo „Mokykla miške“ (1943), „Pavasario upeliai“ (1944), „Tėvų nameliai“ (1945, 1947), „Mažoji Abėcėlė“ (1946), „Pietų vėjelis“. Emigracijoj pasirodė „Lietuvai tėvynei“ (Chicago, 1952), „Po Tėvynės dangum“ (Chicago, 1952), „Mažųjų dienos: Rinktinė“ (Los Angeles, 1984).Vytės Nemunėlio populiarumui beveik prilygo ir kritikos buvo palankiai sutiktas satyrikas Leonardas Žitkevičius (Žitkus). Jo poezija vaikams buvo „Tarp tūkstančio žvaigždelių“ (Kaunas, 1944), „Nemunėlio šnekos“ (Wiesbaden, 1945), o emigracijoj LB premijuota „Saulutė debesėliuos“ (Chicago, 1953) ir „Aš nelauksiu, kol užaugsiu“ (New York, 1985).
Eilėraščių knygeles taip pat išleido Pranas Imsrys-Bastys („Vilkas meškeriotojas“, 1946), Stasys Laucius ir kiti. Petronėlė Orintaitė-Janutienė (Balė Voverytė-Voveraitė) parengė 4 knygeles: eilėraštukų, paveikslėlių knygeles ir scenos veikalėlį „Žirgonė ir Gailė“ (Detmold, 1948). Scenos veikalėlius ir poemėles ji rašė ir emigracijoj („Skaidrytė“, 1964).
II. Užjūrio emigracija
Stovyklų laikotarpis truko nuo 1946 m. iki 1950 m. Savo viršūnę jis pasiekė 1948 metais ir pasibaigė, prasidėjus emigracijai į užjūrį ir stovyklų likvidavimui. Nors talentai tada ir koncentravosi, neturime nė vieno stipresnio to laikotarpio kūrinio vaikams, kuriame atsispindėtų okupacijos, karo ir bėgimo rūpesčiai. S. Zobarsko ir V. Tamulaičio apysakose dominuoja lietuviško kaimo tematika ir socialinė problematika, kuri stovyklų laikais jau buvo nebeaktuali. Be abejo, praeitis buvo pernelyg artima, nesusigulėjusi, žaizdos atviros. Be to, pabėgėliai gyveno laukimu. Jie buvo įsitikinę, kad jų padėtis laikina ir kad didžiosioms valstybėms susitarus Sovietų Sąjunga iš Lietuvos pasitrauks, ir jie sugrįš į savo kraštą. Staigi, beveik priverstinė emigracija daug kam buvo traumuojanti, galutinė praeities netektis. Šiaurės Amerikoje stovyklinės leidyklos nebeatsigavo, knygų spausdinimas tapo nuostolingas. Pirmenybė buvo teikiama pedagoginiams leidiniams ir vadovėliams, būtiniems šeštadieninėms mokykloms, kurios pradėjo kurtis didesnėse kolonijose. Minėtieji autoriai, pripratę prie didelės paklausos ir gerų honorarų, turėjo persiorientuoti ir siekti naujų pragyvenimo šaltinių. Retas gavo tarnybą pagal profesiją, daug kas stvėrėsi net fizinio darbo. Rašyti knygas vaikams tapo prabanga. Sunki įsikūrimo pradžia, dvasinis ir materialinis persiorientavimas ir prisitaikymas prie naujų tokių skirtingų gyvenimo sąlygų visai svetimoj kitų vertybių aplinkoj vaikų literatūros kūrybą paveikė labai neigiamai ir ji gyvavo tik iš inercijos. Ši antroji stadija, nusidriekusi iki septinto dešimtmečio vidurio, kai pradėjo reikštis visai naujos pajėgos, iš esmės buvo tik tąsa ir kartojimas to, kas buvo daroma prieškarinėje Lietuvoje be ryšio su nauja aplinka ir naujais atradimais vaikų psichologijos ir vaikų literatūros srityje. Žvelgiant į to laikotarpio derlių ryškus hermetiškas užsidarymas savame kiaute ir nostalgija praeičiai arba fantazijų pasauliui. Išimtį sudaro du nauji autoriai: Sonė Tomarienė ir Romualdas Spalis.
Kūryba mažiesiems, pasakos
Sonė Tomarienė-Pipiraitė davė naują toną liaudies pasakų žanrui. Ji debiutavo Čikagoje 1957 m. su iliustruota pasakų knyga „Saulės vestuvės“. Po to išėjo „Senolės pasakos“ (1966) ir „Ugnies žirgas“ (1970). Pirmas dvi knygas finansavo H. Tomaras privačioje Tomaro leidykloje, paskutiniąją Romoje išleido saleziečiai savo „Jaunimo bibliotekos“ serijoje (Roma, Instituto Salesiano Lituano, 1970). S. Tomarienės pasakos skyrėsi nuo ankstyvesnių tuo, kad ji jas atrinko pritaikydama vaikų mentalitetui ir naudodama vaikams tinkamesnę kalbą. Pagal amerikietiškų knygų pavyzdį S. Tomarienės knygos pasižymėjo patrauklia išvaizda, kietais viršeliais ir gražiomis iliustracijomis. S. Tomarienės pasakos buvo perspausdintos sovietinėj Lietuvoj. Tas įvykis lietuvių išeivių bendruomenėj sukėlė tam tikrą kontraversiją, nors S. Tomarienė, atvykusi į JAV jau 1939 m., nepriklausė tikriesiems pokario politiniams emigrantams.
Įsikūrimo laikotarpio kūryba mažiesiems nenutolo nuo pažįstamų modelių. Naujos B. Brazdžionio, L. Žitkevičiaus, P. Orintaitės, P. Imsrio ir S. Džiugo eilėraščių ir poemėlių knygelės laikėsi tradicinių formų ir temų. S. Zobarsko, L. Dovydėno ir P. Orintaitės beletristikos temoms irgi būdingas įprastas, gal net dar nostalgiškesnis polinkis į lietuvišką kaimą. Lietuviškas gamtovaizdis tampa laimingos vaikystės prisiminimų sinonimu. P. Orintaitės „Viltrakių vaikai“ (Bielefeld, 1952) tais metais laimėjo Lietuvių Bendruomenės Jaunimo premiją, nors knygos stiprybė yra stilius ir detalės, o ne siužetas ir veiksmas, kas būtina knygoms vaikams. Šeštadieninėse mokyklose dar daug metų beveik pamaldžiai buvo bandoma išlaikyti lietuviško kaimo tematiką, nors ji nebeturėjo jokio ryšio su tikrąja vaikų aplinka. Labai populiari buvo lietuviškoji folkloristinė-fantastinė tematika. Tame žanre debiutavo Vanda Vaitkevičienė-Frankienė („Karalaitės Gintarės ilgesys“, „Užburtos kanklės“, „Pasakų pasaulis“) ir Janina Narutavičienė-Pakštienė (Janina Narūnė). J. Narūnė išleido reprezentacinį leidinį „Gintarėlė“ su puošniomis Vandos Stančikaitės iliustracijomis. Autorės pastangomis ši knyga su tomis pačiomis iliustracijomis pasirodė ispanų kalba, pavadinta „Ambarita“ (Medellin, Colombia, Bedout, 1957); anglų kalba –„Arabella“ (N. Y., Council of Lithuanian Women, 1961); vokiečių kalba – „Bernsteinchen“ (Petro Alfonso Bernatonio lėšomis). Tai pačiai kategorijai galima priskirti Stasės Vanagaitės-Petersonienės vėlesniąją knygą „Laumė Daumė“. Vyresnieji kritikai vadovavosi prielaida, kad vaikai pasakas skaito, dėl to visos pasakos būdavo priskiriamos vaikų literatūrai beveik automatiškai. Taip atsitiko su Jurgio Jankaus ir Juozo Švaisto fantastiniais pseudoistoriniais romanais ir pasakomis „Po raganos kirviu“ (1953), „Senas kareivis Matatutis“ (1955), „Aukso kirvis“ (1952), „Petras Širvokas“ (1952). Šios knygos nebuvo vaikams rašytos ir jos ne vaikų literatūra. Vaikų pasaulis daug kuo sutampa su savita, pagal Nijolę Jankutę, „fantastiškos logikos ir logiškos fantazijos“ sąranga. Ne visos pasakos yra tinkama lektūra vaikams, ne visokios juos patenkina. Vaikai yra reiklūs skaitytojai. Kas jiems netinka, tą jie atmeta.
Paaugliams
Paaugliams didžiausias įvykis šiuo laikotarpiu buvo Romualdo Spalio debiutinis kriminalinių nuotykių pobūdžio romanas „Gatvės berniuko nuotykiai“ (Memmingen, Tremtis, 1952). Šią knygą jaunimas priėmė su entuziazmu ir laikui bėgant ji tapo tikru „bestseleriu“, keliskart perspausdintu, paskutinįsyk Vilniuje (1993). Knygoje daug veiksmo ir įtampos, intriga plėtojasi Kaune žemųjų sluoksnių rajonuose, susipina teigiamų ir neigiamų personažų likimai. Su metais iš šios knygos išsirutuliojo ilgas serialas, kurį sekė būrys prisiekusių skaitytojų. Autorius savo personažų likimus pradeda prieškarinėj Lietuvoj, veda per karo ir abiejų okupacijų laikus ir užbaigia emigracijoj. R. Spalio knygos lietuvių jaunimui, augančiam Amerikoj, suteikė šiokį tokį supratimą apie jų tėvų praeitį. Gerokai vėliau panašaus tikslo siekė Aloyzas Baronas savo beveik dokumentinio žanro knyga „Vėjas lekia dykuma“ (Chicago, Laisvosios Lietuvos Knygų Leidykla, 2-as leid., 1971). Tuo metu pajėgių jaunų skaitytojų skaičius, deja, jau buvo labai sumažėjęs.
„Eglutė“
Skaitiniai vaikams buvo spausdinami vaikų žurnale „Eglutė“, įsteigtame 1950 m. Lietuvių Bendruomenės veikėjo monsinjoro P. Juro pastangomis. „Eglutė“ vaikų literatūros baruose išarė gilią vagą. Pirmu jos redaktorium buvo pakviestas B. Brazdžionis, po jo – P. Naujokaitis, S. Zobarskas ir dr. A. Šerkšnas. Nuo pat pradžių joje susitelkė visos geriausios tuometinės jėgos, bendradarbiavo net lituanistai ir pedagogai, tokie kaip V. Čižiūnas ir A. Bendorius. Laikui bėgant „Eglutė“ virto žurnalu mažiesiems. Žurnalo finansinė būklė šiek tiek stabilizavosi 1952 m., kai jo administravimą perėmė Putnamo seselės, o 1959 m. – ir redagavimą. Ilgamete redaktore tapo poetė ir knygų vaikams autorė seselė Ona Mikailaitė. Sumodernindamos spausdinimo techniką ir turinį seselės žurnalą priartino prie tokių puikių amerikietiškų žurnalų kaip „Highlights“. 1970 m. „Eglutė“ turėjo 1486 prenumeratorius, o žurnalui reikėjo turėti bent 2500 (J. Kojelis, „Aidai“, Nr. 6, 1970, p. 285). Nepaisant visų krizių, „Eglutė“ išsilaikė iki šiai dienai pasišventusių redaktorių, bendradarbių ir tėvų dėka ir jau 45-erius metus punktualiai aplanko išeivių vaikų ir vaikaičių namus. „Eglutę“ galima drąsiai vadinti išeivijos ištvermės simboliu. Šalia „Eglutės“ keletą metų ėjo Vlado Vijeikio „Tėviškėlė“ (1951–1956), „Dirvos“ priedas. (Didieji lietuvių laikraščiai, tokie kaip „Draugas“, „Darbininkas“, „Tėviškės žiburiai“ ir „Dirva“ daug metų leido vaikų priedus.) Skautų Sąjunga nuo 1946 m. skautaujančiam jaunimui leido „Skautų aidą“. Jis irgi dar gyvuoja.
Kaip minėta, vaikų knygos nebuvo leidžiamos sistemingai, ir dabar sunku visas knygeles surankioti. Šalia vienkartinių leidyklų buvo ir šiek tiek pastovesnių, pvz., Vlado Vijeikio „Tėviškėlė“ ir žurnalo „Lietuvių dienos“ leidykla Kalifornijoje, kur buvo išleistos Bernardo Brazdžionio knygelės. Romoje įsisteigė Saleziečių „Jaunimo biblioteka“ su „Mažųjų serija“, kuri pasižymėjo patrauklia išvaizda ir maloniomis iliustracijomis. Šeštosios dekados pabaigoje vaikų knygų leidimą pagyvino Nekaltųjų seselių vadovaujama „Immaculata Press“ Putnamo vienuolyne, kur buvo redaguojama ir administruojama „Eglutė“. Keletą populiarių ir naudingų knygų išleido Skautų Sąjungos skyriai. Niujorke J. Sodaitis įsteigė trumpalaikę leidyklą „Gabija“ ir paaugliams bei jaunimui perspausdino lietuviškus klasikus mažu pigiu formatu, pvz., V. Pietario populiarų romaną „Algimantas“, V. Krėvę, Lazdynų Pelėdą ir t. t.
„Etninės literatūros“ konceptas. Naujos socialinės aplinkybės. Nauja tematika, nauji rašytojų vardai
Septintajam dešimtmečiui įpusėjus veteranai vienas po kito nutilo, ir prasidėjo vaikų literatūros išeivijoje stagnacija. Tuo pačiu metu amerikiečių literatūroje susiformavo vadinamasis „etninės literatūros“ konceptas, kuris turėjo stiprų poveikį vaikų literatūrai ir galiausiai išjudino ir išsisėmusią lietuvių vaikų literatūrą.
Praūžus civilinių teisių, studentų ir moterų revoliucijoms, įvairios mažumos ir etninės grupės pradėjo viešai didžiuotis savo kitoniškumu. Tapo madinga ieškoti „šaknų“, neanglicizuoti vardų ir pavardžių, iškelti įvairių grupių tautinį charakterį, religiją, tradicijas ir jų savitą įnašą į bendrą Amerikos kultūrą. Amerikietiškoji visuomenė, kuri tradiciškai buvo žinoma kaip „sutirpinimo katilas“ (melting pot) tapo „salotų lėkšte“ (salad bowl). Pasidarė akivaizdu, kad vaikai nebuvo visi vienodi. Trūko knygų apie vaikus, kurie savo tautybe ir patyrimu skyrėsi nuo normos, pavyzdžiui, knygų apie užmirštas indėnų tradicijas, apie juodaodžius vaikus, kurie buvo vežami į mokyklas baltųjų rajonuose, apie žydų šeimas, kurios šventė kitokias religines šventes, apie meksikiečius, kurių tėvai skynė apelsinus ir kalbėjo ispaniškai, apie šeimas be tėvo, apie dirbančias motinas, skyrybas, vaikus invalidus ir pan. Naujoji lietuviukų karta nesiskundė diskriminacija, bet jie irgi skyrėsi nuo normos, nes augo dvikalbėse šeimose, gyveno tarp dviejų pasaulių. Jie turėjo poreikių, kurių prieškarinė literatūra negalėjo patenkinti. Jų poreikius suprato ir patenkino dvi naujos jaunos autorės: Nijolė Jankutė (Užubalienė) ir Danutė Brazytė-Bindokienė.
Etninės literatūros fenomenas sutapo su dideliais pokyčiais lietuvių bendruomenėj. Socialiniu požiūriu pokarinė lietuvių imigrantų banga buvo laikoma stebėtinai greitai ir gerai įsikūrusi. Pokariniai pabėgėliai, atvykę tuščiomis rankomis, nemokėdami kalbos, per palyginti trumpą laiką įsigijo mokslo laipsnius, profesijas, turėjo geras tarnybas. Lietuvės moterys profesijose reiškėsi net aktyviau už amerikietes. Materialinė gerovė sukūrė naują psichologinį klimatą, suteikė socialinį prestižą ir užtikrino saugumo ir savim pasitikėjimo, net pasididžiavimo jausmą. Lietuvišką švietimą perėmė jauni žmonės, kurie buvo gerai susipažinę su amerikiečių vaikų literatūra, vaikų psichologija ir Amerikos lietuviukų specifika. Jie nebijojo keisti nusistovėjusias struktūras ir jas priderinti prie tuometinių vaikų pasaulio ritmo. D. Bindokienė ir N. Jankutė abi buvo gimusios Lietuvoje, bet subrendo ir mokslus išėjo JAV. Abi darbavosi šeštadieninėse mokyklose ir įvairiose vaikų ir jaunimo organizacijose, augino savo šeimas. Abi pradėjo rašyti vaikų knygas, nes norėjo užpildyti „atsiradusią spragą tarp literatūros ir tikrovės“ ir parūpinti vaikams gyvybingų knygų iš jiems pažįstamos aplinkos. Nuo paveikslėlių knygų mažiesiems iki knygų rimtesnėmis temomis paaugliams ir jaunimui šios dvi autorės maždaug per dešimtmetį įvedė naują tematiką ir sukūrė sėkmingus naujus modelius. Jos pabandė savo jėgas net mokslinės fantastikos žanre. Retrospektyviai žiūrint, jos vienos dvi davė naują impulsą, leidusį vaikų literatūrai gyvuoti dar 15 metų.
Populiariausios D. Bindokienės knygos jauniesiems buvo „Keturkojis ugniagesys“ (Los Angeles, Lietuvių Dienos, 1964), su Zitos Sodeikienės iliustracijomis, ir fantastinė apysaka „Angelų sniegas“ (1981). Populiariausia N. Jankutės knyga, perspausdinta Lietuvoje, – „Šamo ežero sekliai (Chicago, Lietuviškos knygos klubas, 1972). Beveik visos N. Jankutės knygos buvo skirtos jaunesniems skaitytojams. D. Bindokienė įnešė tam tikrą ir reikšmingą įnašą į paauglių literatūrą. Sekdama tuometiniais Amerikos paauglių literatūros pavyzdžiais, ji nebijojo paliesti tokių jautrių temų kaip gatvės smurtas, narkomanija ir rasinė diskriminacija. Lietuviškoj vaikų literatūroj pedagoginis impulsas visados buvo labai stiprus, o lietuvių bendruomenė bendrame amerikiečių visuomenės spektre buvo labai konservatyvi. Nors D. Bindokienės knygose irgi jaučiama tam tikra moralizavimo dozė, daug kam jos tematika atrodė per daug drąsi ir kai kuriuose sluoksniuose net sukėlė kontraversiją. Dar didesnių ginčų susilaukė Kazys Almenas su savo premijuotu romanu „Sauja skatikų“ (Chicago, 1977). Šis romanas, nors ir nebuvo specialiai skirtas jaunimui, tarp studentų ir moksleivių buvo labai populiarus.
Tikrasis miesto tematikos lyderis buvo Aloyzas Baronas, jau 1959 m. išleidęs apysakų rinkinį „Mėlyni karveliai“ (Chicago, Terra), bet tuo metu nesulaukęs didelio dėmesio. Ši tematika pasitaiko ir aštuntajame dešimtmetyje, pvz., V. Vaitkevičienės JAV LB Švietimo tarybos premijuotoje knygoje paaugliams iš Čikagos miesto aplinkos „Du draugai“ (Chicago, 1976) ir Julijos Švabaitės-Gylienės apysakoje jaunesniojo amžiaus vaikams apie kasdienį jaunos lietuviškos šeimos gyvenimą Australijoje „Gabriuko užrašai“ (1973)**. Abi knygos buvo išleistos JAV LB Švietimo tarybos.
Vaikų literatūros kūrybą tais laikais labai pagyvino ir suteikė jai naują prestižą JAV Kultūros Fondas, Švietimo taryba, o nuo 1973 metų Kultūros taryba. Buvo pradėta skelbti rankraščių konkursus, skirti finansines premijas ir subsidijuoti premijuotų knygų leidybą ir platinimą.
Nauji balsai pasigirdo ir vaikų poezijoje. JAV LB Kultūros fondo ir Švietimo tarybos premijas laimėjo Jonas Minelga, praturtinęs vaikų poeziją dviem poezijos rinkiniais „Labas rytas, vovere“ (1964) ir „Kiškio pyragai“ (1973). Abi knygos buvo gražūs LB Kultūros fondo ir Švietimo tarybos leidiniai kietais viršeliais, su iliustracijom. Su tom knygom J. Minelga, nors pavėluotai, atsistojo šalia Vytės Nemunėlio ir L. Žitkevičiaus. Į vaikų literatūros lauką įžengė ir poetė, dramaturge, romaniste, aktorė ir režisierė Birutė Pūkelevičiūtė. Įkūrusi savo bendrovę „Darna“, ji išleido visą seriją žaismingai eiliuotų K. Veselkos knygelių vaikams, patraukliu mažu formatu ir nebrangiais minkštais viršeliais. Ko gero populiariausia iš jų buvo „Skraidantis paršiukas“ (1974) ir lėlių vaidinimas „Rimas pas Kęstutį“ (1975). Didelis B. Pūkelevičiūtės įnašas – Žirginėliai I“ (Montreal, 1961) ir „Žirginėliai II“ (Chicago, 1969). Ji taip pat sukūrė trumpą filmą anglų kalba „A Christmas Dream“ apie Kalėdų papročius ir muzikinės fantazijos žanro pjesę „Aukso Žąsis“ (Chicago, 1965), už kurią pelnė PLB Jaunimo dramos premiją. Trumpus vaidinimus vaikams, ypač tinkančius šeštadieninėms mokykloms (kai kurie neeiliuoti) išleido A. Rūkas, P. Orintaitė, V. Vaitkevičienė ir A. Kairys. Gražia stilistika pasižymi Avos Saudargienės vaidinimas „Buvo broliai devyni“, išleistas Australijos LB Kultūros tarybos (Sydney, 1968).
Išpopuliarėjo ir istorinė tematika. Novatoriškumu ir geru stiliumi išsiskiria perspektyvios naujos autorės Gintarės Banaitytės-Ivaškienės premijuota pirma (ir paskutinė) istorinė apysaka „Baltasis stumbras“ (1966). Knyga skirta jaunesniojo amžiaus skaitytojams, ir istoriniai įvykiai rodomi pro dešimtmečio berniuko prizmę. Ją, patrauklaus formato, kietais viršeliais ir geru šriftu išleido JAV LB Kultūros fondas. Šiaip šitame žanre reiškėsi veteranai Vladas Vijeikis su „Saigūnu“ (Chicago, Tėviškėlė, 1976), iliustruotu autoriaus, Kazys S. Karpis su „Alpiu“ (Cleveland, Viltis, 1971) ir Andrius Norimas-Mironas „Be namų“ (Chicago, JAV LB Kultūros fondas, 1970). Jie irgi grįžta į Lietuvos karžygių laikus, kai lietuvių narsiai kovota su kryžiuočiais, akcentuojami nuotykiai, dinamiškumas, optimizmas. Tai galėjo padėti vaikams surasti pozityvią etninę identifikaciją. Šiaip lietuviškasis folkloras dažniausiai pasižymi giliu tragizmu.
Apžvelgus šį etapą, matyti didelis šuolis į priekį tiek siužetų įvairumu, tiek kokybės atžvilgiu. Naujos knygos mažiesiems patraukia išvaizda, aiškiu šriftu, kietais viršeliais ir skoningomis iliustracijomis. Buvo siekiama neatsilikti nuo amerikietiškų knygų. Paminėti ypač verta menišką Pauliaus Augio iliustruotą liaudies pasaką patiems mažiesiems „Pupos pasaka“. Šis privačiai P. Augio šeimos finansuotas leidinys (Roma, 1970) buvo greitai išparduotas ir šiandien yra bibliografinė retenybė. 1974 m. Švietimo taryba nusprendė pasinaudoti populiariausiomis amerikietiškomis knygomis ir lietuvių kalbai pritaikyti visų vaikų godžiai griebiamą Richard Scarry knygą „Best Book Ever“. Šis didelio formato leidinys, lietuviškai pavadintas „Mano žodynas“, originaliai spalvingu, gyvastingu viršeliu, tuoj tapo bestseleriu ir buvo vėliau perspausdintas. Kitos to laikotarpio gražiai išleistos knygos mažiems vaikams buvo A. Barono „Diena prie ežero“ (Chicago, Terra, 1969), iliustruotos Nijolės Padebytės-Palubinskienės, Sesers Onos Mikailaitės „Pupučio pasauliukas“ (Putnam, Immaculata, 1974) su autorės iliustracijomis, Liudos Germanienės „Bitės“, Stasio Džiugo, Stasės Petersonienės, Danutės Lipčiūtės-Augienės, V. Vaitkevičienės, J. Narūnės, A. Abromaitienės, Č. Grincevičiaus ir kitų kūriniai. Paradoksalu tai, kad gerokai padidėjus vaikų knygų skaičiui, pasirinkimui ir kokybei, tuo pačiu metu drastiškai sumažėjo jų paklausa. Jau aštuntajame dešimtmetyje lietuvišką bendruomenę palietė gilūs nauji pokyčiai, kurie skaudžiai paveikė šeštadienines mokyklas. Sumažėjo gimimų skaičius. Jaunų šeimų migracija į priemiesčius toli nuo senųjų emigrantų centrų pagreitino jų integraciją ir galiausiai asimiliaciją į amerikietiškąją visuomenę. Šeštadieninių mokyklų mokinių skaičius, kuris ilgą laiką buvo stabilus, pradėjo tirpte tirpti. Be to, ryškiai silpnėjo vaikų kalbinis pajėgumas. V. Tamulaičio „Svirplio Muzikanto kelionės“ ir net B. Pūkelevičiūtės poemėlės daug kam buvo nebeįkandamos. Kelias į Lietuvą dar buvo uždarytas. Autorių nauja užduotis buvo išlaikyti tam tikrą stilistinį lygį vartojant daug siauresnį žodyną. Toks kompromisų procesas naujų autorių neviliojo. Mildos Kvietytės pasakėlės „Kalnuose“ ir „Peteliškių sala“ (1979, dail. Ada Korsakaitė-Sutkuvienė) ir Ritonės Jotvingytės „Tuliukas“ (1979, iliustr. D. Kizlauskienės) pasižymi labai paprastu sakiniu ir nesudėtingu žodynu.
Devintajame dešimtmetyje iškilo dvi naujos autorės, jau gimusios išeivijoj: Mirga Girniuvienė (Pakalniškytė) ir Audra Kubiliutė. Abi parengė po dvi nuotykių knygas vaikams ir paaugliams, pritaikytas amerikiečių vaikų skoniui. M. Girniuvienės detektyvinio žanro apysakas vaikams „Senojo bokšto paslaptis“ (Chicago, 1978) ir „Dingusio gintaro paslaptis“ (Chicago, 1983) išleido Švietimo taryba. Pagal profesiją filosofė-kompiuterininkė, M. Girniuvienė šiuo metu projektuoja lietuvišką „multiplikacinę“ komiksų knygą. Audra Kubiliutė parašė dvi knygas paaugliams: „Neįprasti įvykiai aštuonioliktoj gatvėj“ (Chicago, 1986) ir „Mįslingos kaladėlės“ (Chicago, 1983). Jos trečia panašaus žanro knyga liko neišspausdinta.
Netolimos praeities istoriniai įvykiai ir Lietuvos nepriklausomybė egzodo literatūros procesą visai sustabdė. Prasidėjo laisvas bendravimas su Lietuva, ir skaitančioms šeimoms tapo lengvai prieinama literatūra iš Lietuvos.
Gražina Slavėnienė gimė Vokietijoje, studijavo istoriją, kalbas ir literatūrą JAV universitetuose, 1976 m. apgynė disertaciją Niujorko valstybiniame universitete Buffalo (SUNYAB). Su vyru istoriku Julium Slavėnu gyvena Buffalo mieste, dėsto kalbas ir literatūrą. Sis straipsnis išaugo iš jos ankstyvesnės studijos amerikiečių vaikų literatūrai skirtame žurnale „Phaedrus“ apie etninę literatūrą. Yra išvertusi ir paskelbusi lietuvių poečių poezijos.
__________________________________
* Turima galvoje Kanadoje leistas Lietuvių moterų žurnalas „Moteris“.
** J. Švabaitės-Gylienės „Gabriuko užrašai“ išleisti Lietuvoje – 1993, „Lietaus“ leidykla.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 2 (3)
