„...aš nesu tik ta, kuri turi neįgalų brolį“ 

 

Jeigu kas nors paklaustų, apie ką yra austrų rašytojos Renatos Velš (Renate Welsh) apysaka Drakono sparnai*, paprasčiausia būtų atsakyti – apie mergaitę, turinčią neįgalų brolį. Toks apibūdinimas – lyg gudriai autorės paspęsti psichologiniai spąstai: štai ir tu esi vienas iš tų, kurie apie knygos veikėją pirmiausia ištaria šiuos žodžius. O ką mano pati Ana? „…galvoje vėl nugriaudėjo: apie tą, kurios brolis neįgalus. Kodėl ji taip susijaudino? Tai buvo tiesa, pati sau atsakė. Taip, aš turiu neįgalų brolį. Tačiau aš nesu tik ta, kuri turi neįgalų brolį. Lėjai aš patinku. Galiu patikti visiems“ (p. 77).

Taigi ši apysaka – žvilgsnis į mergaitės Anos pasaulį. Kitų veikėjų charakterių autorė neplėtoja. Jie yra tam, kad išryškintų vieną ar kitą Anos būdo bruožą konkrečioje situacijoje. Bendravimas su keistoku seneliu sužadina mergaitei vaizduotę. Kiti ją supantys suaugusieji – naujoji auklėtoja Traunhofer, mama – nesėkmingai bando pralaužti Anos vienatvės sienas ir paryškina jos nenorą dalytis savo išgyvenimais. Tėvas, atrodo, jokio pastebimo vaidmens neatlieka, jis tiesiog yra, nes turi būti: autorė vaizduoja darnią šeimą, kurios vienintelis išskirtinis bruožas – neįgalus vaikas. Net ir Anos bendraamžės Lėjos negalėtume pavadinti visiškai savarankišku personažu – tai tiesiog draugės, idealiai tinkančios Anai, tipas: su Lėja paprasta kalbėtis, smagu kartu grįžti po muzikos užsiėmimų, svečiuotis jos šeimoje. Net ir supykusi Lėja elgiasi pagal visas to amžiaus vaikams priimtinas „taisykles“ – pavadina Aną „kvaila ožka“. Būtent tokio nuoširdumo – ir draugaujant, ir pykstantis – labiausiai reikia Anai. Todėl Lėja vienintelė sugeba įsiskverbti į uždarą Anos pasaulį ir įtikina, kad kalbėti apie Jakobo negalią ne taip jau baisu: „Kas gi čia, po šimts perkūnų, blogai, jei pasakiau, kad turi neįgalų brolį? Juk tai tiesa“, „Aš pasakiau, nes maniau, kad tu jį myli“ (p. 103).

Apysakos siužetas nesudėtingas, tarsi sudėliotas iš atskirų epizodų: rašytoja rodo mergaitę jos aplinkoje: Ana pas senelį, Ana namie, Ana mokykloje, parke, autobuse, gatvėje, svečiuose… Centrinė kūrinio ašis – veikėjos pažintis su bendraamže Lėja, besimezganti ir beišyranti jų draugystė, kylanti įtampa, kurią rašytoja meistriškai perteikia kalbėdama apie Anos jausmus, pagaliau susitaikymas –atomazga su laiminga pabaiga. Šitoks siužetas – tik rėmai. Per išorinius įvykius autorė siekia atskleisti mergaitės charakterį, todėl apysakos konstrukcija gerai apgalvota. Gal tik senelio kelionę į Graikiją sunkiau motyvuoti. Neatrodo, kad ji kaip nors paveiktų mergaitę, – Ana nemano esanti nuskriausta, nors senelis jaučiasi šiek tiek kaltas, kad išvažiuoja ne su ja, o su draugais.

Jau pačioje kūrinio pradžioje paaiškėja, kad Ana yra nepaprastai lakios vaizduotės – pažvelgusi į nuotrauką ar paveikslėlį, tarsi persikelia į tą vietą ir gali regėti kur kas daugiau, nei ten pavaizduota. Taip ji su seneliu „vaikščioja“ po tolimąją Graikijos Šamo salą, kitą kartą „dalyvauja“ žydų vestuvėse… Jos fantazijas skatina senelio pasakojimai. Pasitaiko, kad dėl patirtos įtampos ir nuovargio Ana pradeda „sapnuoti“ ir pamokose. Tikriausiai neatsitiktinai jos regėjimuose pasirodo drakonas, kuris neabejotinai susijęs su broliu: mergaitei atrodo, kad drakonas iškelia Jakobą su visu vežimėliu ant savo žvynuotos nugaros ir nusineša, o ji pati lieka įklimpusi į sniegą, negalinti jam padėti. Tačiau kodėl autorė apysaką pavadino būtent Drakono sparnais, nėra visiškai aišku. Šis įvaizdis lyg ir neatitinka pagrindinės knygos problemos – bendravimo sunkumų, kuriuos patiria Ana. Anos turtingas vidaus pasaulis, ji gabi, jautri, pastabi, tačiau tai atskleidžiama tik skaitytojui. Kūrinio erdvėje Ana neprieinama. Vieniša, atsiskyrusi nuo bendraamžių. „Jausmas, kad yra nematoma, kartais būdavo toks stiprus, jog Ana stebėdavosi, kaip kas nors kiaurai per ją nepereina“ (p. 83). Tačiau rašytoja niekur neužsimena, kad apysakos veikėja tikrai būtų nemėgstama, kad ją ignoruotų klasė. Iš jos niekas nesišaipo, nesityčioja. Tai pati Ana pasirinko būti atsiskyrėle. Auklėtoja jai sako: „Tu per daug savyje užsidarai“ (p. 47), panašius žodžius ištaria mama: „Tu tuoj pat užsisklendi, kai tik kas nors priartėja“ (p. 51).

Kodėl Ana taip elgiasi? Čia jau apysaka prašyte prašosi psichologinės analizės. Renata Velš puikiai atskleidžia tipišką vaikų, turinčių neįgalų brolį ar seserį, situaciją, jų jausmus ir išgyvenimus – meilę, rūpestį, atsakomybę ir kartu nuoskaudą, nerimą dėl aplinkinių reakcijos, varžymąsi savo bendraamžių, nenorą su jais bendrauti, baimę būti nesuprastiems ir atstumtiems. Visa tai patiria ir apysakos veikėja.

Anai neaiškus jos socialinis vaidmuo: „O kas esu aš? – pagalvojo Ana. – Jaunesnioji sesuo? O gal vis dėlto vyresnioji?“ (p. 70). Jos broliui Jakobui septyniolika metų, tačiau jis lyg kūdikis – nevaikšto, nenulaiko galvos, savarankiškai negali nei valgyti, nei gerti. Jakobo negalima palikti be priežiūros: jam dažnai prasideda pavojingi gyvybei priepuoliai. Ana jaučiasi atsakinga už brolį, ji moka su juo elgtis ir didžiuojasi, kad sugeba suteikti reikiamą pagalbą.

Mergaitė labai myli Jakobą, todėl ją žeidžia aplinkinių reakcija. Ji nieko nenori kviestis į gimtadienį, nes „klasės draugai, pamatę Jakobą, išsprogindavo akis. Jie arba į jį spoksodavo, arba išvis vengdavo žiūrėti, šiaip ar taip – vienodai blogai. Ne, ji nenorėjo matyti bute nė vieno. Tikrai ne“ (p. 15).

Ana vengia kalbėti apie brolį: „Bet ką ji galėjo papasakoti apie Jakobą? Niekas juk nesuprastų, tik rodytų gailestį, nemalonų, lipnų gailestį“ (p. 48). Ką reikėtų suprasti? Ana, galų gale išsipasakojusi Lėjai apie tuščias savo viltis, kad Jakobas kada nors išmoks vaikščioti ir kalbėti, išdidžiai priduria: „Tačiau jis moka liūdėti ir džiaugtis!“ (p. 107). Jis, kaip ir kiekvienas žmogus, jaučia. Su juo gali būti gera.

Tad apie ką ši knyga? Apie tai, ką jaučia neįgaliųjų broliai ar seserys, su kokiais jie susiduria sunkumais. Apie tai, kaip reikėtų su jais bendrauti. Nors šiuo metu ir populiaru į lietuvių kalbą versti vadinamąją probleminę vaikų literatūrą kuriančių užsienio autorių knygas, kūrinio, kuriame būtų keliami būtent šie klausimai, dar nebuvo. Nagrinėjant pagrindinės veikėjos charakterį, būtų galima parašyti psichologijos studiją, tačiau autorės meistriškumas slypi gebėjime neišleisti iš akių tiesioginio apysakos adresato – jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaiko: apie Jakobo negalią kalbama paprastai ir aiškiai, o nesudėtingas siužetas, neišplėtoti kitų veikėjų charakteriai leidžia visą dėmesį sutelkti į Aną ir jos išgyvenimus. Vadinasi, Drakono sparnai – apie ją.

Apysakoje nėra nuotykinių, komiškų elementų, kuriuos paprastai vertina jaunesniojo ir vidutinio mokyklinio amžiaus skaitytojai. Autorė jaučia, kad apie Anos jausmus geriau kalbėti rimtai. Taigi kam ši knyga skirta? Tie, kurie patys turi neįgalų brolį ar seserį, skaitydami apie Anos šeimos gyvenimą, galbūt atpažins save. Visus kitus skaitytojus autorė moko jautrumo, pastabumo, įsižiūrėti į šalia esantįjį: gal jų klasėje ar kieme taip pat yra tokių, kurie susiduria su panašiais sunkumais? Gal perskaityta knyga padės juos geriau suprasti? Juk mūsų visuomenėje neįgalieji ir jų artimieji vis dar yra kažkur šalia, nepastebimi, nematomi. Ir tiesa ta, kad dažnai mes jų varžomės, nes nežinome, kaip su jais bendrauti. Taigi mokytojams šis kūrinys galbūt suteiks minčių ir prasmingai diskusijai, pokalbiams klasėje.

Beje, iš daugelio knygynų Drakono sparnai jau dingo. Vadinasi, knyga perkama, skaitoma. Reikalinga.

_____________________________________

* Welsh, Renate. Drakono sparnai / iš vokiečių k. vertė Rasa Maželytė; apipavidalino Neringa Žukauskaitė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 112. – (10+).

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 3 (19)

 

Įžanginis

VASARA IR KNYGOS

Straipsniai

JUOZO ERLICKO EILĖRAŠČIAI
KAIP PASIEKTI SĖKMĘ, ARBA HARIO POTERIO FENOMENAS*

350-osioms F. de Fenelono gimimo metinėms

NUOTYKIŲ ROMANAS KUNIGAIKŠČIUI

Mano vaikystės skaitymai

VAIKYSTĖ BUVO DIDELĖ

Supažindiname

TARPTAUTINĖ LITERATŪRINĖ J. KORČAKO PREMIJA

Atidžiu žvilgsniu

Švelnios mintys ir hormonų audra
Ar tai meilė iš pirmo žvilgsnio?
Žaismingi nuotykiai, rimtos užuominos

Užklasinis skaitymas

IŠMOKTI AR PAMĖGTI?

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai