IŠMOKTI AR PAMĖGTI?

Mąstydami apie literatūros padėtį šių dienų mokykloje, turbūt galėtume įžvelgti du požiūrius, dvi nuostatas: pirma, literatūra – tai dalykas, kurį būtina išmokti, už kurį reikia atsiskaityti, kurio egzaminą privalu išlaikyti, antra, literatūra – tai širdies atgaiva, tai pašnekovė, teikianti skaitymo džiaugsmą ir malonumą. Kiekvienoje vis aukštesnėje klasėje tikriausiai stiprėja pirmoji nuomonė – artėjančių egzaminų reikalavimai, vis didesnis mokinių užimtumas stiprina „atsiskaitomąjį” požiūrį į literatūrą, privalomybės nuostatą.

Rengiant devintos ir dešimtos klasių skaitymo sąrašus, kaip ir ankstesniais kartais, pirmiausia turėta galvoje antroji nuostata – kad literatūra liktų mokiniui artima, mėgstama sritis, kad, užvėrus mokyklos duris, neišsprūstų palengvėjimo atodūsis: nebereikės skaityti!.. Beje, skaitymo padėtis šiose klasėse, atrodo, gana problemiška ne vien dėl paauglių amžiaus ypatumų, t. y. silpstančio noro skaityti, bet ir dėl sunkios literatūros programos, verčiančios suvokti, išmokti literatūros istoriją, procesą, perprasti tekstus, kurie jaunai širdžiai ir protui dar mažai ką sako. (Nors vadovėlių autorių pastangos rasti kuo prieinamesnių, artimesnių šiam amžiui tekstų irgi pastebimos.) Paradoksalu ir tai, kad, išėjus tokį sunkų, mokslišką literatūros kursą, per baigiamąjį egzaminą jokio apsiskaitymo, didesnio literatūrinio išprusimo iš principo nebereikia… Tad nemažai mokinių sėkmingai baigia pagrindinę mokyklą nepaėmę į rankas nė vienos knygos, apsiriboję vien vadovėlio tekstais. Yra ir mokytojų, manančių, kad šito pakanka. Įdomu būtų išgirsti jų motyvus – juk tikriausiai jų esama. Galbūt vienas iš jų – nežinojimas, kokios kitos lektūros šalia klasikinės literatūros studijų pasiūlyti.

Atrinkti, pasiūlyti šioms klasėms kūrinius išties problemiška. Penkiolikos, šešiolikos metų skaitytojo prie vaikų literatūros klasikos, kad ir pačios žaviausios, nebeišlaikysi. Pastaruoju metu sulaukėme nemažai geros, brandžios vadinamosios paauglių literatūros. Tačiau devintokas ar dešimtokas jau žengia į suaugusiųjų literatūros lauką. Tik ir vėl – ne viskas čia jam dar suvokiama, artima.

Nė į vieną literatūros sąrašą neįdėta tiek laiko ir darbo kaip į šįjį. Nepavyko išsiversti vien savomis jėgomis: už patarimus, pasiūlymus, rekomendacijas noriu nuoširdžiai padėkoti kolegėms Neringai Mikalauskienei, Vitai Mozūraitei, Audingai Peluritytei, Danguolei Šakavičiūtei ir aktyviam skaitytojui Matui Viliūnui. Be abejo, siūliusiųjų pasidomėti dar vienu kitu autoriumi ar knyga sąrašas būtų ilgesnis.

Kaip pateikiamąjį sąrašą apibūdintume? Vis dėlto pirmiausia buvo derinamasi prie mokyklos literatūros vadovėlių, atidžiai peržiūrėta daugumos tekstų visuma galvojant, ar ji teiks skaitytojui malonumą, paprasčiau sakant, ar realu tą kūrinį siūlyti skaityti vasarą (tradiciškai tokie sąrašai pateikiami prieš vasaros atostogas), ar patirtų jaunuolis skaitydamas malonumą. Daugeliu atvejų teko daryti išvadą, jog tikrai pakanka ir vadovėlio ištraukos… Tačiau noriu pabrėžti, jog tai mano asmeniškas, subjektyvus požiūris. Jeigu mokytojas manys, jog kurią nors knygą reikia perskaityti ištisai, jeigu konkrečiai planuos skirti kūriniui ar autoriui daugiau dėmesio, tikrai galės sąrašą pildyti, taisyti. (Primenu pirmosios šios rubrikos publikacijos tezę: šis sąrašas – ne įstatymas.)

Vadovėlių turinys iš dalies skatino į devintos klasės literatūros sąrašą įrašyti nemažai XIX amžiaus prozos tekstų, kurie lyg ir turėtų būti artimi vyresniesiems paaugliams – ten ir meilė, ir nuotykiai, rizika, ir epochos pažinimas…

Kita labai pastebima, gal ir per didelė, rekomenduojamų knygų grupė – fantastinė literatūra. Šios literatūros vieta lektūroje, ir ne tik paauglių ar jaunuolių, ypatinga. Vieni žmonės jos visiškai neskaito, kiti skaito iki apsvaigimo, atsisako kitokios literatūros, kartais visam gyvenimui lieka fantastikos aistruoliais. Tokiems mūsų sąrašas pasirodys tiesiog juokingas, tuo tarpu kitiems – gal ir per gausus. Nesiimsim diskutuoti, ar fantastika yra toji literatūra, iš kurios reikia išaugti, bet kad „paragauti“ jos reikia – neabejotina. Ieškota tokių fantastinės literatūros kūrinių, kuriuose daugiau ar mažiau ryški kokia nors humanistinė problema, idėja, kurie patrauklūs stilistiškai, neperkrauti technikos vaizdų, mokslinių hipotezių. (Šį literatūros tipą specialistai, atrodo, vadina socialine fantastika.)

Jauno žmogaus dvasios požymis – šviesi pasaulėjauta, linksma dvasia, nenoras matyti tragiškų, sudėtingų dalykų. Kitaip sakant, iš vaikystės atsinešamas komiškos literatūros poreikis. Tačiau vyresniųjų paauglių komizmo jausmas, atrodo, gana savitas. Gal Džeromas K. Džeromas, Jaroslavas Hašekas, Zygfrydas Lencas kaip tik jiems? Gal?.. Gal ir intensyvaus siužeto, aiškius, stiprius jausmus vaizduojanti, šiek tiek melodramiška literatūra irgi jiems arba, tiksliau, joms, nors rašyta ir nesiorientuojant į jaunuomenę? Štai kodėl ryžtasi pasiūlyti ir Džeinę Eir, ir Tęsę d’Erbervilių giminės, ir dar kai ką panašaus.

Labiausiai ieškota būtent jaunuoliams adresuotų knygų, literatūros, vaizduojančios šiuolaikines jų bendraamžių problemas. Deja, tokių rasta nedaug. Vienuolikos, trylikos, keturiolikos metų skaitytojams knygų lietuvių kalba, kaip sakėme, pastaruoju metu gerokai pagausėjo. Vos ne visa serija „10+“ skirta jiems, didžiuma „H. K. Anderseno premijos laureatų“ serijos knygų – taip pat. O štai keleriais metais vyresniems – jau bėda. Leidėjai turėtų labai atkreipti į tai dėmesį.

Ir visiškai prastai šiuo požiūriu su lietuvių literatūra. Pastaruoju metu tokios literatūros bemaž visai nekuriama. Bandyta grįžti prie knygų, kurios mano kartai (tai buvo septintąjį dešimtmetį) atrodė didžiausia aktualija, kurios buvo graibstomos, aptariamos ir oficialiai, ir neoficialiai, diskutuojamos. Deja, dauguma jų dabar pasirodė nebepaskaitomos. (Beje, ne vien lietuvių autoriai turimi galvoje.) Ir ne vien ideologinės klišės, komjaunuolių gyvenimo vaizdai šiuo atveju svarbu, ne vien rašytojų talento problemą reikia svarstyti. Prisiminkime pačią bendriausią vadinamosios jaunimo literatūros apibrėžtį – tai knygos, kurios gvildena aktualias, skaudžias atitinkamo amžiaus skaitytojų problemas, mokyklos aplinką, madas, jaunimo grupuočių gyvenimą. Tačiau aktualijos, problemos, grupuočių mados sparčiai kinta, ir tokia literatūra eina užmarštin. Net ir garsiąją Selindžerio knygą Rugiuose prie bedugnės šiuolaikinis dešimtokas skaito daug labiau nuo jos atitolęs, negu kad skaitėme mes, o kai kurie mokytojai pastebi, kad Musių valdovo žiaurumas jau nelabai įspūdingas.

Be abejo, liko nepastebėtų, neperžiūrėtų autorių, kūrinių. Kai kurios siūlomos knygos mokytoją ar bibliotekininką galbūt ir nustebins. (Beje, sąraše yra knygų, kurių bibliotekose greičiausiai nebebus, tačiau jas leidyklos ketina vėl išleisti.) Vis dėlto kiekvienu atveju motyvų turėta. Apskritai devintokams ir dešimtokams rekomenduojamų knygų sąrašą pateikiame kaip eksperimentinį, laikiną, nebaigtą, problemišką. Dar reikia ieškoti, svarstyti. Už kiekvieną naują siūlymą, patarimą būtų dėkingas ir šio sąrašo autorius, ir – manykim – jaunieji skaitytojai.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 3 (19)