KAIP PASIEKTI SĖKMĘ, ARBA HARIO POTERIO FENOMENAS*

Kai praeitais metais lankiausi Edinburge, draugai iš vietos universiteto, visiškai nesusiję su vaikiškomis knygomis žmonės, atkreipė mano dėmesį į kelis tenykščius vaikų knygų autorius, kuriais jie didžiavosi. Keletą knygų jau buvau mačiusi ir vertinau jas skeptiškai. Didžiuotis jomis man aiškiai atrodė kiek perdėta. Vis dėlto nuėjau į knygyną ir atsargiai pasakiau pardavėjai, kad draugai man siūlo perskaityti knygas, kurių autorius – ar veikėjas? – Haris Poteris. Gal ji žinanti, apie ką aš kalbu? Pardavėja pasijuto pažeminta. Kas gi nežino Hario Poterio? Iš tiesų knygos buvo puikiai išeksponuotos, ir kietais viršeliais, ir minkštais, pastarosios ką tik pasirodžiusios. Ir ne tik tame knygyne. Ir ne tik Edinburge. Jų buvo ir Londono, ir Kalifornijos knygynuose, ir oro uostų knygų kioskuose. Nors Kalifornijoje 1999 m. balandį vaikų knygų specialistai dar palaimingai apie jį nieko nežinojo, – vos po poros mėnesių aš kartu su visu apstulbusiu pasauliu pamačiau, kad dvi pirmosios knygos apie Harį Poterį yra internetinio „Amazonės“ knygyno pardavimų statistikos pirmoje vietoje. Trečioji knyga įkopė į pirmą vietą dar nepasirodžiusi JAV: ją galėjai užsisakyti iš anksto, kad gautum tą pačią dieną, kai tik išeis. Negana to, daug savaičių iš eilės šios knygos buvo „New York Times Book Review“ paklausiausių knygų sąrašo pirmose vietose, nors vaikiškoms knygoms čia paprastai skiriama itin mažai dėmesio. Originalas – pirmasis britiškas knygos leidimas – JAV aukcionuose kainuoja tūkstantį dolerių. Na, o mažutė „Bloomsbury“ leidykla, įkurta vos prieš trylika metų, patyrė tokią finansinę sėkmę, kad apie literatūros pasaulį bent kartą galime pasiskaityti net „New York Times“ ekonomikos puslapiuose.

Suaugusiųjų skaitytojų dėmesys

Taigi Justeinas Gorderis (Jostein Gaarder) ir Filipas Pulmanas¹ (Philip Pullman) jau gali trauktis – jiems nė iš tolo nepavyks susilyginti su Hariu Poteriu. Pulmanas prie „New York Times“ sąrašo net nepriartėjo. Ir vis dėlto turėtume pasakyti, kad šie autoriai pasiekė tai, kas iki jų mažai kam pavyko, – perėjo vaikų ir bendrosios literatūros ribą (amerikiečių kritikai tai vadina crossover). Istoriškai dažniausiai būdavo atvirkščiai: literatūra, rašyta visai negalvojant apie skai­tytojus vaikus, pamažu tapdavo savaime suprantama vaikų ar paauglių bibliotekos dalimi. Robinzonas Kruzas ir Rugiuose prie bedugnės – pora geriausių žinomų pavyzdžių. J. Gorderio Sofijos pasaulis – vidutiniška knyga vaikams apie filosofiją – užkariavo visą pasaulį kaip knyga suaugusiesiems tikriausiai todėl, kad ji tenkina kažkokį esminį jų poreikį. O fantastinė Pulmano trilogija įvairiose šalyse leista čia kaip vaikų, čia kaip suaugusiųjų knyga.

Knygos apie Harį Poterį Anglijoje išleistos suaugusiųjų apdaru – santūriais viršeliais ir mažu šriftu, kad suaugę poterininkai galėtų jas skaityti viešose vietose išvengdami demaskavimo. Amazon.com tinklalapyje yra daugiau nei du tūkstančiai skaitytojų atsiliepimų, tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Daugumos nuomone, Haris Poteris – geriausia jų skaityta knyga.

Haris Poteris yra buvęs žurnalo „Time“ viršelio tema. Taigi šiomis knygomis domisi rimti žiniasklaidos leidiniai, o tuo pačiu metu kai kurių JAV valstijų mokyklų tarybos jau leidžia įsakymus, draudžiančius knygas apie Harį Poterį pirkti vaikų ir mokyklų bibliotekoms ar rinktis jas garsiai skaityti pamokose. Motyvas – jos galinčios sukelti nesveiką vaikų domėjimąsi raganavimu. Dar kartą tampa akivaizdu, kad valdžios struktūros žino literatūrą turint galios ir jos bijo.

Bet iš kur toks milžiniškas ažiotažas? Jeigu klystu, pataisykite mane, betgi vaikų literatūros istorijoje dar nėra buvę vaikiškos knygos, įsiveržusios taip audringai, knygos, ištrinančios šalių sienas ir panaikinančios skaitytojų kategorijų ribas, knygos, kuri neskaitančius berniukus patrauktų skaityti, tėvus sugundytų slapta skolintis knygą iš savo vaikų, rimtus literatūros kritikus pakelti antakius, bibliotekas ir knygynus rengti begales Hario Poterio festivalių. Ir visa tai prasidėjo, kai Holivudas dar nebuvo nupirkęs scenarijaus teisių ir dar neimta gaminti plastikinių piktojo herojaus Voldemorto lėlių.

Populiarumo prielaidos

Apie Hario Poterio sukūrimo aplinkybes nemažai rašyta, tad nėra reikalo prie to sustoti. Aišku, istorija apie jauną neturtingą išsiskyrusią mamą, kuri kavinėje rašo vaikišką knygą tiesiog šiaip sau, norėdama pažiūrėti, kas iš to išeis, ir per vieną naktį išgarsėja visame pasaulyje, yra jaudinanti. Tai tipiška knygos mitą kurianti smulkmena, kurią mielai mini leidyklos, kad padidintų publikos susidomėjimą. Ir nenoriu sakyti, jog tai – melas. (Juk panašus mitas gyvuoja ir apie Pepę Ilgakojinę: esą skaitytojai už šią knygą turį būti dėkingi kojos lūžiui. Tai tikriausiai tiesa, bet kartu ir mitas.) Šiaip ar taip, faktai apie Džoaną Rouling (Joanne Rowling) pirmiausia yra reklamai skirtos naudingos detalės. Kartkartėmis leidyklos išleidžia debiutantų kūrinių, ir jei rankraštis pakan­kamai įdomus, verta juo rimtai užsiimti. Amerikiečių leidyklos nemoka šešiaženklių sumų už knygas, kurių sėkme netiki. Jos turi milžiniškas tyrėjų, kurie be pertrūkio čiuopia knygų rinkos pulsą, pajėgas. Leidėjai turbūt jautė, kad pigių, menkaverčių siaubo literatūros serijų laikai jau praėjo, kad reikia kažko iš esmės kitokio, kas, be to, tenkintų įvairiopą, net ir išrankesnių literatūros kritikų, skonį.

Neginčijama Hario Poterio stiprybė yra kalba – turtinga ir įvairi. Magiška aplinka irgi leidžia eksperimentuoti su kalba, plėtoti ją, išgalvoti naujų žodžių ir suteikti jiems reikšmių. Pasak interviu, Džoana Rouling labai domisi kalba (ji yra dirbusi prancūzų kalbos mokytoja). Autorei linksma, kad jos knygas reikia versti į amerikiečių anglų kalbą; be kita ko, amerikiečių leidimuose pakeisti visi tipiškai angliški valgiai. Ir pirmoji knyga Haris Poteris ir Išminties akmuo (Harry Potter andthe Philosopher’s Stone) JAV pervadinta Burtininko akmeniu (Sorcerer’s Stone). Gal manoma, kad amerikiečiai nežino žodžio „filosofas“?

Be to, akivaizdu, kad Džoana Rouling nori rašyti vertingą literatūrą, o ne šlamštą, kurį gerai perka, bet kurio vaikų literatūros kritikai nevertina. Trečioji knyga – Haris Poteris ir Azkabano kalinys (Harry Potter and the Prisoner of Azkaban) – iš tiesų geresnė nei dvi pirmosios. Čia sunkiau nuspėti, kas bus toliau, stipriau vaizduojami personažai ir pateikiama keletas ypač sugestyvių scenų. Galbūt Džoana Rouling tobulėja kaip rašy­toja? Gal ji perskaitė visus tuos autorius, su kuriais ją nuolat lygina recenzentai, ir iš jų pasimokė? Greičiausiai ji jaučia didžiulį spau­dimą: juk milijonai viso pasaulio skaitytojų laukia naujos knygos! Tačiau neabejotina, kad ji įgijo ir daugiau laisvės. Kai esi debiutantas, prie tavo rankraščio gali kabinėtis menkiausias leidyklos redaktorius. Perkamiausių pasaulyje knygų rašytoja gali numoti ranka į nesubtilius redaktorių siūlymus ką nors keisti, trumpinti ar pridurti.

Mokyklinės apysakos tradicija

Bet vis dėlto kur glūdi Hario Poterio paslaptis? Paprastas, net engiamas vaikas, apdovanotas nežabota galia, toli gražu ne naujiena. Beveik visa vaikų literatūra, o ką jau kalbėti apie liaudies pasakas ir mitus, remiasi tokiu literatūriniu tipu. Natūralu, jog jaunieji skaitytojai Hariui jaučia empatiją, o ką jame mato suaugusieji? Prarastą savo vaikystę? Neįgyvendintas galimybes? Gal Haris Poteris yra kompensacinė paguodžiamoji literatūra, traukianti mus, tūkstantmečių sandūros žmones, nuvargintus grėsmingų ufonautų, kruvinų trilerių ir beašarojančių dėl savo likimo, keturiasdešimties metų krizę išgyvenančių vyrų ir moterų išpažinčių?

Knygose apie Harį Poterį yra du dalykai, kuriuos iškelia visi recenzentai, – internatinės mokyklos vaizdavimas ir fantasy (arba literatūrinė pasaka. – Red. past.). Abu šie žanrai pirmiausia atsirado – ir šiandien ypač įprasti – Anglijoje. Gal dar anksti sakyti, jog Haris Poteris Švedijoje sulauks tokio pat populiarumo kaip Anglijoje ir JAV. Fantasy banga užplūdo Švediją tik per pastaruosius dešimt penkiolika metų. Visame pasaulyje fantasy yra žanras, labiausiai nepaisantis skaitytojų amžiaus. Internato tematikos knygos Švedijoje niekad neturėjo stiprios tradicijos, išskyrus dabar jau pamirštas Luiso de Gero (Louis de Geer) knygas apie Singletoną.

Įtariu, kad šimtai tūkstančių vidurinės kartos buvusių Anglijos internatų auklėtinių (su žmonomis, kurios žino, ką teko pakelti jų sutuoktiniams) yra didžioji suaugusių Hario Poterio skaitytojų dalis. (Kaip kad ir švediškas knygas apie Bertą² stropiai skaitė ne tik berniukai, bet ir jų tėtukai.)

Mintis sujungti šiuos du populiarius žanrus irgi nenauja, – egzistuoja nesuskaičiuojama daugybė knygų apie burtininkų mokyklas. Geriausias man žinomas, skirtas intelektualiam skaitytojui, parašė britų autorė Diana Vain Džouns (Diana Wynne Jones). Knygos apie Harį Poterį paprastos. Rašytojos Džouns kūriniuose rasime subtilios ironijos, o Rouling knygose liejasi netramdomas humoras, beveik nonsensas. Štai kad ir veikėjų vardai: Dumbledore, Longbottom, Malfoy. Gogolis, Dikensas ir Nabokovas tikrai pritariamai linkčiotų. Varduose slypinti ironija, kaip ir apskritai visa ironija, pirmiausia skirta suaugusiam skaitytojui. Gaila, kad vertėja į švedų kalbą Lena Fries-Gedin nepasistengė sukelti tokių pačių asociacijų, kokių kyla skaitytojams anglams ir amerikiečiams³. Būtent su šiais nepaprastais vardais kontrastuoja kasdieniškas herojus: Haris Poteris. Beveik kaip Džonas Smitas. Ar Svenas Svensonas.

Džoana Rouling puikiai išmano laiką, kuriame rašo. Tradicinės knygos apie internatines mokyklas, kaip ir pačios mokyklos, buvo labai griežtai suskirstytos. Knygose berniukams, kurių pirmtake laikytina anglų rašytojo Tomo Hiuzo (Thomas Hughes, 1822–1896) Tomo Brauno mokyklos dienos (Tom Brown’s Schooldays, 1857), buvo daug rašoma apie sportą ir kitus vyriškus užsiėmimus. Knygose apie mergaičių pensionus, sakykim, tokios autorės kaip Dorita Ferli Brius (Dorita Fairley Bruce, 1885–1970), kuri išgarsėjo knygų ciklu apie mergaitę Dimsę, daugiau dėmesio skiriama veikėjų santykiams. Bet visose kartojasi tie patys žmonių tipai: nuobodus tvarkdarys, daug besimokantis pavyzduolis, skundikas, bailys, beginklis silpnuolis, mėgstamiausias mokytojas, kvailas ir neteisingas mokytojas, mokytojas, kuris iš pradžių atrodo kvailas, o paskui pasirodo besąs geras. Kartojasi ir veiksmo tipai: naujo mokinio (dažniausiai herojaus) pasirodymas mokykloje, naktinės išdaigos, engimas, miegamųjų ir sporto komandų rungimasis, intrigos, lobių ieškojimas, puikūs valgiai, laiškai iš namų, baimė prieš egzaminus.

Knygose apie Harį Poterį mergaitės ir berniukai suleidžiami į tą pačią aplinką, kas, aišku, pritraukia daugiau skaitytojų. Burtininkų mokykloje daugiau varijavimo galimybių, jos beveik neišsemiamos. Keistos herojų pamokos leidžia rašytojai ištisus skyrius skirti tam, kas pasakojimuose apie paprastas mokyklas užima mažai vietos, jei išvis paminima. Juk visi žino, kokios būna geografijos ar matematikos pamokos, bet apie stebuklingų gėrimų mokslą ar burtažodžių pamokas galima prisigalvoti visko ir dar palikti vietos skaitytojų fantazijai. Valgyti būna linksmiau, jei viskas patiekiama pasakius: „Staleli, pasidenk!“, o laiškus iš namų atneša prijaukintos pelėdos. Išsiblaškiusio profesoriaus paveikslas įgauna naujų spalvų, kai paaiškėja, kad profesorius mirė, bet, to nepajutęs, tęsia pamoką. Amžinos sporto varžybos iš berniukiškų knygų tampa kur kas įdomesnės, kai žaidžiama su „Aureolė-2000“ modelio superraganų šluotomis (vis dėlto turiu prisipažinti, kad praleidau sporto šakos kvidičo aprašymą kaip ir regbio aprašymą Tome Braune, bet tai mano asmeninio susidomėjimo stoka). Tai, kad mokykla aprašoma kaip linksma vieta, priimtina ir vaikams, ir suaugusiesiems. Vaikams – nes jie norėtų taip linksmai gyventi savo mokykloje. Suaugusiesiems – kad po daugelio metų savos mokyklos prisiminimai paprastai pasidaro idiliški. Skaitydami Harį Poterį, mes vėl išgyvename savo prarastą vaikystę.

Yra Hario Poterio recepte ir kitas gerai žinomas prieskonis, knygose apie internatą pasitaikantis retai, o gal ir niekad. Tai amžina gėrio ir blogio kova pasaulyje, esančiame už žiobarų – paprastų žmonių – suvokimo ribos. Šią kovą kelios skaitytojų kartos stebėjo R. R. Tolkino (Tolkien) ir C. S. Liuiso (Lewis) knygose, kur tikrai būdavo žinoma, kad laimės gerieji. Tai ir kova, šiandienos skaitytojų regima tokių rašytojų kaip Diana Vain Džouns ar Filipas Pulmanas kūriniuose, kur baigtis nėra savaime aiški, kur gėris su blogiu nesunkiai pasikeičia vietomis, o herojus ne visada yra iš gerųjų. Hario Poterio skaitytojams pažįstamos abi konvencijos. Gal jie skaitė ir garsaus britų rašytojo Terio Prečeto (Terry Pratchett) romanus – fantasy parodijas? Ne iš karto suprasi, prie ko priskirti knygas apie Harį Poterį. Po keletą dešimtmečių klestėjusių parodijų, metafikcijos, žanrų normų laužymo ir kitų vadinamųjų postmodernių žaidimų tarsi atgaiva atrodo žinoti, kam jauti simpatiją ir kam – antipatiją.

Aišku, kol bus baigtos pažadėtosios septynios knygos, Džoana Rouling gali nuspręsti leisti Hariui pereiti į tamsiųjų jėgų pusę. Vargu ar kas, matęs filmą Žvaigždžių karai – pirmasis epizodas, dėl to nustebtų. Bet tikiuosi ir viliuosi, kad ji susilaikys nuo tokios įvykių eigos, nes šiuo metu tai atrodytų beveik banalu. Po tokios gausybės antiherojų tiek vaikų, tiek suaugusiųjų literatūroje mums reikia herojaus. Tik ne plieninio supermeno, o paprasto berniuko, nerangaus, akiniuoto, kuris pasirodo turįs fantastiškų galių, bet vis tiek daugiausia giriamas už sporto laimėjimus. Neklusnaus ir smalsaus, visai ne klasės genijaus, o vidutinioko. Kuris turi draugų ir priešų, kuriam reikia valgyti ir miegoti ir kuris tolesnėse knygose pamažu supranta, kad mergaitė Hermiona – ne tik puiki draugė.

Herojaus savitumas

Haris Poteris yra to paties tipo herojus kaip Pepė. (Kaip tik todėl ir abejoju, ar jo sėkmė Švedijoje bus tokia pat didelė. Gal tokių herojų poreikis čia jau patenkintas?) Žmogiškas ir kartu nežmogiškas, su tokiais pat kaip mūsų jausmais: mamos ir tėčio ilgėjimusi, vienišumu, netikrumu, domėjimusi savo identitetu ir kilme. Jis yra tas, kuo norėtume būti mes, bet žinome, kad negalėsime, – ne todėl, kad negimėme turtingoje šeimoje, neturime Einšteino IQ ar Pavaročio balso, o kad suprantame žanro sąlygotumą. Nepavydime Hariui Poteriui jo gebėjimų ir sėkmės, kaip nepavydime Pepei jėgos. Tačiau sekdami jų nuotykius jaučiame gyvybingą džiaugsmą.

Trečiosios knygos pabaigoje paaiškėja, kad Hariui daugiau nebereikės važiuoti į savo piktųjų įtėvių namus leisti vasaros atostogų. Manau, kad tai klaida (kurią, beje, lengva atitaisyti): didelė visų trijų knygų humoro ir įtampos dozė kyla būtent iš magijos ir kasdienybės susidūrimo. Čia Džoana Rouling pasirodė esanti fantastikos didmeistrės Editos Nesbit (Edith Nesbit, 1858–1924) mokinė. (Pasak interviu, ši rašytoja vaikystėje buvo mėgstamiausia jos autorė.) Aišku, gaila įtėvių skriaudžiamo Hario, bet veiksmui tos jo išvykos – nepakeičiamos. Jei žiobarai atstovauja nuobodiems miesčionims, o burtininkai – viskam, kas fantastiška ir kūrybiška, tai abi šios sudedamosios dalys turi išlikti – kaip ir gėris su blogiu.

Savalaikė probleminės vaikų literatūros atsvara

Haris Poteris, be abejonės, yra tūkstantmečių sandūros reiškinys ir todėl puiki visų niūrių fantastinių vaikų literatūros kūrinių, taip išplitusių visame pasaulyje, atsvara. Dar didesnis šio kūrinio kontrastas – sunkios realistiškos vaikų ir jaunimo knygos, kuriose kalbama apie mirtį ir savižudybę, tėvų ir visuomenės išdavystę, neviltį ir netikėjimą ateitimi. Meniniu požiūriu šios knygos, pavyzdžiui, švedų Peterio Polio (Peter Pohl) ar Matso Valio (Mats Wahl), labai vertingos. Bet tam tikra prasme jos kvestionuoja pačią vaikų literatūros sąvoką. Knygose apie Harį Poterį grąžinami anksčiau suvokti kaip būdingi, specifiniai vaikų literatūros požymiai, kai kurių kritikų tokiais laikomi ir dabar. Tai, pirma, optimistinė, laiminga pabaiga, kur gėris nugali blogį. Antra, paprasta, pasikartojanti struktūra: kiekviena knyga aprašo vienerius metus, įvykiai dėstomi griežtai chronologiškai, nepaisant to, jog kalike Hermiona (ironiškas Džoanos Rouling autoportretas) bando pergudrauti linijinę laiko tėkmę, kad spėtų papildomai pasimokyti. Tai didaktika, aiškios idėjos ir jokių dviprasmybių. Tai nekaltumo pozicija paremtas pasakojimas: įgimtas gerumas per definition padaro jauną žmogų pranašesnį už blogąsias – suaugusiųjų – jėgas. Jei Haris Poteris yra pirmoji gyvenime perskaityta knyga, – o manoma, kad taip galėtų pasakyti tūkstančiai jaunųjų skaitytojų visame pasaulyje, – joje rasi viską, ko tikiesi iš geros istorijos. O ko tokiu atveju ieško suaugę Hario Poterio skaitytojai? Gal šie tipiški vaikų literatūros bruožai visai nėra būdingi vien vaikų literatūrai, gal tai receptas literatūros, apskritai patinkančios plačiosioms skaitytojų grupėms? O visų svarbiausia, kad papasakota talentingai. Juk pagrindinis veikėjas vaikas automatiškai knygos dar nepaverčia vaikų literatūra.

Vaikų literatūros istorija, kitaip nei visuotinės literatūros istorija, yra skaitytojų istorija. Visuotinės literatūros istorijos knygose galima perskaityti apie šedevrus, kurie pakėlė laiko išbandymus, nors tuo metu, kai buvo parašyti, dideliu populiarumu ir nepasižymėjo. Vaikų literatūros istorijoje, gerai tai ar blogai, kalbama apie knygas, kurias vaikai iš tiesų skaitė. Kai tūkstantmečių sandūros literatūra bus vertinama iš penkiasdešimties ar šimto metų perspektyvos, mokslininkai galbūt vienu balsu tvirtins, kad Haris Poteris toli gražu nebuvo šedevras. Bet jie negalės ignoruoti jo kaip vieno iš didžiausią sėkmę per visą istoriją patyrusių kūrinių. Džoanai Rouling pavyko tai, ką mes, vaikų knygos žmonės, daugelį dešimtmečių suvokėme kaip vieną svarbiausių užduočių, – pasiekti, kad vaikai skaitytų.

Iš švedų k. vertė Agnė Kudirkaitė

P. S. Džoana Rouling yra 33 metų, su maža dukrele gyvena Edinburge. Pirmoji serijos knyga Haris Poteris ir Išminties akmuo pasirodė 1997 m. Dabar jos jau parduota daugiamilijoniniai tiražai, ji išversta į apie trisdešimt kalbų. Knyga Džoaną Rouling padarė viena iš trijų turtingiausių Didžiosios Britanijos moterų. Pažadėta sukurti septynias knygas – po vieną kiekvieniems Hario mokslo Horvartso burtininkų mokykloje metams. Lietuvių kalba jau išleistos dvi knygos (vertė Zita Marienė, leidykla „Alma littera“), o trečioji rengiama spaudai.

____________________________________

* Straipsnis perspausdintas iš švedų žurnalo „Opsis Kalopsis“ (2000 Nr. 1), gavus autorės ir vyriausiosios redaktorės Birgitos Franson sutikimą.

¹ Filipas Pulmanas – šiuolaikinis Didžiosios Britanįjos rašytojas, literatūros kritikų nepaprastai vertinamas už sparčiai populiarėjančią fantasy žanrui priskiriamą trilogiją Juodieji jo reikalai (His Dark Materials). – Red. past.

² S. Olssono ir A. Jacobssono knygas Berto dienoraštis, Bertas ir brolyčiai ir kt. leidžia „Vagos“ leidykla. – Red. past.

³ Lietuviško vertimo atitikmenys: Dumbledore – Dumldoras, Longbottom – Nevilis Nevėkšla, Malfoy – Drakas Smirdžius. – Red. past.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 3 (19)