Žaismingi nuotykiai, rimtos užuominos

Renatos Velš (Renate Welsh) knyga Vampyriukas neturi likti vienas* skirta jaunesniesiems skaitytojams (gal antrokams, trečiokams?..). Tiek pradedantys skaityti, tiek jau neblogai skaitantys šiuolaikiniai vaikai turbūt puikiai įsivaizduoja, kaip vampyrai atrodo, kaip elgiasi ir – svarbiausia – kuo minta. Tuo žinojimu rašytoja ir remiasi kurdama paradoksalų, komišką paveikslą – vampyriuką, kuris minta ne krauju, o žmogaus tulžimi. Mažytį vampyriuką priglaudžia ir augina vieniša pensininkė ponia Lizi. Nuo pat pirmųjų puslapių kuriamas įdomus vienatvės ir jaukumo derinys. Jis ir tampa visų knygos pokštų ir smagumo ašimi, veiksmo užuomazgų lauku. Tačiau linksmais nuotykiais nesitenkinama: autorės idėja, kad gali egzistuoti ne kraują, o žmonių pyktį siurbiantis vampyriukas, tampa gražios utopijos pamatu: gal vienas mažas gyvūnėlis gali išgelbėti visą pasaulį nuo daugybės bėdų, kurių prigimtis – žmonių pyktis? Atrodytų, tai labai paprastas būdas, padėsiantis išspręsti visas pasaulio problemas. Tačiau jei rašytoja plėtotų tik tokią žmonijos gydymo temą, būtų primityvu – vampyriukui reikėtų nuolat siurbti nuodus, o poniai Lizi teliktų įsteigti gerųjų vampyriukų „fermą“. Tai, beje, netiesiogiai ir pasiūlo padaryti kaimynystėje gyvenantis mažasis Hanesas:

„– O tada mes auginsime vampyriukus! – Hanesas buvo sužavėtas. – Gal jie veisiasi taip pat greitai kaip ir žiurkėnai. Kaip ilgai juos nešioja?

– Tiesą sakant, aš viską įsivaizdavau truputį kitaip, – tarė ponia Lizi. – Aš labiau galvojau apie meilę“ (p. 126).

Vis dėlto autorė išvengia tokio gana pavojingo problematikos susiaurinimo, ir šioje knygoje netiesiogiai keliami tokie klausimai (tiesa, gal kiek retoriniai): kodėl vieni žmonės geri ir jiems nereikia siurbti tulžies? (ar tik ne dėl to ponia Lizi tokia maloni moteriškė, kad tulžies pūslė jai išoperuota?) kodėl vieniems žmonėms nuodus pakanka išsiurbti vieną kartą, ir jie pasikeičia (vagis, profesorius ir t. t.), o kitiems šią procedūrą tenka kartoti daug kartų? Kai vampyriukas atsigula į ligoninę ar kai išvyksta ieškoti žmonos, gatvėje dėl nemandagių vairuotojų vėl susidaro transporto kamščių, kaimynės vėl barasi, o ir Haneso motina vėl rūstauja ant sūnaus. Ar tai nėra užuomina, kad vampyriukas, nors ir gebantis daryti tokius stebuklus, vis dėlto neturi galių pakeisti visus žmones? O gal nuodų siurbimas – tai tik pradžia „gelbstint pasaulį“? Kitaip sakant, ši iš pirmo žvilgsnio nerūpestingai linksma knyga gali tapti visai rimtų ir problemiškų pokalbių su mažaisiais skaitytojais pagrindu.

Knyga žavi dar ir tuo, kad skaitytojai nuolat verčiami jaudintis: vampyriukas – retas padaras, tad ar nepaklius jis į smalsuolių tyrinėtojų ar piktesnių kėslų turinčių žmonių rankas? Be to, kiekvienas susidūrimas su tulžies pritvinkusiu žmogumi irgi yra pavojingas, aprašomas vis kitaip ir labai įdomiai baigiasi. Pavyzdžiui, vampyriukas išsiurbia senutę ketinusio apvogti plėšiko tulžį ir… „vagis imsis globoti senąją ponią. Kitą vasarą juodu abu netgi nuvažiuos į Veneciją. Mat moteriškė panorės bent kartą gyvenime paplaukioti gondola. Vagis įtikinės ją, kad Venecijoje per daug karvelių ir sukčių, tačiau moteriškė neatlyš“ (p. 46).

Daug kas šioje knygoje iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai paprasta. Kad ir pats vampyriukas, labai mielas gyvūnėlis, pagal aprašymą ir iliustracijas – beveik tikras šikšnosparnių, o ne „standartinių“ vampyrų giminaitis. Bet tuos tikruosius jo giminaičius ir juo labiau gyvenimo draugę vampyraitę, pasirodo, ne taip lengva surasti. Ilgos paieškos prasideda nuo paprasčiausios palėpės ir rūsio – gana įprastų buitiškų vietų. Bet kai tas vietas imasi vaizduoti Renata Velš, jos pasirodo tikrai įdomesnės, negu buvo galima tikėtis. Ir apžiūrėti jas reikia taip, kad niekas nieko neįtartų. Vampyriuko ir ponios Lizi nuotykiai nesiriboja dulkėta palėpe ar rūsiu: poros savo augintiniui ponia Lizi pradeda ieškoti muziejuje ir baigia oloje, kurioje veisiasi šikšnosparniai. Sykiu imama svarstyti, ar iš tiesų vampyras – „balta avis“ giminėje, ar tai reta „gerųjų“ vampyrų veislė? („Ir kas žino, ar tie kraują siurbiantys giminaičiai norės turėti reikalų su mano vampyriukų? Arba jis su jais! Tokioj šeimoj jis bus juoda avis, niekam nepatinka, jei kas yra kitoks nei visi. Bet juk kiekvienas yra vis kitoks“, p. 121) Kitas svarstymas: kas lėmė tokį vampyriuko elgesį – auklėjimas ar prigimtis? Juk nebūtų visų šių nuotykių, jei ponia Lizi nebūtų pradėjusi vadovautis sava logika: „Vampyras, – galvojo ji, – visai mažytis. Jis dar nepažįsta kraujo skonio. Jei maitinsiu jį pienu, kraujo nė nereikės. Mano amžinatilsį močiutė sakydavo: «Kaip šauksi – taip ir atsilieps»“ (p. 15).

Šios knygos pasakojimo stilius paprastas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad pasakojimas pernelyg saldus. Tačiau po kelių puslapių imi stebėtis autorės išmone, tuo, kaip kruopščiai ji pateikia įvairias, net smulkiausias, detales, taip pat humoru ir, žinoma, abiem pagrindiniais veikėjais, kurie atrodo labai skirtingi, bet sykiu turi kažką bendra. Autorė išvengia ir vienaplaniškumo: ponia Lizi nėra tik geroji tetulė, o vampyriukas – ne vien mielas išsišiepęs pliušinis žaisliukas. Tiek vienas, tiek kitas veikėjas pyksta, nerimauja, džiaugiasi, nusivilia, būna labai lai­mingas arba atvirkščiai. Tik, žinoma, abudu visus šiuos dalykus parodo skirtingai: ponia Lizi, kaip ir dera senyvai moteriškei, – kiek santūriau, o vampyriukas – tikra paauglio vaiko elgsenos ir jausmų raizgalynė.

Nuotykiai, kurioziškos aplinkybės, į kurias patenka veikėjai, – susitinkama net su pačia autore! – lemia kūrinio dinamiškumą. Tai knyga, kurioje daug šurmulio ir… vienatvės. Vampyriukas neturi likti vienas – ši mintis deklaruojama jau knygos pavadinimu (beje, tai ir vienos iš trijų šioje knygoje publikuojamų neilgų apysakų-pasakų, arba vienos knygos dalies, pavadinimas). Ir vienas jis beveik nebūna. Juo rūpinasi moteriškė, anot autorės, labai panaši į jos pačios vaikystėje sutiktas moteris: „Nes… vaikystėje, kai būdavau nelaiminga… mane dažnai guosdavo senyvos moteriškės, tokios kaip jūs… ir todėl, kad… norėčiau kada nors būti tokia kaip jūs…“ (p. 144).

Taigi vienas vampyriukas ir nelieka: gyvena pas be galo jį mylinčią ponią Lizi, o vėliau – su „savos veislės“ vampyraite. Labai svarbi šios knygos linija – pagyvenusio žmogaus, neturinčio šeimos, vienatvė, kuri neišugdo pykčio, pavydo, bambėjimo, kaip kad galėtų būti, o dvelkia švelnumu ir globa. (Visa tai labai aiškiai matome keliuose ponios Lizi monologuose: „Tu myli vampyriuką. Netgi labai. Tačiau nesi jauna, o jį auginti, kad ir labai mielą, tikrai nelengva. /…/ Man reikės priprasti būti vienai, /…/ užtat bus ramu. O kas žino, gal vieną dieną jiems prireiks močiutės mažiems vampyriukams. Bet šito pirma reikia sulaukti“ (p. 104–105.) Ir tą seno žmogaus kilnumą mažasis skaitytojas turėtų pajusti, pamilti ponią Lizi.

Vampyriuko iškeliavimas sukelia tik begalinį ilgesį, kuris skatina tolesnius knygos įvykius: jo ieškoti ponia Lizi iškeliauja į Transilvaniją – tikrųjų vampyrų tėvynę. Tai labai įdomi, nauja trečiosios apysakos (trečiosios knygos dalies) linija. Joje gausu ne tik nuotykių, bet ir daug įdomių ponios Lizi pastebimų ir taikliai komentuojamų detalių. Tai sukuria kartais naivią, bet drauge labai spalvingą nuotaiką. Pavyzdžiui, štai ką pamano ponia Lizi apie bendrakeleivį poną Štancerį: „Šis kalbėjo taip lėtai, jog ponia Lizi pamanė, kad būtų galima ne tik užrašinėti, bet ir išsiuvinėti, ką jis sako“ (p. 225).

Vilties, ramumo teikia ir paskutinės knygos eilutės, kuriose pasakojama, kad vyriausias vampyriuko sūnus buvo paliktas mieste pas ponią Lizi mokytis: „Tiesa, Purčius pasiliko su ponia Lizi ir Hanesu. Jis jau užaugo ir tapo uoliu nuodų siurbiku. Tik būk atsargus, nes jis visad nusiteikęs pokštauti, o tie pokštai kartais būna pavojingi. Bent jau ponia Lizi atkakliai tvirtina, kad jo tėtis tikrai nebuvo toks išdykęs“ (p. 254).

Taigi knygos autorė tiesiogiai, neva intymiai, bet svarbiausia – šypsodamasi! – bendrauja su skaitytoju. Ir… ko gero, ne tik su mažuoju…

_______________________________________

* Welsh, Renate. Vampyriukas neturi likti vienas / iš vokiečių k. vertė Kristina Sprindžiūnaitė. – Vilnius: Alma littera. – 2001. – 256 p.: iliustr. (dailininkas nenurodytas).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 3 (19)