NUOTYKIŲ ROMANAS KUNIGAIKŠČIUI

Galbūt jus sudomino šio straipsnio pavadinimas? Puiku, taip ir turi būti, nes prancūzų rašytojas ir pedagogas, apie kurį dabar kalbėsime ir kurį daugelis literatūros istorikų laiko pačiu pirmuoju vaikų knygos kūrėju, vaikų literatūros pradininku, norėjo kaip tik t sudominti ir pamokyti.

Tai atsitiko Liudviko XIV valdymo laikais. Senasis karalius vis dar valdė, o didysis dofinas, jo sūnus, pats susilaukė įpėdinių. Ir štai Burgundijos kunigaikščiui, Liudviko XIV anūkui, atėjo laikas mokytis. Bet ką pakviesti mokytoju? Užduotis anaiptol nėra paprasta – juk nuo mokytojo priklausys ne tik būsimo monarcho išsilavinimas, bet ir karalystės gerovė. Pasirinkimą sunkino ir tai, kad mokytojas turėjo būti ne tik labai išmintingas, bet ir tvirtas žmogus, nes jo mokinys buvo toli gražu ne angeliukas. Vyriausias karaliaus anūkas garsėjo ne tik skvarbiu protu, bet ir nepakenčiamu charakteriu, buvo ūmus, kaprizingas, vaidingas ir nenustygstantis vietoje. Jis nepakentė, kad kas nors, netgi tokie reiškiniai kaip laikas ar oras, nepaklustų jo valiai. Tad kas galėjo imtis mokyti ar auklėti tokį vaiką? Toks žmogus atsirado – Fransua de Fenelonas.

Norint suprasti, koks žmogus buvo Fransua Salinjakas de la Motas Fenelonas, reikia grįžti į jo vaikystę. Kaip liudija pavardė, Fransua priklausė garsiai ir kilmingai Prancūzijos giminei, iš kurios buvo kilę daug žymių šalies žmonių. Ypač daug tarp jų buvo dvasininkų. Fenelonų giminė davė Prancūzijai net devynis vyskupus ir arkivyskupus, iš kurių vienas – Fransua de Fenelonas.

Kaip ir apie daugelį XVII amžiaus žmonių, taip ir anie Fenelono vaikystę žinios labai kuklios. Nežinoma netgi tikslios jo gimimo datos. Aišku tik, kad jis gimė 1651 m. pradžioje Perigore, Fenelonų giminės pilyje. Daug kur kaip gimimo data nurodoma rugpjūčio 6-oji greičiausiai tėra jo krikšto diena. Fransua tėvui tai buvo antroji santuoka. Tapęs našliu, grafas Ponsas de Salinjakas de Fenelonas vedė panelę Luizą de Sent-Abr (Louise de Sainte-Abre), taip pat kilmingos giminės atstovę. Iš pirmosios santuokos grafas jau turėjo kelis vaikus, o Fransua buvo paskutinis, pagrandukas, tad iki pat tėvo mirties 1663 m. gyveno ir buvo mokomas namuose. Blaivus pagyvenusio tėvo protas ir jaunos motinos švelnumas suformavo itin įdomų ir savotišką Fransua charakterį. Jis pasižymėjo lanksčia nuomone ir tvirtomis pažiūromis, nuolankumu ir atkaklumu, kuklumu ir paslaptingumu. Vis dėlto ryškiausias vaiko bruožas buvo meilumas. Fransua buvo visų mylimas, nes mylėjo visus pats. Jis mylėjo visa, kas gražu, o gražu jam buvo viskas, ką sukūrė Dievas. Toks įgimtas religingumas gerai derėjo su tėvų jam numatyta dvasininko ateitimi. (Tuo metu daugelis kilmingųjų, neištekdami pinigų nupirkti savo atžaloms pelningą tarnybą karaliaus dvare ar neišgalėdami, pasamdę būrį karių, pasiųsti į kariuomenę, leisdavo savo vaikus į dvasininkus.) 1663 m. mirus tėvui, vienas jo brolis, markizas de Fenelonas, pasikvietė dvylikametį Fransua Feneloną į Paryžių ir atidavė mokytis į Diu Plėsis koledžą, kur šis gavo gerą klasikinį literatūros ir filosofijos išsilavinimą. 1672–1673 m. Fransua mokėsi dvasinėje Saint-Sulpice seminarijoje. Religija buvo jo pašaukimas, todėl, baigęs mokslus seminarijoje, kupinas jaunuoliško užsidegimo, Fransua buvo pasišovęs su misionieriaus misija vykti į Naująjį Pasaulį (taip tuo metu buvo vadinama ne per seniausiai atrasta Amerika). Savo planų atsisakė tik karštai įtikinėjamas kito dėdės dvasininko, kuris norėjo matyti jį vyskupu Prancūzijoje.

Atšaukus Nanto ediktą ir liovusis represijoms prieš protestantus, Liudvikas XIV nusiuntė Fransua Feneloną į Prancūzijos gilumą atsivertėliams į katalikų tikėjimą skelbti tikėjimo tiesų. Fransua nuo pat jaunumės pasižymėjo diplomatija ir gerai išmanė žmogaus prigimtį. Katalikų tikėjimą skiepydamas ne jėga, bet įtikinėjimu, jis pasiekė neblogų rezultatų. Po kelerių dvasinės tarnybos metų, 1687-aisiais, atsižvelgiant į būdą ir sugebėjimus, Fenelonas buvo paskirtas Naujųjų katalikių mokyklos direktoriumi. Štai tada pirmą kartą atsirado proga atsiskleisti jo kaip pedagogo talentui.

Naujųjų katalikių mokykla

Naujųjų katalikių namai buvo mokykla, į kurią siųsdavo mokytis jaunas, ką tik perkrikštytas protestantų dukteris. Tikslas buvo vienas – išauklėti jas geromis katalikėmis. Jei ne pažangios pedagoginės mokyklos direktoriaus idėjos, ji būtų likusi eilinė religinė mokykla. Svarbiausias Fenelono nuopelnas tas, kad savo pareigas jis atliko labai subtiliai, su dideliu vaikų, ypač mergaičių, psichologijos išmanymu. Jis gerai pažino vaiko prigimties galias ir trūkumus. Šios mokyklos direktoriaus pareigas Fenelonas ėjo daugiau nei dešimt metų, o sukauptą patirtį išdėstė 1687 m. išleistame Traktate apie mergaičių auklėjimą. Kažin ar knyga būtų pasirodžiusi, jei ne kunigaikštienė de Boviji. Ši moteris paprašė Feneloną patarimo, kaip auklėti dukteris, kurių, pasak vienų šaltinių, turėjusi penkias, o pasak kitų, – net aštuonias. Svarbiausias Fenelono patarimas buvo toks: suteikite savo dukterims praktinių žinių, kad jos taptų savarankiškos. Pirmiausia reikia suformuoti merginos charakterį (tam geriausia priemonė yra religija), o vėliau – išmokyti praktinių dalykų: gramatikos, skaičiavimo, istorijos ir net teisės pagrindų, kad ji pati galėtų tvarkyti savo turtą. Kitaip tariant, merginą reikia rengti realiam gyvenimui – auklėti taip, kad gebėtų tinkamai atlikti savo pareigas šeimoje.

Fenelonas susikūrė savitą pedagoginę sistemą, kurią vėliau pritaikė auklėdamas Burgundijos kunigaikštį. Pagrindinės jos nuostatos buvo šios: pirmiausia reikia įgyti vaiko pasitikėjimą, o vėliau suteikti jam pakankamai laisvės, tik apytiksliai nusakant mokslo planą. Jei mokinys savaime linksta prie gėrio ir mokslo, reikia jį padrąsinti ir palaikyti, kad neprarastų noro dirbti. Jeigu vaikas mokosi nenoriai, mokytojas turi parodyti, kaip tai jį skaudina ir liūdina, ir suvaidinti, kad nusigręžia nuo vaiko ir jį palieka. Kitaip tariant, vaiką reikia pajungti savo valiai. Liberalios idėjos siejamos su savotišku jausmų šantažu, todėl Feneloną neapsirinkant galima vadinti tironu, tačiau tironu be prievartos. Fenelonas nesunkiai priversdavo vaikus ir suaugusiuosius jį pamilti, nes pats spinduliavo meilę.

Sen-Simonas paliko tokį Fenelono portretą: „Kunigas buvo aukštas ir laibas, gražiai sudėtas vyras, blyškaus veido, stambios nosies, liepsningo žvilgsnio, iš kurio kriokliu veržėsi išmintis. Jo veidas buvo toks (…), kad kartą pamatęs nebegalėjai užmiršti. Jame buvo visko: rimties ir galantiškumo, romumo ir linksmybės, o išraiška vienu metu buvo kaip didiko, vyskupo ir gydytojo. (…) Reikėjo prisiversti atitraukti nuo jo akis“¹. Visos šios žinios ir charakterio bruožai Fenelonui itin pravertė tapus Burgundijos kunigaikščio mokytoju.

Kunigaikščio mokytojas

Iš tiesų Fenelonas vienu metu auklėjo tris brolius: Burgundijos, Anžu ir Bery kunigaikščius. Dažniausiai jis minimas kaip Burgundijos kunigaikščio, vėliau turėjusio sėsti į Prancūzijos sostą, mokytojas. Tačiau likimas lėmė taip, kad karaliumi, tik ne Prancūzijos, o Ispanijos, tapo Anžu kunigaikštis.

Tai buvo tikra charakterių dvikova. Diplomatiškas, bet geležinės valios Fenelonas stojo į kovą su išlepintu ir kaprizingu berniūkščiu ir įrodė savo mokiniui, kad net aukščiausią titulą turintis žmogus be mokslo yra niekam vertas. Jis sudarė kunigaikščiui atitinkamą programą, kurios pagrindas –būsimam monarchui būtini istorijos ir politikos mokslai. Programą papildė įvairios fizinės pratybos, derančios valdovui, kuris turi sugebėti vadovauti kariams.

Pats svarbiausias Fenelono nuopelnas buvo dorovinis princo auklėjimas. Su neišsenkama kantrybe, kiekvienam įvykiui pritaikydamas atitinkamą pamokymą, nuolatos kaitaliodamas įvairius pedagogikos metodus, o sykiu apeliuodamas į garbę, religiją ir prieraišumą, jis vaiką sutramdė. Sutramdė gal net pernelyg, nes tapęs vyru Burgundijos kunigaikštis buvo kiek drovus ir neryžtingas. Tačiau buvo išmintingas, didžiai atsidavęs pareigai, ir galima spręsti, kad jis būtų tapęs puikiu valdovu.

Ne veltui čia taip daug kalbėta apie Burgundijos kunigaikštį. Fenelonas savo mokinį labai mylėjo, bet kartu taikliai pasakė, jog vaiko dėmesys yra tarsi žvakės liepsna vėjyje – nuolat blaškomas. Kad berniūkščio dėmesį patrauktų ir išlaikytų, Fenelonas rašė jam patrauklius ir pamokomus pasakojimus. Pirmiausia tai buvo dorovinio ir auklėjamojo turinio pasakos², kupinos humoro ir gyvybės. Vėliau Fenelonas perėjo prie neeiliuotų pasakėčių, kurios labiau tiko ūgtelėjusiam kunigaikščiui. Šie kūriniai dažniausiai buvo pastoraliniai – matyt, piemenų gyvenimą Fenelonas įsivaizdavo kaip netrikdomą idilę. Dar vėliau jis pasiūlė savo mokiniui Mirusiųjų pasikalbėjimus (išspausdinti tik 1712 m.), kuriuose garsūs praeities žmonės mirusiųjų karalystėje diskutuoja įvairiomis moralės, politikos ir filosofijos temomis. Bet, žinoma, visų garsiausias ir didžiausias Fenelono kūrinys, parašytas Burgundijos kunigaikščiui, yra didaktinis utopinis nuotykių romanas Telemacho nuotykiai.

Telemacho nuotykiai

Šio kūrinio istorija nepaprasta. Kalbėdamas apie savo romaną, Fenelonas tvirtino, kad jis skirtas tik Burgundijos kunigaikščiui, o ne plačiajai visuomenei. Kad kūrinys buvo išspausdintas, kaltas nesąžiningas perrašinėtojas, kuris 1699 m. vieną romano kopiją pardavė spaustuvininkui. Knyga be galo išpopuliarėjo, buvo išversta į geras keturiasdešimt kalbų, pasirodė net aštuoni šimtai jos leidimų. Žinoma, rašydamas Telemacho nuotykius, Fenelonas tokio populiarumo nesitikėjo: juk knyga neturėjo būti spausdinama. Jis tenorėjo perspėti savo mokinį, kad šis nepasitikėtų žiauriais ir godžiais ministrais, vengtų karo ir tuštybės, nesivaikytų besaikės prabangos. Fenelonas stengėsi mokiniui įskiepyti, kad ne valdiniai priklauso karaliui, o karalius – savo valdiniams.

Telemacho nuotykius Fenelonas rašė sekdamas Odisėjos pavyzdžiu. Romane be galo daug antikinių detalių, nes autorius nesivaržydamas mėgdžiojo senuosius graikų autorius – Homerą, Vergilijų, Sofoklį. Tačiau beveik visi personažai turi savo prototipus XVII a. Prancūzijoje. Antai Telemachas yra ne kas kitas kaip Burgundijos kunigaikštis, jo išmintingasis palydovas Mentoras – Fenelonas, o Idomenėjas – pats Liudvikas XIV Telemachas leidžiasi į jūrų kelionę ieškodamas savo tėvo Odisėjo. Kelionė – ištisa nuotykių virtinė. Keliautojai aplanko daugelį šalių: Egiptą, Kiprą, Kretą, nusileidžia net į mirusiųjų pasaulį. Ten jie sutinka daug garsių karalių. Gerieji gyvena Eliziejaus laukuose, o blogieji kenčia Tartare. Telemachas ir Mentoras stebi įvairias valdymo formas: monarchiją, respubliką, tironiją. Išmintingi Mentoro komentarai padeda Telemachui susivokti, kas tose santvarkose vertinga, o kas – smerktina. Nesunku įsivaizduoti, kad išgirdęs tokį kurinio apibūdinimą ne vienas vaikas niekinamai patemps lūpą: fi, kokia nuobodybė! Fenelonas pagalvojo ir apie tai. Į pasakojimą jis įpynė daug smagių detalių. Pavyzdžiui, viename iš skyrių autorius vaizduoja, kaip Telemachą įsimyli gražuolė nimfa, o Mentoras, suvokdamas mokiniui gresiantį pavojų, nustumia jį nuo uolos į jūrą. Knygos pabaigoje paaiškėja, kad Mentoras – tai ne kas kita kaip pati išminties deivė Minerva. Knyga parašyta grakščiu stiliumi, paprastais, vaizdingais žodžiais, kurie lengvai suprantami vaikui. Šiandienos skaitytojui kūrinys gali pasirodyti naivus ir nuobodokas, tačiau nereikia pamiršti, kad tai pirmoji specialiai vaikui rašyta knyga. Šiuo romanu Fenelonas nušovė ne vieną, o keletą zuikių – supažindino vaiką su įvairiomis valdymo formomis, istorija ir antikos mitologija, išdėstė dorovinius valdovo elgesio pagrindus bei palinksmino nuotykingu pasakojimu. Ilgiau nei šimtą metų ši knyga buvo pagrindinė daugelio Prancūzijos mokyklų mokymo priemonė. Apie romaną buvo atsiliepiama taip: Telemacho nuotykius gyvenime reikia skaityti dukart: pirmą kartą – vaikystėje, kad iki valios prisimėgautum juose vaizduojamais įvykiais; antrą kartą – užaugus, kad suprastum ir tinkamai įvertintum politinę jų potekstę. Deja, autoriui knyga užtraukė vienus nemalonumus, nes amžininkai ją suprato kaip politinę satyrą. Tai, ką Fenelonas skyrė būsimam valdovui, norėdamas išauklėti jį išmintingą, kilnų ir teisingą, staiga tapo kūriniu, kritikuojančiu Liudviko XIV politiką.

Šiuo romanu Fenelonas užsitraukė ir karaliaus nemalonę. Liudvikas XIV teigė jautęsis įžeidinėjamas kiekviename puslapyje. Žinoma, maža kam būtų malonu atpažinti save kaip tuščiagarbį, pernelyg pramogas mėgstantį ir be jokio reikalo kariaujantį personažą.

Kritikuodamas paprastus žmones alinančią Liudviko XIV politiką, Fenelonas stengėsi išauklėti tobulą monarchą, per žaidimą įskiepyti jam teisingumo ir gailestingumo pagrindus. Deja, mokytojo viltys žlugo, nes 1712 m. jo mokinys mirė. Viename laiške Fenelonas draugui prisipažino: „Dabar niekas manęs su šiuo pasauliu nebesieja“³. Ir iš tiesų jis mirė pergyvenęs savo mokinį vos trejus metus – 1715 m. sausio 7-ąją.

Fenelono išmintis neliko neįvertinta. Dar 1693 m. jis buvo išrinktas Prancūzų akademijos nariu. Palypėjo jis ir religinės hierarchijos laipteliais: 1695 m. buvo paskirtas Kambre arkivyskupu (šiame mieste praleido kelerius paskutinius savo gyvenimo metus).

Fransua de Fenelonas buvo tikras eruditas. Nors daug laiko ir jėgų skyrė tiesioginėms dvasininko pareigoms, tuo pat metu rasdavo laiko diskutuoti religijos, filosofijos, literatūros klausimais ir paliko gausybę raštų įvairiausiomis temomis. Jo gyvenimą ir asmenybę apibūdindami vienu sakiniu, galėtume pasakyti taip: tai buvo puikus proto, dvasios ir širdies mokytojas.

_________________________________

¹ Granges Ch. M. Des. Histoire de la littérature française. Paris, 1984. 583 p.

² Tieghem Ph. Van. Fenelon // Histoire des littératures. Paris: Gallimard, 1978. 498 p.

³ Précis de littérature classiąue. Paris: Lepetit, 1920.252 p.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 3 (19)