JUOZO ERLICKO EILĖRAŠČIAI

Bilietas iš dangaus – taip vadinasi 1990 m. pasirodžiusi pirmoji Juozo Erlicko knyga vaikams. Turbūt nebus per drąsu teigti, kad ši knyga – brandžiausias debiutas lietuvių vaikų poezijoje per visą jos istoriją. Nieko stebėtino – į vaikų literatūrą J. Erlickas atėjo su nemaža rašytojo patirtimi: kaip savitas humoristas, suaugusių skaitytojų simpatijas jau pelnęs knygomis Kodėl?, Raštai ir kt. Tituliniame Bilieto iš dangaus puslapyje skaitome: „Eilėraščiai ne suaugusiems“. Toks netradicinis adresato įvardijimas – pokštas, akimoju patraukiantis vaikų dėmesį ir leidžiantis nuspėti vyraujančią stilistinę šios knygos tendenciją – komizmą.

Pažymėtina, kad rašytojo santykiai su vaikų ir suaugusiųjų kūryba yra kelių tipų: vienų rašytojų kuriniai suaugusiesiems ir kuriniai vaikams – visiškai skirtingi dalykai, kiti ieško vidinės giminystės su mažųjų pasauliu, sprendžia tokius klausimus, kurie svarbūs ir dideliam, ir mažam¹. J. Erlickas priklauso pastariesiems. Be to, jam itin būdingas vadinamasis autoepigonizmas: iš knygų suaugusiesiems kūrybinius savo paties atradimus J. Erlickas perkelia į knygas vaikams. Efektas stulbinantis. Erlickiškojo poetinio mąstymo „keistenybės“ eilėraščiuose vaikams įgyja papildomą prasminį krūvį – jos tampa psichologiškai motyvuotos.

Interpretuodamas suaugusiam skaitytojui skirtą J. Erlicko Knygą, V. Šiukščius iškėlė idėją, kad ji grįsta karnavalo logika². Kalbant apie J. Erlicko poeziją vaikams, pažymėtina, kad karnavalinis komizmas yra specifinė jos žymė. Biliete iš dangaus jis ypač ryškus.

Koks karnavalas be persirengimų! Bilieto iš dangaus lyrinis subjektas į knygą ateina su vaiko kauke – tai berniukas Jonas Grigas. O ši kaukė, pasirodo, gauta iš K. Kubilinsko:

Jums apie mane ne kartą

Teko gal girdėt:

Jonas – mano vardas,

Grigas – pavardė.

Ekrane jeigu nematėt,

Gal knygelėj skaitė katės:

„Tik staiga berželis triokšt,

Grigas žemėn keberiokšt“.

Taip prisistato J. Erlicko knygos subjektas eilėraštyje Iškritęs iš medžio. K. Kubilinsko eilėraščio Berželio širdis citata prikelia iš atminties Jono Grigo, kietaširdžio padaužos, paveikslą. Tačiau J. Erlicko eilėraštyje Jonas Grigas yra ankstesniojo Grigo priešingybė – jis sugrįžęs į „dorą kelią“. Ši moralizuotojų nuvalkiota frazė humoristiniame vaikų eilėraštyje turėtų nuskambėti ironiškai. Ar taip yra? Čia reikia stabtelėti ir perspėti, kad J. Erlicko poezija vaikams, nepaisant užrašo „ne suaugusiems“, iš tiesų turi dvi semantines plotmes: vieną – orientuotą į skaitytoją vaiką, o kitą – į suaugusįjį. Tad frazės „dorą kelią“ galimą keliaprasmiškumą greičiausiai pajus tik suaugęs, o vaikas ją suvoks tiesiogiai, juolab kad Jonas Grigas kuo rimčiausiai susirūpinęs, kaip pasirinkti tinkamą kelią. Užbėgant už akių, reikia pažymėti, kad kelio motyvas – vienas svarbesnių J. Erlicko knygose vaikams. Patarimo, kur sukti, kryžkelėje sustojęs Grigas klausia… kaliausės. Tai kelia juoką – juk kaliausėmis pašiepiant vadinami bukagalviai. Tikėtina, kad patarimai būsią parodijiniai. Nieko panašaus! Kaliausės kalba – aforistinės išminties pavyzdys. Taigi skaitytojai net kelis kartus sugluminami įprastas traktuotes verčiant aukštyn kojomis. Bet taip ir turi būti karnavalizacija grįstuose kūriniuose: pasaulį versti aukštyn kojom – vienas esminių karnavalo principų. Pasak M. Bachtino, „karnavalo gyvenimas – tai gyvenimas, išstumtas iš savo įprastų vėžių, tam tikra prasme, „gyvenimas atvirkščiai“, „pasaulis priešingai“³.

Jokio žmogaus gyvenimo tarpsnio pasaulėjauta nėra tokia artima karnavališkajai kaip vaikystės. Tad galimybės apversti pasaulį tampa bemaž neribotos, kai jis modeliuojamas remiantis vaiko mąstysena.

A. Kalėda yra pažymėjęs, kad J. Erlickas domisi „pačia kalbėjimo ir mąstymo išraiška“⁴. J. Erlicko vaikų poezijoje komizmas kuriamas plėtojant specifiškai vaikiškas suaugusiųjų kalbos interpretacijas. Antai eilėraščio Aš moku augti subjektas kaip pagyrimą suvokia tokį tetų ir dėdžių pajuokavimą: „Žiūrėk – toks mažas, o jau moka augti!..“ Šis suvokimas sustiprina jo savivertę – suaugusieji jam „turbūt pavydi, nes neauga patys“, pats augimas kelia nuostabą: „Taip nesunku man augt, – net pagalvoju, – / Kodėl mama neauga, kai palyja?“ O eilėraštyje Išeiti, ar – ne? tėčio įspėjimai:

„Ką, vaikeli, tu darai?! Ar iš proto išėjai?!“ pastūmėja lyrinį subjektą prie tokios minties: „Sykį reik išeit iš proto, / Pažiūrėt, kaip ten atrodo! // Neblogai tenai, matyt, – / Viską galima daryt!..“

Pasaulis, kuriame gyvena Jonas Grigas, toli gražu nėra idiliškas. Greičiau priešingai. Dažno eilėraščio pagrindas – dramatiški subjekto išgyvenimai. Sužadinti lakios vaiko vaizduotės, jie kelia juoką. Ne viename eilėraštyje J. Erlickas šaiposi iš vaikiškų baimių. Komizmas juose grindžiamas tariamos grėsmės ir realybės neatitikimu. Šiek tiek stilizuodamas šiuolaikinį vaikų folkloro žanrą šiurpes, J. Erlickas su šypsena piešia nakties baimės iškreiptą namų vaizdą:

Naktį spintos durys

Veriasi kaip karstas, –

Ten kostiumas juodas

Supasi pakartas.

Supas mėnesienoj

Juodas, begalvos, –

Kaip baisu gyventi

Šitokiuos namuos.

(Baisūs namai)

Kūriniams, kuriuose pats subjektas įvar­dija savo baimes, būdingas autokomizmas. Pavyzdys tebūnie eilėraštis …Ir gyvatės bijau, kuriame perdėtai baimei parodyti pasitelkiamas groteskas: „Kai tėvelis laisto daržą, / Aš bijau guminės žarnos – / Žarna raitos kaip gyvatė – / Lovoj aš drebu su batais. // Kai mama kilimą siurbia, / Aš bijau ir dulkių siurblio – / Ryja, raitos kaip smauglys – / Medy aš, gal nepraris?“

Tačiau esama Jono Grigo pasaulyje ir tikro dramatizmo. Juokinga, kai pasaulį aukštyn kojom verčia vaiko fantazija. O nejuokinga, kada jį iš tiesų apverčia suaugusieji, sužalodami savo vaikų vaikystę. Skaudu, kai berniukas iš internato net sapne neranda mamos, kai pusbrolį Antaną jo Gimtadienis aptinka vieną uždarytą šaltam kaip varpas kambary, kai sergantis draugas tikisi išsimiegosiąs išvežus girtuoklį jo tėtį (Berniukas iš internato, Dėdė Napalys ir Antanas, Apsilankymas pas sergantį draugą). Tokių dėl tėvų kaltės kenčiančių vaikų – vienišų, apleistų, besiilginčių normalaus gyvenimo – lietuvių vaikų poezijoje dar nebūta.

J. Erlicko lyrinio subjekto netenkina buvimas apčiuopiamame empiriniame pasaulyje – kad ir transformuotame vaizduotės, bet vis dėlto apribotame dabarties erdvės ir laiko. Jis žino esant ir kitų erdvių. Apie jas kalbant nusitrina riba tarp subjekto – vaiko – ir paties poeto „aš“. Tai literatūros erdvė, į kurią patenkama suradus kiekvienoje knygoje esančias slaptas dureles (Sena knyga). Tai atminties erdvė – Šešėlių šalis, į ją pasitraukia vakarykštė diena, išskrenda pasakyti žodžiai (Atsisveikinimas). Tai sapno erdvė, kurioje įmanomos pačios netikėčiausios metamorfozės, tarkim, sėdėti pražiotame paukščio snape ir giedoti apie nieką (…Ir vakarą). Pati mįslingiausia – „ten“ erdvė. Jos kontūrai vos vos prasišviečia meditaciniame filosofiniame eilėraštyje Ten. Vardo neturėjimas byloja apie ypatingą, transcendentinį, tos erdvės slaptingumą. Negalėtume teigti, kad J. Erlickas akivaizdžiai griauna materialistinį pasaulio suvokimą – to daryti 1990 m. jam nebūtų leidusi cenzūra. Tačiau prisidengdamas poetine vizija jis vis dėlto atveria kitokios, anapusinės, būties perspektyvą. Paprastais, vaikui suprantamais žodžiais poetas pasakoja apie amžinatvės šalį. Ji lokalizuota būtent ten, kur pagal mitologinį pasaulio supratimą dera būti mirusiųjų erdvei, – „ten už girių, toli“. Apie šios erdvės pobūdį leidžia spėti ir archetipinė kelio semantika: „Ten sueina visi / Nukeliauti keliai“. Tačiau čia nėra žemiškų mirties ženklų, priešingai – „Ten seneliai jauni, / O tėvai – kaip vaikai“. Čia visiškai kitokie egzistencijos dėsniai: „Miega tavo žaislai / Ten toli palikti, / Ir kas buvo seniai – / Ten be galo arti“. O įstabiausia – jauti visą eilėraštį persmelkiančią ir tave, skaitytoją, pasiekiančią tos šalies trauką. Meninis vaizdas šiame eilėraštyje vėl kuriamas pasitelkiant karnavališkąjį „pasaulio atvirkščiai“ principą. Taigi šis principas J. Erlicko poezijoje vaikams turi universalią paskirtį – jis skirtas tiek komizmui, tiek dramatizmui, tiek filosofinėms nuostatoms reikšti.

Žalias pareiškimas, antroji J. Erlicko knyga vaikams, rašyta Sąjūdžio laikais, – knygynuose ji pasirodė 1992 m. Aprengta kukliu viršeliu, nespalvota, pageltusio popieriaus puslapiais, ji primena varganą tuometinę mūsų buitį.

Knyga buvo skirta vyresniesiems moksleiviams – taip nurodyta paskutiniame jos puslapyje. Taigi skirta tiems, kurie, nusirišę pionieriaus kaklaraištį ir išsisegę komjaunuolio ženkliuką, drauge su tėvais ėjo į Dainuojančios Revoliucijos aikštes. Maždaug pusę šio rinkinio eilėraščių pavadintume pilietiniais. Pilietinė poezija iš paauglystės beišaugantiems moksleiviams – nebūtas dalykas lietuvių vaikų literatūroje. O atvirai kalbant, ne vien pilietinės – bet kokios poezijos, rašytos specialiai šio amžiaus skaitytojams ir, kas būtų svarbiausia, – juos patraukusios, iki J. Erlicko kaip ir nebuvo. Nespėliosim, kokiais sumetimais J. Erlickas pasirinko savo adresatu šio komplikuoto amžiaus skaitytojus – vaikus, kurie nebenori būti vaikais. Tik vertėtų pažymėti, kad tuometinės į nepriklausomybę besiveržiančios visuomenės santykiai su okupacine valdžia, vertinant juos grynai psichologiniu požiūriu, buvo ganėtinai artimi įprastiniams ankstyvosios jaunystės santykiams su suaugusiųjų pasauliu. Tie santykiai konfliktiški, o būdinga konflikto išraiška – iš aukščiau primestų vertybių neigimas.

Konfliktiškas yra ir J. Erlicko eilėraščių subjekto, kuris šioje knygoje įvardytas kaip autoriaus „aš“, santykis su realybe. Didžiausia antivertybe laikoma sovietinė ideologija. Atviriausiai ji neigiama oratorinio tipo eilėraščiuose. Mitinginę jų dvasią atspindi politinis turinys bei poleminis pobūdis. Ryškios orientacijos į jaunąjį skaitytoją šiuose kūriniuose nėra – nebent išskirtume eilėraštį Kaklaraištis. 1980-ieji, demaskuojantį antihumanišką pionierių organizacijos esmę. Šiaip jau šia aikščių poezija prabylama į neapibrėžto amžiaus adresatą – mitingų dalyvį. Dėl būtinybės kalbėti kiekvienam suprantamais žodžiais oratorinė poezija labai susiaurina individualios raiškos galimybes. Niveliacijos neišvengė ir J. Erlicko kūriniai. O atpažįsti šį poetą iš netikėto stilistinių plotmių supriešinimo, ir, kas itin svarbu, – stilistiniai J. Erlicko triukai puikiai praplečia idėjinį jo kūrinių kontekstą. Kai eilėraščio Yra šalis naratorius, kalbėjęs revoliucinei lietuvių poezijai būdingais lozungais ir priešpriešiais rėžęs tos pačios stilistikos antilozungus, netikėtai stilistiką pakeičia, – štai tada ir išryškėja visiškas dviejų pasaulių nesuderinamumas:

Jie šaukė mums Marksas tebus už vadovą!

Kas sena – tevysta, daigai naujo kalas!

Tačiau net ir Marksą per pusę jie pjovė:

Mums – tiktai biustą, o sau – kapitalą.

Jie šaukė: už didįjį reikalą stokim!

Jie kirto Europon ir Azijon langus…

O mano senelis prakirto tik stogą

Ir pupą augino – įlipti į dangų…

Pilietinei J. Erlicko poezijai priskirtini ir satyriniai naracinio tipo eilėraščiai, kuriuose pikto, sarkastiško juoko smaigalys nukreiptas į sovietinės ideologijos įkūnytojus. Satyrinio juoko banga gali būti tokia gaivališka, kad neišsitenka viename eilėraštyje, liejasi į antrą, trečią ir turi tokią demaskavimo galią, jog, regis, yra pajėgi ne tik iškelti visą pajuokiamo objekto atgrasumą, bet ir jį sunaikinti. Su tokiu nevaldomu, per tris eilėraščius besiliejančiu juoku yra piešiamas satyrinis prokuroro Riaubos portretas (Sakmė apie Riaubą, Mafijos įkūrimas, Prokuroro mirtis). Pristatęs prokurorą Riaubą kaip Lenino anūką, J. Erlickas šaržuoja jo atsidavimą seneliui ir senelio draugams. Rytmetinę mankštą savo kabinete Riauba daro kilnodamas senelio biustą, o netyčia prisiminęs sapną, kuris buvęs žalias (potekstė – ir sapnai turi būti raudoni), Riauba pats sau įsako skaityti Leniną – kad atgautų sapne prarastą budrumą. Be Lenino neapsieinama per tardymus – jo biustu tardomiesiems išmušami dantys. Dzeržinskio portretas Riaubai atstoja šventą paveikslą, o besikeičianti portreto išraiška (šypsosi, susigraudina, sužaibuoja) byloja, kaip Riaubos darbas yra vertinamas. Sovietinei ideologijai pašiepti vartojami ir valstybės herbo atributai. Sovietinio herbo ir krikščioniškos žegnonės hibridas yra Riaubos ištikimybę sovietų valdžiai demonstruojantis posakis: „Vardan pjautuvo ir kūjo. / Ir šventosios… Lauk!“ Nepaisydama Riaubos atsidavimo, totalitarinė sistema sunaikina ir jį – atkeliauja raštas apsvarstyti patį prokurorą, ir, šios žinios parblokštas, Riauba neatlaiko. Dar kartą pasitelkus sovietinio herbo atributus („Sulinksta tartum pjautuvas / Ir – po stalu kaip kūjis“), Riaubos mirties vaizdui suteikiama apibendrinama prasmė.

Satyriniuose rinkinio eilėraščiuose karikatūriškai piešiamas ne tik suaugęs žmogus, bet retsykiais – ir vaikas. Eilėraštyje Toks Jonaitis komiško poveikio J. Erlickas siekia vaizduodamas personažo amžiui neadekvačią elgseną: „Kai paguldė jį lopšelin, / Tarė pirmą žodį: Lenin… // (…) // Pūsdavo jisai balioną, / Ne bet kokį – tik raudoną. / Tik su ženkliuku Volodios / Sėsdavo ant puodo“. Ūgtelėjusio Jonaičio perdėm ideologizuotos mąstysenos absurdiškumą rodo juodąjį humorą primenanti jo poelgių motyvacija: „Baigęs amžių pionieriaus, / Gatvėj pridaužė pilietį – / Kaip revoliucionierius / Kad galėtų pasėdėti. // Kaip sėdėdavo Kapsukas, / Leninas ir jo svita… / – Lenino esu anūkas – / Tarė – mano čia vieta!“

Treji metai, skiriantys trečią J. Erlicko knygą vaikams (Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose) nuo antrosios, regis, nedidelis laiko tarpas. Bet to pakako, kad pilietinė poezija įgytų naujų bruožų. „Kas yra bolševikas, zampolitas, politrukas, Leninas?“ – tokius klausimus eilėraščių naratoriui užduoda vaikas; jį galima tapatinti su pasikeitusiu skaitytoju – su sovietine realybe jis jau nesusidūręs. Atsakymai pateikiami satyriniais portretais, tik piešiami jie kiek kitaip nei Jonaičio ar Riaubos. Pamažu blunka realūs tolstančios praeities bruožai, ir ji mitologizuojama. Sovietinės realybės nepažinusiems vaikams ji atrodo perdėm keista ir neįtikima – primenanti pasaką. Ir J. Erlickas satyriniam pasakojimui apie sovietmetį dabar renkasi mito, pasakos, baladės modelį. Herojinio mito parodija pavadintume eilėraštį apie Leniną O tas kas toks? Ypatingą Lenino kilmę rodo jo gimimo aplinkybės: „Drebėjo žemė… Geso saulė… / Krauju ištvino skliautas mėlynas. / Tą dieną iš ano Pasaulio / Į šį atėjo draugas Leninas“. Kaip dera mitiniam herojui, jis išsiskiria jau vaikystėje: vienerių „jis kūlė buožgalvį per sprandą“ (kalambūriška aliuzija į valstietijos išbuožinimo politiką: buožgalvis – buožės galva), trejų „jis nekentė engėjų“, todėl pasmaugė katę, velkančią pelę, o dešimties – statė „iš kaladėlių komunizmą“. Kaip mitinis personažas, jis turi antgamtinių bruožų: jam „sparnai – kaip vėliavos – išaugo“. Vienas mitinio herojaus žygdarbių – kova su chtoniškąja baisenybe. Eilėraštyje jos vaidmenį atlieka Komunizmo Šmėkla: ant Šmėklos jis parjoja iš Europos, paskui sukausto grandinėmis ir girdo krauju, galiausiai ji atsiduria žemės rojuje ant Nepasiekiamos Viršūnės.

1995 m. išėjusioje knygoje Bobutė iš Paryžiaus J. Erlicką humoristą, vaiko akimis žvelgiantį į pasaulį ir visaip jį vartaliojantį, J. Erlicką satyriką, su pilietiniu angažuotumu pliekiantį sovietinės ideologijos išsigimėliškumą, keičia J. Erlickas lyrikas. Žinoma, randame šioje knygoje eilėraščių, besisiejančių su ankstesniais rinkiniais, kaip, beje, ir ankstesnėse buvo grynojo lyrizmo pavyzdžių.

Bobutė iš Paryžiaus nustebina lyrinės saviraiškos atvirumu – tokiu, kad net drovu. Nūdien, kai akys pripratintos prie nuogo kūno vaizdų, apnuogintos sielos vaizdas trikdo. Sugauni save abejojant, ar sielos apnuoginimas nėra apgaulingas žaidimas su skaitytoju. Gal tai dar viena talentingojo persirenginėtojo J. Erlicko kaukė? Regis, ne.

Recenzuodamas šį rinkinį, S. Parulskis vadino jį tiesiog poezijos knyga⁵. Ir nors ne viename eilėraštyje yra tiesioginių kreipinių į vaikus, nors kalba maksimaliai sušvelninta mažybiniais žodžiais, o pasaulėvaizdis nestokoja tradicinių vaikystės realijų, vis dėlto jos adresatas, kurio amžius neapibrėžiamas, kitaip nei dviejų ankstesniųjų knygų, – ne artimas realusis, o idealusis. Tai knyga visiems, kuriems nesvetimas egzistencinis mąstymas, nes vyraujanti jos problematika – būtiškoji.

Palyginti su Žaliu pareiškimu, trečiojoje knygoje santykis su pasauliu visiškai kitas – tai meilės teigimas. Džiaugsmingą būties išgyvenimą vaikystėje laiduoja tėvų meilė:

„Aušo man tada rytai it šventės, / Kažin kur toli perkūnai trankės. / Ir patiko man mažam gyventi / Tarp šiltų šiltų tėvelių rankų“ (Kas geriausia). Suaugusiam žmogui, poetui, kūryba yra meilės būčiai išraiška: „Sakė kregždės, kad gražiai aš giedu, / O atrodė man – aš negiedojau… // O atrodė man – aš tik tylėjau / Apie žolę, rasą, ryto rūką… / O atrodė man – aš tik mylėjau / Visa tai, kaip seną atviruką“ (Lakštingala Zarasuose). Ir senatvėje, stovint ant nebūties slenksčio, mirties galima laukti –paradoksalu – lyg meilės: „Jis laukia mirties, lyg mergaitės kadaise, / Kurios neprisimena veido…“ (Senelis).

Šios knygos pasaulėjautai būdinga poetiškumas ir etiškumas, ryški vertybinė orientacija. Vertybių sistemos atramos yra vaikystė, kūryba, gimtoji kalba, Tėvynė, gyvenimas. Visi šie dalykai suartina J. Erlicką su Just. Marcinkevičiumi, A. Maldoniu, M. Martinaičiu, S. Geda. Iš šių autorių imami atskiri mikrovaizdai, imituojama mąstymo maniera. Ir visa tai daroma atsargiai, išlaikant poetinę skolinių aurą.

Tiek J. Erlicko kūryboje suaugusiesiems, tiek vaikams aktualizuojamas santykis su literatūrine tradicija. Biliete iš dangaus klasikinės vaikų literatūros personažų vardais (Brisius, žąselių piemuo Jonukas, Alisa, jūreivis Sindbadas, D’Artanjanas) buvo ženklinamas vaikiškas pasaulėvaizdis. Žaliame pareiškime žaista J. Janonio, Maironio, K. Binkio, S. Nėries ir kitų autorių eilių citatomis bei parafrazėmis – dažniausiai siekiant parodijinių tikslų. O trečioje poezijos knygoje literatūrinė tradicija yra saugoma ir palaikoma.

Žvelgiant į šią knygą vaikų literatūros kontekste, reikia pabrėžti jos novatoriškumą imantis temų, kurios iki tol buvo tabu.

Gyvenimo kelionė prasideda gimimu. Kaip prabilti apie jį išvengiant ir natūralizmo, ir banalaus melo? Eilėraštyje Vėjiniai malūnai poetas piešia daugiaprasmį vaizdą – mitologinė žmogaus kilmės samprata, susiejanti jį su žeme, pateikiama plėtojant simbolinį tėvų meilės akto, kaip vaikelio ieškojimo žolėse, motyvą:

Vėjiniai malūnai ieško vėjo,

O senelis – šienpjovys – grėbėjos,

Ir suranda… tarp žalių žolelių

Jie abudu ieško sau vaikelių.

O sode lakštingala kad gieda!..

O šile paparčio skleidžias žiedas…

Tokią naktį nėr kada ilsėtis –

Ir suranda mažą mano tėtį.

O savo paties gimimą šio eilėraščio lyrinis subjektas atmena kaip dar negimusiojo šauksmą – ir ne savo, o gamtos balsu: „Ir šaukiu balsais visų drugelių, / Boružių ir laumžirgių – žirgelių / Aš esu! Tik raskit, atpažinkit, / Tik paimkit su savim, paimkit!..“ Gamtiškasis žmogaus būties aspektas apskritai labai būdingas šiai J. Erlicko knygai.

Antroji tema, kurios lietuvių vaikų poezijoje ilgai vengta, – mirtis kaip gyvenimo kelionės pabaiga. Apie gamtos mirtį dar drįstama kalbėti, o apie žmogaus – ne. Bobutėje iš Paryžiaus poetas parodo seno žmogaus nuovargį, vienišumą – vienur atsiremdamas į mitologinę-folklorinę tradiciją: „Ir pasilieku aš be vieškelio kelio, / Manęs nebeieško nė vienas takelis, / Ir stoviu – kaip elgeta – ištiestu delnu, / O metai prabėga pro šalį, kaip elniai“ (Mano seno senelio vakaras), kitur – nesibaimindamas ir tiesioginės raiškos: „Niekas jo neaplanko, / Ir jis nebelaukia nieko“, „Kaip gelia, kaip gelia kojas… / Kaip dūsta krūtinė, nors oro tiek daug!..“ (Senelis). Empatiškas poeto įsijautimas į seno žmogaus dalią užlieja eiles švelniu grauduliu. Mirties traktuotė nevienareikšmė. Eilėraštyje Toks žmogelis ji vaizduojama kaip galutinė gyvenimo baigtis. O eilėraštyje Toli nuo paukščių mirtis yra tik žemiškojo gyvenimo pabaiga, atverianti žmogaus prigimties dualizmą ir atskirianti vieną nuo kitos dvi jo esybės dalis: „Ir tas, kurs dainavo, / Pakilo į dangų – / O tas, kuris tylėjo, – / Į žemę…“ Šiame kūrinyje suteikiama kitokios egzistencijos viltis.

Mirties priešprieša – ekstaziškas gyvenimo džiaugsmo patyrimas. Tomis akimirkomis pajunti būties pilnatvę, ir atsiveria daiktiškojo pasaulio slaptis – jo beribiškumas. Tai dvasios būsena, kai visa tampa Niekuo:

Ten prerijos, indėnų karo šokiai…

Balti laivai, piratai, lobių salos…

Trobelė pagiry, pilna vaiduoklių…

Ir Vasara, – be laikrodžių, be galo…

O Vasara… Auksinis saulės irklas…

Rugių pūga… Pusnynai žalio sniego…

Aukštam danguj kregždučių mažos žirklės…

Ir šitiek visko daug – tarytum Nieko…

(Vasara su Tomu Sojeriu)

Apie Nieką kaip apie visa aprėpiančią būties kategoriją jau tūkstančius metų kalba Rytų išminčiai… Kita vertus, mintis, kad visa tampa Niekuo, – paradoksas. Jų J. Erlicko kūryboje daug. Vieni skirti žaidimui, apie kurio vaidmenį J. Erlicko poezijoje rašė L. Žvironaitė⁶, kitų, kaip ir ką tik cituotojo, paskirtis – išreikšti būties paslaptingumą.

Pasaulio kaip visumos, atskirų jo daiktų ir reiškinių paslaptingumo jutimas vaikams skirtoje J. Erlicko poezijoje yra pasaulėjautos ypatybė. Paslaptis yra laikas, atmintis, sapnas, knyga, net paprasčiausi buities daiktai. Paslaptis yra ir J. Erlicko gebėjimas tiek suaugusįjį, tiek vaiką prie šių paslapčių priartinti…

Vaikų poetas Juozas Erlickas yra tas pats Erlickas, kurį pažįstame kaip gyvąjį klasiką, kaip history raštininką ir net estrados žvaigždę. O drauge jis yra kitas Erlickas. Ir tai – dar viena paslaptis.

___________________________________

¹ Pakalniškis R. Tarp dviejų pasaulių // Pergalė. 1970. Nr. 2. P. 127.

² Šiukščius V. Mitopoetika lietuvių prozoje: tekstų interpretacija. V, 1999. P. 118–123.

¹ Bachtinas M. Dostojevskio poetikos problemos. V, 1996. P. 144.

⁴ Kalėda A. Autoriaus požiūrio įprasminimas // Lietuvių literatūra šiuolaikinėmis socializmo sąlygomis. V, 1986. P. 211.

⁵ Parulskis S. Šiuolaikinis Kudirka – Juozas Erlickas ir besijuokiantys Pavlovo šunys // Lietuvos rytas. 1995. Liepos 14. P. 36.

⁶ Žvironaitė L. Tragikomiškas Juozo Erlicko žaidimas // Žvirblių takas. 2000. Nr. 4. P. 31–33.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 3 (19)