VAIKYSTĖ BUVO DIDELĖ
Ar dažnai prisimenate vaikystę? Kokia ji buvo – linksma, nerūpestinga, kupina nuotykių, iki šiol įkvepianti kurti? Kokie ryškiausi prisiminimai?
Dažnai. Gal dėl to, kad mano vaikystė buvo didelė. Ir, be abejo, linksma bei graži, nors nebūtinai nerūpestinga. Teko ir avis, ir karvę paganyti, ir šiaip namų ūkio darbuose tėvams padėti.
Kaip liudija dokumentai ir kaip yra sakiusi pati mama, gimiau Naujųjų metų naktį pas Gražį. (Jau nebesanti Antano Gražio sodyba, kurioje tuomet buvo apsigyvenę tėvai, stovėjo Keblonių kaime, keli kilometrai nuo Anykščių.)
Ir pirmieji mano ankstyvosios vaikystės prisiminimai būtent iš gyvenimo Anykščių pašonėje. Šiurpiausias įspūdis – Anykščių bažnyčios gaisras. Mane sesuo ir brolis tąsyk buvo kaip tik išsivedę. Regis, kaip tik į Anykščius. Ir staiga, kaip dabar madinga sakyti, – umaras! Žaibas tik paplykst, ir bažnyčios bokštas liepsnoja. Baisu. Bet sykiu ir gražumas nepaprastas. Skardinis bokštas pagaliau taip įkaista, kad susiriečia ir krinta žemėn.
Umarui kiek aprimus, skubame namo. Užlipame ant kalnelio, nuo kurio paprastai matydavome namų stogą (tuomet jau gyvenome ne pas Gražį, o pas Juknevičienę), ir vos neapankame – stogo nebėra! Ir klojimas, kuriame stovėjo kolūkio arkliai, sugriautas.
Namų kieme aš paleidžiu dūdas. Ne todėl, kad stogas su visais pastogėje kabojusiais lašiniais nuneštas, o kad išmėtyti ir sudaužyti Kalėdų eglutės papuošaliukai. Man jų ir šiandien gaila.
Vasarą neretai lankydavome Liūdiškių piliakalnį. O gal begrybaudami ten atsidurdavome? Tuomet, regis, dar nebuvo Laimės žiburio, bet gėlių žydėdavo labai daug. Prisiskindavome jų ir parsinešdavome namo, nors ir žinojome, jog taip daryti negalima.
Tačiau didžiausią nuodėmę ant Liūdiškių piliakalnio padariau asmeniškai aš. Ir ne nuodėmę, o balutę. Ir ne ant piliakalnio, o ant akmens. Ir ne ant bet kokio akmens, o ant piliakalnio.
– Ką tu padarei, begėdi, – subarė mane sesuo Irena. – Juk po tuo akmeniu žmogus palaidotas. Ir ne bet koks, o rašytojas. Jo pavardė Biliūnas…
Aš, be abejo, ir nusigandau, ir susigėdau, nors tą balutę padariau kažkaip visai netyčia. Juk man tuomet buvo ne daugiau kaip treji.
Kaip ne kartą man pasakojo, gimiau pridusęs, tad akušerė viena ranka iškėlė mane už kojų, o kita kelis kartus skambiai plekštelėjo per užpakalį. (Nieko sau gaivinimas!) Padėjo. Už sienos ant krosnies tūnojęs tėvas staiga išgirdo storą savo trečiojo vaiko balsą.
Beje, pirmoji 1952-ųjų diena tėvui Albinui buvo laiminga dar ir tuo, kad, begulėdamas ant krosnies ir bežiūrėdamas į lubas, jis įžvelgė po balkiu paslėptą pinigą – šimtą rublių. Gal tai buvo visai nemažai, nes už tuos pinigus nupirko vonelę, rankšluostį, muilo, vystyklų.
Vaikystė man, ko gero, tikrai pasisekė, nes tėvai kurį laiką neturėjo būsto, ir mūsų šeima tiesiog buvo priversta kilnotis iš vietos į vietą, kol visam laikui apsistojo Utenos rajono Gedimino kaime.
Bene ketverių metų atsidūriau mamos tėviškėje – Gečionių kaime, netoli Rubikių ežero. Kai vienąsyk užsiropščiau ant nemažo akmens ir pirmąkart pamačiau lyg veidrodis tvaskantį Rubikių ežerą, pamaniau, jog tai ne kas kita, o tikrų tikriausias stebuklas.
Ne mažesnis stebuklas Gečionyse buvo miškas – Karvelynė, Jankaucko beržynėliai, raistas. Na ir, žinoma, grybai, uogos, kiškiai, tetervinai, aukštose eglėse burkuojantys laukiniai karveliai.
1958-ųjų rugsėjį pradėjau lankyti Mačionių pradinę, kur mano pirmoji mokytoja buvo Janina Baliukevičiūtė-Bliuvienė.
Vėliau prasidėjo mano gyvenimas Leliūnuose, o tiksliau – raudoname dvarponio Srolkos dvare, kuris, kaip netrukus patyriau, irgi buvo pilnas visokiausių stebuklų. Aukštuose, vos ne iki dangaus iškilusiuose klevuose šimtus lizdų suko triukšmingos varnos, naktimis sename dvaro sode ūbaudavo pelėdos.
Vėjuotu oru dvaro pastogėje vaidendavosi. Džan, džan, – kraupiai skambėdavo. Ir jeigu tai girdėdavai vėlų vakarą, būdavo išties baisu.
– Kas ten? – sykį paklausiau senės Sovinienės, kuri tame dvare jau seniai gyveno.
– Vaidenas, – atsakė ji.
– Kas vaidenas?
– Srolka.
– Koks Srolka?
– Ogi šito dvaro ponas.
Bet po kurio laiko kitas Leliūnų senolis – Pranas Miliūnas (dailininko Juozapo Miliūno tėvas) – man pasakė visą teisybę – ne Srolka vaidenas, o vėjas nuplėštą stogo skardą kilnoja.
Iš Leliūnų atsigabenome į esantį prie pat Utenos Klovinių kaimą. Čia vėl manęs laukė stebuklas – tikrų tikriausias aerodromas, kuriame gana dažnai tūpdavo tikrų tikriausi lėktuvai – vadinamieji „kukuruznikai“. Jie iš Utenos ligoninės paimdavo sunkius ligonius ir skraidindavo į Vilnių ar Kauną.
Dar atmintyje išlikę antradieniai, kurių labai laukdavau. Mat būtent antradienių vakarais gretimame Mockėnų kaime kiną rodydavo. Tėvai į kiną, žinoma, neleisdavo. Mudu su broliu Lionginu klusniai eidavome į lovas. Kai visi įmigdavo, tylutėliai išslinkdavome ir – pirmyn!
Ar vaikystė įkvepia kūrybai? Taip, žinoma. Manau, jog taip pasakytų kiekvienas, ypač vaikų rašytojas.
Vaikystės knygos – kokios jos? Ar buvote godus knygų „rijikas“? Esate rašęs, kad Jūsų skaitytojo idealas – „neidealus mokinys, saikingai išdykęs, „Zuiką padūkėlį“ aplenkęs rudu popieriumi, ant jo užrašęs GEOGRAFIJA ir vogčiomis skaitantis nuobodžios pamokos metu. Ar ir pats toks buvote? Kokias knygas skaitydavote vogčiomis?
Pirmoji knyga, kurią man perskaitė sesuo Irena, kai turėjau bene ketvertą metų, buvo Maironio Jūratė ir Kastytis. Šią poemėlę sesuo tikriausiai skaitė ne sykį, nes aš ją mokėjau atmintinai. Ir šiandien akyse regiu tos knygelės iliustracijas: gražuolę Jūratę, mariose žvejojantį Kastytį, užsirūstinusį ir labai jau negerą Perkūną…
Pirmąsias pasakas man perskaitė tėvas iš knygos Aukso žirgeliai. Stebiuosi, kaip jam tuomet užtekdavo kantrybės sėdėti su vaikais prie žibalinės lempos ir skaityti pasakas. Juk po darbo kalvėje tikriausiai būdavo gerokai pavargęs.
Tėvas ir skaityti išmokė. Keista, bet skaitymas man pasidavė labai lengvai. Ir kai namie būdavo, tarkim, svečių, tėvas man, dar nė pirmos klasės nelankančiam vaikui, paduodavo laikraštį ir pasakydavo: „Na, Vytautai, paskaityk, ką rašo!“ Visi šalia esantieji iš pradžių, be abejo, pamanydavo, jog tai juokai, bet kai pradėdavau gana sklandžiai skaityti, jų veidai maloniai ištįsdavo.
Nežinau, ar buvau knygų „rijikas“, bet knygas, ypač pasakas, mėgau. Vėliau – Žiulio Verno, Main Rido, kitų autorių nuotykinės knygos. Kai kurias knygas rekomenduodavo bibliotekos vedėja. Kai kurių – atvirkščiai – neduodavo pasakydama: „Šitos nesuprasi“.
Prisimenu, su didžiausiu malonumu skaičiau Tūkstantį ir vieną naktį, Sidbado keliones, Senį Chotabyčių, Robinzono Kruzo gyvenimą, Guliverio keliones, Škidos respubliką, Lesė grįžta, Lionką Pantelejevą, Nematomą žmogų, Aukso ieškotojus, Raitelį be galvos ir t. t.
Kai gyvenome Leliūnuose, Srolkos dvare, vėliau Adomiškyje, neturėjome nei televizoriaus (gal jo apskritai dar nebuvo?), nei radijo, todėl skaityti knygas, be abejo, buvo vienintelis laisvalaikio malonumas.
Tiesa, knygas skaityti dar skatino vyresnysis brolis Lionginas. Ne todėl, kad mano akiračio plėtra būtų rūpinęsis, o kad pats tai daryti tingėjo. Todėl aš garsiai skaitydavau, o jis – klausydavo.
Kai tėvai nuvarydavo miegoti ir užpūsdavo lempą, skaitydavau lovoje, po antklode. Brolis šviesdavo prožektoriumi, o aš skaitydavau. Kai nusilpdavo baterijos, brolis sujungdavo bent šešias ar aštuonias – prožektorius pasidarydavo ilgas kaip lazda, užtat vėl šviesdavo.
Šitaip su broliu, pamenu, perskaitėme Girioj aidi šūviai, Liaudies keršytojai (apie partizanines pokario kovas), taip pat ne vieną knygą apie šnipus, kuriais brolis ypač domėjosi.
Pamokose vogčiomis knygų neskaitydavau, nors idealus mokinys irgi nebuvau. Tai darydavo kai kurie mano bendraklasiai. Pavyzdžiui, neeilinį muzikanto talentą turėjęs, tik, deja, anksti miręs Zenonas Pašilys.
Sakėte, kad pirmasis Jūsų kūrinys – eilėraštukas Selemukas garvežys rūko pypkę kaip ežys. Papasakokite plačiau apie kūrybinės biografijos pradžią. Ar tuomet ir nusprendėte tapti rašytoju?
Kai parašiau tą eilėraštuką, buvau antros ar trečios klasės mokinys. O svarbiausia – sirgau, negalėjau kalbėti, nes buvau peršalęs gerklę ir praradęs balsą. Mama man padavė sąsiuvinį ir pieštuką, kad užrašyčiau savo norus ir pageidavimus. O aš užrašiau ilgiausią eilėraštį apie didžiausią mūsų kaimo išdykėlį.
Ar būsimas rašytojas gali imti ir nuspręsti – busiu rašytojas? Regis, prancūzai sako, jog norėti yra pusė darbo. Tačiau būti rašytoju, ko gero, tikrai nebūčiau panorėjęs, jeigu, kaip ne kartą esu prisipažinęs, to man nebūtų pasakęs mano literatūros mokytojas Rapolas Šaltenis. Jis pastebėjo, kad gražiau nei kiti vaikai rašau rašinėlius, ir pakvietė į mokyklos literatų būrelį. Ir labai tvirtai pasakė: būsi rašytojas!
Aš iškart užsidegiau rašyti. Eilėraščius, žinoma. Prirašiau jų pilną sąsiuvinį kietais viršeliais. Eiliuoti, kaip prisimenu, buvo visai nesunku. Didžiausia problema – sugalvoti temą. Apie ką? Todėl rašiau apie tai, ką mokykloje į galvą kalė: apie plačiąją tėvynę, tautų draugystę, kolektyvinį darbą, į kosmosą viena po kitos skrendančias raketas ir t. t. Vis dėlto po kelių dienų išsisėmiau. Ir visai ne laiku – kai liko neprirašyti vos keli puslapiai. Pamaniau, jog tiekos eilėraščių tikriausiai nesugadinsiu nedideliu prozos vaizdeliu. Ir parašiau trumpą novelę apie tai, kaip kaimynas medžiotojas nušovė mūsų balandį.
Mokytojas R. Šaltenis, didžiausiai mano nuostabai, įvertino visai ne eilėraščius, o būtent tą vaizdelį apie balandį. „Rašyk prozą, – tąsyk pasakė mokytojas. – Tu – ne poetas“. Kaip apsidžiaugiau, kai tą mano kūrinėlį išspausdino rajono laikraštis!
Tais (1967), kitais (1968) ir pagaliau 1969 m. dalyvavau respublikiniuose jaunųjų literatų konkursuose Kapsuke (dabar Marijampolė), Telšiuose bei Trakuose. Du kartus mano kūryba buvo įvertinta specialiais prizais, o Trakuose laimėjau antrąją vietą.
Baigęs Utenos 2-ąją vidurinę, vėl mokytojo R. Šaltenio patartas, įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Universitetą baigęs, dirbau įvairiose redakcijose.
H. K. Andersenas nenorėjo būti vadinamas vaikų rašytoju. Ar Jūsų toks apibūdinimas nežeidžia?
Atvirkščiai – labai pamalonina. Man būti vaikų rašytoju – didelė garbė. Visai nesigėdiju šios profesijos. Žinoma, jeigu būti rašytoju – profesija. Juk suaugusiems rašančių labai daug. Vien Rašytojų sąjungos narių – per pusketvirto šimto. O rašančių vaikams, ypač prozininkų, kaip mėnulių danguje – vienas kitas.
Vaikai – labai rimti skaitytojai. Šimtą kartų rimtesni už suaugusiuosius, kurie dažniausiai vaikosi madų, skaito žiniasklaidos kartais gal ir nepelnytai reklamuojamus autorius. Vaikai pripažįsta tik knygą, tik tekstą. Ji vaikams – arba jėga, arba ne. Ir įsimena jie dažniausiai ne tiek knygos autorių, kiek jos pavadinimą.
Kodėl genialusis H. K. Andersenas nenorėjo būti vadinamas vaikų rašytoju? Gal Danijoje jo laikais, kaip ir Lietuvoje šiandien, darbas vaikams ir su vaikais buvo prastai mokamas, laikomas neprestižiniu, o vaikais nesirūpinama? Net kai šalies Prezidentas to reikalauja.
S. Geda sakė: „Pradėjau rašyti vaikams, nes pats turėjau vaikų. Norėjau padaryti kažką labai švaraus“. Kas Jus skatino kurti vaikams?
Kai pradėjau rašyti vaikams, pats vaikų dar neturėjau. Dirbant „Genio“ redakcijoje, tekdavo telefonu tiesiog verbuoti autorius, kad tie ką nors parašytų vaikams. Keista, bet labai dažnai išgirsdavau tokį atsakymą: „Vaikams neberašau, nes mano vaikai jau užaugę. Kai turėsiu anūkų, vėl pradėsiu rašyti vaikams“. Mano supratimu, tai tik pusiau vaikų rašytojai.
Rašyti vaikams pačia tikriausia šio žodžio prasme paskatino rašytojas K. Marukas. Tai buvo 1976 m., kai į „Genio“ redakciją atnešiau paprastutį apsakymėlį apie kolūkio bandos karvę, kurią išvežė į mėsos kombinatą, nes ji pradėjo nebeduoti nustatytos pieno normos. K. Marukas kūrinėlį pagyrė, pasakė, jog manęs laukia vaikų rašytojo ateitis, ir labai stipriai paspaudė ranką.
Bene penketą metų dirbau „Lietuvos pionieriuje“ – visų laikų geriausiame Lietuvos vaikų laikraštyje. Čia buvau tiesiog priverstas rašyti vaikams ir apie vaikus, nes už tai man mokėjo algą. Dirbdamas šioje redakcijoje, turbūt galutinai išmiklinau ranką rašyti taip, kaip rašau dabar.
Apie savo pirmąją vaikišką knygą rašėte – „prisvilęs blynas“. Koks kūrinys Jums brangiausias?
Mano vaikystės ledai. Todėl, kad ten bene daugiausia įspūdžių, kuriuos pats patyriau paauglystėje.
Garsųjį Zuiką žino visi Lietuvos vaikai. Kaip ir iš kur atsirado šis personažas?
Kai rašiau Zuiką padūkėlį, regis, dirbau „Lietuvos pionieriuje“. Buvau tvinkte pritvinkęs visokiausių įspūdžių apie to meto vaikus. Mat gana daug važinėjau po Lietuvą. Dažniausiai rašydavau įvairiausius reportažinius vaizdelius iš moksleivių gyvenimo. Tik ne viską cenzūruojamame to meto leidinyje galėjau pasakoti.
Iš tikrųjų buvau užsimojęs parašyti visai ne apie Zuiką, o apie jo draugą Vidmantą Šakalį – iš esmės labai teigiamą herojų. Tačiau netikėtai į patį pirmą puslapį įšoko Zuika, ir viskas pakrypo kita linkme.
Rimanto Zuikos vardą ir pavardę pasiskolinau iš konkretaus paauglio, kuris sykiu su manimi mokėsi Utenos 2-ojoje vidurinėje.
Tačiau Zuikos paveikslą nulipdžiau iš daugybės visur kur sutiktų prototipų. Apskritai turbūt kiekvienas normalus berniukas paauglystėje būna šiek tiek Zuika.
Viename susitikime su skaitytojais buvote klausiamas, ar Zuikos nuotykiai nėra Jūsų paties nuotykiai. Kiek Jūsų knygose autobiografiškumo?
Ne, Zuikos nuotykiai tikrai nėra mano paties. Mano ten gal tik mintys, svajonės, frazės, žodžiai. Kitaip sakant, stilistika. Autobiografiškumo, kaip minėjau, galima rasti tik Mano vaikystės leduose.
Esate rašęs: „Vaikai mielai skaito ir iš rankų neišleidžia knygos tik tuomet, kai jos puslapiuose randa savąjį pasaulį ir savąsias mintis“. Jūsų knygos labai skaitomos. Vadinasi, žinote paslaptį, kaip parašyti knygą vaikams?
Žinau. Tik visai ne paslaptį, o labai paprastą taisyklę – nerašyti to, kas nepatinka pačiam. Be abejo, labai svarbu skaitytoją iš karto pagauti įdomia, jaudinančia istorija. Iš mūsų, o ne iš marsiečių gyvenimo. Tą istoriją derėtų sekti žmonių, o ne marsiečių kalba. Todėl manau, jog rašytojas turi teisę (bent jau dialoguose) net į kalbos klaidas. Trečia, įvykiai turi būti dinamiški. Kai užmiega autorius, užmiega ir skaitytojas.
O galbūt esama ir kokios paslapties? Bet ją tikriausiai žino tik rašytojo ranką vedžiojanti esybė.
Rašėte, kad vaikų literatūros tikslas – ugdyti, mokyti, gydyti, apsaugoti. Kokius reikalavimus keliate savo kūriniams, kad jie mokytų, apsaugotų?
Visai nieko nekeliu. Tiesiog rašau knygą, ir tiek. Paprastai ką nors kelia tik literatūros tyrėjai. Gera knyga savaime yra vertybė, kažko tyliai reikalaujanti iš skaitytojo ir kažką negrąžinamai jam duodanti. Vaikas ją skaito (kartais net tas, kuris apskritai neskaito), ir knyga jį ugdo, moko, gydo, saugo. Tik, kad visa tai atsitiktų, žinoma, nepakanka perskaityti vieną ar kelias knygas. Vaikas turi skaityti daug.
Apskritai vaikiška knyga tiesiog turi teikti skaitymo džiaugsmą.
M. Vainilaitis, kalbėdamas apie įkvėpimą, sakė, kad laukia, kol ateis „žydroji valanda“. Jūs gana proziškai rašėte, kad negalite kurti, jei ramybės neduoda nepadaryti ūkiški darbai, pavyzdžiui, nuo bulvių nenurinkti kolorado vabalai. Kas Jums įkvėpimas? Ar prisiverčiate rašyti, nes vaikai reikalauja pamėgtų istorijų tęsinio?
M. Vainilaitis yra poetas. Jeigu prozininkas valandų valandas lauktų, ko gero, taip nieko ir neparašytų. Be abejo, įkvėpimas yra. Kitaip sakant, jis atsiranda, kai nesiblaškai, kai būni susikaupęs (bet ne įsitempęs) nuo ryto iki vakaro, kai tau niekas netrukdo. Kai dirbi ne priešokiais, o nuolat. Kartais, beje, pavyksta šį tą padaryti ir trumpam prisėdus, bet reikia, kad būtum įsivažiavęs, „pagavęs kablį“. Kaip alkoholikas. Bet prieš įkvėpimo valandas dar būna savotiškas kankinimosi laikotarpis, kai nuolat mąstai apie būsimą kūrinį. Tai banalios ir žinomos tiesos, bet aš už jas pasirašau.
Dėl tęsinių. O jūs, suaugusieji, ar kartais nenorite pratęsti to, kas malonu? Jeigu vaikas perskaitė knygą, jeigu ji jam patiko, kyla natūralus noras sužinoti, kas buvo toliau. Niekaip nesuprantu literatūros vertintojų nusiteikimo prieš tęsinius. Tokios knygos rašomos visame pasaulyje.
Nepasakyčiau, jog skaitytojų reikalavimas rašyti tęsinį man yra griežtas įstatymas. Antra vertus, jis skatina. Pagaliau ir man, autoriui, ne taip lengva atsisveikinti su mylimu herojumi – kokiu nors Zuika ar Edvarduku iš Šaltinių gatvės. Ne paslaptis, esama ir komercinės šio reikalo pusės – tęsinius, kaip ir serijas, geriau perka. Juk knyga šiandien – nepigi prekė.
Rašėte, kad labiausiai Jūsų kūryba domisi Žmona ir dukra, o sūnus paklausia, kada gausite honorarą. Kaip reaguojate į pagyrimus ir kritiką? Ar galvojate, kas Jūsų skaitytojas, stengiatės įtikti jo skoniui?
Jau ir dukra nesidomi. Nes domisi kuo kitu.
Į pagyrimus ir kritiką reaguoju normaliai, kaip ir visi žmonės: kai giria – patinka, kai peikia – nelabai.
Apie mūsų vaikų literatūros kritiką šia proga norėčiau štai ką pasakyti: ji, man regis, gerokai atsilieka nuo pačios literatūros, kuri, anot vienos žurnalistės, „veža“. Ar „veža“ kritika?
Kai perskaitai (RUBINAITYJE!) recenziją, kurios autorė tiesiog iš kailio neriasi besistengdama iki padebesių iškelti menko turinio, bet gražiai išleistą knygą, suabejoji ne tik recenzijos autorės išmanymu, bet ir RUBINAIČIO kritikėmis apskritai.
Kas jau kas, o literatūros kritikas neturėtų pasiduoti skambios pavardės bei turtingos leidyklos vardo sugestijai. Tai žudo ir recenzuojamos knygos autorių, ir patį kritiką.
Aš ir apie save skaitydamas vis laukiu, kada gi recenzentas liausis kalbėjęs apie paviršinius dalykus ir prabils apie knygos esmę. Deja… Dažniausiai susidaro įspūdis, jog recenzijos autorius tesiekia pasirodyti, koks jis protingas ir šmaikštus. O knygos įvertinti, deja, taip ir neįstengia.
Be abejo, nevalia pamiršti, jog rašai daugiau ar mažiau paaugusiems vaikams, nors turbūt nė vienas autorius savo vaikiškų knygų nedraudžia skaityti ir suaugusiesiems. Sena teisybė: jeigu vaikams adresuotą knygą gali skaityti ir suaugęs, tos knygos autoriui triskart valio! Knyga šio to verta. Ir atvirkščiai – jeigu vaikiška knyga krinta iš suaugusiojo rankų, kris ir iš vaiko.
Skaitytojui stengiuosi ne įtikti, o patikti.
1981 m. Jonas Mikelinskas apie Jūsų debiutą rašė: „bene rimčiausias P. Cvirkos tradicijos atgaivintojas ir tęsėjas“. Ar sutinkate su tokiu vertinimu? Kokių rašytojų įtaką pats randate savo kūryboje, kas Jums didžiausias autoritetas?
P. Cvirkos stilius man patinka (turiu minty jo kūrybą vaikams). Gaila, kad šis rašytojas trumpai gyveno. Būtų vaikams parašęs dar ne vieną įdomią knygą.
Neturiu jokio pagrindo netikėti J. Mikelinsko žodžiais, nors, ištraukti iš konteksto, jie čia pernelyg skambūs. Kita vertus, šiandien, kai vis pašnekama, jog reikėtų nugriauti P. Cvirkos paminklą Vilniuje, gal derėtų kaip tik kratytis panašumo į Cvirką bei teigti, kad jis – toks ir anoks. Be abejo, vieną gražią dieną P. Cvirkos paminklo gali ir nebelikti, bet mūsų vaikų literatūroje tikrai išliks jo Cukriniai avinėliai, Nemuno šalies pasakos.
Negaliu kalbėti apie kitų rašytojų įtaką savo kūrybai, nes jos neįžvelgiu. Tikriausiai.
Kokio nors autoriteto lyg ir neturiu.
Kai dirbau „Genyje“, teko laimė kiek artimiau pabendrauti su rašytoja Vytaute Žilinskaite, kuri, man regis, yra labai reikli autorė. Pirmiausia sau. Ne kartą iš jos lūpų girdėjau prisipažinimą: kuo toliau, tuo sunkiau rašyti… Koks nors grafomanas pasakytų atvirkščiai.
Ant rašomojo stalo nuolat matau A. Lindgren portretą. Bet visų jos knygų dar nesu perskaitęs.
Vardydamas mėgstamiausius autorius, minėjote Lindgren, Proislerį, Gripe. Tai vaikų rašytojai. Gal suaugusiųjų knygų visai neskaitote? Rašėte, kad I. Babelio Raitelių armija Jums – kaip maldaknygė. Prie kokių dar knygų sugrįžtate nuolat?
Suaugusiųjų knygoms lyg ir nelieka laiko (jo planuoti bei taupyti taip ir neišmokau). O nuo suaugusiųjų literatūros jokiu būdu neatsiriboju. Neseniai perskaičiau A. Pristavkino Snaudė naktį aukso debesėlis. O gal todėl ir perskaičiau, kad knyga apie vaikus?
Prie kažkada skaitytų knygų grįžti išties labai malonu. Tarkim, prie K. Donelaičio Metų. Gali atsiversti bet kurį puslapį ir žavėtis hegzametro eilutės skambumu.
Visada smagu iš naujo skaityti V Petkevičiaus Sieksnį Sprindžio vaiką (pirmąjį leidimą). Arba K. Sajos Klumpes. Arba A. Miškinio Žaliaduonių gegužę.
Dabartinę lietuvių vaikų literatūrą apibūdinote kaip esančią „už brūkšnio“. Kodėl?
Žinoma, kad yra už brūkšnio. Ne tik literatūra, bet ir vaikų kultūra apskritai. Dabartiniai vaikai, pavyzdžiui, neturi jokio centrinio, visus siejančio laikraščio (suaugusieji jų turi gal kelias dešimtis), jokio kultūros žurnalo. (Iš naujo ne taip seniai sparnus pakėlusį „Genį“ vagys ir Spaudos rėmimo fondas sėkmingai uždusino.) Radijuje nebeliko vaikiškų literatūros laidų, Vaikų radijo teatro. Iš esmės nugaišintos respublikinės Vaikų knygos šventės, seniai užgeso pavasariniai renginiai Klaipėdoje, kuriuos globojo „Vyturio“ leidykla.
Kultūros ministerija, kuriai šie dalykai, regis, turėtų bent kiek rūpėti, ničnieko nedaro. Tiesa, kartais paremia vieną kitą leidžiamą vaikišką knygą. Bet – „ne kiekvienam nobažnam“. Tačiau aiškios vaikų kultūros politikos neregėti, kokių nors priesaikų ką nors keisti – nė šnipšt. Todėl ir vyksta tie baisūs dalykai, apie kuriuos rašo spauda, kuriuos rodo televizija. Ko norėti? Kai vaiko laisvalaikį gaubia ne kultūros aura, o nuodingas pramogų smogas, tuomet ir atsiranda vaikų smurtas prieš vaikus, seksualinė agresija, narkomanija, alkoholizmas.
Esu įsitikinęs, jog taip būti negali. Melskim Dievą, kad naujoji kultūros ministrė kuo greičiau suvoktų, jog vaikams taip pat reikia kultūros.
V. Kukulas sakė, kad norint „numarinti“ tikrai gerą rašytoją, jo knygas reikia įtraukti į mokymo programas. Jūsų kūriniai jau yra rekomenduojamų skaityti knygų sąrašuose. Tai Jus džiugina ar kelia nerimą?
V. Kukulo nuomonę vertinu, tačiau nemanau, kad į mokymo programas įtrauktas rašytojas „marinamas“. Nors psichologinį poveikį jauniesiems skaitytojams tai gal ir daro. Juk vaikai paprastai nenoriai skaito chrestomatinę literatūrą – kitaip sakant, vengia daryti tai, kas namų darbų užduota.
O dėl to, kad kai kurie mano kūriniai yra rekomenduojamųjų skaityti sąrašuose, nejaučiu nei ypatingo džiugesio, nei kokio nors nerimo. Šiandien jie sąrašuose, rytoj, kai tuos sąrašus sudarinės kiti žmonės, gal bus išbraukti.
Rašytojus dažnai pykdo klausimas apie artimiausius kūrybos planus. Į kokius klausimus Jūs niekuomet neatsakinėjate ir kokį juokingiausią klausimą yra tekę išgirsti?
Atsakinėju į visus klausimus. Juo labiau kad vaikų klausimai paprastai nebūna nei provokuojantys, nei kaip kitaip nepatogūs. Nebūna jie ir juokingi. Didžiumą tų klausimų galėčiau išvardyti, nes žinau juos atmintinai: ar buvote vaikystėje išdykęs? Per kiek laiko parašoma knyga? Kodėl rašote vaikams? Kodėl jūsų herojai dažniausiai išdykę? Kada rašote – rytais ar vakarais? Ar geras buvote mokinys? Ar jūsų kūryba domisi šeimos nariai? Kiek jums metų? Ir taip toliau. Juokingas kartais gali būti gal tik atsakymas.
Sykį vienos Vilniaus mokyklos ketvirtokė paklausė, kada aš pirmą kartą pasibučiavau. Atsakiau, kad pirmame kurse. Iš vaikų reakcijos supratau: reikėjo atsakyti, kad pirmoje klasėje. Būčiau, žinoma, pamelavęs, bet toji mergaitė tikriausiai nemanytų, jog Šlepetės autorius toks žioplas buvo…
Taip, apie kūrybos planus kalbėti rizikinga – jie gali neišsipildyti. Prisipažinsiu tik, jog netrukus pradėsiu spaudai rengti trumpų novelių knygą apie du suolo draugus – Mikę ir Juozapėlį, kuriuos pažįstame iš jau apkalbėto rašytojo P. Cvirkos apsakymo Vaikų karas. Tai itin striukos, dažniausiai linksmos istorijos, nutinkančios mokykloje, namie ar kur kitur.
Kalbėjosi Elona Varnauskienė
Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 3 (19)
