Ar tai meilė iš pirmo žvilgsnio?
Užsukus į knygyną, akį patraukia melsvos spalvos, matematikos formulėmis išmarginta knyga. Dar labiau suintriguoja pavadinimas – Matematika plius meilės kančios*. Kas bendra tarp šių, regis, visiškai skirtingų dalykų?..
Tai vokiečių rašytojų H. G. ir I. Zimmermannų lengvai parašyta, bemaž pramoginio pobūdžio knyga, skirta paaugliams. Joje pasakojama apie beveik keturiolikos metų mergaitę, vardu Henrietė, kuri vieną niekuo neišsiskiriančią dieną važiuoja tramvajumi ir pastebi „vaikiną tamsiais garbanotais plaukais“. Netikėtai susitikus jų žvilgsniams, Henrietė pajunta: „staiga ėmė daužytis širdis, ir mane visą užplūdo nuostabiai malonus jausmas. Tai vadinama meile iš pirmo žvilgsnio“ (p.10). Nuo šio netikėto susitikimo ir prasideda intensyvus, nuotaikingas ir kupinas nuotykių siužetas. Mergaitė nieko nežino apie žavingą nepažįstamąjį, tačiau dega noru su juo susipažinti. Bet kaip tai padaryti, jei nežinai nei jo vardo, nei pavardės, nei kur jis gyvena? Čia į pagalbą atskuba geriausia draugė, kuriai pavyksta sužinoti, kad vaikino vardas Tomas ir kad jis yra ponios daktarės Kaberg, matematikos mokytojos, sūnus. Tuomet Henrietė sukuria labai paprastą ir genialų planą: „Jei jauniausioji duktė iš mokyklos parsineštų prastą mėgstamo dalyko pažymį, tėvai pamanytų, jog jų šeimos tradicijoms iškilo baisus pavojus. Išsigelbėjimas būtų vienas: tučtuojau pasamdyti man mokytoją, žinoma, geriausia ponią daktarę Kaberg, nes ji moko mieląją Henrietę ir puikiai žino visas silpnąsias jos puses. O jeigu aš imčiau papildomai mokytis pas Kaberg, tai garantuotai susitikčiau su Tomu. Tada jis mane įsimylėtų“ (p. 18). Nesunku suvokti, kad pagrindinė veiksmo linija – meilės motyvas. Keturiolikmetę mergaitę užvaldo troškimas „sugauti“ savo meilę. Ji pasiryžusi viskam – atsisakyti jai tokių svarbių futbolo treniruočių, rizikuoti dievinamo dalyko – matematikos – pažymiu, iškęsti tėvų nepasitenkinimą. Rašytojai mums pasakoja apie išradingą, emancipuotą, gal šiek tiek berniukišką mergaitę, siekiančią savo tikslo.
Henrietė viską sutvarko taip, kad papildomai matematikos ją mokytų ponios Kaberg sūnus, kuris ir turėtų būti tas nepažįstamasis. Tik įsivaizduokite, koks nustebimas, o vėliau nusivylimas aplanko, kai paaiškėja, jog matematikės sunūs yra visai ne Tomas ir visai ne žavusis garbanius. Jo vardas Dytmaras, ir jis visai neprimena pasakų princo. Knygos autoriai tarsi žaidžia su skaitytoju – kuria vis naujas netikėtas ir šmaikščias situacijas. Tomas yra lyg užburtas lobis, kurį Henrietė turi surasti. Jis tai pasirodo, tai vėl išnyksta, o mergaitė turi įveikti visus netikėtus posūkius ir sunkumus. Žinoma, galima nuspėti, kad anksčiau ar vėliau jie vis dėlto susitiks, tačiau kelias iki to susitikimo ilgas ir painus.
Henrietei pasiseka ir vėl atsitiktinai sutikti Tomą. Tuomet paaiškėja, jog jis irgi lankosi pas Dytmarą. Autoriai po truputį įsuka skaitytojus į karštligišką ieškojimų ir nusivylimų sūkurį – vis lauki, kad štai jau tikrai viskas turėtų pasibaigti sėkmingai, tačiau netikėtai kyla sunkumų. Tobuli pagrindinės veikėjos planai žlunga dėl pačių paprasčiausių priežasčių – tai ne laiku pastebima specialiai palikta kuprinė, tai šunelis visai nenori pasitraukti nuo medžio vien tik tam, kad Henrietė galėtų pasikalbėti su Tomu, tai jau beužsimezgantį pokalbį nutraukia plyšaujanti sesuo.
Knygos žavesį ir sudaro intensyvus, netikėtų siužeto vingių bei smagios ironijos, komiškumo prisodrintas pasakojimas. Ypač pavykusi kulminacinė scena, kai pagrindinė veikėja, paslapčia apsivilkusi vakarinę mamos suknelę, kvailų kvailiausiai įstringa tarpdury – kieme po truputėlį pradeda snyguriuoti, mergaitę krečia šaltis (suknelė juk be rankovių), draugė dingo kaip į vandenį, ir štai horizonte pasirodo išsvajotasis princas – Tomas. Nors sprok iš pykčio – tiek kartų svajota, kaip šis susitikimas įvyks, kaip Henrietė kalbėsis, ką pasakys, kaip žavingai ji atrodys… O atsitinka visai atvirkščiai – pamačiusi ateinantį Tomą, ji nori tik vieno – „tą pat akimirką prasmegti skradžiai žemę“. Tačiau pabaiga laiminga Tomas pasirodo besąs tikras princas, išgelbstintis į spąstus pakliuvusią princesę.
Pasakojimo komiškumas grindžiamas įvairiais neatitikimais: nuolatos besiskiriantys Anetė su Robertu, Babetė su savo draugu anglu, kuris juokiasi net ir tada, kai visai nesupranta, apie ką kalbama, ryškus Henrietės kuriamų planų ir realybės neatitikimas. Komiškos, ironiškos, šmaikščios tiek situacijos, tiek patys personažai. Tokia yra visos knygos atmosfera.
Ryšku tai, jog Matematika plius meilės kančios – šių laikų knyga. XX a. pabaigos literatūrai būdinga vaizduoti yrančias arba suirusias šeimas. Vaikas dažniausiai gyvena tik su vienu iš tėvų. Šioje knygoje pagrindinės veikėjos šeima visa – Henrietė gyvena ir su mama, ir su tėčiu. Tačiau jos draugė Tania gyvena tik su mama. Skilimo, išsiskyrimo „tradicijas“ palaiko ir pagrindinės veikėjos sesuo Anetė su savo draugu Robertu – jie nuolat pykstasi, Anetė vis grįžta namo išsiskyrusi su Robertu visiems laikams, o po kiek laiko kalba apie sužadėtuves. Gal kiek neįprasta, jog autoriai į visa tai žvelgia su lengva ironija ir net pašaipa. Kaip jau buvo minėta, rašytojai kuria nuotaikingą, ironišką paauglės meilės nuotykių pasakojimą. Daugiausia dėmesio skiriama komiškoms situacijoms bei intrigoms. Tad nenuostabu, kad veikėjų charakteriai silpnai psichologizuoti, kartais net paviršutiniški, formalūs. Ypač nenatūralus, dirbtinis Tanios paveikslas – neįtikinamas atrodo jos „pakvaišimas“ dėl serialų ir juose vaidinančių aktorių, „meilė“ jiems.
Tie, kurie šioje knygoje ieškos psichologizuotų veikėjų charakterių, sudėtingų tarpusavio santykių, giluminių ryšių, gali nusivilti. Šeimos, draugių santykiai irgi gana formalūs, jie labiau reikalingi komiškoms situacijoms kurti ir įforminti. Tačiau ne visos komiškos situacijos vienodai vykusios. Kai kurioms jų trūksta grakštumo, subtilumo. Tokiu atveju jaučiamas rašytojų sumanymo sukurti komišką, šmaikštų pasakojimą ir paties teksto, tai yra rezultato, neatitikimas.
Vis dėlto Matematika plius meilės kančios yra smagi knyga, tinkanti vakaro skaitymams, kai norisi pailsėti, atsipūsti ir maloniai paskaitinėti lengvo turinio knygą. H. G. Zimmermannas ir L. Zimmermann puikiai jaučia, kas gali patraukti paauglių dėmesį ir sukelti susidomėjimą.
__________________________________
* Zimmermann Hans-Günther, Zimmermann, Irene. Matematika plius meilės kančios / iš vokiečių k. vertė Elena Zambacevičiūtė. – Vilnius: Mažasis VYTURYS, 2001. – 174 p. – (Iš „Mažojo VYTURIO“ kuprinės).
Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 3 (19)
