Švelnios mintys ir hormonų audra

 

„Mokinys Mikis negalėjo atlikti namų darbų. Priežastis: Džiuljeta Estera Tiesioginė nuosaka. Švelnios mintys ir hormonų audra“ (p. 113). Tokį pasiteisinimo raštelį mintyse sau rašo Achimo Briogerio knygos Tu man patinki* herojus Michaelis.

Rašytojas sąmoningai nė sykio nenurodo konkretaus to herojaus amžiaus, pateikia tik tam tikras fiziologinio portreto detales: „Plaukai ant krūtinės jau želia, tačiau barzda vis dar susilaiko. Pikta. Labai pikta. Gal vis dėlto jau želia? Reikia pažiūrėti į veidrodį… Ne… nieko, smakras plikas kaip kulnas“ (p. 156). Galima suprasti, kodėl autorius pedagogiškai nutyli veikėjo metus, – kad nesukeltų rūpesčių tiems, kuriems dar neželia, o jau lyg ir turėtų… Juk gerai žinome, kad tie dalykai pasireiškia vieniems anksčiau, kitiems – vėliau. Tiktai bemaž nė vienam nepavyksta išvengti tokios psichologinės būsenos, kuri apėmusi Michaelį.

Apysakos veiksmo užuomazga gana tipiška paauglių literatūrai: herojus persikelia gyventi į naują vietą, į Niortenheimo miestą. Prisiminkime neseniai lietuviškai išleistas šiuo požiūriu panašias XX a. pradžios F. H. Burnett, E. Porter, L. M. Montgomery knygas arba Smarkuolę Gilę Hopkins, Baidyklę… Naujomis aplinkybėmis herojus greičiau, ryškiau atsiskleidžia, susiduria su netikėtomis problemomis. Tačiau Michaelis atsiveža senų problemų bagažą. Prieš šešerius metus jo tėvai išsiskyrė, mama ištekėjo už kito. Kadangi patėvis darbą gavo tik kitame mieste, šeima ir priversta keltis į Niortenheimą, o Mikis turi palikti labai artimą draugą. Ant naujojo buto durų patėvis prikala lentelę su Konradų pavarde. Bet juk Mikio ir jo septynmetės sesutės Sabinos pavardė kita – Bretšneideriai! Tai dar viena, ir visai pagrįsta, dingstis niršti. Michaelį vis dar dirgina jo šeimos situacija. „Pas mus viskas labai komplikuota“ (p. 12), – apibendrina jis. Aiškiai jauti po ironija slypinčią nuoskaudą, kai Mikis mąsto apie savo „biologinį“ (tėvą) ir „nebiologinį“ (patėvį). Apskritai tėvo poreikis, o gal išvis vyriško bendravimo ilgesys knygoje labai išryškintas. „Turiu du pusiau tėvus. Vienas labai toli, kitas čia pat. Tačiau nė vienas nėra tikrai mano. O dabar visai nieko neturiu. Man tai atrodo nedora“ (p. 28). Kai „biologinis“ lyg niekur nieko su naująja žmona atvyksta į svečius ir kambaryje „išsiskyrę ir vėl vedę tėvai geria arbatą“, vaikino siela kitame kambaryje rėkte rėkia: „Na, tėti, būk žmogus, ateik!..“, „Na ir kas?.. Nieko, mano tėvas leidžia man čia tupėti vienam“ (p. 79).

Taigi pirmąją knygos pusę skaitome kaip subtilią   problemų   prozą   apie   sudėtingą paauglio padėtį išsiskyrusioje šeimoje. Tokių knygų pastaruoju metu Lietuvoje išleista nemažai, ir gana brandžių, įtaigių. Na, gal tik pati šeimos erozija A. Briogerio kūrinyje jau nebėra taip dramatizuojama kaip kai kuriose kitose knygose, labiau ryškinami bendresni jaunuolio brendimo dėsningumai: stabčiojimas prieš veidrodį, savianalizė, bendravimo, dėmesio poreikis („esu apsuptas žmonių, kuriems aš nerūpiu“, p. 44), išėjimas iš vaikystės. Pastarąjį motyvą gražiai, beveik poetiškai atskleidžia santykiai su „miegojimo meškiuku“. „Žinoma, protingoje mamos knygoje apie auklėjimą parašyta, kad mano išsivystymo pakopos žmonėms jau seniai nedera turėti miegamojo žvėries. /…/ Tačiau visą laiką galvoju, kur tas niekšelis pasislėpė. Man jo trūksta! Noriu jį turėti. Prakeikimas! Net jei tūkstantį kartų sakytų, jog man nedera“ (p. 45). Aišku, nėra reikalo komentuoti, kad autorius čia pabrėžia pereinamojo psichologinio tarpsnio prieštaringumą, tačiau norisi pasakyti, jog ši detalė iš dalies byloja apie tyro, gražaus jaunuolio pasaulį, neužsikrėtusį cinizmu, visuotiniu pykčiu.

Šis prigimties grožis, netgi taurumas dar labiau išryškėja antroje apysakos dalyje. Tiesą sakant, formaliai jokios antros dalies knygoje nėra. Tačiau kai Michaeliui vis dėlto pavyksta pasišnekėti su savo tėvu („biologiniu“) ir jį „apima malonus jausmas – tas vyras tikrai yra jo tėvas“ (p. 88), kai pro langą jau kažkelintą kartą jis pamato džinsais ir mėlyna palaidinuke vilkinčią mergaitę, kurią mintyse ima vadinti Džiuljeta, pajuntame, kad pasakojimas perkeliamas „ant kitų bėgių“. Apysakos siužetui, aišku, labai „reikėjo“, kad toji kaimynė Džiuljeta, o iš tikrųjų ­– Estera, pasirodytų esanti Michaelio bendraklasė naujojoje mokykloje. Autorius pateikia šiek tiek dabartinės mokyklos vaizdų, keletą problemiškų (bet nesušaržuotų!) mokytojų paveikslų ir skuba rutulioti šiuolaikinių Romeo ir Džiuljetos istorijos. Žodžiu, šeimos apysaka virsta apysaka apie meilę. „Kai mano gyvenime atsirado Džiuljeta, man apskritai nelabai svarbu, kas vyksta namuose“ (p. 155). Noras ją matyti, nusiųsti laiškelį, būti arti, noras ją liesti – visa tai trafaretiška, seniai žinoma, amžina. Ir kiekvienam – ypatinga, nauja, pirmąkart… Tu man patinki – š i u o l a i k i n ė apysaka apie meilę, nė iš tolo neprimenanti prieš šimtmetį rašytų knygų, kuriose jaunas veikėjas ar veikėja nežino, nesuvokia, kas jiems dedasi. XX a. pabaigos vokiečių rašytojas A. Briogeris atvirai vaizduoja bundantį, išorėn besiveržiantį  seksualumą; pats Michaelis gerai žino žodžių „geismas“, „seksualumas“ reikšmę, supranta hormonų vaidmenį, tiksliai žino spermatozoidų skaičių organizme, atsimena, kelintame biologijos vadovėlio puslapyje aprašytas lytinis aktas: „Išmokau ir supratau“ (p. 129), – ramiai teigia jis. O vis dėlto šokinėja iš baimės „pagalvojęs apie miegojimą su mergaite“ (p. 129). Po tokių biologinių pasvarstymų – vėl lyriškas kreipimasis: „Meškiuk, mudu turime skirtis. Žinoma, tu šaunus, bet, žinai, man atrodo, kad turiu draugę… Mudu nebebūsime tokie artimi kaip anksčiau. Tu nieko nesupranti apie hormonų audras ir panašius dalykus. Esi kvailas, mielas, senas draugužis Tedis…“ (p. 131). Taigi kalbėjimas ir atviras, ir intymus, bet niekada nė iš tolo ne vulgarus, ne pornografiškas. Kalbėjimas, ne vienam jaunuoliui padėsiantis atpažinti savo pojūčius, nusiraminti, kad ne jis vienas apie tai mąsto ir – vadinasi – yra normalus. O gal kuriam nors, patyrusiam pirmosios meilės dramą, pirmąją „išdavystę“, atliks ir terapinę funkciją? Mat, vos tik įsiliepsnojus Michaelio ir Esteros meilei, mergina priversta su tėvais išsikelti į kitą miestą. „Kai Džiuljeta išvažiavo, maniau iš ilgesio šoksiu nuo tilto. Bet atsispyriau ir tiltą apėjau, nes pasirodė Silvija. Susitikimas su Silvija man buvo tikras išsigelbėjimas. Apie tai niekam nepasakojau“ (p. 176). Po kelių savaičių Michaelis nuvažiuoja pas savąją Džiuljetą, pajunta dar sunkiau tramdomą aistrą ir… sužino, kad Esteros gyvenime irgi kai kas pasirodė – Jochenas iš aukštesnės klasės. Pirmoji meilė neamžina, ji nepaskutinė – tarsi guodžia meile nusivylusį (galbūt) skaitytoją apysakos autorius.

Šioje vietoje profesionalus ar net ir mėgėjas psichologas greičiausiai pasakytų, jog rašytojas savo kūrinyje konstatuoja trafaretines psichologijos mokslo tiesas. Išties galima teigti, jog savo herojaus, vyresniojo paauglio, portretą A. Briogeris lipdo bemaž vien iš chrestomatinių detalių: rūpinimasis spuogu matomiausioje vietoje, suaktyvėjusi savistaba, muzikos svarba, bendravimo poreikis, lytinio brendimo fiziologija. Autorius nesimėgauja ekstremaliomis situacijomis, neaštrina šiuolaikinio gyvenimo problemų. Literatūriniu požiūriu apysaka irgi, galėtume sakyti, tradicinė, nors pasakojimo struktūrą stengtasi pamoderninti. Kitaip sakant, vyrauja tradicinis, psichologinei prozai būdingas pasakojimas pirmuoju asmeniu, tačiau kas antras skyrelis vadinamas „Visai normali šeima. Pirmas (tryliktas… penkioliktas…) pranešimas“, ir juose tarytum pateikiamas nešališkas šeimos gyvenimo vaizdas. Vis dėlto ir šiuose skyriuose jauti vyraujantį Michaelio žvilgsnį, labai panašią pasakojimo poziciją – kaip ir anuose, „išpažintiniuose“, skyriuose.

Dabartinės mūsų jaunimo lektūros kontekste A. Briogerio knyga vis dėlto yra išskirtinė. Pirmiausia – dėl taip išplėtoto vyriškojo pasaulio ir pasaulėjautos: juk beveik neturime ko pasiūlyti šiuolaikiniams paaugliams vaikinams, kad jie literatūroje atpažintų save. Be to, po kai kurių ryškių skaudžios, itin dramatiškos verstinės prozos pavyzdžių šis kūrinys patrauklus savo pozityvumu, taurumu. Autorius remiasi j tradicinę šeimos destrukcijos temą, bet tuo neapsiriboja, rodo natūralią išeitį iš skaudinančios padėties – taurią pirmąją meilę. O juk ir gražių dabartinės, šiuolaikiškos prozos knygų apie meilę jauniems – argi turime? Pagaliau knyga turėtų patraukti savo atvirumu, intymumu – ypač vyresnius berniukus. (Gal truputį banalu, bet pridursime, kad ji visai naudinga ir suaugusiesiems, kurie nori geriau suprasti jaunus žmones.) Tai iš tikrųjų brandi, graži knyga, kurią nesunku ir malonu skaityti.

__________________­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­___________________________

* Broger, Achim. Tu man patinki / iš vokiečių k. vertė Danutė Povilavičiūtė. – Vilnius: Mažasis VYTURYS, 2001. – 190 [2] p. – (Iš „Mažojo VYTURIO“ kuprinės).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 3 (19)

 

Įžanginis

VASARA IR KNYGOS

Straipsniai

JUOZO ERLICKO EILĖRAŠČIAI
KAIP PASIEKTI SĖKMĘ, ARBA HARIO POTERIO FENOMENAS*

350-osioms F. de Fenelono gimimo metinėms

NUOTYKIŲ ROMANAS KUNIGAIKŠČIUI

Mano vaikystės skaitymai

VAIKYSTĖ BUVO DIDELĖ

Supažindiname

TARPTAUTINĖ LITERATŪRINĖ J. KORČAKO PREMIJA

Atidžiu žvilgsniu

„...aš nesu tik ta, kuri turi neįgalų brolį“ 
Ar tai meilė iš pirmo žvilgsnio?
Žaismingi nuotykiai, rimtos užuominos

Užklasinis skaitymas

IŠMOKTI AR PAMĖGTI?

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai